Adomas Galdikas {1893.X. 18 — I969.XII.7) Spausdinti
Parašė Viktoras Vizgirda   
Siautė audra. Lingavo vėjo blaškomi medžiai.
Toks buvo ir Galdiko gyvenimas bei kūryba. Degdamas kūrybine aistra, jis niršo ant savęs ir savo draugų, nes už viską labiau mylėjo meną. (Tai liudija ir jo atsiminimai, kuriuos paskelbė šio žurnalo pereitų metų spalio numery.)

Bet audra nutilo.

Svetimoj žemėj ilsėsis Galdiko žemiškieji palaikai. Bet jo kūryboj prabėgusio gyvenimo kovas ir aistras, kūrybinį svaigulį, kančių ir džiaugsmo valandas liudys gimtosios Žemaitijos kapinaitės, medinės bažnytėlės bei varpinės, paunksmių senos sodybos, rudeniniai medžiai, į tolumas nusidriekę laukai, dangaus erdvėj skriejantieji debesys ir abstraktinių vizijų žėruojančios spalvos.


Lietuvių dailės istorija dar nesuseno — tebegyvena skirtingos kartos. Daug ieškota. Daug ko atrasta. Yra ir prarasto.

Ir Galdiko gyvenimas susiklostė tuo pačiu ritmu: pergyveno ir vargų, ir laimėjimų, bet niekad nenurimo —vis veržėsi pirmyn. Todėl nesibaimino jaunųjų, o žengė drauge su jais (Ars sąjūdy).

Ateities kartoms Galdiko kūryba lieka gaivus šaltinis — neišsenkamo darbštumo ir galingo kūrybiškumo pavyzdys.

Kūrybinis jo palikimas nesuskaičiuojamai gausus. Iš Lietuvoj likusių jo kūrinių šiemet Kaune M. K. Čiurlionio dailės muziejuje buvo surengta 74 darbų paroda. Deja, kaip šios parodos kataloge pastebi P. Galaunė, daugumą tėvynėj paliktų darbų "užtrynė fronto gaisrai ir pokario metų sunkumai" ar išsinešiojo iš namų įvairūs "kolekcionieriai". Tik nedidelė jo palikimo dalis pateko į M. K. Čiurlionio dailės muziejų. Bet taip pat labai gausus jo palikimas ir svetur, nes a.a. Adomas Galdikas nepaleido iš rankų teptuko, kol jo neišplėšė mirtis.
Viktoras Vizgirda