PLUOŠTAS ATSIMINIMŲ APIE S. NĖRĮ Spausdinti
1.
Jau daug apie ją rašyta, daug ginčytasi. Ar beverta man į tą širšyną dar savo pirštą kišti?

Tačiau reikia. Turiu faktų bei žodžių, kur jos asmenį nušviečia iš savotiškos pusės. Tad juos bešališkai pateiksiu skaitytojams, ypač literatūros istorikams.

Nepriklausomybės rytmety anksti išgirdau, kad pas mus esama tokios simpatingos bei talentingos poetės Salomėjos Nėries. Ėmiau rast laikraščiuose ir atskirų lyrinių jos kūrinėlių. Patiko. Būtų buvę malonu ją gyvą pamatyt. Bet noras buvo per silpnas. Tad nebandžiau jos susitikti. Palikau dalyką atsitikimui.

Kalnas su kalnu nesusieina; bet žmogus su žmogum — tai ne kalnai: ir gryna galimybė virto tikru įvykiu:

Tai buvo gal 1925 metai. Kun. Vincas Mykolaitis Putinas, jau pasižymėjęs lietuvių katalikų poetas ir Teologijos-filosofijos fakulteto docentas vieną dieną kviečia mane pas save: girdi, būsiąs pas jį literatūrinio jaunimo pobūvis. Sutikau. Nuvykau skirtąjį vakarą.

Putinas anuomet begyvenąs Žaliajam kalne, kone priešais Saulės rūmus, nedideliam vienaaukščiam namuke, ar Adomo Galdiko nuomininku, ar tik namely šalia Galdiko. Kambarys vidutinio dydžio, pusėtinai pilnas jaunimo. Putinas, matyti, to būrio (bene ateitininkų) dvasios vadas. Pobūvio pagrindinė tema buvo naujieji reiškiniai mūsų grožinėj literatūroj. Jokios paskaitos, berods, nebūta. Iš pagarbos vadui kalbėta saikingai, ginčytasi santūriai. Būta ir labai įdomios grožinės deklamacijos; tai — poeto Kazio Inčiūros. Įkvėptas veidas, spinduliuoją akys, gyvas jausmas, estetiškai išreikštas. Turinys — aukštaičių išminties posakių, sąmojo; visa — tiesiog poezija, ar pačios liaudies sukurta, ar Inčiūros supoezinta. Būtų labai gaila, jei tą šedevrėlį Inčiūra būtų leidęs išnykt praeity drauge su anuo vakaru.

Daugiau niekas ir nedeklamavo. Gal ir gerai, kadangi vargiai ar kurs kitas būtų likęs nevisiškai užtemdytas ano Inčiūros pasireiškimo.

Buvo pobūvy ir kylanti žvaigždė poetė Salomėja Nėris. Ar ji tuokart ir iš viso pastebėjo mane, nežinau. Bent niekas mums viens antro nepristatė. Ji laikėsi kukliai išdidžiai (ar leistina taip išsireikšt?). Atrodė, jog žinosi, kas esanti; o kad visų lepūnėlė, — tai tikrai jautė.

Nors ji anuomet man dar nebuvo pakankamai įdomi, vis tik ją truputį stebėjau. Iš anksto turiu pasakyti, kad jos išorė nuo anuomet išliko beveik tokia pat lig 1940 metų vasaros.

Smulki, grakšti. Kukliai, bet dailiai apsidariusi. Forminga apvali galvutė su storu šalmu vešlių tamsių plaukų, gražiai į šalis sušukuotų, saikingai ilgų. Veidukas trumpas su kiek iškilusiais skruostikauliais. Didokos gražios akys. Apskritas to simpatingo veidelio įspūdis kiek mongoloidiškas. Bet tos lūpos — tai tikras to veido žiedas: tokio širdingo, žavimo piūvio, tokios tobulai išsirpusios, tačiau negundančios, tokios graudžiai ilgesingos. Ir tas veidas nuolat kinta: čia ta mergytė — nekaltai nuskriaustas mielas kūdikis, čia — ji jau įsisvajojusi princesė poetė, o tame tarpe — tiek subtilių niuansų. Visa ta jausmų gama — ištisa grakščiai jausminga lyrinė poema.

Daugiau į panašų pobūvį Putinas manęs nebekvietė: gal jis su savo jaunimu manė, jog aš esu su savo lūryba per daug nutolęs ar atsilikęs; o gal Putinas tokių pobūvių neberuo!ė, kadangi užgulė jį tiesioginių pareigų našta: juk jis tapo universiteto profesorium, o juk buvo tam darbui silpnai prisiruošęs; tad, kaip sąžiningas ir darbštus vyras, turėjo stipriai paspausti pedalus; o štai čia jam užkrauta naujas sunkus darbas — redaguoti mėnesinį kultūros žurnalą "Židinį".

Šiaip ar taip, man atpuolė proga susitikt Salomėją Nėrį ir arčiau susipažint. Tačiau nė nemėginau, nors jos poezijos žvaigždelė ėmė kaskart aukščiau kilt ir skaisčiau žibėt. Taip praėjo apie keletą metų. Per tą laiką Nėries nė iš tolo neteko matyt, išskyrus vieną vasarą Palangoj.

Besą jau ten, šalia daugybės kitų šviesiai nusiteikusių vasarotojų, — Maironis, Adomas Varnas su savo švelnia gražia ponia Marija (Ku-raityte) ir senyvu automobiliu — važinėt po parapijas ir fotografuot įdomias religines senienas, ypač kryžius. Buvo dar, sakysim, valstybinio teismo vyriausiasis teisėjas Petrauskas su tylia, rimta žmonele ir su dukra Alina, švelniu, mielu padarėliu, vėliau ištekėjusiu už dr. Igno Skrupskelio. Dar paminėsiu Mykolaitį Putiną, o ir mūsų šaunius artistus Petrą Kubertavičių su savo gražuole žmona Antanina Vainiūnaite. Na, ir tą gražųjį, kaip arkangelą, prof. Juozą Eretą. Ir — last but not least — tą uogelę poetę Ba-činskaitę, tą Salomėją Nėrį. Juk apie ją ir rašau. Bet ir tuokart neteko su ja pasižinti. Tik iš Šalies regėdavau ją kartais, kai po vakarienės vasarotojai nueidavom pajūrin pasivaikščiot ar padainuot su Maironiu. Pastebėjau, jog Salomėja su Maironiu nepasižįsta ir net nesistengia arčiau prie jo prieit, kai kiti aplink jį spiečiasi. Ji buvo labai drovi, ką vėliau tikrai patyriau, kai gerai ją pažinau.

Keistas dalykas: vieną kitą kartą, kada iš arti mačiau Nėrį su Eretu praeinant pro pat viens antro šalį, man tvykstelėdavo savaime, be įrodymų, mintis: bene juodu jaučia viens antram meilės šūkį, gal ir patys to dar neįsisąmonindami? O graži ir kultūriškai įdomi būtų pora!

Kuo remdamasis taip spėliojau? Gėda ir pačiam: juk jokio bent kiek rimtesnio pagrindo neturėjau. Gal vien žmogiškas spėliojimas, kad du gražūs, vertingi, jauni ir laisvi žmonių giminės atstovai, moteris ir vyras, studentė ir profesorius, dažnai matydamiesi, turi nemaža šansų viens antrą pamilti. Be to apskrito spėliojimo, apčiuopiau dar, nors neryškų, tačiau šį tą pareiškiantį psichologinį faktą: kada poetė ir profesorius susitikdavo bevaikščioj ančių tarpe ir iš lėto prasilenkdavo, vyriškis atsargiai ir kukliai, bet šiltai žvilgtelėdavo į mergaitę; o ji, nors santūriai nuleidus akis ir tartum neregėdama profesoriaus žvilgsnio, vis tik, lyg kokia išvidine jusle, gyvai pajusdavo ir išvysdavo, jog ją su juo jungia skaistus, šiltas mielos paslapties spindulys, kurs taip žaviai atsispindi jos kaistančiam veidely.

Anuomet tik tiek teturėjau įrodymo. Ir atrodė, jog buvau apsirikęs: poetė nuėjo savo vienišais keliais; Šveicarijos arkangelas vedė mergaitę iš Vailokaičių klano, Onytę Jakaitytę, toli gražu ne tokią gražią ar žavingą, kaip Saliute. Reikia manyt, jog profesorius regėjo Onytėj kitokias vertybes bei grožybes, kurios jo dvasios akiai bei širdžiai persvėrė Saliutės asmens auksą, ir jis sukūrė šeimą su Onyte, šeimą padorią ir pastovią, su meile ir ištikimybe, šeimą šveicariškai lietuvišką, iš kurios kilo gražus ir nemaža žadąs atžalynas.

Po tos vasaros spėriai praėjo apie 40 metų. Poetė Nėris buvo jau mirusi. Pasipylė apie ją raštai — įvertinimai, atsiminimai. Iš tų raštų susidarė man įspūdis, jog anos tolimos gražios vasaros mano spėliojimai apie anų dviejų įžymių Dievo padarų santykį nebuvo visai be pagrindo. Nėris buvusi rimtai pamilus Eretą. O šis nebūtų buvęs iš kūno ir kraujo jaunas vyras:, jei nebūtų to jautęs ir nebūtų į tai atsiliepęs kurios nors rūšies šiltesniu jausmu. Subtilių užuominų apie tai spaudoj jau būta. Ir pats ponas Juozas šiuo klausimu kuriame čia laikrašty puse lūpų miglotai, bet kvapsningai, prasitarė, kad ir pats dar šią paslaptį kiek praskleisiąs.

Kuriais ir kokiais keliais Nėries gyvenimas būtų nusitiesęs, jei ji būtų ištekėjusi už Ereto, vienas Dievas tegalėtų pasakyt. Mes galim vien spėliot. Juozas — kietas, tvirtas uosis; Saliute — gražiai žydinti, glotni vijoklė: uosis būtų suteikęs jai atramos, atsparos, saugumo, rimties, tvirtumo, pastovumo. Saliute, pasukus į klystkeles, net Nepriklausomojoj gavo stipriai paskurst materialiai; skurdo paskiau, pabėgus į Bolševikrą; grįžus į pavergtąją Tėvynę, turėjo taip pat ne rožėm klotą kelią — tad ne dyvai, kad taip anksti mirė. Su Eretu to skurdo jai nebūtų tekę išgyvent. O sąlygos kūrybiniam darbui būtų buvę jai daug patogesnės. Būtų greičiausiai ir dabar tebesanti gyva ir tebekurianti. Būtų galėjus ilgai pagyvent Šveicarijoj ir iki valiai pasivažinėt po Vakarų Europą, kurią ji taip mėgo. O kas svarbiausia — Nėris nebūtų pasidarius komuniste, nebūtų nutolus nuo brangiųjų tėvų-sentėvių pasaulėžiūros ir viso, kas su ja susiję gražu ir brangu, kas poetei buvo nuo pat gimimo sava, mylima, įgimta, kas būtų buvę kūrėjai puikiausias akstinas kurt ir neišsemiamas temų šaltinis. Kiek įdomių, brandžių, gražių kūrinių ji būt galėjus dar sukurt. Paliko nesukurta.

Ar būtų Salė su Juozu buvę laimingi moterystėj, kaip kartais esti laimingi paprasti žmonės, dar sunkiau įspėt.

Bet gana spėliojimų, eikim prie tikrų faktų — prie to, ką pats patyriau iš glaudaus bendravimo su Nėrim. Čia tatai ir prasidės tikrieji mano atsiminimai apie poetę Salomėją Nėrį.

2.
1932 birželio 28 mirė Kaune poetas prelatas Jonas Mačiulis-Maironis, mano didžiai gerinamas mokytojas ir labai mylimas bičiulis. Tartum pusė dienos šviesos man užgeso.

Bet kaip nuostabu: tais pat metais, rudeniop, kita žvaigždelė man patekėjo gyvenimo padangėse, žinoma, ne tokia didelė ir grožinga, tačiau žaviai spindulėta ir skaisti.

Vieną dieną popiet ateina pas mane į Švento Kazimiero rūmus du netikėti lankytojai, abu žinomi katalikų visuomenėj asmens, Juozas Leimonas ir Zareckas (darbavęsis draug su Antanu Kniūkšta "Sakalo" bendrovėj knygom leist).

Jei mane nustebino tokie nepaprasti lankytojai, tai juo labiau nepaprastas man pasirodė jų apsilankymo tikslas. Prašom spręsti patys.

Girdi, mūsų žinomoji ir mylimoji poetė Salomėja Bačinskaitė-Nėris, kur buvo gera katalikė, netgi ateitininkė, dabar pasidarė komuniste, metė katalikybę ir, kas žino, ar ji ką betiki. Būtų puiku ją išnarpliot iš bolševikų tinklo ir grąžint į Katalikų bažnyčią. Juk tai — mūsų moralinė pareiga. Reikiamai pasvarstę reikalą, mes, Nėries buvusieji draugai, nutarėme, kad geriausiai tam reikalui tinkat Jūs, Švento Kazimiero drauigijos direktoriau, ypač kad Jūs galėtumėt Nėriai ir darbu padėt: ji tiesiog skursta, nes, kaip  komunistė,  negali  gaut savo  specialybės tarnybos — mokytojos kurioj nors gimnazijoj. Ar sutiktumėt jai padėt materiališkai ir vienakart   pabandyt atverst ją į katalikų tikėjimą, metus komunizmą?

Tokia buvo judviejų mintis, nors žodžiai ir ne tie pat. Išklausiau atsidėjęs. Susimąsčiau. Tikslas puikus, ką ir sakyt! Padėt poetei Nėriai, kad bent nebadautų. Per Švento Kazimiero draugijos valdybą pravesti tai — greičiausiai pasiseks. Pabandyt Nėrį atverst? — būtų labai ir labai gera. Bet atverst, kas jau tikėjimą prarado, labai sunku . . . Tačiau bent bandyt reikia . . . O juk ir Dievo malonė veiks drauge . . . Tad — sutikt!

Ir pareiškiau garbiem svečiam sutinkąs daryt, kas vien galima. Susitarėm, kad netrukus jie atves Saliute pas mane ir supažindins.

Kol jie tai padarė, aš nerimau: iš dalies džiaugiaus, kad galų gale susipažinsiu su ta i-domiąja poete; bet labiau būgštavau: anuomet užmegzt pažinias, ypač su įžymesniu asmeniu, būdavo man nejauku, baugu, sunku — stačiai nervam kankynė; o dar baimė bei įtemptos pastangos, kad ir partnerio neapkrėsčiau tuo slegiamu jausmu — kas dar apsunkindavo mano, o ir jo, padėtį.

Ir štai jaunoji poetė, lydima ar abiejų — Leimono su Zarecku — ar vieno katro, pirmą kartą apsilankė mano buveinėj. Tartum kokia svetima, bet jauki šviesa papildė kambario šviesą. Vadinas, pirmą kartą stovim su poete Nėrim taip arti prieš viens antrą. Taip aiškiai apžvel-giam stotą, taip giliai įsmingam žvilgsniu į akis. Bet tik vienam momentui: jos gražios akys tuoj droviai nusileidžia žemėn. Tai ne agresyvi kovotoja. Jei ir turi kūrėjos išdidumo, tai nūn to nejaust. Atrodo paprasta, gera mergytė, kuri trapiame alebastro inde slepia brangią dvasią. Imu justi: įtampa nyksta, atmosfera daros jauki, santykis paprastas ir lengvas.

Prašau visus sėstis. Pats sėduos priešais. Pro du langus šviesa Nėrį tiesiai ir ryškiai nulieja ir brėžte apibrėžia. Ta pat smulki, grakšti mergaitė, kurią jau buvau matęs iš tolėliau. Ta pat daili galvutė su apskritu, gražia sveika spalva žydinčiu veiduku po tamsių, vešlių plaukų šalmu, truputį į šalį užvožtu; tamsūs antakiai, juodos blakstienos, beveik ritmiškai pakylančios ir nusileidžiančios, žaviai atmerkiančios blizgantį žvilgį ir vėl jį uždengiančios, lyg tie naktiniai lėktuvams signalai. Skruostai, atrodo, negavę rouge nei poudre, ir simpatingai formingos lūpos, jei mažumą ir dažytos, tai labai diskretiškai. Žodžiu sakant, visas vaizdelis labai grakštus ir patrauklus. Vėliau, kada arčiau pasižinom, aš vieną sykį nuoširdžiai sakau tam mielam Dievo padarėliui:

— Žinote, Saliute, kai žiūriu į Jus, man ateina tokia mintis: pirmoji lietuvė motinėlė, kuri pavadino savo dukrą Uogele, turėjo priešais save tokį padarėlį, kaip Saliute Nėrį!

Saliutė patylėjo. Atrodė sutinkanti. Tad aš vėliau kartais ir vadindavau ją Uogele. Iš tikrųjų, ji buvo panaši į gražiai išsirpusią vyšnią ar, geriau, trešnę, kur šviesesnė.

Kiek pašnekėjus apie šį, apie tą, Nėries palydovai ar palydovas mandagiai atsisveikino, palikdami mudu du su poete, kad galėtume laisviau aptarti tą gana opų mudviejų reikalą.

Kaip mudu pradėjom tas tarybas, nebeatsimenu — tad papasakosiu vien tai, ką tikrai atsimenu.

PR. DOMŠAITIS
Lietuviai ūkininkai bėga


Pat pradžioj viešnia kategoriškai pareiškė: jei bandysit mane atversti, tai žinokit, kad tokiu atveju aš iš jūsų jokios pagalbos jokia forma nepriimsiu, verčiau badausiu!
Regimai Saliute pati nuvokė, kad jos globėjai turėjo omeny ne vien medžiaginę pagalbą. O atvirst tuomet ji dar nenorėjo (o gal drovėjos?). Man patiko jos ryžtas ir drąsa. Žinojau, jog ką nors atverst yra dažniausiai sunkus uždavinys, bet galimas, kadangi Dievo malonė pagelbsti. Bet Dievui termino nenustatysi, nei kuriais keliais ar priemonėm Jis turi veikt. Tad ir atvertimo darbas gali eit mum netikėtais vingiais ar lūžiais ir ilgai trukti, taip kaip ir žmogaus visiškas nusigręžimas nuo tikybos ir Dievo. Daugis to nesupranta ir mano, jog čia procedūra labai paprasta: viens — du! taip ar taip! tikėk ar netikėk! ... O, ne, tas fenomenas labai sudėtingas bei painus ir paprastai trunka metų metus. Tiek ten esama svyravimų bei abejojimų,^ nušvitimų ir užgesimų, nusigręžimų ir atsigręžimų, svirimų žemyn ar kilimų aukštyn, iki galų gale svarstyklių lėkštė galutinai nusvyra žemyn ar pakyla aukštyn.

Aš tai jau ir tuomet žinojau. Tad ryžaus ne par force tempt ar stumt Saliute į bažnyčią bei tikėjimą, o elgtis su ja atsargiai ir pamažu, kad, jei ji grįžtų į Katalikų bažnyčią, tai įvyktų lyg savaime, visai natūraliai. Žinoma, veikiant Dievo malonei. Todėl į Nėries sąlygą atsakiau nuoširdžiai maždaug šitaip:

— Taip, sutinku: nesistengsiu grąžint Jus į katalikų tikėjimą. Bet, jei per mūsų bendravimą, pokalbius, bendradarbiavimą Jūs savaime sugrįžtumėt prie Kristaus, aš labai džiaugčiaus.

Susitarę dėl to pagrindinio dėsnio, mudu ramia širdim ėmėm kalbėt apie praktinę reikalo pusę. Aš pareiškiau mergaitei, kad, prieš duodamas jai kokį darbą, turėsiu atsiklaust Kazimiero valdybos, ypač kad čia yra tas opus kablys — Nėries susirišimas su bolševikais. O tarnybinių laisvų vietų tuo tarpu neturim, tad galėsim padėt mielai poetei kol kas vien duodami verst mum knygų iš svetimų kalbų. Iš kurių kalbų jai būtų patogiau? — Iš vokiečių ir rusų. — Na, gerai. Aš apsižvalgysiu tuo tarpu, kuriuos veikalus galėtume Jum pavest. O Jūs po savaitės kitos pas mane vėl užsukit. Pat pirmajam valdybos posėdy pasistengsiu išgaut pritarimą ir nutarimą. Tikiuos, kad pasiseks.

Mudviejų pirmasis pabendravimas praėjo sklandžiai ir šiltai. Atsisveikinom nuoširdžiai draugiškai. Iki kito karto!

3.
Dabar reiks įtikint valdybą, kad pritartų mano sumanymui. Anuomet valdyboj buvo šie asmens: pirmininkas prelatas Aleksandras Dambrauskas-Jakštas; vicepirmininkas, berods, kanauninkas Paulius Dogelis; iždininkas bene kunigas Morkus Morkelis; sekretorius kun. M. Vaitkus; narys, tur būt, kun. prof. Mečislovas Sandanavičius su Karmelitų klebonu Vincentu Mieleška.

Pirmiausia reikėjo atverst į mano tikybą pirmininką, prel. Dambrauską. Anuomet mudu su juo labai gražiai sutardavome. Mano butas buvo jau tame pat antrajame aukšte priešpriešiais viens antrą. Todėl prelatas labai dažnai pas mane apsilankydavo ir aš pas jį. Tad, kai jis pas mane artimiausią kartą apsilankė, tuoj išdėsčiau jam Nėries reikalą. Prelatas, žinoma, sutiko, kad reikia gelbėt vertingą poetę ir, kiek galima, stengtis ją atverst (Beje, nepasisakiau jam, kad pasižadėjęs Nėriai varu netempt jos ant savo kurpalio). Tik mielas senelis išeidamas sustojo prieškambary ir griežtai pareiškė, kad statąs vieną būtiną sąlygą, būtent, prieš duodant Nėriai kokį darbą, reikią iš jos pareikalaut, kad ji viešai atšauktų savo prisidėjimą prie bolševiku. Aš kiek patylėjau ir nemandagiai atsikirtau:

—    Prelate, jeigu Jūs pirma atšauksit papiktinimą, kurį pateikėt, bendradarbiaudamas Izidoriaus Tamošaičio "Vaire", tuokart reikalaukit, kad Nėris atšauktų papiktinimą, kurį pateikė, prisidėdama prie bolševikų!

Prelatas tikrai nustebo:
—    Papiktinimas? Dėl ko papiktinimas, kad aš rašiau "Vairui"?
—    O ar neskaitėte "Vaire", ką Izidorius Tamošaitis parašė apie Dievo buvimą?
—    Ne, neskaičiau. . . O ką parašė?
— Ogi, kad Dievą sukūręs žmogus!

Čia Dambrauskas dar labiau nustebo. Ir nutilo. Ir, iš viso, niekuomet nebereikalavo, kad Nėris ką atšauktų. Ir pats neberašė į "Vairą". Tai ir buvo jo atšaukimas.

4.
O kaip buvo ten su anuo Didžiojo Dzidoriaus prasitarimu apie Dievulį?
Toks, koks jis buvo išspausdintas "Vaire", jau savaime buvo rizikingas ir tikintiems žalingas. Ir nebuvo naujas tas profesoriaus išminties kūrinėlis. Kiek giliai galim siekt į žmonijos praeitį, visad randam, jog žmonės įsivaizduoja Dievą kaskart savaip. Tad ne be pagrindo didysis Goethe šiuo reikalu išsireiškė šitaip:

Wie ist der Mensch, so ist sein Gott
Darum ward Gott so oft zum Spott.
(Koks yra žmogus, toks yra jo Dievas —
Todėl dažnai Dievas yra virtęs pašaipa).

Jeigu tokia prasme prof. Tamošaitis būtų pavartojęs aną posakį (kad, girdi, Dievą sukūręs žmogus) ir jei būtų paaiškinęs, kaip tai reikia tiksliai suprasti, tad nebūtų buvę reikalo stebėtis nei piktintis. Bet tas politikas profesorius pateigė aną posakį taip kategoriškai ir absoliučiai, taip besąlygiškai, jog savaime veržės žmogui samprotavimas: na gi, tas didgalvis stambus kunigužis skelbia plikų pilkiausią bedievybę, kaip nupešiotą gaidį, arba neįsisąmonino, ką rašąs!

Nenorėdamas taip kategoriškai Dzidorių pasmerkt, panūdau jį pakvost, kuria preciziškai prasme jis skelbia aną paradoksišką dėsnį. Todėl vieną kartą, jį susitikęs, išdrįsau jį paklausinėt. Sakau "išdrįsau": juk, iš tikrųjų, tokiem viščiukam, kaip aš, reikėjo drąsos paklabint Didžiajam Dzidoriui: argi nebuvo jis oficialus Lietuvos filosofas, Fribourgo universiteto daktaras, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, vadovaujančio administratyviai neklaidingo žurnalo redaktorius, narsiaplunksnis publicistas (su nenugalimu valstybiniu užnugariu), prezidentūros dvasinis tarėjas, valstybės vado kone adoptuo-tas šeimos narys, proginis raitelis riteris, o reikalui esant ir linksmas, bet svarus boksininkas (ir man yra dūręs į pašonę Palangos Baltojoj viloj). O kuprinėj — pavirtusio vata švino našta —kunigystė ... iš Dievo malonės ar nemalonės sacerdos in aeternum, bet ne visai se-cundum ordinem Melchisedech, bent anuomet... O nūn, Didysai Dzidoriau,- kur tu esi? Ar su šv. Jurgiu jodinėji pakovot su kipšiukais? Ar, šv. Mykolo remiamas, paboksuoji su jo priešu? .... O nesišaipau iš tavęs! Anaiptol! Tu buvai jėga. Savotiškai tarnavai Lietuvai (ir savęs nepamiršdamas). Turėjai savo pasaulėžiūrą bei gyvenimo kelią, kurių laikeis ir už kuriuos žuvai kankiniu. Kas aš, kad tave paniekčiau? Lenkiu prieš tave žilą galvą. Savo kančia gal atpirkai savo vingius. Reąuiesce in pace . . .
Bet anuomet kiti vėjai ir kita šneka!

Vadinas, vieną kartą surizikavau jį paegzaminuoti. Bet ne be baimės. Jos jis buvo man įšvirkštęs gerą dozę kitu atveju bei kitu reikalu. Ar mes, Kazimiero tarnai, savo laikraštukuose buvom jam kurią opią gyslelę neatsargiai (ar net atsargiai) palietę, ar aš pats vienas buvau jam kokį nepatinkamą žodį lūpom ar plunksna taręs, — tik jis sykį, mane kažkur nutvėręs, kalte sukalė man į smegenis, geležiniu veidu, nuodingom lūpom, šaltai perveriamom akim: jei jūs dar išdrįsit taip paviaukčiot, aš jus į neuostomą tabaką sumalsiu! . . . Bent tokia buvo jo grasmės prasmė, jei žodžiai ir ne tie Žvilgterėjau į jį — ogi jis nejuokais kalba!. . . Na, ką gi! Bugštu tai bugštu, bet gal teks pasipešt!

Tačiau šiuo atveju (ar Dievas tave sutvėrė, ar tu jį?), giliai įsikvėpęs krūtinėn drąsos dujų, taikingai prabilau į A. Smetonų prijaukintą liūtą, tikrą, ne iškamšą: Malonėkit mane apšviest, gerbiamasis profesoriau. Kuria prasme Jūs pa-rašėt "Vaire" savo posakį, kad Dievą sukūręs žmogus?

Profesorius, lyg vandens į burną įsisriuobęs, tyli (bet linksmai) . . . Tad aš išdrįstu jam pakišt po kita kitos tris galimybes, o jam vien teks ištarti: taip ar ne!
Pirma: gal Jūsų mintis buvo: Dievas iš tikrųjų egzistuoja; tik žmonės susikūrė sau ne tik neadekvatišką, bet ir labai netobulą sampratą?

Profesorius tyli, pašiepiamai šypsodamas. Nesulaukęs atsako, pakišau profesoriui antrą galimybę: Tai gal Jūs tą sakinį taip suprantat: Dievas egzistuoja; tik kvailos masės susikūrė sau tokį Dievo įvaizdį, jog Jis išėjo visai nepanašus į save patį?

Profesorius tyli ir tik iškalbingai šypso (paniekinamai). Vėl nesusilaukęs atsako, pakišau trečią aiškinimo galimybę: Nenorėčiau Jūsų į-žeist, bet nenorėčiau tikėt Jus taip manant; bet lieka tik vienas Jūsų tezės supratimas: kad Dievo visai nesą, tik neišmanėliai įsivaizdavę ir susikūrę sau tokią neva būtybę — Dievą, į juos panašų, tokį tuščią įvaizdį, kurs neturi jokio pagrindo tikrovėj? ... Ar taip? . . .

Ir čia mūsų filosofas tyli ... ir mįslingai šypso . . . kiek mefistiškai, tik nežiauriai . . .

Nustebęs veizdžiu į tą kunigą-ne-kunigą . . . Vadinas, savo keistąjį posakį jis supranta šia pastarąja prasme. Kitos išeities nėra. Filosofas profesorius — bedievis ... O juk kunigas ir dar neseniai priklausęs prie elito . . . Man nejauku pasidarė. Bet baugu: nejau tame vyre įvyko tokia pragarinė permaina, tokia gūdi šventvagybė, toks enormiškas nužudymas — paties Dievo nužudymas . . . savo dvasioj . . .

Ir tikėjau jo nuoširdumu, ir netikėjau; tvardžiaus: gal jis vien provokuoja mane? Gal juokauja ir žaidžia su manim, nelyginant sotus liūtas su ožiuku? . . . Bet toks neatsargus brangiausiom idėjom žaidimas bei juokavimas, jei neatšauktas, yra žalingas ir pačiam žaidėjui, nes gadina jo gerą vardą, ir klausytojam, nes jiem sukelia pavojingų abejonių . . . Bet Tamošaitis man nieko neatšaukė — ir taip paliko quod scripsi, scripsi. Ir turėjau teisę imt jo posakio žodžius, kaip tikras monetas. Ypač kad filosofo, profesoriaus, rimto vyro žodis yra tikras jo minčių rodiklis, ir filosofas už savo žodį prisiima visišką atsakomybę, net gyvybę už jį paaukodamas.

5.
Tasgatės, Švento Kazimiero valdyba mielai sutiko paremt Nėrį, net ir rūstusis Jakštas, nors truputį pariaumojęs, kaip jau girdėjom. Kas dėl veikalo, kuris būtų tinkamiausias duot Salomėjai versti, — sustojau ties austrų romanistės Enrica von Handel-Mazzetti "Ritos laiškais". Veikalas talentingai ir labai patraukliai krikščioniškai parašytas ir turėtų teigiamai paveikt jautrią idealistinę Saliutės širdelę. Su to veikalo parinkimu valdyba ir pats pirmininkas dar lengviau sutiko. Tad jau turėjau apčiuopiamą priemenę poetei padėti. Tegu tik ateina. Ir ji negaudama atėjo.

Šį sykį joj nebebuvo jaust žymesnio varžymosi — tad ir mano susivaržymas atlyžo. Ji šį sykį buvo natūrali, gyva, šneki miela mergytė dukrelė, visai pasitikinti ir iš karto vadinanti mane tėveliu. Tas vardas jos lūpose pasiliko man iki paskutinio mudviejų pasikalbėjimo 1940 metais, bolševikams jau apsėdus Lietuvą, vasaros gale.

Tame antrajame pasimatyme pranešiau jai, jog Švento Kazimiero valdyba sutiko davinėt jai vertimų. Mūsų sąlygos: honoraras — 10 procentų nuo parduodamos kainos; suma sumokama visa vienkart, kai knyga bus išleista. Kuomet vertimas turi būti baigtas, — tai palikau pačios vertėjos nuožiūrai: jei jai skaudžiai reikės pinigų, ji pati pasiskubins darbą baigti. O mums nebuvo būtino reikalo skubintis: turėjom kitų leidinių leist, o "Ritos laiškus" davėm verst, vien norėdami padėt Nėriai. Avansų už dar neišspausdintą darbą duodavom vien išimtiniais atvejais. Jei ryšiuos duot Salei kiek avanso, tai įmokėsiu iš savo kišenės, nes nedrįsiu iš valdybos prašyt išimties. Vėliau, jei Salė susipras, pati su manim atsiskaitys.

Sutarties su vertėja nedarėm, kadangi paprastai sutarčių nedarydavom, nebent kas pareikalaudavo; remdavomės abišaliu pasitikėjimu. Ir Nėris mumis pasitikėjo, kaip ir mes ja.

Kai jai pareiškiau, jog nutarėm jai pasiūlyt išversti Enrica von Handel-Mazzetti "Ritos laiškus", ji mielai sutiko. Pasirodė besanti sukalbama. Pagaliau, Saliute buvo gerai susipažinus su vokiečių kalba ir literatūra, o studijavus ir Vienos universitete, tad jai austrės vokietės (moters!) veikalas buvo pakankamai priimtinas.

PR. DOMŠAITIS
Aktas

Tam kartui pasitarimų bei susitarimų buvo gana, ir turėjom skirtis. Paprašiau mieląją viešnia, kad be ceremonijų lankytus, kai reikės pasitart dėl ko nors ar šiaipjau jaus reikalą pabendraut su sau palankiu žmogum. Pakvietimą ji maloniai priėmė. Atsisveikinom, kaip seni geri pažįstami ar net draugai.

6.
Buvo įdomu, ar poetė laikysis pasižadėjimo lankytis ne vien reikalo klausimais. Bet laukiau.

Taip. Ji ėmė lankytis gan dažnai ir gan reguliariai. Žinoma, negaliu beatsimint, kurį kartą apie ką buvo kalbėtasi. Tad čia siūsiu mudviejų bendravimo kilimą iš paskirų įdomesnių bei gražesnių margų skiaučių.

Kas dėl "Ritos laiškų". Po kiek laiko vertėja pareiškė, kad ta Rita su jos laiškais daros jai įdomi. Toliau: jog tas veikalas ją jaudinąs, net graudinąs . . . Dar vėliau: jog Jėzus vėl darasis jai mielas ... Aš su poete šiuo atveju visai solidarizavau; ir man "Ritos laiškai" tokių įspūdžių kėlė.

Po kurio ten laiko klausiu apsilankiusią Saliute (ji gangreit buvo man leidus taip ją vadint): kaip ir kuo Jūs gyvenat? Juk tarnybos nei šiaip pastovaus darbo neturit? Negi apytirščiu mielo Kauno oru mintate? — Viešnia gana abejingai atsakė: Pinigo maža teregiu, bet nedaug man ir reikia ... — Aš į tai jai pasiūliau: Kol baigsit vertimą, dar yra tarpas laiko. Tad ar nesat reikalinga kokios sumelės į būsimąją sąskaitą? — Salė, be apsimestų atsisakinėjimų, visai ramiai ir natūraliai, bet šviesiai dėkingai, priėmė šimtinę ar kiek ten, kurią ištraukiau ten pat iš savo kišenės. Nei ji pasiūlė kvitą, nei aš paprašiau: buvo kažkaip drovu prašyt iš poetės pakvitavimo. Taip ir paliko. Ir vėliau porątrejetą kartų padarėm tokį pat "biznį". O kai draugija, gavus vertimą, galutinai sumokėjo Nėriai pilną sutartąją sumą, kadangi man buvo nepatogu prisipažinti be leidimo davus avanso, — Salė priėmė pinigus neiškėlus klausimo, kodėl jai užmokėta daugiau, nei buvo sutarta. Tur būt, ji, kaip svajonių paukštė, nesuko sau galvelės tokiais proziniais dalykais, kaip piniginiai atsiskaitymai: juk tai — Kazimiero administracijos ir buhalterijos reikalas; Saliute jais visai pasitiki. Gal būtų buvęs kitas dalykas, jei draugija būtų mažiau užmokėjus: tuokart ir poetė būtų griebu-sis aritmetikos ir kukliai paklausus "tėvelį", kaip čia tatai? Bet, kai permokėta, ko čia per daug sau galvelę kvaršint? Juk ši draugija yra švento Kazimiero — tad geraširdiška ir dosni: pridėjo laisvo priedo ir tiek. Matyt, stipriai patenkinta atliktu darbu ("Ritos laiškai" trimis tomeliais buvo išspausdinti 1933 m. — Red.).

Antrasis didžiulis darbas, kurį Nėriai davėm, buvo išverst lietuviškai anglų rašytojo J. H. Ingrahamo "Dovydo sūnų".

Tas veikalas — biblijinę apysaka iš Kristaus gyvenimo — savo laiku buvo išverstas iš originalios anglų kalbos į keletą Europos kalbų ir krikščionių skaitytojų labai mėgstamas. Nedyvai: parašytas talentingai, įdomiai ir labai sugestyviai, skaitytoją pagauna ir tikinte įtikina, jog Jėzus Kristus buvo Dievo atsiųstas Mesijas, įsikūnijęs Dievo Sūnus. Kiek numanau, anglų kalbos Nėris, bent pakankamai, nemokėjo, tad vertė iš vertimo. O vertimą aš jai daviau, berods, vokišką. Tą veikalą aš pats pirmą kartą buvau perskaitęs, kiek atsimenu, rusiškai išverstą, o radęs jį, manding, Balošerio knygyne, Kaune. Būtų puiku tą Nėries vertimą pakartotinai išleisti: tuo būdu ir savo poetę paminėtume, ir daugelio tikėjimą sustiprintume. Knygą būtų galima rast Kazimieriečių seserų ar Marijonų bibliotekose, o ir šiaipjau buvusiųjų Kazimiero draugijos narių namuose; o tų narių buvo Amerikoj daug.

Nėris tų savo vertimų nepasirašinėjo tikrąja pavarde, o slapyvardžiu. "Ritos laiškus" pasirašė "Mykolas Genys". Tą Mykolo vardą, kaip spėju, ji pasirinko man pagerbt. O tas margas gražus paukštelis genys ir šiaipjau galėjo švystelt jos lietuviškoj kaimietės vaizduotėj. Juk ir ji buvo tokia skaisčiai spalvota, kaip genytė. O kodėl ji nepasirašė tikra pavarde? Pasirašyt tikra pavarde po tokiu katalikišku leidiniu būtų buvę lygu viešai pademonstruot, jog ji ar jau metusi, ar jau linkstanti mest bolševikinę stovyklą ir pereit į katalikiškąją. O ji dar toli gražu nebuvo visiškai tam pribrendus.

Ir "Dovydo sūnų" ji, žinoma, pasirašė dar slapyvardžiu, bene tuo pat Mykolu Geniu. (Tas vertimas, pasirašytas Mykolu Geniu, išspausdintas 1934 antrašte "Kunigaikštis iš Dovydo namų". — Red.).

Ne mūsų užsakymu Nėris išvertė iš rusų kalbos Aleksandro Ivanovičo Kūprino biblinę apysakaitę "Sulamitą", Canticus Canticorum sekimą. Man tas kūrinėlis labai patiko, tad jį turėjau savo bibliotekoj. Miniu čia tą Saliutės vertimą dėl dviejų priežasčių. Viena — Nėris susipažino su tuo veikaliuku per mane: mat, vieną kartą, jai apsilankius, kažkaip užėjo šneka apie tą kūrinėlį; ji labai susidomėjo ir paprašė būtinai duot jai perskaityt. Perskaičius, ji man pareiškė, jog dalykėlis jai labai patikęs, ir ji būtinai jį išversianti lietuviškai. Aš bandžiau atkalbėti, kad neverstų, nes "Sulamita" esanti stipriai sensuali (dabar amerikonai taip nemanytų, nes kas nūn piktintus anuo Biblijos Kantiku?). Ir aiškiai pabraukiau, jog Kazimiero draugija jokiu būdu nesutiks išleist. Bet Nėris užsispyrė, išvertė ir išleisdino per Spaudos Fondą. — Antroji priežastis, dėl ko čia tą Nėries vertimą miniu, štai ši: Lietuvių Enciklopedijos 13-tame tome radau enciklopedijos bendradarbio J. Bl. rašinėlį apie A. J. Kūpriną, kur apie jo "Sulamitą" paskelbiamas toks sprendimas: "Negirdėtai prasto skonio yra 'floberiška' istorinė apysaka Sulamita". Na, brangioji Nėrie, tai įkliuvova! Mat, kaip prastai enciklopedijos specialistas mano apie mudviejų, kaip "Sulamitos" skaitytojų, skonį! Tiesiog raustu iš gėdos! . . . Truputį mane guodžia, kad net tokį šedevrą — Saliamono "Giesmių Giesmę" — ne vienas literatūros kritikas ar šiaipjau dalyko žinovas, vadina prasto skonio veikalu, tiesiog vulgariu. (Bus daugiau)