LIETUVIŠKOJI TEMATIKA VOKIEČIŲ POKARINĖJE LITERATŪROJE Spausdinti
Vokiečių literatūra atskleidžia mums kūrybinį pasaulį, kurio or-namentacija yra pažymėta ir lietuvių tautos kultūriniu antspaudu. Vokiečių literatai, pradedant Sigismund Schwabe (1573), be pertraukos, kai kuriais laikotarpiais net intensyviai, domėjosi lietuviais, savitu jų būdu ir liaudies kultūriniu gyvenimu. Prisiminkime tik tokius rašytojus, kaip G. E. Lessing (1729-1781), J. G. Hamann (1730-1788), J. H. Herder (1744-1803), J. W. von Goethe (1749-1832), Z. Werner (1768 - 1823), E. Th. A. Hoffmann (1776-1822), A. von Chamisso (1781-1838), J. Freiherr von Eichendorff (1788-1857), H. Laube (1806-1884), G. Freytag (1816-1895), E. Wiehert (1831-1902), Graf Ed. von Keyserling (1858-1918), R. Dehmel (1863-1920), H. Sudermann (1857-1928). Jie visi prisidėjo vokiečių literatūroje populiarinti lietuvių tautinį-kultūrinį spektrą.

Kaip su pokarine vokiečių literatūra šiuo atžvilgiu? Ši apžvalga ir yra skirta šitam klausimui. Pilnesniam supratimui bus įtraukti ir kūriniai parašyti dar prieš karą, bet perredaguoti ir perspausdinti po antrojo pasaulinio karo.

Pokariniai vokiečių rašytojai, nors ir apgaubti rūpesčiu dėl dar neaiškios savo paskirties literatūros ir filosofijos srityse, neprarado dėmesio lietuvių tautai. Agnes Miegel, Ernst Wiechert, Werner Bergengruen, Paul Brock, Charlotte Keyser, Rolf Lauckner ir kiti mažiau žymūs autoriai paliko ištiki mi tradiciniam lietuviais domėjimuisi, jau pradėtam Rytprūsių kunigaikščio Albrechto, kurio valdymo metu buvo išspausdinta pirmoji lietuviška knyga.

Rytprūsių poetė Agnes Miegel (1879-1964), prieš porą metų mirusi mums brangi lietuvių mylėtoja, paliko savo raštuose ištisą lietuviškų motyvų vaivorykštinį atspalvį. Jos apysakos: "Die Jungfrau", "Landsleute", "Die Fahrt der sieben Ordensbrüder" "Das Bernsteinherz", "Das Lösegeld", surišti, kaip rašytojos numylėti Pabaltijo gintaro karoliai, antrašte Stimme des Schicksals (1926ff), atskleidžia skaitytojui ilgą istorinį kelią, kuriuo keliavo Rytprūsių gyventojai, šiuose Agnės Miegel veikaluose lietuviška dvasia iškyla beveik kiekvienoje proistorinėje ar istorinėje situacijoje ir aprašomoje istorinėje asmenybėje. Proziniai kūriniai, kaip "Der Geburtstag", "Die schone Malone", "Tine Sudauš Erzahlung", "Am Schlangenberg", "Die gute Ernte", "Meine alte Lina", "Die Meinen", pristato mums įvairius portretus lietuvių iš šiaurinės Rytprūsių padangės. Jos nove-letė "Der Geburtstag" yra lyg literatūrinis antkapis savo buvusiai lietuvei auklei Linai, kurios charakterį dar ryškiau ir plačiau nušviečia apysaka "Meine alte Lina". Be šie lietuviškų portretų, išpildytų su įdomiomis psichologinėmis spalvomis, ir lietuvių mitologija užima svarbią vietą Agnės Miegel kūryboje, tiek lyriniuose, tiek proziniuose raštuose. Pirmoji vieta, žinoma, atitenka lietuvių pagoniškiesiems dievams, iš kurių Perkūnas dominuoja autorės poetinį pasaulį. Alegorinė apysaka pavadinta "Die schone Malone" didesne dalimi yra skirta šitam galingam dievui, kuris nusileidžia iš dangaus antropomorfiniu pavidalu pasirinkti sau mirtingą žmoną, rašytojos simboliškai pakrikštytą Malone Perkuhn. Be etimologinio ar net paprasčiausio supratimo, ką Malonės vardas reiškia, bet kokia literatūrinė interpretacija lieka be pačio įdomiausio branduolio. Su turtinga vaizduote sukurtomis Perkūno ir Malonės vestuvėmis Agnės Miegel bando įkvėpti mintį, kad senieji ir naujieji Rytprūsių gyventojai gali harmoniškai kurtis ant tos pačios Baltijos vėjo gaivinamos žemės, neprarasdami savo tautinio-kultūrinio, šiuo atveju net religinio individualumo. Malonės asmenybėje autorė sujungia pagonišką ir krikščionišką tikėjimą, kuris yra ir lieka būdingas ne tik Mažosios, bet ir Didžiosios Lietuvos gyventojams. "Tine Sudauš Erzahlung", "Die Mahr", "Am Schlangenberg" ir "Die gute Ernte" toliau papildo lietuvių mitologijos kraitį Agnės Miegel proziniuose raštuose. Pirmoji apysaka vaizduoja jūros dievaičio Bangpūčio nerimstančią veiklą, kiti rašiniai — mozaikišką pagonių lietuvių tikėjimą. Tarp poetės lyrinių kūrinių, skambančių   kaip mums pažįstamų   liaudies   dainų, sutinkame ir lietuviškų istorinių siluetų. Poemos "Kynstud", "Lied des Gedimin",  nors istoriškai ir nukrypsta nuo istorinės tikrovės, vis tiek  lieka artimos lietuvių sielai. Eilėraščiai "Die Frauen von Nidden"  (1907), "Die Fähre"   (1920), "Nachtgespräch"  (1930),   "Memel" (1953), "Es war ein Land" (1953) yra lyg amžini literatūriniai paminklai mūsų ir Agnes Miegel numylėtam kraštui, neramiai miegančiam   prie   išblaškytų   piramidžių Baltijos   smėlio,    paraudonavusio nuo liūdesyje nusileidžiančios saules.

Ernst Wiechert (1887-1950) įveda lietuvišką tematiką į daugelį savo kūrinių: Der Knecht Gottes Andreas Nyland (1926), Die Magd des Jurgen Doskocil (1931-32), Die M Majorin (1933-34), Der verlorene Sohn (drama, 1935), Wälder und Mersehen (1936), Die Jeromin-Kinder (1945), Jahre und Zeiten (1943 - 49), Es geht ein Pflüger ... (1951), be to, trumpesni proziniai portretai "Der Todeskandidat", "Joneleit". Pokarinis ir paskutinis E. VVlecherto romanas Misse sine nomine (1949-50) išsiplečia lyg dvasinė prieglauda tragiškam karo ir pokario lietuvių likimui. Donelaitis ir Erdmuthe žengia kaip lietuvių tautos simbolinė pora, praradusi patį brangiausią turtą — savo kraštą. Dėl jo Erdmuthe yra pasirengusi paaukoti savo žemiško gyvenimo vienintelę kibirkštį, be jo Donelaitis palieka nuteistas buičiai po šalta ir svetima saule. Kartu su lietuviais E. Wiechert įtraukia savo kūrybon ir vieną iš liaudies, sielos liudijimų — lietuvišką dainą. Šita liaudies dainelė, kurioje glūdi modernios ir komplikuotos žmonijos egzistencija, plaukia kaip R. Wagnerio leitmotyvas per sunkius, sentimentalaus liūdesio perpildytus novelės sakinio fragmentus.

Toliau mūsų dėmesys krypsta į Werner   Bergengruen    (g.    1892), gimusį Lietuvos šiaurinio kaimyno ribose. Jo novelės taip pat atskleidžia Baltijos kraštus ir jų gyventojus. Savo trumpoje prozinėje vinjetėje Hände  am  Mast   (išleistoj Züriche 1949) jis naudoja lietuvį išryškinti kitų apysakos charakterių bruožams.

Paul Brock (g. 1900), nors ir gimęs ant Nemuno kranto, savo romane Die auf den Morgen warten (München, 1939), nepalankiai žvelgia į lietuvių tautą. Politinė problema, surišta su Klaipėdos klausimu, užtemdo rašytojo bet kokį bešališkumą. Jo veikalas Die Gefangene (Bietigheim-Württ., 1951), skirtas aprašyti Rytprūsių gyventojų tremties jungui, randa nuoia-iią vietą ir lietuviškam elementui.

Daug palankesnį įspūdį palieka Charlotte Keyser (g. 1890) su novélete "In stillen Dörfern", įtraukta į rinkinį Und dann wurde es hell (München, 1953). Kai kuriais atvejais ji primena Hermann Sudermanną ir jo lietuvių vaizdavimą knygoj Litauische Geschichten (1917).

Vokiečių moderniojoj dramoj, deja, lietuvi"ki motyvai beveik nesutinkami. Tenka iškelti tik vėlesnio ekspresionizmo atstovą Rolf Lauckner (1887-1954), kuris su teatriniu veikalu Wahnschaffe stojo į atvirą kovą prieš materializmą. Savo dramose Predigt in Litauen (1918). Der letzte Preusse (1936-37), Her kus Monte und der Ritter Hirzhals (1938) ir komedijoje Der Hakim weiss es (1936, pakartotinai išleista Emsdettene 1963) jis neužmiršta ir lietuvių. Lietuviai egzistuoja ne tik tarp autoriaus dramatis personae, bet ir dramatinės veiklos vietovės yra lietuviškos.

Fe to, dar galima suminėti grožinėj vokiečių literatūroje Tamarą Ehlert (g. 1921) su eilėraščiu "Fi schermädchen" rinkinyje Neue Prosa und Lyrik aus Ost und West (Stuttgart, 1956), Heinz Panką su "Gespräch unter Männern" knygoj Heitere Stremel von Weichsel und Memel (išleista Fritz Kudnigio 1959 Münchene); Hans Waldenburg su novele ... in ein Land, das ich Dir zeigen will (Stuttgart, 1951), kur autorius atvaizduoja Tilžės ir Tauragės apylinkes.

Dar daugiau dėmesio lietuviams yra istorijoj ir kt. Ypač Holznerio spaustuvė Würzburge pasitarnauja įvairiais leidiniais. Ji leidžia šias serijas: Der Göttinger Arbeitskreis, Beiträge zur Ostfrage - Litauen - deutsche Studien, Ostdeutsche Beiträge, Marburger Ostforschungen, šituose periodiniuose leidiniuose beveik visuomet pastebime straipsnių (nelygaus objektyvumo), liečiančių lietuvių tautą ir jos istoriją, kultūrinę, politinę ir sociologinę padėtį. Pavyzdžiui: Walther Ziesemerio informatyvus aprašymas Die Marienburg (1951), Richard Meyerio Das Memelland (1951), Max Szameitato Bibliographie des Memellandes (1957), Johannes Straucho redaguoti Litauendeutsche Studien (1958), kur išspausdintas ir Victor Jungferio straipsnis "Litauen im Spiegel seiner Volksliteratur"; Bruno Schu-macherio Geschichte Ost- und Westpreussens (1959), Ernst - Albrecht Pliego nuodugnus ir daugiau politinis darbas, pavadintas Das Memelland 1920 - 1939 (1962).