J. DANIĖLOU APIE VATIKANO II SUSIRINKIMO VAISJUS Spausdinti


Nemaža ir mūsų spaudoje kalbėta apie Vatikano II susirinkimą. Nemaža teks ir ateityje šią temą liesti, šiuo momentu svarbu sintetiškai apžvelgti Vatikano II susirinkimą ir susumuoti jo rezultatus, ypač kiek jie lygiai domina ir visus pasauliečius. Kol bus tokio žvilgio susilaukta iš mūsų teologų, šį kartą perteikiame garsiojo jėzuito Jean Daniélou sintetišką Vatikano II susirinkimo aptarimą prancūzų intelektualų savaitraštyje "Le Figaro littéraire" (1965.XII. 16). Autorius yra vienas iš pačių pirmųjų ir pagrindinių naujojo posūkio teologų. Gimęs 1905, įsigijęs literatūros ir teologijos doktoratus, nuo 1944 jis profesoriauja žymiausioj prancūzų katalikų mokslo įstaigoj — Paryžiaus Katalikų Institute ir yra teologijos fakulteto dekanas. Savo teologiniuose veikaluose jis ypač kreipėsi į Rytų Bažnyčios teologus ir tapo patristinio atgimimo pagrindėju. Drauge jis yra atviras dabarties pasaulio intelektualinėms problemoms. Tačiau dėl to jis neatstovauja pigiai nuolaidžiavimo nuotaikai. Priešingai, pagal J. Daniélou, "nėra dabar valanda krikščionims apaštalauti daugiaprasmiškus humanizmus ar personalizmus, kurie sąmokslininkauja su šio laiko idolatrija. Valanda yra priminti, kad tik vienas Dievas yra Dievas ir kad visa, kas statoma šalia jo, yra skirta sugriūti". Pagrindiniai jo veikalai: Le signe du temple (1943), Platonisme et théologie mystique (1944), Le mystère du salut des nations (1946), Dialogues (1948), Origène (1949), Essai sur le mystère de l'histoire (1953), Dieu et nous (1956), Histoire des doctrines chrétiennes avant Nicée (1958-61), Les symboles chrétiens primitifs (1961).

Vatikano II susirinkimo vaisius savo minėtams straipsnyje, skirtame pasauliečiams, šis prancūzų teologas šiaip susumuoja:

"Pasibaigus Vatikano II susirinkimui, dera apžvelgti jo rezultatus. Kai pop. Jonas XXIII per 1961 Kalėdas jį paskelbė, tai buvo sensacija, neišskyrus nė bažnytinių sluoksnių. Popiežiaus asmenybė, 1961 pavasarį paskelbta enciklika Pacem in terris, iš pat pradžių suteikta ekumeninė linkmė tuojau pat apibrėžė šio susirinkimo orientacinę dvasią. Skirtingai nuo visų ankstesnių susirinkimų, kurie kreipėsi į dogmatines apibrėžtis ryšium su teologinėmis klaidomis, šį kartą rūpestis buvo pradėti didįjį debatą su visa šio laiko žmonija. Šiuo debatų Bažnyčia drauge norėjo ir atsiverti žmonijai, ir būti jos suprasta. Tai šiam reikalui atitiko tokie dažnai vartoti žodžiai, kaip "aggiornamento", "pastoralinis susirinkimas", "dialogas".

Ar ši programa buvo realizuota? Tam tikri rezultatai jau dabar yra neginčijami. Be abejo, pats akivaizdžiausias rezultatas yra santykių tarp katalikų ir kitų konfesijų krikščionių pasikeitimas. Galima čia sakyti, kad rimtų pasėkų Europai turėjęs istorinis sąjūdis buvo atgręžtas ir kad nepasitikėjimo ir ginčų nusiteikimą pakeitė pasitikėjimo ir bendradarbiavimo klimatas. Nekalbu čia tik apie teorinius nuosprendžius, apie Deklaraciją apie ekumenizmą. Kalbu apie konkrečius faktus: susirinkime stebėtojų dalyvavimą, sukūrimą vienybės sekretoriato, nuėmimą ekskomunikos nuo stačiatikių, sudarymą pastovaus organo, kuriame dalyvaus ekumeninės bažnyčių tarybos nariai ir katalikų Bažnyčios atstovai. Aišku, kad naujas sąjūdis vos tik prasidėjo, kad reikės jį vesti su praktine išmintimi, kad efeklyviai vienybei pasiekti dar yra labai didelių kliūčių. Tačiau jau nebegalima šio sąjūdžio atgal apgręžti.

Susirinkimo metu ir pop. Povilo VI poveikiu šis dialogas išsiplėtė ligi visos žmonijos. Trys Povilo VI kelionės, į Jeruzalę, Bombėjų ir New Yorką, būdingai liudija šį išsiplėtimą.

Jeruzalė — tai buvo susitikimas su žydais ir mahometonais. Vienas iš drąsiausių šio susirinkimo tekstų. Deklaracija apie nekrikščionis, iškelia šių trijų monoteizmų bendrąsias vertybes. Kol kas šis viduržeminis dialogas tebėra pačioje užuomazgoje. Tačiau galima manyti, kad jis pašauktas nepaprastiems išsiplėtojimams.

Bombėjus — tai buvo susitikimas su Tolimųjų Rytų didžiosiomis religijomis. Minėtoji    deklaracija kalba apie induizmą ir budizmą, juose matydama žmogaus širdžiai prigimtą Dievo ieškojimą. O Deklaracija apie religinę laisvę remiasi religiniu faktu kaip asmens ir visuomenės sudaromąja dimensija ir kelia protesto balsą prieš bet kokią politinę netoleranciją, religinę ar antireliginę.

Povilo VI kelionė į New Yorką simbolizuoja kitą susirinkimo aspektą — Bažnyčios ryžtą tarnauti žmonijai jos sunkioje padėtyje. Šį susirinkimo aspektą išreiškia vienas iš   pačių   reikšmingiausių   jo tekstų — gruodžio   7   paskelbtoji Konstitucija apie Bažnyčią ir dabarties pasaulį. Čia klausimą sudaro Bažnyčios ir moderniškojo žmogaus  dialogas.  Jis  yra nemažiau reikšmingas, kaip ekumeninio dialogo atvėrimas.   Aišku,   kad   nuo XVIII   amžiaus   atsivėrė   praraja tarp to, ką galima vadinti moderniąja civilizacija tiek jos moksliniu, tiek jos ideologiniu atžvilgiu, ir Bažnyčios. Šią prarają išlyginti ir yra susirinkimo noras. Ir susirinkimas mano, kad tam uždaviniui valanda atėjo. Dialogas reiškia, kad Bažnyčia be jokios užpakalinės minties pripažįsta technines  civilizacijos ir socialinės pažangos vertybes. Dialogas   taip   pat reiškia,  jog Bažnyčia mano, kad modernusis pasaulis gali iš jos sulaukti efektyvios pagalbos.

Iš visu   susirinkimo  tekstų,   be abejo, ši konstitucija susilauks daugiausia atgarsio, nes ji liečia pagrindines žmogiškąsias problemas ir jas reikšmingai sprendžia. Pirmoji dalis yra skirta žmogaus asmeniui. Ji pabrėžia tą kilnią idėją, kurią krikščionybė turi apie kiekvieną žmogų, apie jo laisvę, apie jo proto sugebėjimą pasiekti medžiagos pasaulį peržengiančią tikrovę, apie jo moralinę atsakomybę, apie jo religinę dimensiją. Aplamai tai nėra nauji dalykai. Bet drauge jie skamba kaip iščū-kis ir viltis pasaulyje, kur daugelis manosi esą palikti savavališkiems sprendimams teorijoj ir praktikoj. Tai ne dogmatizmas, tai pati žmogaus tiesa, šios tiesos dabarties žmonija daugiau stokoja negu naftos ar branduolinės energijos.

Antrojoj daly ši konstitucija nušviečia dabartinės civilizacijos didžiųjų problemų principus. Tai reiškia, kad, susirinkimo nusistatymu, Bažnyčios uždavinys neapsirėžia tik žmogaus vidinio gyvenimo problemomis, bet taip pat kreipiasi ir j visą civilizaciją. Kaip gi gali būti kitaip, jei visų žmonių asmeninį gyvenimą glaudžiai sąlygoja sociologiniai veiksniai? Bažnyčia čia angažuoja savojo autoriteto svorį kovai už taiką, už tarptautinės bendruomenės sukūrimą. Ji rūpinasi vedybų ir šeimos ateitimi pasaulyje, kur demografinės problemos vis sunkėja. Ji pasiryžusi atlikti savo vaidmenį, moderniosios kultūros priemonėmis auklėjant rytdienos žmoniją.

Tai visa reiškia — ir tai vėl yra vienas iš esmingųjų susirinkimo rezultatų, — kad senosios užtvaros, skyrusios Bažnyčią ir moderniškąją visuomenę, kaip ir tos, kurios skyrė savo tarpe krikščionis, šiandien griūva pačios tikrovės spaudimu. Visi sektantizmai, ar jie būtų klerikaliniai ar antiklerikaliniai, tampa juokingi, kai stovima prieš uždavinį kurti naują pasaulį. Bažnyčia nemano, kad ji viena galėtų šį pasaulį sukurti, bet taip pat ji nemano, kad galima ši pasaulį sukurti be jos. Bažnyčia išsižada bet kokios viešpatavimo dvasios, bet taip pat ji pasmerkia sutinkamus sektantinius priešiškumus. Savo uždaromo joj kalboj Povilas VI pasigėrėtinai išreiškė šį Bažnyčios ir visuomenės sutaikymo nerą. Laikas parodys, ar ši neišmatuojama susirinkimo viltis išskleis savo palaimingus vaisius ar senų ginčų užsilikimas paralyžiuos šį naują posūkį. Nors tai negalėtų jo galutinai sutrukdyti, bet galėtų jo rezultatus aprėžti.

Aišku, kad visiems šiems dialogams pasirengti reikėjo Bažnyčiai pačiai atsinaujinti. Kokie čia rezultatai? Pasiekta kai kurių rezultatų, kurie nėra be reikšmės. Vienas didžiųjų susirinkimo pasiekimų kolegiališkumo apibrėžtimi bus tai, kad jis užtikrino didesnį viso pasaulio vyskupų ir popiežiškojo suvereno bendradarbiavimą. Konkreti šio kolegiališkumo išraiška yra Povilo VI sukūrimas visiškai naujos ir dideliam uždaviniui pašauktos institucijos — "vyskupų sinodo". Tai nepaliečia Romos vyskupo asmeninio autoriteto, kuris lieka visas, bet tai paliečia Romos kuriją, kurios reikšmę vyskupų sinodas sumažina. Kitoje srityje, reikšmingoje visiems tikintiesiems, Įvedimas gyvosios kalbos į kulto apeigas jau dabar pasirodė atstatęs kontaktą su masėmis, kurį lotynų kalba sunkino. Pasiaukojimas, kurį tai galėjo kai kuriems reikšti, gausiai atlygina tai. ką visuma iš to laimi.

Taigi susirinkimas tikrai yra didelis krikščionybės atsinaujinimas. Lieka ši atsinaujinimą perkelti į mases. Tai nebus lengva Du pavojai tyko. Vieną pavojų sudaro tingumas ir rutina, kurie visada linksta į tai, kur mažiausiai reikia pastangų. Visiškai tikra, kad visos reformos tiek tėra vertingos, kiek jomis pasiekiama. Kitas pavojus slypi avantiūrose ir neišmintingumuose. Atsikreipusi į modernųjį pasaulį, Bažnyčia nemažiau lieka tai, kas ji savyje yra. Bažnyčia gerai žino, kad, tik likdama ištikima sau pačiai, galės Įnešti pusiausvyros ir solidumo elementą pasaulin, kur tiek visa keičiasi. Mylėti visus žmones nereiškia nuolaidžiauti netvarkoms ir klaidoms. Priešingai. Pasibaigus susirinkimui, bus sunkus vyskupų uždavinys tvirtai išlaikyti vairą. Bet atliktas darbas leidžia pasitikėti ateitimi ir viltis, kad Bažnyčios ir civilizacijos santykiuose atsivers naujas amžius tiek vienos, tiek antros gerovei".