IŠ RELIGINĖS TOLERANCIJOS ISTORIJOS Spausdinti

1.
Vatikano II susirinkimui priėmus deklaraciją religinės laisvės klausimu, įvairių religijų išpažinėjai, indiferentai ir nuoširdžiai netikintieji sveikina Katalikų Bažnyčią pradėjus naują tarpsnį žmonijos gyvenime. Tai, ką Vatikano II susirinkimo deklaracija išdėstė daugybe žodžių, glūdėjo Šventraštyje, Bažnyčios Tėvų raštuose, daugybėje enciklikų ir ganytojinių laiškų, tačiau praktiškame gyvenime dažnai pasitaikydavo ryškių nukrypimų. Pats faktas, kad Bažnyčia rado reikalo tvirtai ir viešai iškelti žmogaus religinės laisvės teisę ir aplamai sąžinės laisvę, drauge yra pripažinimas, kad reikia tolydžio žvelgti gyveniman atviromis akimis.

Religinė netolerancija vargino ir skriaudė žmones per šimtmečių šimtmečius. Jos dėmių nerandame pirmųjų amžių krikščionyse, kai jie sudarė nežymią Romos imperijos gyventojų mažumą. Krikščionys tada daugeliu atvejų buvo didžiausios religinės netolerancijos aukos. Juk ir krikščionybę, kaip pažymi istorikas Carlton Hayes, įkūrė religinės netolerancijos Auka. Pirmaisiais amžiais krikščionybė sklido, Romos imperijos pagoniškai vyriausybei ją žiauriai persekiojant, bet jos pirmiesiems skleidėjams ir išpažinėjams nepavartojus jokios fizinės pajėgos.1 Tačiau, kai krikščionys pasiekė vadovaujančių pozicijų, padėtis pasikeitė: persekiotieji kai kur patys tapo persekiotojais.

Jau ketvirtame amžiuje krikščionis imperatorius draudė eretikams užimti valdžioje vietas ir grasino jiems pabaudomis, turto atėmimu, ištrėmimu ir net mirtimi. 385 m. krikščionys valdininkai Triere pasmerkė mirčiai septynis asmenis vien dėl to, kad jie buvo "eretikai". Penktame amžiuje imtasi prievartos veiksmų prieš manichiejus ir donatistus. Aragono karalius Alfonsas II 1194 m. persekiojo valdensiečius vien tik dėl jų skirtingo religinio požiūrio. Prancūzijoje 1331 m. įsteigiamas Inkvizicijos tribunolas, kuris pavedamas išimtinai karaliaus žiniai. Anglijoje 1400 m. priimtas statutas De haeretico comburendo, kuriuo įvesta mirties bausmė už ereziją. Karalienės Elzbietos laikais veikė "Aukštosios Komisijos teismas", kuris turėjo teisę ieškoti erezijos ir prievarta įvykdyti religinį vienodumą. Karalienei Elzbietai katalikybė reiškė svetimųjų įtaką, nelojalumą ir išdavystę.2

Inkvizicijos tribunolų įsteigimą ir jų veikimą keliose Europos valstybėse gynė ir smerkė įvairūs istorikai, teologai ir politinės teorijos žinovai. Kai kurie jų, kaip A. Vermeersch, S. J., žymiai mažina inkvizicijos siautimo žiaurumus, teigdamas, kad įvairūs nereguliarūs ir improvizuoti teismai, parlamentai ir suverenai yra pasmerkę mirčiai daugiau eretikų, negu inkvizicijos tribunolai.3 Prancūzų Didžiosios Revoliucijos sūkuriuose siautęs teroras per mažiau kaip trejus metus išžudęs daugiau žmonių, negu visos inkvizicijos per tris šimtus metų. O ką sakyti apie šio amžiaus raudono, rudo ir juodo totalizmo aukas!

Daugeliu atvejų religinė netolerancija buvo valdovų politinis įrankis, siekiant absoliutinės valstybės, kurioje religija būtų suvereno naudojama kaip viena jo galios konkreti forma. Religinė erezija dažnai buvo siejama su pasipriešinimu ekonominei sistemai ar tiesiog esančiai valdžiai. Religinės laisvės uždraudimo dažnai buvo reikalaujama politiniais ar ekonominiais sumetimais. Viduramžiuose eretikas dažnai buvo baudžiamas kaip kenkiąs ir bendruomenės vidaus pastovumui, ir krikščionybei. Daugelis karalių ir dvasinių vadų į eretikus žiūrėjo kaip į savotiškus išsigimėlius ir ypatingai pavojingus, galinčius ir kitus suklaidint.

Nemaža istorikų yra teigę, kad reformacijos sąjūdis buvo tikras žingsnis asmens laisvių gynybos bei apsaugos link, sąžinės laisvės link. Tačiau taip pat neužmirština, kaip pabrėžia anglų istorikas H. Butterfield, kad reformacijos laikais įsivyravo principas cuius regio eius et religio, kurio vykdymas atnešė asmeniui daug didesnę vergiją, negu bet kada anksčiau. Šis teigimas yra pagrįstas labai paprasta gyvenimo tikrove: tvirtą toli esančio popiežiaus autoritetą dabar pakeitė ir pralenkė žymiai griežtesnė vietinės valdžios kontrolė.4 Principo cuius regio eius et religio gyvendinimas pavertė krašto piliečius valdovo vergais. Šio principo šalininkai, siekdami savo šalies vienybės bet kokia kaina, nevengė žmogaus sąžinės išniekinimo.

Vadovaudamiesi tuo principu, protestantai kunigaikščiai persekiojo savo pavaldinius katalikus, katalikai kunigaikščiai — protestantus pavaldinius, gi protestantų kunigaikščiai kovojo su katalikų imperatorium. Augsburgo taiką vykdant, daugelyje vokiečių valstybių-valstybėlių religinė netolerancija buvo pripažįstamas faktas. Dėl to kilo ir Trisdešimties metų karas, kurį Carlton Hayes vadina vienu iš ilgiausių ir destruktyviausių pilietinių ir tarptautinių karų žmonių istorijoje. Tiesa, Vestfalijos taika užtikrino religinę laisvę, bet tik trims religijoms^ — katalikams, liuteronams ir reformatams. Tačiau valdovas turėjo teisę pasirinkti vieną kurią iš šių religijų ir paskelbti ją savo valstybės religija, jeigu tik jis formaliai atsižadės nuo baudžiamųjų priemonių.

Šešioliktame ir septynioliktame amžiuje ypač netrūko "apaštalų", kuriems rūpėjo įvesti vienui vieną religiją, visai nesiskaitant su priemonėmis savajam tikslui pasiekti. Tačiau netrūko tvirtų balsų ir už savitarpio susipratimą, už toleranciją tarp skirtingų konfesijų žmonių. Pavyzdžiui, Jean Bodin (1530-1596) skatino sudaryti skirtingų religijų žmonių sąjungą, laikantis dėsnio, kad jų skirtumai yra mažos svarbos dalykai. Tačiau kelias į tokį supratimą daugelyje valstybių buvo grubus ir ilgas. Demokratinės santvarkos lopšyje, Anglijoje, beveik visas septynioliktas amžius buvo išeikvotas religinės netolerancijos sūkuriuose vien tik tam, kad politinės vienybės stabui būtų paaukotos sąžinės laisvės didžiosios idėjos5

2
Septynioliktame amžiuje Anglijoje kunkuliavo labai karštas religinis gyvenimas, jeigu taip būtų leistina apibūdinti kelių religinių bendruomenių egzistavimą ir varžymąsi dėl vadovaujamos vietos. Paminėsime čia anglikonus (epis-kopalus), puritonus, nepriklausomuosius, erastiečius ir presbiterijonus (kalvinus-reformatus). Katalikam viešajame gyvenime tada nebuvo vietos. Visos protestantų grupės savo tarpe ginčijosi, tačiau visas jas jungė vienas principas: jos norėjo, kad Anglijoje bažnyčia būtų karūnos į-steigta ir išlaikoma, kad krašte būtų visiška valstybės ir bažnyčios vienybė.6

Netolerancijos šalininkams 1629 kovo 2 pasisekė pravesti parlamente nutarimą, kuris uždraudė bet kokius naujumus religijoje ir paskelbė monarchijos ir valstybės pagrindiniais priešais tuos, kurie mėgintų skatinti papizmą (t. y. katalikybę), arminizmą ar bet kokias kitas nuomones, kurios būtų skirtingos nuo "tikros ir ortodoksinės bažnyčios". Kai šis nutarimas buvo pradėtas labai griežtai vykdyti, kilo masinis puritonų vykimas iš krašto. Tačiau reaguota ne vien traukimusi. Kilo intelektualų sąjūdis, kurio pirmose eilėse buvo Cambridge platonistai. Jie paskaitomis ir raštais bandė įrodinėti, kad religijoje uolumas ir meilė gali eiti drauge, kad religijos teisėtas autoritetas glūdi ne valdžios viršūnėje, bet kiekvieno asmens sąžinėje. Platonis-tų filosofija buvo pagrįsta tolerancijos idėja. Jiems tolerancija nebuvo nuolaida, kurią teko daryti dėl patogumo ar reikalo, bet teisė, kurios negalima atskirti nuo žmogaus įgimto orumo. Platonistai skatino įtikinėjimo metodus ir priešinosi bet kokiai centralizacijai tiek bažnyčioje, tiek valstybėje. Prie platonistų netrukus prisijungė kita intelektualų grupė — latitudiniečiai. Visi jie pabrėžė tolerancijos reikalingumą ir apeliavo į žmogaus protinę galią.7

M. Nasvytis  Paskutinė kelionė (aliejus)

Anglijos bažnyčiai, nepaisant, kas jai vadovavo, nebuvo lengva gintis nuo įvairių sąjūdžių. Nepriklausomi sąjūdžiai skelbė, kad kiekviena krikščionių grupė turi teisę kurti savo bendruomenę, kuri savarankiškai tvarkytųsi ir garbintų Dievą pagal savo metodus. Tokių sąjūdžių grandinėje matome arminijonus, baptistus, pietistus, deistus . . . Anglų baptistai su savo vadovu Robertu Browne priešakyje neigė valdžiai bet kokią teisę kištis į religijos reikalus. Jie įrodinėjo reikalą pagerbti žmogaus sąžinę. 1614 m. baptistų išleista brošiūra teigė, kad "tikra religija negali būti skelbiama ugnimi ar kardu; krikščionybę gali priimti tik tie, kurie bus įsitikinę jos tiesa".* Pietistai skelbė, kad tolerancijos principas reiškė "religijos širdį, kuri iš esmės yra tolerantiška"."

1647 m. John Taylor, vienas nepriklausomų religinių sąjūdžių vadovų, savo knygoje "Liberty of Prophesying" rašė, kad visos sektos turi būti toleruojamos. Jis įrodinėjo, kad "vienos nuomonės buvimas yra neįmanomas, todėl ir nebūtinas . . . Problemas sukelia ne minčių įvairumas, bet meilės ir minties platumo stoka".10

James Harrington (1611-77) skelbė, kad kiekvienai religinei bendruomenei reikia palikti laisvę išsirinkti savo dvasiškius ir nusistatyti religijos išpažinimo bei Dievo garbinimo formas — šalia tų, kurios yra Įsteigtos įstatymų keliu. Tačiau jis nenorėjo tos teisės pripažinti katalikams ir žydams.11 Visai tokias pat pažiūras skelbė ir John Milton. Jis rašė, kad "nė vienas žmogus negali žinoti, kad jis yra tobulas, ir todėl nei valdininkai, nei bažnyčia neturėtų primesti tikėjimo bet kokiu interpretavimu". Bet ir Miltonas nepripažino katalikams religinės laisvės.12

Už sąžinės laisvę pasisakė ir įžymus XVII a. anglų protestantų teologas vyskupas Edmund Stillingfleet, nors drauge jis pripažino valdžiai teisę nustatyti bažnyčios valdymosi formą ir pamaldas. Savo brošiūroje 1659 m. jis skatina nuomonės laisvę, tačiau nepripažįsta teisės tai nuomonei laisvai išreikšti. Taigi, Stalinas 1936 metais visai nebuvo originalus, paskelbdamas savo konstitucijoje tikėjimo teisę, bet uždrausdamas, laisvę skelbti religiniam tikėjimui. Vyskupas E. Stillingfleet nerodė jokios tolerancijos katalikų atžvilgiu: jo nuomone, esą negalima rodyti tolerancijos "romizmui", nes švelnumas visada išeinąs katalikų naudai.13

Protestantų ir racionalistų žmonės, XVII a. skelbę tolerancijos reikalą, daugumoje vieningai sutarė dėl laisvės paneigimo katalikams. Pavyzdžiui, kalvinas kunigas Saurin sakė katalikus esant "žmonių rasės priešais" ir todėl jis laikė esant teisinga "išstumti juos iš pasaulio ir atkirsti juos nuo gyvųjų žemės". Tuo pat metu jis pabrėžė, kad "valdininkai turėtų daryti visa, ką tik gali, skelbti ir skleisti tikro tikėjimo doktrinai bei klaidos pašalinimui, nesiimti smurto sąžinėms ir neatimti pavaldiniams jų įgimtų ir pilietinių teisių.14

Kalvinams religinė tolerancija tada buvo nesuvokiamas dalykas, nes jie tikėjo, kad valdžia turi "neabejotiną teisę priversti krikščioniškai gyventi".15 Kalvinui valstybinės santvarkos idealas buvo tikra teokratija, jo organizuota Ženevoj, nežinanti jokios tolerancijos. Tačiau Kalvino tvirti įsitikinimai, jo skelbti respublikos formos dėsniai vėliau įvairiose bendruomenėse sudarė stiprią jėgą, net revoliucinius sąjūdžius, prieš religijai nepalankius valdovus. Dėl tokių pasipriešinimų buvo lengviau reikalauti mažumoms religinės tolerancijos.

Anglijoje kalvinų (presbiterijonų) teoretikai mokė, kad religinės tolerancijos principas sudarė vienintelę kliūtį įsteigti tikrai bažnyčiai. Jiems religinės laisvės principas atrodė anarchistinis ir todėl — didžiausia erezija. Kaip W. K. Jordan teigia, presbiteri]onai nematė kitokio kelio, kaip tik išnykimą tų, kurie nesutiko su Ženevos nuostatais. 1647 m. gegužės 26 Thomas Case parlamente pasmerkė sąžinės laisvę, kaip atkeliančią anarchijai užtvankos vartus.10

Jokūbo ir Karolio Stuartų rėmėjai gynė tezę, kad religija esanti grynai karaliaus reikalas. Thomas Hobbes (1588-1679) pilnai sutiko, kad "monarchas yra vienintelis autoritetas, pakankamai pajėgiąs sutvarkyti religijos reikalus karalystėje". Persekiojimą jis laikė karaliaus teise; bet kokia laisvė esanti suteiktina tik suvereno išminties ir malonės dėka.

John Owen (1616-1683) pasisakė už valstybinę bažnyčią, kuri duotų religinę laisvę tiktai kalvinų bendruomenių ribose. Nors jis smerkė religinį persekiojimą, tačiau drauge skatino neduoti teisių katalikams, socianistams, kvekeriams ir radikaliems sektininkams.17

Kongregacionalistas Hugh Peters (1598 -1660), sugrįžęs iš Amerikos (Naujosios Anglijos), viešai skelbė religinės laisvės reikalą. Jis įtikinėjo, kad prievarta ir disciplina gali suvaryti tautą į bažnyčią, bet tai nesukurs krikščionių bažnyčios. Jo nuomone, tik valstybė gali laiduoti religinę toleranciją. Jis įrodinėjo, kad religinė tolerancija turi remtis pilnu laisvės pripažinimu visoms tikybinėms bendruomenėms, nežiūrint jų kraštutinumų. Sidrach Simpson 1643 m. ragino parlamentą nesiimti prievartos religijos atžvilgiu ir įtikinėjo, kad religijos negali puoselėti prievarta pagrįsti įstatymai, kurie skatina sąžinės išprievartavimą.

Bene reikšmingiausią įnašą religinės tolerancijos skelbėjų pastangoms padarė Roger Wil-lams (1601-1683), Rhode Island kolonijos Amerikoje įsteigėjas, religinės tolerancijos šiame krašte pradininkas. 1644 m. išleistoje knygoje "Bloody Tenent of Persécution" jis rašė, kad visos didžiosios bažnyčios yra nusikaltusios, suteikdamos civilinei valdžiai tokią bažnytinę galią, kurią Kristus akivaizdžiai rezervavo sau. Williams tvirtino, kad "ta filosofija, kuri pripažįsta valdžiai teisę vadovauti Bažnyčiai ir kontroliuoti sąžinei, nėra paremta nei krikščioniška tiesa, nei prigimta išmintimi".19 Viename savo laiške Williams įspėjo, kad "kėslas suvaryti visus žmones į valstybinę bažnyčią yra viena didžiausių blogybių, gresiančių Anglijai". Todėl turi būti užtikrinta visiška religijos išpažinimo ir praktikavimo laisvė visiems, nežiūrint, ar jie būtų protestantai, katalikai, žydai, mahometonai ar pagonys. Jis kovojo už tai, kad būtų pripažinta visiška sąžinės laisvė be jokio valstybinės bažnyčios ar valstybės kišimosi į jokią religiją.

Bet R. Williams ir kiti religinės tolerancijos šalininkai negreit susilaukė savo darbo vaisių. Britų parlamento atstovų rūmai ne kartą balsavimo keliu pasmerkdavo mirčiai ar fizinei bausmei asmenis, nusižengusius tuo metu vyravusios religinės bendruomenės dėsniams. Pavyzdžiui, 1656 m. James Nayler buvo 107 balsais prieš 85 pasmerktas fizinei bausmei už tai, kad jis save vadinęs "teisybės saule, taikos kunigaikščiu"... Pasiūlymas paskirti mirties bausmę buvo atmestas nežymia balsų dauguma vos 96 balsais prieš 82. Tačiau religinės laisvės istorikų nuomone, mirties bausmės pakeitimas fizine bausme toje oyloje reiškė "revoliucinį persilaužimą" kelyje į religinę toleranciją.

Cromwellio tarpuvaldis buvo kitas religinio sąmyšio laikotarpis. Anglikonai buvo suvaržyt', bet jų persekiojimas buvo ribotas. 1655 lapkričio 1 įsakymu, rojalistams buvo draudžiama laikyti bet kurį pašalintą dvasiškį kaip kapelioną ar mokytoją; tokiems kunigams buvo draudžiama mokyti, sakyti pamokslus, teikti sakramentus, atlikti vedybų apeigas ar naudoti Bendrų Maldų knygą. Žydams buvo taikoma lengvesni varžtai, tad jų skaičius pamažu padidėjo, ypač Cromwellio režimo pabaigoje. Katalikų pasauliečiai šiame laikotarpyje galėjo pirmą kartą kiek atsikvėpti nuo to laiko, kai įsigaliojo Elzbietos baudžiamieji statutai. Tačiau katalikams, o ypač jų kunigams, nebuvo taikoma įstatymų nustatyta tolerancija. 1654 birželio 24 įvykdyta mirties bausmė kunigui John Southworth už tai, kad pas jį buvo rasti visi dalykai, reikalingi mišioms laikyti. Tai įvyko praėjus devyniems mėnesiams po to, kai nominuotas parlamentas priėmė (T653 spalio mėnesį) pareiškimą už laisvę visiems, "kurie bijo Dievo", jeigu tik jie neardo taikos. Pats Cromwellis sakydavosi esąs įžeistas, jeigu būdavo jam prikišama religinė netolerancija. Kartą jis sakė: "Dievas yra mano liudininkas, kad joks žmogus Anglijoje nėra persekiojamas už tai, kad jis liudija Jėzų".20 Tiesa, Cromwellis norėjo garantuoti religinę laisvę tiems krikščionims, kurie "nepažeidė kitų religinės praktikos ir negrėsė viešai taikai ir tvarkai", tačiau iš toleruotinų grupės jis išskyrė katalikus, anglikonus, fanatiškus sektantus . . .21

Nežiūrint nepalankių sąlygų religinės laisvės idėjai puoselėti, nepritrūko Anglijoj jos skleidėjų. Žiauriai suvaržyti katalikai taip pat turėjo intelektualinių pajėgų vesti kovai įtikinimo keliu. 1659 metais grupė katalikų autorių, nepasirašiusių savo vardais, išleido patrauklų spausdini, vardu "England's Settlement". Jame buvo pateikti socialiniai, istoriniai ir ekonominiai samprotavimai prieš religinį persekojimą ir už religinę laisvę. Leidinys skatino tuojau vykdyti religinę toleranciją, kaip socialinę būtinybę. Jame buvo įrodinėjama, kad Prancūzija išsigelbėjo nuo visiško sunaikinimo, tik pasirinkdama meilės ir religijos dėsnių padiktuotą toleranciją. Pavyzužiais nurodyta, kad Olandija teroro ir išnykimo akivaizdoje pasirinkusi religinę laisvę, kuri sudarė pagrindą patvariai taikai ir nuostabiai gerovei sukurti.22

Anglijos katalikai ir kitokiu būdu pasitarnavo religinei tolerancijai. Anot Carlton Hayes, protestantai, būdami susiskaldę į daugybę grupių, pradėjo ilgainiui vieni kitus pakęsti, ypač norėdami sudaryti vieningą frontą prieš katalikus. . .23 Vargu ar rastume kitą tautą, taip religiškai susiskaldžiusią, kaip anglai septynioliktame amžiuje. Todėl visai nenuostabu, jeigu venecietis Sagredo, apsilankęs Anglijoje, 1655 m. rašė, kad Anglijoje "tiek religijų, kiek anglų galvų". Bet ta aplinkybė ilgainiui buvo svarbus vaidmuo išmokti sugyventi bei pakęsti kitokių 5sitikinimų žmones.

1660 balandžio mėnesį susilaukta kiek atvangos, kai Karolis II paskelbė Bredos deklaraciją, kuri pripažino, kad "sąžinės laisvė turi būti sUteikta visiems, išskyrus tuos, kurie kelia netvarką valstybėje". Tačiau neilgai džiaugtasi atoslūgiu. Atsirado valstybės absoliutizmo pataikunų, kurie savo brošiūrose pradėjo piršti valdovo teisę kontroliuoti savo pavaldinių sąžinei ir pajungti  religijai  vyriausios  civilinės  valdžiosgaliai. Bet pastangos atsteigti Angliją kaip vienos, uniforminės religinės bendruomenės kraštą, sudavė smūgį 1688 metų revoliucija. Po jos pasirodė daugiau ir tvirtesnių balsų už religinę toleranciją. Šiame laikotarpyje susilaukta daugiau pritarimo dar 1675 metais vyskupo Croft anonimiškai išleistos knygos "The Naked Truth" teigimui, kad krikščionybė nėra toji religija, kuri tiek savo dvasia, tiek ir turiniu, galėtų būti prievarta įgyvendinama.24

Po daugelio metų pastangų politinis lojalumas ir pilietinis paklusnumas pradėjo pakeisti religinį priklausomumą, kaip sąlygą būti geru piliečiu. Anglija atsidūrė religinės tolerancijos išvakarėse grynai politinės būtinybės sumetimais. Tų pastangų viršūnė buvo Tolerancijos Aktas, paskelbtas 1689 gegužės 24. Karaliaus Viljamo išleistas aktas atmetė civilių valdovų ir valstybinės bažnyčios pretenzijas primesti ir įgyvendinti religinės minties vienodumą. Jo paskelbimas pasidarė įmanomas, nes septyniolikto amžiaus viduryje protestantų gretose pasireiškė gilus irimas. Tuo metu tiek anglikonai, tiek presbiterijonai nebuvo saugūs ir tikri dėl savo pajėgumo. H. Butterfieldo nuomone, moderni religinė laisvė galėjo prasiveržti Anglijoje ne todėl, kad protestantai ginčijosi su katalikais, bet todėl, kad protestantų savitarpyje vyko kartūs konfliktai.25

Nors Tolerancijos Aktas išskyrė katalikus ir "netikinčiuosius" iš tų, kuriems pripažintina religinė laisvė, tačiau jis padarė galą persekiojimo sampratai, pasmerkdamas religinio persekiojimo teoriją. Tolerancijos Aktas užtikrino toleranciją tokiose ribose, kiek jas leido to meto politinis saugumas. Jam paskelbti lemiančios reikšmės turėjo politiniai ir ekonominiai veiksniai. Politinės paramos krašte tada ieškojo smarkūs politiniai varžovai ir priešai — vigai ir toriai. Įžvalgūs valstybininkai įrodinėja, kad religinė netolerancija kenkia valstybės ūkiui, nes dėl jos labai naudingi bendruomenės nariai emigruoja į užsienį. Pavyzdžiu buvo nurodoma Olandija, kur prekyba ir tolerancija greta ėjusios didžios pažangos keliu.

Tolerancijos Aktas nepašalino Anglijoje religinės netolerancijos visiškai, tačiau, kaip pastebi A. A. Seaton, jis buvo didelis laimėjimas, nes pripažino, kad valstybėje gali būti įvairių religinių įsitikinimų bendruomenių; šiuo aktu valstybė atsisakė pretenzijų būti sprendėja, kokiu būdu žmonės turi santykiauti su savo Kūrėju.20, Tolerancijos aktas pripažino žmogui teisę laisvai garbinti Dievą. Jo paskelbimas iš tikrųjų buvo praktiškas to meto problemos išsprendimas. Jis reiškė karaliaus Viljamo ir karalienės Marijos 1687 metais duotą pažadą, kad joks krikščionis negali būti persekiojamas dėl jo sąžinės balso, kuriuo jis skiriasi nuo oficialiai pripažintos religijos. Tačiau tas aktas apribojo katalikų laisvę: jiems buvo pripažinta sąžinės laisvė ir savo religijos išpažinimas, jeigu tai jie darys santūriai, be viešų pompų ir viešo demonstravimo . . . Tolerancijos aktas taip pat diskriminavo katalikus ir politiniu atžvilgiu — jie negalėjo būti nei renkami, nei skiriami į abejus parlamento rūmus; jie taip pat negalėjo tapti valdžios tarnautojais.

Tolerancijos aktas nepanaikino praeityje buvusių įstatymų, leidusių religinį persekiojimą. Jis tik pripažino teisę atleisti nuo tų įstatymų taikymo tiems, kurie išpildys atitinkamas sąlygas. Tačiau vis dėlto tai buvo naujas žingsnis, sudaręs ateičiai taikos pagrindą tarp įvairių religinių bendruomenių. Religinės tolerancijos politika plėtojosi ir tvirtėjo labai pamažu. Temzės upėje nutekėjo daug, daug vandens, kol suvokta, kad religijos įgyvendinimas turi pasikliauti protu, o ne aistromis, kad jos išlikimas turi būti saugomas plunksna, o ne kardu.27

3.
Tolerancijos akto paskelbimas bemaž sutapo su pedagogo ir filosofo John Locke (1632-1704) veikalu "Epistola de Tolerantia", kurs pirmiausia pasirodė lotyniškai Olandijoj, vėliau buvo išverstas į olandų ir prancūzų kalbas, o po kelių mėnesių atspausdintas ir angliškai. Jis pasiekė Angliją keliais mėnesiais prieš J. Locke grįžimą savo tėvynėn iš Olandijos, kur jis, netekęs anglų karaliaus malonės, gyveno tremtiniu penkeris metus. J. Locke grįžo Londonan tuo pačiu laivu, kuris anglų sostan atgabeno karalių, jo draugą, Viljamą ir karalienę Mariją.

John Locke jaunystėje savo draugų tarpe buvo žinomas kaip religinės tolerancijos šalininkas. Jis anksti skelbė valstybės ir bažnyčios atskyrimo mintį. Dar 1660 m. jis išleido brošiūrą, nagrinėdamas klausimą, ar civilinė valdžia turi teisę priimti ir primesti nutarimus, liečiančius religiją ir jos praktikavimą.2S Būdamas Olandijoje, J. Locke turėjo progos sustiprinti savo įsitikinimus. 1685-86 metų žiemą jis parašė savo išgarsėjusį "Laišką apie toleranciją" olandų teologui Limborchui, bet tas jo kūrinys buvo atspaustas tik 1689 metais.

J. Locke yra laikomas labai artimu latitudiniečiams, kurie kovojo už religinę laisvę. Pagal įvairius šaltinius, asmeniniame gyvenime jis buvo tikintis krikščionis. Tačiau savo jaunystėje Locke neatrodo buvęs tikrai tolerantas. Pavyzdžiui, anksčiau minėtos James Nayer bylos metų (1656 m.) J. Locke savo tėvui rašė, kad jis pritarė viskam, kas buvo taikoma tai religinės netolerancijos aukai.21' 1667 J. Locke įtikinėjo, kad katalikams neturėtų būti taikoma tolerancija, nes jų nuomonės jam atrodė griežtai destruktyvios visų vyriausybių, išskyrus popiežių, atžvilgiu. Jis buvo nuolaidus protestantams disidentams, nes jų pažiūros "nebuvusios priešingos sostui". Jis taip pat argumentavo, kad jeigu disidentai nebūtų toleruojami, jie emigruotų į kitus kraštus ir dėl to kraštui tektų kęsti didelius ekonominius nuostolius. Šiuo atvžilgiu jis sutarė su kancleriu lordu Ashley (Shaftesbury), kuris priešinosi religiniam persekiojimui, kaip "skaldančiam valstybę ir priverčiančiam produktingus piliečius emigruoti".30

Atrodo, kad J. Locke pažiūras religinės tolerancijos klausimu sustiprino, jeigu ne galutinai suformavo, jo patirtis Olandijoje. Jis ten matė, kad religinė tolerancija jungė krašto gyventojus ir žymiai padėjo ekonominei gerovei kelti. Grįžęs Anglijon J. Locke įtaigojo ta prasme ne tik intelektualus, bet ir įžymiuosius politinio gyvenimo asmenis. Jam tai sekėsi, nes tada jis buvo patikimas karaliaus Viljamo ir vadovaujančių asmenų patarėjas.

Manyčiau, kad vertėtų susipažinti bent su keliomis pagrindinėmis John Locke religinės tolerancijos sampratos mintimis, kaip jas filosofas išdėstė savo veikale "A Letter Concerning Toleration".31

Jam tolerancija reiškia pagrindinę tikros bažnyčios žymę. Tikra ir išganomoji religija remiasi minties, arba vidiniu, įsitikinimu, be kurio niekas nėra priimtinas Dievui. Jis pasmerkia jėgos ir smurto panaudojimą verčiant žmones priimti bet kokią religiją. Jam bažnyčia yra "savanoriška visuomenė, kurią sudaro žmonės, susijungia draugėn savo noru, kad galėtų garbinti Dievą tokiu būdu, kuris jiems atrodo priimtinas Dievui ir kuris būtų veiksmingas jų sieloms išganyti". J. Locke'ui tikras tikėjimas yra vidinio gyvenimo reikalas; jam religija nėra religija, jei ji negrindžiama tikėjimu. Jis gina kiekvieno asmens pilietines teises, pabrėždamas, kad joks privatus asmuo neturi teisės pakenkti kitam asmeniui vien todėl, kad tas asmuo priklauso kitai bažnyčiai ar yra kitokios religijos.

J. Locke neigė bet kokiai civilinei valdžiai teisę primesti įstatymais bet kokių bažnytinių apeigų naudojimą ar uždrausti naudotis religinėmis apeigomis, kurias bet kuri bažnyčia yra priėmusi, patvirtinusi ir praktikavusi. Tačiau jis pripažįsta valstybei teisę įsikišti tuo atveju, jeigu esama išorinių veiksmų prieš taiką ir tvarką. J. Locke skatino piliečių laisvę skelbti ir išpažinti bet kokias nuomones bet kurioje bažnyčioje, nes tai neliečia pavaldinių pilietinių teisių. Jo supratimu, įstatymo uždavinys yra rūpintis ne nuomonių teis'ngumu, bet bendruomenės gerove ir saugumu, kiekvienu asmenimi bei jo gerove. J. Locke gina kiekvieno asmens teisę ieškoti tiesos, nes tiesa, jo įsitikinimu, yra pakankamai pajėgi atsilaikyti prieš kitokią jėgą. "Tiesa tikrai daug laimės, jeigu jai bus leista pačiai reikštis. Retai kada tiesa gavo ir, kaip aš baiminuos, vargu ar kada gaus paramos iš didelių žmonių, kurie ją retai kada pažįsta ir dar rečiau ją sveikina. Įstatymai neišmokys tiesos. Jai visiškai nereikia jėgos, kad ji galėtų pasiekti žmogaus protą". Taip rašė J. Locke savo "Laiške apie toleranciją".

J. Locke gina asmens teisę elgtis pagal savo sąžinę, kviečia nepasiduoti bauginimui klausyti civilinės valdžios, kai ji skelbiasi esanti neklaidinga religijos reikaluose. Jis labai atvirai kvietė mesti žvilgsnį į tada dar neseną praeitį, — į valdovų Henriko VIII, Edvardo VI, Marijos Elzbietos viešpatavimo laikus, kai religijos nuostatai ir dėsniai buvo kaitaliojami pagal tų karalių ir karalienių norus ir užmojus. J. Locke pasisako už teisingai besielgiančias ir santūrias vyriausybes, kurios nesiimtų priespaudos. Jis primena, kad bet kokia priespauda kelia krašte nerimą ir galų gale iššaukia žmonėse kovą, siekiančią nusikratyti sunkiu tironišku jungu. J. Locke skatina religinę toleranciją ir tokią valstybinę santvarką, kad kiekvienas žmogus naudotųsi tomis pačiomis teisėmis, kurios yra suteiktos kitiems.

Kaip minėta anksčiau, Locke nepripažino visiems Anglijos gyventojams pilnos laisvės turėti ar neturėti religinius įsitikinimus. Jis išskyrė katalikus ir netikinčiuosius, kuriems jis taikė atitinkamus varžtus. Tuo atveju jis darė kompromisą, kuris, be abejonės, žalojo jo aukštų idėjų esminius principus. Tačiau savo veikalu J. Locke įtikinančiai įrodinėjo, kad žmonės yra protingos būtybės, todėl jie gali patys panaudoti savo protą ir sąžinę savo pačių laimei kurti. Jo veikalas ypač reikšmingas, nes pasirodė tuo metu, kai apie religinę toleranciją negalėjo santūriai bei šaltai pasisakyti daugelis politikos teoretikų ir valstybininkų. J. Locke teorija buvo griežtai priešinga to meto daugelio žmonių įsitikinimui, kad valdžios autoritetas turi išlaikyti doktrinos grynumą ir kad vienos religijos buvimas valstybėje yra nepakeičiama sąlyga viešajai tvarkai. Galima teigti, kad Tolerancijos Aktas ir Locke veikalas apie toleranciją sudarė visai naują aplinką, dėl kurios ilgainiui galėjo suklestėti vešlios sąlygos religinei laisvei Anglijoje. Tai turėjo didžios, jei ne lemiamos, įtakos ir kituose kraštuose. Religinės tolerancijos prasmingumas, žingsnis po žingsnio, nors ir lėtai,, laimi naujus dvasinius ir geografinius akiračius.

1.    Carlton J. H. Hayes, A political and cultural history of modern Europe. Vol. I. New York: Macmillan Co., 1932.
2.    M. A. Fitzsimons, "The Catholic Church in England" in: The Catholic Church in world affairs, ed. by W. Gurian and M. A. Fitzsimons, Notre Dame University Press, 1947.
3.    A. Vermeersch, S. J. Tolerance. Translated by W. H. Page. London: Washbourne, Ltd., 1913, p. 156.
4.    Herbert Butterfield, Historical development of the principle of toleration in British life. London: The Epworth Press, 1957, p. 5.
5.    William Y. Elliot and Neil A. McDonald, Western political heritage. New York: Prentice-Hall, 1949. p. 382.
6.    John Dykstra Eusden, Puritans, lawyers and politics in England. New Haven: Yale Press, 1958, p. 16.
7.    G. R. Cragg, From Puritanism to the Age of Reason. London: Cambridge University Press, 1950.
8.    Alexander A. Seaton, The theory of toleration under the latter   Stuarts.   Cambridge:   The   University Press, 1911, p. 60.
9.    Giovanni Miegge, Religious liberty. New York: Association Press, 1957, p. 38.
10.    Seaton, op. cit., p. 57.
11.    George H. Sabine,  History of political theory, New York, 1953, p. 507.
12.    ibid., p. 62, 510.
13. Cragg, op. cit., p. 200, 204.
14.    Vermeersch, op. cit., p. 211, 207.
15.    Heinrich A. Rommen, The state in Catholic thought. St. Louis: Herder, 1945, p. 67.
16.    A. S. P. Woodhouse, Puritanism and liberty. London: J. H. Dent and Sons, 1938, p. 15.
17.    W. K. Jordan, The development of religious toleration in England. Cambridge: Harvard University Press, 1938 (Vol. I ir IV), p. 433-434.
18.    ibid., p. 415, 442.
19.    ibid., p. 475.
20.    Butterfield, op. cit., p. 13.
21.    Jordan, op. cit., p. 174.
22.    Jordan, Vol. IV, p. 455.
23.    Hayes, op. cit., p. 206.
24.    Cragg, p. 214-215.
25.    Butterfield, p. 5-6.
26.    Seaton, op. cit., p. 233, taip pat 230 ir 231.
27.    Roland N. Stromberg, Religious liberalism in Eighteenth-century England. London: Oxford University Press, 1954, p. 15.
28.    J. W. Gough, Introduction to The Second treatise on Civil Government. London: Oxford Press 1947 p. VH.
29.    Maurice Cranstone, John Locke. New York; Macmillan, 1957, p. 107.
30.    ibid., p. 107.
31.    Santrauka, pagrįsta J. Locke veikalu, kurį redagavęs J. W. Gough išleido vardu The Second Treatise on Civil Government and A Letter Concerning Toleration. London: Oxford University Press, 1947.