L. DAMBRIUNAS Spausdinti
Šių metų kalendorius kreipia mūsų dėmesį į vieną iškilią lietuviškojo gyvenimo asmenybę: 60 metų sukako kalbininkui lituanistui Leonardui Dambriūnui.  Sukaktuvininkas gimė 1906 m. vasario 5 d. Žižmių k., Pagirių vis., Ukmergės aps. Mokėsi Ramygalos progimnazijoje ir Ukmergės gimnazijoj, o 1927-1935 m. Vytauto Didžiojo universiteto humanitarinių mokslų fakultete. Mokslus baigęs mokytojavo Kaune. Laikinosios vyriausybės paskirtas, nuo 1941 m. vasaros iki 1944 m. vasaros dėstė Kauno universiteto filosofijos fakultete vyr. asistento teisėmis prie lietuvių kalbos katedros. Vokietijoje mokytojavo Mūncheno lietuvių gimnazijoje. Dabar nuo 1951 m, po retos ir įdomios pradinio emigranto gyvenimo JAV patirties, dirba Amerikos Balso lietuviškajame skyriuje, pirma New Yorke, o paskui Vašingtone.

Dambriūno. darbo barai trejopi: moksliniai, žurnalistiniai, pedagoginiai: ir siaurąja, ir plačiąja prasme.

Kaip mokslininkas Dambriunas žinomas lietuvių kalbos mokslo srityje. Jau 1937 m. pasirodė jo Lietuvių kalbos gramatika, su J. Kaplanu parašyta nelietuvių mokykloms. Vokietijoje 1946 m. išėjo jo Lietuvių kalbos sintaksė (naujas leidimas 1963 m.). JAV parengė ir 1960 m. išleido savo svarbiausią veikalą Lietuvių kalbos veiksmažodžių aspektai — reikšmingą kalbotyrinę studiją. Moksliniais lituanistiniais straipsniais bendradarbiauja Lenkijoje kalbininko J. Otrębskio redaguojamame žurn. Lingua Posnaniensis. Šalia tiesioginio studijinio darbo, Leonardas Dambriunas aktyviai dalyvavo ir praktinės kalbos formavime ir aiškinime, nuo 1936 m. dirbdamas Gimtosios Kalbos redakcijoj ir 1939 m. išleisdamas praktiniam reikalui Kalbos patarėją (redagavo Salys ir Skardžius). Ir dabar nuo 1961 m. pradžios neša sunkią Gimtosios Kalbos redaktoriaus naštą. Šiuo metu su kitais dviem mokslo vyrais rengia lietuvių kalbos gramatiką tos kalbos nemokantiesiems.

Kaip žurnalistas L. Dambriunas mažiau žinomas. Taip yra dėl to, kad didžiąją savo straipsnių dalį rašė   slapyvardžiais.    Dambriunas atsiliepia į visus gyvuosius mūsų mokslinius ir visuomeninius darbus. Savo straipsniuose jis yra tikras ir nemeluotas, toks kaip ir gyvenime: principingas, kartais čaižus, plakąs inteligentijos nuodėmes, bet garbingas ir tiesus, nepasiduodąs kraštutinumams, atviras naujom problemom ir naujom idėjom, jautrus degantiem laiko klausimam.

Kaip pedagogas, sukaktuvininkas turi ilgą patirtį. Toji patirtis tačiau nesiriboja vien formaliniu pedagogo darbu. Sukaktuvininkas yra tvirtų katalikiškų ir lietuviškų principų žmogus, brendęs savo garsaus dėdės prel. Adomo Jakšto-Dambrausko įtakoje, ir jo pažiūra į darbą bei į gyvenimą nėra vien formalinė. Kas žinoma, tą reikia ir įvykdyti; kuo tikima, tą reikia ir paliudyti. Todėl Dambriunas yra ir pats toks, ir mokytojavimas jam nesibaigia klase. Todėl jis nesibijo "nusižeminti" į populiarių dalykų rašymą, o taip pat labai aktyviai dalyvauja lietuviškojoje organizacinėje veikloje. Senas ateitininkas, jisai yra ir aktyvus bendruomenininkas, taip pat ir Lietuvių Fronto bičiulis. Svarbiausioji jo darbo kryptis — lietuvybės ne tik išlaikymas, bet ir jaunosios kartos, pačių mažųjų į lietuvybę įugdymas. 1964 m. JAV LB Kultūros Fondas išleido jo labai naudingą ir stebėtinai teoretikui Dambriūnui praktišką knygutę Lietuviškasis auklėjimas šeimoje, kuri yra viena iš labai retų ir tiesioginiai galimų vartoti direktyvų šiuo klausimu, parašyta iš savo paties šeimos patirties. Sukaktuvininką rasi ir labai praktišką lietuvybę skelbiant: ir knygas platinant, ir aukas lietuvių gimnazijai remti renkant, ir šiaip nesibaidant įvairių "neprofesoriškų" darbų darbelių, kurių ne visi akademikai kaip Dambriunas imasi.

Jautriam Aukštaitijos laukų sūnui linkime ad multos annos!