DĖL VEIKSNIŲ KONFERENCIJOS CLEVELANDE PAREIŠKIMO Spausdinti
JAV gyvenime yra normalus ir savaime suprantamas dalykas, kad kiekviena aukšto pareigūno, pvz prezidento, kalba ar raštas susilaukia spaudos bei politinių veikėjų vienokių ar kitokių komentarų. Būtų normalu, kad ir mūsų veiksnių pareiškimai ar deklaracijos būtų komentuojami. Tačiau, išskyrus nežymias išimtis, pas mus tokių komentarų vengiama. Nevisai aišku, ar taip elgiamasi iš didelės pagarbos veiksnių žodžiui, ar iš mažo domėjimosi tokiais pareiškimais. Vis dėlto develando konferencijos pareiškimas nusipelno komentaro dar ir dėl to, kad jis paskelbtas ne vieno, o visų veiksnių vardu. Tad tebūna bent čia jis bent kiek paanalizuojamas.

Pareiškime iš esmės yra trys pagrindiniai punktai:

1.    "Savo dvasiniam, kultūriniam bei tautiniam tapatumui su savo tauta išlaikyti laisvieji lietuviai privalo kuo glaudžiau bendrauti su tauta";

2.    "Laisvųjų lietuvių bendravimas su vadinamos 'LTSR' pareigūnais, įstaigomis ar organizacijomis būtų tolygus Lietuvos Respublikos tęstinumo ir Lietuvos įjungimo j Sovietų Sąjungą nepripažinimo atsisakymui";

3.    "Tautinė drausmė reikalauja, kad ... laisvieji lietuviai santykiuose su okupuotos Lietuvos gyventojais ribotųsi bendravimu tik privačioj asmeninėj plotmėj".

Pirmą punktą tenka laikyti savaime aiškia tiesa, kurios ir komentuoti nereikia. Antras ir trečias punktas nėra aiškūs ir dėl to reikalingi komentaro.

Pirmiausia nėra aišku, ką pareiškimas vadina pareigūnu. Žodyne šis žodis taip apibrėžiamas: "valstybinės ar visuomeninės įstaigos, įmonės ar organizacijos darbuotojas" (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Čikaga 1962). Turint galvoj tokią pareigūno definiciją, tenka daryti išvadą, kad dabartinėj Lietuvoj visi žmonės, išskyrus nepilnamečius ir gal būt senus pensininkus, yra pareigūnai. Taigi pareigūnas yra ne tik universiteto rektorius, bet ir rašytojų draugijos narys, pradinės mokyklos mokytojas, kolchozo pirmininkas, brigadininkas ir net paprastas kolchozininkas ar įmonės darbininkas, nes visi jie yra "įstaigos ar įmonės darbuotojai". Net ir kunigas yra pareigūnas, nes dabartinėj Lietuvoj jokiam darbingam žmogui būti be pareigų neleidžiama. O jeigu taip, tai antro punkto formulavimu bendravimas laisvo lietuvio su tokiais pareigūnais kaip mokyklos mokytojas, parapijos kunigas ar kolchozo brigadininkas jau yra "tolygus Lietuvos respublikos tęstinumo ir Lietuvos įjungimo į Sovietų Sąjungą nepripažinimo atsisakymui" ir dėl to lietuviui patriotui neleistinas. Bet kadangi tokie pareigūnai sudaro daugumą Lietuvos gyventojų, tai pasisakymas prieš bendravimą su tokiais pareigūnais yra lygu pasisakymui prieš bendravimą su dauguma lietuvių Lietuvoje. Tokiu atveju šis antras punktas prieštarauja pirmajam, kuriame sakoma, kad laisvieji lietuviai "privalo kuo glaudžiau bendrauti su tauta". Faktiškai antruoju punktu paneigiamas pirmasis, juo pasisakoma prieš bendravimą su tauta ir toks bendravimas tapatinamas su "Lietuvos įjungimo į Sovietų Sąjungą nepripažinimo" atsisakymu.

Tačiau trečiuoju punktu bendravimas, kad ir aprėžtas "privačia asmenine plotme" (niekas iki šiol kitaip ir nebendravo), leidžiamas su "okupuotos Lietuvos gyventojais". Kadangi pareigūnai taip pat yra gyventojai, tai logiškai bendravimas leidžiamas ir su pareigūnais. Vadinas, antras punktas prieštarauja pirmam (patarimui bendrauti su tauta), kadangi iš to bendravimo išjungiami pareigūnai, kurie sudaro daugumą gyventojų; bet trečiuoju punktu prieštaraujama antrajam (draudimui bendrauti su pareigūnais), kadangi leidimas privatinėje plotmėje bendrauti su "okupuotos Lietuvos gyventojais" tuo pačiu apima ir leidimą bendrauti su pareigūnais. Prieštaravimas susidarė dėl to, kad antras punktas yra nepagrįstas ir iš viso nepagrindžiamas, būtent teigimas, kad laisvų lietuvių bendravimas su pareigūnais iš Lietuvos jau reiškia tų lietuvių atsisakymą nuo "Lietuvos respublikos tęstinumo ir Lietuvos įjungimo į Sovietų Sąjungą nepripažinimo".

Pirmiausia čia tenka pažymėti, kad privačių žmonių kokios valstybės ar jos okupacijos pripažinimas ar nepripažinimas teisiniu atžvilgiu neturi jokios reikšmės. Tai jau pažymėjo ir B. K. Naujokas Dirvoje 1966.II.9. čia gali būti kalba tik apie moralinį paskiro asmens pripažinimą ar nepripažinimą. Bet moralinis ko pripažinimas ar nepripažinimas yra paskiro asmens valios aktas, tos valios pareiškimas žodžiais ar tokiais veiksmais, kurių reikšmė nekelia abejonių, kuri gyvenime vienodai visų suprantama, pvz. balsavimas rankos pakėlimu ar kitu būdu už siūlomą okupacijos pripažinimą. Bet kai laisvas lietuvis bendrauja su pareigūnu i; Lietuvos (su juo kalbasi, diskutuoja ir t.t.), tai toks bendravimas jokiu būdu neverčia to laisvo lietuvio keisti ligšiolinį savo nusistatymą, o pats kalbėjimasis kaipo toks jokioje pasaulio šalyje, jokioje visuomenėje nelaikomas simboliniu pokalbio dalyvio savo ligšiolinio nusistatymo atsisakymu. Tai elementari, savaime aiški tiesa, kurios taip pat netenka plačiai įrodinėti, čia galima tik pridurti, kad net dviejų valstybių "bendravimas", normalių santykių palaikymas anaiptol nereiškia tų valstybių kokių savo nusistatymų atsisakymo. Pvz. JAV bendrauja su Sovietų Sąjunga, bet jos Baltijos valstybių okupacijos kaip nepripažino, taip ir dabar nepripažįsta, ir niekam neateina net į galvą aiškinti kitaip. Net ir tas faktas, kad JAV Įsileidžia į savo kraštą pareigūnus iš Lietuvos, kad jos įsileidžia Sovietų žurnalą, kuriame Lietuva figūruoja kaip Sovietų Sąjungos dalis, dar visai nereiškia, kad JAV jau pakeitė savo nusistatymą Lietuvos okupacijos nepripažinimo atžvilgiu, žinoma, tai rodo JAV tam tikrą neapdairumą ar tokių faktų laikymą nereikšmingom smulkmenom, kas mums gali būti nemalonu, bet tai faktinės ligšiolinės padėties iš esmės nekeičia. Vakarų Vokietija taip pat palaiko tam tikrus santykius (prekybinius ir kitokius) su rytine Vokietija, bet tai irgi nereiškia, kad ji pripažįsta "Vokiečių Demokratinę Respubliką". Iš to aišku, kad develando pareiškimo antro punkto teigimas neturi nei teisinio, nei moralinio pagrindo; jis pagaliau negali būti pagrįstas ir gyvenimo praktikos pavyzdžiais. O jeigu taip, tai savaime plaukia išvada, kad visas tas antras punktas pareiškime yra nereikalingas.

1966 sausio 22-23 Clevelande įvykusios lietuvių veiksnių konferencijos dalyviai. Iš kairės į dešinę: pirmoje eilėje — St. Barzdukas (PLB), A. Rinkūnas (Kanados LB), A. Rudis (ALT), L. šimutis (ALT), J. J. Bachunas (PLB), V. Sidzikauskas (VLIK Ir LLK), M. Lenkauskienė (PLB), dr. P. Grigaitis (ALT), M. Rudienė (JAV LB), dr. S. Bačkis (Liet. Dlpl. Tarnyba); antroje eilėje — J. Ignatonis (JAV LB), E. Karnėnas (PLB), F. Eidimtas (JAV LB), S. Kairys (Kanados LB), E. Bartkus (ALT), L. Tamošauskas (Kanados LB), B. Biellukas (VLIK), A. Gureckas (PLB), V. Vaitiekūnas (LLK), J. Audėnas (VLIK), G. Rinkūnaitė (Kanados LB ir PLJK), J. Simanavičius (Kanados LB), dr. A. Nasvytls (PLB), dr. J. Puzinas (PLB), T. Blinstrubas (ALT), J. Jasaitis (JAV LB); trečioje eilėje — Z. Dailidka (JAV LB), J. Paštukas (JAV LB), J. Staniškis (PLB), V. Kleiza (JAV LB ir PLJK), dr. V. Simaitis (ALT), Pr. Karalius (PLB), dr. B. Nemickas (VLIK), A. Zaparackas (PLJK), K. P. žygas (PLJK), S. Lazdlnis (PLB), V. Kamantas (PLB ir PLJK), P. Mikšys (JAV LB), dr. J. Valaitis (ALT), A.Mikulskis (PLB) V.Pilodžinsko nuotrauka

Bet čia kai kas gali pastebėti, kad tokiu atveju būtų atidarytas kelias bendravimui su tokiais pareigūnais kaip Sniečkus, Paleckis ir pan. Į tai tenka atsakyti, kad bendravimo su piktadariais moralinį pateisinamumą ar nepateisinamumą lemia vienoks ar kitoks bendravimo motyvas, reikalas. Jei bendrauju su vagim su tikslu bendrai vogti ar vogtais dalykais naudotis, tai toks mano veiksmas bus nemoralus. Bet jeigu bendrauju su vagim, turėdamas tikslą vagį atvesti į doros kelią, tai toks bendravimas moraliniu atžvilgiu visai pateisinamas. Dėl to suprantama, kodėl joks protingas žmogus nesipiktino, kai vienas kunigas "bendravo" su Chruščioviene, prašydamas pagelbėti jo motinai atvykti iš Lietuvos į Ameriką. Tas principas galioja ir santykiuose laisvojo lietuvio su lietuviu iš Lietuvos. Neneigdamas Lietuvos teisės į nepriklausomą gyvenimą, negaliu tapti išdaviku vien dėl to, kad draugauju su "LTSR rašytojų draugijos" nariu ar pirmininku, čia vėl svarbu ne su kuo bendrauju, o kaip bendrauju, kokios to bendravimo intencijos. Jeigu bendraučiau su nedorėliu vien savo malonumui ar siekdamas asmeninės naudos, tai toks bendravimas, kaip minėta, būtų negarbingas ir nepateisinamas, žinoma, ir bendravimas su geriausiom intencijom ne visada bus vaisingas ir naudingas. Bet tokiu atveju turime visuomeninio naudingumo, tikslingumo klausimą, kuris nemaišytinas su ištikimumo principams klausimu.

Iš viso to, kas pasakyta, aišku, kodėl daugelis laisvų lietuvių ne tik Čikagoj, bet ir New Yorke, Filadelfijoj, Vašingtone ir kitur nebijo, progai pasitaikius, pabendrauti su lietuviais iš Lietuvos — rašytojais, profesoriais, sportininkais ir kitokiais pareigūnais. Pagal veiksnių pareiškimą, juos tektų laikyti atsisakiusiais nuo "Lietuvos įjungimo į Sovietų Sąjungą nepripažinimo". Bet iš tikrųjų jų niekas tokiais nelaiko. O jeigu taip, tai veiksniai savo pareiškimu kompromituojasi, patardami bendrauti ir kartu drausdami bendrauti, kai tam draudimui nėra pagrindo. Kompromituojamės ir mes visi, niekaip nemokėdami šio klausimo išspręsti ir nuolat rašydami pareiškimus, kai tik koks žmogelis iš Lietuvos pasimaišo. Tada mes jį kaltiname, kad jis mus skaldo, nors faktiškai jis toks pajėgus nėra: jis tik sudaro progos mūsų esamam suskilimui viešumon iškilti.

Nenusisekęs veiksnių pareiškimas išėjo greičiausia dėl to, kad nebuvo kaip reikiant pasiruošta tokiam pareiškimui parašyti. Atrodo, paskubomis buvo derinami keli pareiškimai, kurie buvo mažai teapgalvoti ir dar prasčiau formuluoti. Kai JAV Kongrese ruošiamas Įstatymas, jis būna specialistų formuluojamas ir paskui abiejų Rūmų kartais gana ilgai debatuojamas. Vatikano II Susirinkimo visokie nutarimai buvo ilgai svarstomi gausiose komisijose, daugybei ekspertų padedant, kol pagaliau jie būdavo pateikiami viešiems debatams ir balsavimui. Mūsų "bendravimo su tauta" klausimas yra mūsų kardinalinis klausimas. Ir mes turėjom jį spręsti taip, kaip sprendžiami visi svarbūs klausimai — turėjom kur nors jį gerai apgalvoti ir rūpestingai apsvarstyti, aiškiai formuluoti ir tik paskui pateikti suvažiavimui debatuoti ir balsuoti. Bet pas mus šios suprantamos ir visur priimtos procedūros nepaisoma, nors tas klausimas vis nuolat diskutuojamas jau kone dešimtį metų. Į develando suvažiavimą buvo atvežti keli pareiškimo projektai, kurie, nors ir pateikti organizacijų vardu, bet paruošti greičiausia paskirų asmenų. Dar du projektai, anot Naujienų, dėl laiko stokos visai nebuvo svarstomi. Suprantama, kad įkaitusioj ginčų atmosferoj sudaryti iš bent šešių projektų vieną visiems priimtiną pareiškimą buvo sunkus darbas. Pareiškimas išėjo kompromisinis, ir dėl to blankus, nereikšmingas. Tai kartojimas senų dalykų (Plg. Vliko 1961 m. posėdžio ir vėlesnius pareiškimus).

Dėl pareiškimo projektų (jie buvo paskelbti Naujienose) tenka pasakyti, kad kraštutiniausias buvo P. Grigaičio. Jo stilius, su daugybe klaustukų ir šauktukų, ryškiai propagandinis, nelyginant agitatoriaus kalba nuo tribūnos. Rimčiausias projektas buvo Studentų Sąjungos — akademiškas, neblogai formuluotas. Svarbiausia jo mintis yra ta, kad šalia nepriklausomybės Lietuvai siekimo "tautinės gyvybės užtikrinimas yra vienas iš svarbiausių šiandieninių rūnesčių". Tos svarbios minties nekėlė nė vienas kitas projektas.

Pamoka iš viso to yra tokia: visa išeivija neša atsakomybę už savo tautos likimą, ir dėl to pajėgiausi protai ir jautriausios širdys negali atsisakyti nuo gyvybinių tautos problemų sprendimo, nepaisant ar jie priklauso kuriam veiksniui ar ne, juoba, kad į veiksnius mūsų sąlygomis patenka ne visuomet patys pajėgiausi.

Paguoda po viso to yra ta, kad mūsų priaugantis jaunimas yra patriotiškas, intelektuališkai pajėgus ir pakankamai veiklus kovoje už savo tautos gyvybės išlaikymą bei savo tėvų žemės laisvę.