KARDINOLŲ IR PATRIARCHŲ PIRMENYBĖS KLAUSIMU Spausdinti
Vatikano II susirinkimo dialoginis tiesumas iškėlė ir tokių nesusipratimų, kurie anksčiau buvo lyg prislopinti, bet drauge parodė, kad, tik atvirai nesusipratimus keliant, galima pasiekti susipratimo. Vienas iš tokių atvejų yra pačioje katalikų Bažnyčioje slypėjusi tam tikra nepasitikėjimo nuotaika tarp Vakarų ir Rytų apeigų hierarchijos. Būdingai ji iškilo klausimu: kas aukščiau — kardinolai ar patriarchai? Žemiau dedama apžvalga ir nušviečia šį klausimą. Red.

Kardinolų ir patriarchų pirmenybės klausimas iškilo, pop. Povilui VI pereitų metų pradžioje nominuojant 27 naujus kardinolus, tarp jų tris Rytų Bažnyčios patriarchus. Konflikto priežastis buvo melkitų apeigų Antiochijos patriarchas Matfimos IV Saigh. Dar rop. Jonas XXIII buvo norėjęs jį skirti kardinolu, bet šis atsisakė. Tjdėl Jonas XXIII, priimdamas melkitų vyskupus audiencijon 1961, nusiskundė: "Aš norėjau suteikti kardinolatą jūsų patriarchui. Ir, pamanykite, jis atsisakė priimti". Savo atsisakymą Maksimas IV pakartojo ir Povilo VI naujų kardinolų nominacijos atveju. Asmeniškai nuoširdžiau išsikalbėjus, pasirodė, kad svarbiausias atsisakymo motyvas buvo tas, jog Maksimas IV patriarchatą laikė aukštesniu dalyku už kardinolatą.

Patriarchato kilmė siejasi su apaštalais. Tų vietų vyskupai, kur darbavosi apaštalai, laikė save apaštalų vietininkais ir dėl to buvo pavadinti patriarchais. O kardinolų kilmė yra daug vėlesnė: jie įsteigti popiežių Avignono schizmos laikais (1309-1377), kad padėtų popiežiams valdyti tą Bažnyčios dalį, kuri priklausė Romos vyskupams. Jie turėjo gyventi Romoje. Dėl to pagal tradiciją kardinolai ir laikomi Romos kurijos tarnautojais. Nuo pareigos reziduoti Romoje yra atleisti tik tie kardinolai, kurie drauge yra ir tam tikrų vyskupijų kanoniški ordinarai. Patriarchas, būdamas vieno kurio iš apaštalų vietininkas, valdo jam priklausančią Bažnyčios dalį apaštališkąja teise, o tuo tarpu kardinolas, būdamas tik Romos kurijos tarnautojas, yra ne apaštalų vietininkas, bet šv. Petro įpėdinio Romos vyskupo pagelbininkas. Dėl to Maksimas IV ir nenorėjo iškeisti apaštališkosios juridinės instancijos į Romos vyskupo pagelbininko titulą. Jis laikė, kad patriarcho skyrimas kardinolu reiškia jo pažeminimą. Teologiškai žiūrint, patriarchas reiškia daugiau, negu kardinolas. Pagal tą sampratą sutikti būti kardinolu — tai atsižadėti patriarchato garbingos tradicinės apaštališkos teisės ir tapti tik Romos kurijos valdininku. Patriarchas visados reiškia aukštą bažnytinės hierarchijos dvasiškį. O kardinolu, kaip Romos kurijos tarnautoju, gali būti pakeltas ne tik dvasiškis, bet ir pasaulietis katalikas. Bažnyčios istorijoje tokių atvejų yra buvę nevienas. Ir dėl to Maksimui IV atrodė, kad tapti kardinolu lygu patriarchato jurisdikcinę teisę iškeisti į pasauliečio tarnautojo rangą, jeigu ne iškeisti, tai bent prilyginti.

Dabartiniu laiku įsigalėjo Bažnyčios praktikoje paprotys, kad į kardinolus pakeliami žymesnių bažnytinių vietovių vyskupai ar arkivyskupai. Tačiau vis dėlto jie, tapdami kardinolais, formaliai įjungiami į Vatikano valstybės piliečių skaičių ir pavadinami kurios nors Romos bažnyčios kunigais ar diakonais. Vadinasi, formaliai jie tampa Romos dvasiškiais. To pažeminimo Maksimas IV negalėjo suvokti. Jis, būdamas vienas iš Rytų Bažnyčios patriarchų, prilygsta Vakarų Bažnyčios patriarchui, atseit — Romos patriarchui, o tapdamas kardinolu — prilygsta tik Romos miesto dvasiškiui. Dėl šio nenuoseklumo jis atsisakė keletą kartų pasiūlyto kardinolo titulo. Savo atsisakymo motyvus Maksimas IV pateikė popiežiui ir Vatikano II susirinkimo tėvams raštu, pridurdamas, kad jis kalba ne dėl savo asmeniškos ambicijos, o turi prieš akis visą Rytų Bažnyčią, į-skaitant ir stačiatikius. Jeigu norime eiti į pokalbį su stačiatikiais, kaip lygus su lygiais, tai negalime jų pažeminti iš patriarcho iki Romos Bažnyčios kunigo ar diakono. Tai užkirstų kelią dialogui su stačiatikiais.

Popiežius Povilas VI, supratęs Maksimo IV gryną intenciją, besirūpinant Bažnyčios gerove, atvirai jam išdėstė visos Katalikų Bažnyčios reikalus ir ekumeninės dvasios svarbą. Pirmiausia, pakėlimas į kardinolus nereiškia patriarcho titulo atsižadėjimo. Patriarchai pasilieka ir toliau savos Bažnyčios patriarchai. Kardinolatas neliečia nei patriarcho titulo, nei jo jurisdikcijos. Kardinolas prideda tik daugiau pareigų Bažnyčios valdyme. Kardinolų kolegija, kuri padeda popiežiui valdyti Bažnyčią, turi apimti visą Kristaus Bažnyčią, o ne tik Romos Bažnyčią. Patriarchai, priklausydami prie kardinolų kolegijos, kaip tik padės realizuoti Bažnyčios visuotinumą. Be to, jie dalyvaus naujo popiežiaus rinkimuose. Tuo būdu pasireikš ir jų valia aukščiausiame Bažnyčios valdyme. Pagaliau popiežius Povilas VI padarė paskutinį kompromisą: patriarchams, tampant kardinolais, nereikės tapti Romos Bažnyčios nei kunigais, nei diakonais; nereikės atlikti ir su šiais titulais susijusių ritualinių apeigų; nereikės dėvėti kardinoliškų purpurų (pasiliks prie savos patriarchų spalvos,  uniformos   ir   insignijų).

Po šių kompromisų Maksimas IV sutiko priimti kardinolo titulą ir pareiškė: "Jei popiežius nori, kad aš tapčiau kardinolu, aš privalau jo klausyti. O visa kita atliks Dievas". Kai 1965 vasario 25 viešoje konsistorijoje buvo suteiktos nominuotiems kardinolams insignijos Sv. Petro bazilikoje, tai buvo ne tik pirmas popiežiaus Povilo IV į kardinolus pakėlimo liturginis aktas, bet taip pat pirmoji išimtis, kad, patriarchams priimant kardinolatą, buvo apleista visa eilė liturginių tradicinių apeigų. Visi nominuotieji kardinolai koncelebravo mišias su popiežiumi. Mišių evangelija buvo perskaityta lotyniškai ir graikiškai (graikiškai skaitė patriarchas Maksimas IV). Mišių homilijoje popiežius priminė tikėjimo vienybės reikalą, šv. Petro prieš apaštalus pirmumą ir jo paskyrimą būti Kristaus kuriamos Bažnyčios pamatu. Po to sekė naujų kardinolų popiežiui ištikimybės pareiškimo ženklas: kiekvienas, prieidamas prie popiežiaus, nusilenkia ir deda savo rankas į popiežiaus rankas. Ištikimybės pareiškimo formulėje, kur kardinolai popiežiui sako: "pasivedu", Rytų Bažnyčios patriarchai su ukrainiečių unitų metropolitu J. Slipyi sakė: "reiškiu broliškumą". Toliau visi koncelebravo mišias iki komunijos, po kurios sekė kardinolo ženklų: bireto ir žiedo uždėjimas. Vakarų naujiesiems kardinolams biretus ir žiedus uždėjo pats popiežius, o rytų patriarchams įteikė tik į rankas, kad jie patys užsidėtų. Savo prakalboje popiežius vengė kardinolus vadinti "Romos Bažnyčios" nariais. Vietoj ano įprastinio išsireiškimo juos vadino "Katalikų Bažnyčios" valdymo bendradarbiais ir patarėjais. Rytų patriarchai tiek laike į kardinolus pakėlimo apeigų, tiek iškilmingoje eisenoje nedėvėjo purpuro togos ir kardinolų skrybėlės, bet pasilaikė savo liturginius patriarchų iškilmingus juodos spalvos drabužius ir galvos uždangalą. Vieton liturginių priklaupimų jie pasilaikė gilų nusilenkimą.

Tokiu būdu po abišalių nuolaidų sudaryta nauja kardinolų kolegija, susidedanti  iš  Vakarų  Bažnyčios kardinolų ir Rytų Bažnyčios patriarchų, šioje kardinolų kolegijoje turi atsispindėti Kristaus įsteigtosios Bažnyčios visuotinumas. Įvairių kraštų kardinolai, sudarydami vieną kolegiją, atstovauja įvairių kraštų aktualiems tikinčiųjų reikalams, turi įtakos į naujo popiežiaus rinkimus ir tuo būdu tradicinę Romos Bažnyčią praplečia iki pasaulio Katalikų Bažnyčios.

Rytų patriarchų įsijungimas t kardinolų kolegiją vis dėlto neapsiėjo be kai kurių papiktinimo. Labiausiai savo nepasitenkinimą viešai išreiškė Egipto ir Sudano melkitų apeigų patriarchinis vikaras arkivyskupas Elie Zoghby. Jis protesto ženklan, kad patriarchas Maksimas IV priėmė kardinolo titulą, atsisakė iš savo vietos ir užimamų patriarcho-vikaro pareigų... Reikės laiko, kol visi apsipras su nauja situacija.