PASIKALBĖJIMAI SU RAŠYTOJAIS Spausdinti
Madeleine Chapsal 1960 m. Paryžiuje išleido Les écrivains en personne, kur surinkti jos pasikalbėjimai su Sartre'u, Mauriac'u, Moravia, Sagan, Simone de Beauvoir, Celine ir kitais žymiais rašytojais. Antra panašios rūšies jos knyga pasirodė 1963 m. irgi Paryžiuje, vardu Quinze écrivains. žemiau duodami pasikalbėjimai yra kaip tik iš šios knygos išversti, praleidžiant mažiau reikšmingas vietas, kurios šičia atžymimos daugtaškiais. Iš penkiolikos rašytojų čia atrinkti septyni, būtent: Borges, Bretón, Duras, Prėvert, Simon, Paulhan ir Miller. Šių autorių pasisakymai apie kūrybos vryksmą bei savo darbus gali būti labai naudingi tiems, kurie domisi ir nori geriau suprasti svetimų kraštų literatūrą. Gustave Flaubert viename savo laiške Louise Colet yra išsireiškęs: "Aš esu žmogus — plunksna. Aš jaučiu per ją, iš jos, dėl jos ir dar labiau su ia". šis jo prisipažinimas daugiau ar mažiau atskleidžia kūrėjo nusiteikimą santyky su rašymu. Tai bus matyti ir iš žemiau duodamų septynių rašytojų atsakymų į M. Chapsal pateiktus klausimus.

Borges
Jorge Luis Borges yra žymiausias Argentinos ir gal visos P. Amerikos rašytojas, poetas ir novelistas, nepaprastos erudicijos asmenybė. Prancūzų, vokiečių, ispanų ir anglų literatūrų žinovas; A. Gide, F. Kafkos, Faulknerio, Whitmano, Melville, V. Woolf vertėjas. Drauge jis yra filosofas, filologas, archeologas. Gerai pažįsta Paryžių, Madridą, Ženevą, Buenos Aires ir New Yorką. Jo stilius lakoniškas. Jis yra gal būt paskutinis vokiško ekspresionizmo reiškėjas ispaniškame pasaulyje. Vienas jo novelių rinkinys — Ficciones — 1962 m. išverstas angliškai. Keli tomai jo raštų išversti prancūziškai. Visi jo veikalai išleisti vokiškai. Savo pasikalbėjimą su juo M. Chapsal užrašė 1963 m.

—    Ką šiuo metu rašote?
—    Eilėraščius.
—    Kodėl nėra jų išverstų į prancūzų kalbą?
—    Sunku išversti, nes jie rimuoti, žinote, aš beveik nebematau, nebegaliu rašyti ... Paskutiniu metu esu sukūręs keletą sonetų.

—    Tai turėtų būti labai sunki poetinė kūryba ...
—    Visai ne! Būdamas jaunas, kaip ir visi jauni žmonės, mėgau komplikuotus dalykus. Dabar juo toliau, juo labiau linkstu į paprastumą. Vartoju labiausiai išnaudotas metaforas, kuriose yra tai, kas amžina, kas domina kiekvieną, pvz.: žvaigždės panašios į akis arba — mirtis yra kaip miegas.

—    Ką mėgstate iš prancūzų poetų?
—    Žinote,  esu labai senamadiškas.  Aš  mėgstu Paul Verlaine.
—    O Víctor Hugo?
—    Manoma, V. Hugo yra grandilokventiškas, tačiau pasižiūrėkite į jo žodyną, kuris labai paprastas: juodas, erdvus, šviesa, žemė, vandenynas ... Yra dvi poetų rūšys: įkvėptieji, kurie liejasi kaip Whitmanas, ir paskui tie, kurie kuria daiktus, kaip Mallarmė. V. Hugo daro abu dalykus.

—    O kokią poeziją kuriate?
—    Aš? Aš nesu toks poetas, kokiu norėčiau būti ... Aš kuriu labiau meditacinę poeziją. Mane domina anekdotas ir epika.

—    Mėgstate epiką? Tai nepanašu į tai, kas apie jus žinoma ...
—    Aš norėčiau kurti poeziją, kuri būtų muzika ... O atrodo, kad mano poezijoje muzikos maža. Tačiau aš nemėgstu intelektualinės poezijos ...

—    O novelės?
—    Aš dar jas kuriu, bet jos yra vis trumpesnės ir trumpesnės ... žinote, dabar reikia diktuoti ... Pavyzdžiui, mano motina, kuriai daug diktuoju, turi literatūrinį skonį: jai reikia aiškinti, kad tai, ką jai sakau, bus patobulinta ... Aš labiau mėgstu diktuoti jaunoms Tautinės Bibliotekos sekretorėms: jos nieko nesako ...

—    Ar Jūs sukuriate kūrinį mintyse, vaizduotėje?
—    Atmintis išsivysto, kai nebematai. Aš dabar galiu konferencijose kalbėti 30 ar 40 minučių be užrašų. Esu anglų kalbos profesorius ir dėstau be užrašų ... Turint regėjimą, manoma, kad esi įpareigotas visą laiką skaityti, pvz. kelionėje, traukiny. Kadaise aš irgi taip dariau, bet dabar svajoju. Be to, mane truputį blaško aplinka, štai aš Jus vos matau, vos išskiriu Jūsų pavidalą. Ar Jūs apsirengusi pilkai?

—    Jūros spalva.
—    Ak! Spalvos susilieja, aš matau pilką ... Jūsų krašte labai domimasi literatūra. Ne taip, kaip Argentinoje. Kai kurie mano draugai sužinojo, kad aš rašau, tik tada, kada gavau Formentor premiją ... Jie žinojo, kad esu Tautinės Bibliotekos direktorius, ir to jiems užteko ... Ar jūs žinote, kad daugelis Argentinos rašytojų nusižudė? Jie jautėsi perdaug izoliuoti.

—    Aš maniau, kad Argentinoje aplinka labai kultivuota ir kad ten labai domimasi literatūra. Argi jūs pats nesate labai išlavintas?

—    Aš? Nevisai taip ... Aš, pavyzdžiui, neskaitau lotyniškai ar, greičiau, esu tą kalbą užmiršęs. Vakar aš mačiausi su rašytoju Jean Paulhan. štai kur kultivuotas žmogus! Jis kalba malgašiškai, orientalinėmis kalbomis, japoniškai ...

—    Jus domina taip pat ir lingvistika.

—    Aš domiuosi daugiau germaniškomis kalbomis. O paskui mane traukia norvegų kalba, kurią manau sekančiais metais išmokti.

—    Ar dar skaitote? Ar domitės naująja literatūra?

—Šopenhaueris yra pasakęs, jog nereikia nieko skaityti, kas neturi penkiasdešimt ar šimto metų senumo ir kas nėra palikuonių padėta į savo vietą ... Aš galvoju truputį kaip jis: neskaitau šių laikų autorių, nieko nežinau apie naująjį romaną.

—    Tuo būdu Jūs skaitote, kas jau skaityta?
—    Taip ... tai geriausia.
—    Ką skaitote iš naujo?

—    Flaubert'ą. Rémy de Gourmont labai mėgo jo Boulevard et Pécuchet, aš — taip pat. Be to, aš skaitau iš naujo Bernard Shaw, Chestertoną.

—    Ką randate B. Shaw veikaluose?
—    Palinkime į pokštą ir sarkazmą jis slepia didelį religinį jausmą ir ypač — epinį jausmą. Jis pokštavo iš strategijos reikalo, bet jame buvo kažkas patetiško.

—    Jūs gerai žinote, kad esate garsus ne tik P. Amerikoje, bet ir čia, Prancūzijoje. Ką galvojate apie tai, ką sako apie jus prancūzų kritikai?

—    Kad jie mane praturtina! ... Aš priimu šią dovaną. Ji tokiu kilniu būdu man duota ...

—    Kada Jūs kuriate eilėraščius?
—    Visą laiką! Požeminiame traukiny, namie, Buenos Aires Tautinėje Bibliotekoje ... Kai mano eilėraščiai yra sugalvoti, aš juos diktuoju ...

Breton
André Breton yra siurrealizmo tėvas. Prieš keturiasdešimt metų (1924) jis paskelbė pirmąjį Manifeste du surréalisme ir perėmė vadovauti Révolution surréaliste žurnalą. Le second manifeste du surréalisme išėjo 1930. Šie manifestai išugdė siurrealizmo srovę literatūroje ir mene. Iš Bretono epinių kūrinių reikšmingą vietą užima autobiografinis romanas Nadja. Kiti veikalai: Clair de terre, Les pas perdus. Les vases communicants, Point du jour, L'amour fou, Fata morgana, Poèmes, Adieu ne plaise, L'art magique. Chapsal nusitiko su juo 1962 m., išleidus jam naują "Manifestų" laidą; susitiko Jean-Jacques Pauvert'o studijoje ir užraše sekantį įdomų pasikalbėjimą.

—    Kodėl leidote iš naujo atspausdinti savo "Manifestus"?

—    Jau daug metų, kai fie tekstai buvo neberandami knygynuose. Pati universitetinė kritika pripažįsta, kad siurrealizmo įtaka yra buvusi didelė ir labai toli siekianti. Siurrealizmas šiandien sudaro mokslo dalyką, įeina į egzaminų programą ... Dar daugiau: siurrealizmas paskutiniais mėnesiais yra iš naujo sukėlęs labai vertingą susidomėjimą. Tai liudija J. L. Bedouin veikalo Vingt ans de surréalisme priėmimas. Didelis jo nuopelnas — tai išgvildenimas dviejų pastarųjų šio sąjūdžio dešimtmečių, užuot, pagal rutiną, apsiribojus dviem ankstyvesniais dešimtmečiais. Taip pat šį dėmesio atgimimą liudija ir išleidimas dviejų veikalų, specialiai skirtų siurrealistinei tapybai ... Trumpai, laikau, kad šis naujas "Manifestų" išleidimas yra tinkamu laiku. Buvo reikalinga nutiesti tiltą tarp pradinio siurrealizmo ir naujųjų generacijų.

—    Jūs išleidote šiuos tekstus nepakeistus. Ar nebijote, kad tam tikri asmeniški puolimai nesudarytų jaugiau malonumo šiandien negu vakar tiems, prieš kuriuos jie buvo nukreipti?

—    Aš sutinku, kad dalis šių puolimų kyla iš piktumo ir, be to, yra labai pasenę. Aš dėl to esu atsikirtęs naujosios "Antrojo manifesto" laidos pratarmėje (1946). Šis manifestas atspausdintas ir dabartinėje "Manifestų" laidoje.

—    Ką regite šių dienų gyvenime, tokiame, kuris yra tiesioginė siurrealizmo išdava?

—    Tai ne man atsakyti ... šių dienų tapyba, vadinama "action-painting", judesinė, beformė tapyba etc., atsiranda pirmiausia iš automatizmo, paremto siurrealizmu ...

—    Ar dar praktikuojate automatinį rašymą?
—    Kuriam galui? Automatinis rašymas neturėtų būti tikslas sau. Iš jo reikia viską "išgauti taip - gryna, kaip galima.

—    Ar šiuo metu rašote?
—    Nerašau ir niekad nesu rašęs "profesiškai". Aš nemanau galįs skelbti knygą po knygos; mano gyvenimo koncepcija nėra tokia, kad mane kas užtiktų, kaip Gide'ą ar Mauriac'ą, su plunksna rankoje paskutinėje mano gyvatos valandoje.

—    Kaip Jūs vaizduojatės poetinį savo pašaukimą?
—    Mano tėvai ... svajojo siųsti mane į politechnikumą, į kalnų kasyklų mokyklą. Aš greit supratau, kad šis kelias man uždarytas ... Pasirinkau mediciną, gerai nežinodamas, ar ji ... galėtų derintis su mano būtybės esme. Taip pat aš galvojau, kad mediko profesija yra ta, kuri šalia savęs geriausiai toleruoja kitų dvasios apraiškų lavinimą.

—    Ar tuomet negalvojote rašyti?
—    Jei aš jau tada buvau parašęs kelis eilėraščius, tai, aišku, pirmiausia todėl, kad apreikščiau save patį, o paskui todėl, kad tikėjausi per juos užmegzti santykius su keletu žmonių, kurių nuomonę labai aukštai vertinau, kurių tam tikri pasakymai buvo mane parbloškę. Tarp jų buvo Paul Valéry. Aš jam buvau dedikavęs vieną sonetą (turėdamas šešiolika metų). Jis man atsakė. Tai buvo nuostabus dalykas. Jis mane priėmė neužmirštamu būdu, pakvietęs apsilankyti. Tai padarė iš manęs tarsi kitą žmogų ... Jo kritika, jo patarimai dėl mano menkų dalykų ... man atnešė tuomet naudą visam laikui.

—    Kokios rūšies eilėraščius rašėte tuo metu, kai dar nekūrėte siurrealizmo?
—    Mallarmé tuomet man darė didžiausią įtaką, taip, kad aš rašiau eilėraščius ar prozą pagal jo formą.

—    Aš manau, kad tik vėliau ... jūs atradote Rimbaud ir Lautréamont?
—    Gyvendamas Nantes 1916 m. tokiose sąlygose, kur interno pareigos Neuralgijos Centre man teikė daug laisvo laiko, aš leisdavausi į vienišas vaikštynes periferiniuose kvartaluose: ten persiėmiau Rimbaud poezija, kurią visuomet nešiojausi su savimi ir labiausiai žavėjausi jos mįslingumu ... "Reikia būti absoliutiškai moderniam", sakė Rimbaud ... Poetinė Rimbaud evoliucija draudė poezijai ... grįžti atgal (pvz. į aleksandriną) ... Kas liečia Lautréamont, tai ant jo išsitiesęs šešėlis buvo dar tamsesnis ... Visuomet jis buvo toli nuo to, kas stebina. Jo žodis neatrodė perdaug stiprus, kurį ... Philippe Soupault ir aš pažinome iš jo Les chants de Maldodor. Tačiau savaitėmis negalėjome atsitraukti nuo jo skaitymo ... Modernusis lyrizmas ten buvo iškeltas iki aukščiausio laipsnio. Beviltiškai stengėmės ištraukti iš jo paslaptis.

—    Ar tai šiuo metu pajutote savyje pabundant knžką panašu į "literatūrinį pašaukimą", nors ir nemigote žodžio?
 
—    Jei būtų pašaukimas, tai kiekvienu atveju reikėtų jį vadinti poetiniu, o ne literatūriniu pašaukimu. Aš ir toliau nieko bendro nepastebiu tarp literatūros ir poezijos; viena nukreipta į išorinį pasaulį arba dengiasi introspekcija,... antra yra grynai vidinis nuotykis, ir šis nuotykis yra vienintelis, kuris mane domina.

—    Kokiomis aplinkybėmis metėte mediciną?

—    Demobilizuotas, aš buvau išmestas ant grindinio Paryžiuje, kaip ir daugelis kitų: jų tarpe Aragon ir Soupault.

—    Ką jūs veikėte tuojau po to, kai metėte savo studijas?
—    Gyvenau didelėje egzaltacijoje. Mano šeima, supykinta, kad mečiau studijas, atsisakė duoti man pragyvenimą ... Atsitikdavo, kad praleisdavau naktį vienas verčiau ant suolo negu viešbuty: turėjau tam tikras neribotas dvasios atostogas.

—    Kaip gyvenote materiališkai?
—    Valéry, užaliarmuotas, atėjo man į pagalbą; taip pat ir Gide. Jie surado man darbelį Gallimard leidykloje. Per jų rekomendaciją man buvo pavesta peržiūrėti Prousto kūrinio korektūrą ... Jo kūrinys visai manęs nedomino, bet pats žmogus, kurį tokiu būdu galėjau dažnai sutikti: jis buvo didelio žavumo ir nepaprastai mielas.

—    Koks buvo jūsų pirmas sprendžiamasis literatūrinis aktas?

—    "Automatinio rašymo" patirtys, privedusios prie Champs magnétiques išleidimo, bendradarbiaujant su Philippe Soupault.

—    Ar neturite ambicijos, pradedant šiuo momentu, sukurti savo asmeninį veikalą?
—    Aš taip nežiūriu į dalykus ... Man perdaug aiškus Rimbaud posakis: "Ranka su plunksna reiškia ranką ant arklo" ...

—    Jei teisingai esu Jus supratusi, savo gyvenimo pradžioje neturėjote ambicijos sukurti asmenišką kūrinį (tačiau jį sukūrėte ir jis bus daugiau ir daugiau žinomas), bet greičiau norėjote pakeisti žmogišką tvarką ... padedamas šiame darbe tų, kurie dalyvavo jūsų sukilime ir dalijosi jūsų viltimis. Tai buvo siurrealizmas. Ir dabar esate patenkintas?

—    Aš? Aš esu labai nepatenkintas.
—    Aš norėjau pasakyti, ar esate patenkintas tuo, kas padaryta, kas įvyko?
—    Jei gyvenimas, kaip ir bet kam kitam, yra man atnešęs keletą pralaimėjimų, tai iš tikro atsitiko todėl, kad aš nedariau nuolaidų trims dalykams, kuriuos buvau iš pat pradžių pasisavinęs, būtent: poezijai, meilei, laimei ... Šie trys dalykai neatnešė man jokio apsivylimo.

Duras
Marguerite Duras yra viena iš naujojo prancūzų romano atstovių, siekianti vaizduoti ne išorinius įvykius, bet subtilius sielos virpesius. Kūriny jai svarbiausia išreikšti vidinį individo pasaulį, o ne kurti intrigą. Be romanų, yra parašiusi keletą filmų scenarijų, iš kurių didžiausio pasisekimo susilaukė "Hiroshima mon amour". Pažymėtini jos romanai: Moderato cantabile, Dix heures et demie du soir en été, L'après midi de Monsieur Andesmas, Le square. M. Chapsal turëjo su ja pasikalbėjimą 1958 m., išėjus iš spaudos Moderato cantabile.

—    Kaip jums prasideda romanas?
—    Iš nervuotumo ..., iš nuobodžio. Aplamai kalbant, atostogose.
—    Ką stengiatės išreikšti savo knygose?
—    Dviprasmiškas arba neišrišamas situacijas.
—    Kas Jus verčia rašyti?
—    Jei galėčiau pasakyti, nerašyčiau knygų ...
—    Ką dabar rašote?
—    Gérard Jarlot ir aš rengiame scenarijų filmui, kuris vadinsis Une aussi longue absence. Siužetas iš praėjusių metų išskirtinio įvykio. Gal prisimenate tą moterį iš Aubervilles, L. Fourcade, kuri tikėjo mačiusi gatve praeinantį savo vyrą, buvusį Buchenwaldo įnamį, virtusį užuomarša?

—    Kas jam atsitiko?
—    Jis nieko neatsiminė, bet nuo to laiko moteris jį laikė savo atrastu vyru ...
—    Labai įdomus dalykas ... — tai vaikų vaidmuo jūsų knygose.
—    Man, priešingai ... Vaikystė — tai taškas, kuriame drama neužsimezga, kur drama visuomet miršta ... Iš tiesų, aš nežinau, ar drama tikrai nustoja buvusi drama, bet ji paskęsta nekaltybėje ... Vaikas, atėjęs į romano sceną, paslepia dramą.

—    Ką Jūs atnešėte naujo filmui?
—    Tam tikro laisvumo, išsivadavimo ir drąsos. Ypač su Hiroshima mon amour.
—    Kas Jus domina filme?
—    Vienintelis dalykas man neduoda ramybės — tai atvaizduoti vidinę situaciją.
—    Ar laikote save rašytoja?
—    Niekados. Bet rašymas yra svarbiausias mano darbas.
—    Ar esate iš tų rašytojų, kuriems rašymas yra kančia?
—    Tai žiauru! Tai baisiai sunki pareiga ... Aš pati mėgstu dalykus išbaigti.
—    Ar daug dirbate rašydama?
—    Kartais dešimt valandų per dieną. Bet taip pat daug mėnesių aš nieko neveikiu.
—    Sakoma, kad priklausote "naujojo romano" srovei. Ką norima tuo pasakyti?
—    Visai nieko. Aš labai noriu, kad taip būtų, jeigu tai sudaro žmonėms malonumo ...
—    Ką mėgstate iš literatūros?
—    Leiris, Blanchot, Bataille, Queneau ... —Kodėl?
—    Jie visi turi nenugalimą romaninio ieškojimo aistrą. Kituose romanistuose visuomet aš regiu šį ieškojimą daugiau ar mažiau tariamą, netikrą, daugiau ar mažiau plagiatišką ...

—    Ar daug skaitote?
—    Nedaug, bet visuomet skaitau. Visuomet turiu knygų skaityti ... šiuo metu skaitau Lampeduzos "Leopardą". Aš nelabai jį mėgstu, bet jame yra savotiška literatūrinė aistra ...

—    Ką dabar rengiatės rašyti? Naują romaną?
—    Aš nežinau, be abejo, taip. Bet dabar turėsiu atostogas. Per vienerius metus esu sukūrusi dviem filmam scenarijus, teatro pjesę ir vieną romaną. Aš manau, kad tai užtenka!

(Tęsinys kitame nr.)