EILĖRAŠČIAI Spausdinti
AŠ DAINUOJU
Aš dainuoju,
kada vėją išgirstu.
Aš dainuoju
su audra kartu.

Mano takas
vidury naktų:
tarp žvaigždynų,
Žynio uždegtų.

Aš dainuoju,
kad sapnuotum tu,
kaip pasauliuose gilu,
platu!

Man negaila medžių,
žaibo uždegtų,
kai šviesu, šviesu taip
prie buities krantų!

Aš dainuoju,
kada vėją išgirstu.
Aš dainuoju
su audra kartu.

SAULĖ MIRĖ
Už lieknų, už girių
žvaigždės byra —
lyg kas semtų, lyg kas sėtų
šviesų žvyrą.

Mano godos, mano dienos
naktin svyra   
Saulė — aukso ta puriena —
už lieknų, už girių
mirė.   

IDILĖ
Mane vėjas apkabino
ir ant vejos pasodino,
kur sesulė liaunliemenė
vainikus iš žiedų pina.

Žolynai paliejo vyną.
Ir nugirdė
sielą, širdį.
Gėlių juokas, gėlių šnekos
pro dūzgimą bičių girdis.

TIKĖJIMAS
O teka laikas, teka
greičiau už vandenis sravius.
Ir aš teku, teku, teku
per akmenis, pro užtvankas
upe gyvąja
su laiku.

KO?
Ko, tu, vėjau, ko dūsuoji
taip liūdnai?
Ar ir tu vienystės skausmą
pažinai?

Vai, tu vėjau, vai, našlaitis
tu esi —
Žemės slėnyje našlaičiai
mes visi.

TIEK DAUG!
Tiek daug, tiek daug pavasario!
Žemė pilna ugnies lašų --   
Aš iš kiekvieno beržo šerdies
gyvatos džiuguliu lašu.

Tiek daug, tiek daug gyvenimo,
prikelto giesmių pranašų!
Aš pro jo slėpinį praeidamas
Tau savo slėpinį nešu.

VĖJYJE
Man dainuoja vėjas, mane supa
taip saldžiai!
Aidi girios, aidi upės
ir skardžiai.
Aimanuoja, suokia gruodžio vėjas
taip graudžiai —
rauda girios, rauda upės
ir skardžiai.

PRIE BEDUGNĖS
Gyvo vandenio ištroškęs,
nuo pakrantės prie pakrantės
sopulingas aš ėjau.

Vakaras gesina saulę.
Pūgos pėdsakus užklojo.
Galvą sidabruoja jau.

Tik iš ežero jaunystės
gurkšnį laimės atsigėręs, —
prie bedugnės priėjau.

Kam mylėjau? Kam ieškojau?
Meteorai gelmėn puola --
Nukrisiu ir aš tuojau --
 
JO ŽAISMAS
Ąžuolai — karaliai kilnūs —
susirinkę į lankas,
meta į melsvas dausas
žaliasamanes rankas:
pina debesų kasas.

O Karalius žydrio rūmų —
tų dausų —
už žvaigždynų, už palšųjų debesų —
saulės džiaugsmo, meilės pilnas,
kaišo žvaigždėmis šakas    --
Kas atspės Jo žaismą? Kas?

NENURAUTI LINAI
Vai, linksta, linksta ko nuo vėjo
nenurauti linai?
Ar aus senas nytis audėja
amžinai?

Pakojai minas. Glaudžias nytys.
Dainuoja staklėse jinai.
Rietimais rieda rinktos drobės   
Nenurauti linai.

Ar ji bernyčio šelmio laukia
atjojant šyviu skubinai?
Ar ji pamiršo, kad dirvone
nenurauti linai?

Daržely diemedis jau džiūsta,
nuvytę gulbinai   
Parymo staklėse mergelė:
nenurauti linai.

KUPINOS NAKTYS
O, kokios sklidinos, gražios
mėnesienomis prinokę naktys!
Pilnatys viršūnėse žilvičių grąžos   
Ežero veidas — miražas.
Žvaigždės — sidabro sagtys.

Ko man besiekti? Tik ranką ištiesti!
Kupinos saujos, kaip indas   
Verias Čiurlionio pasakų miestai.
Mėnuliai ima krūtinę liesti   
Naktie, o žeme! Kaip visa spindi!

KAIMAN
Dainuoja dulkinos šermukšnių šakos
paplentėje. Ne man. Ne man.
Lazda keleivio paklaidūno rankoj
išeisiu aš kaiman.

Manasis takas vingiais suka
į ten, kur jie, kur, Dieve, Tu   
Žinau, priims. Neklaus, kiek aukso su savim
nešuosi.

Širdies jiems bus gana   
Su jais gimiau. Užaugau.
Ten — tėviškė mana!

VASAROS PRELIUDAS
Margo dvaro lauke niekad nejūravo
tiek auksinio, šviesiaplaukio javo!

Miežių varpos svirduliavo, plaukė —
derliaus jūra tvindė visą lauką —

Miežio grūde, tu akuotais apsikaišęs —
bus alučio iš tavęs, ragaišio.

Bus puota vestuvių. Šokis vainikuotų.
Tik mane — ar kas pakvies į puotą?

Aukšto dvaro lauko plotuos
niekad dar negeltonavo
tiek auksinio, brandžiavarpio javo   

TU BYLOJAI
O, Viešpatie, širdžių Valdove, žemės ir dangaus!
Visur Tavęs ieškojau,
praeidamas rėkaujančias prekyvietes, gatves —
Ak, Dieve, Dieve! Gėda rausta mano veidas,
rankos liūdesyje alpsta —
aš neradau Tavęs
   
Kur Tu? — O Tu tyloj šventoj bylojai
dienovidžio kaitroj, mergaitei upėn paneriant
ąsotį   

Ką jos širdis kalbėjo, girdant jai mane
ištroškusį —
šlamėjo Tavo žingsniai pievoje rasotoj.

JAME
Pilnatis Jame pražysta.
Pilnatis — Jo vardas.
Juo byloja ežerai ir upės,
ir kalnų šaltinis verdąs.

Iš Jo delno teka laikas —
valandos, sekundės.
Širdimi žmogus jas skaito,
laime susigundęs,

kol prieina, kol atranda
pilnaprasmę Būtį,
paragavęs žemės vaisių,
laimės — tik truputį.