LIETUVA EDENO MEMUARUOSE Spausdinti
Anthony Eden, buvęs Anglijos ministras pirmininkas ir ilgametis užsienio reikalų ministras, pernai užbaigė savo memuarus — The Memoirs of Anthony Eden. Jų išėjo trys tomai: Full Circle (1960), Facing The Dieta tors (1962) ir The Reckoning (1965). Visi trys tomai išleisti Bostone Houghton Mifflin leidyklos, čia apžvelgsime tuos memuarus tik tiek, kiek jie liečia Lietuvą ir jos Baltijos kaimynes — Latviją ir Estiją.

Pirmame tome Edenas tik vienu atveju mini Baltijos valstybes. Jis ten rašo, kad Ženevoje, dar prieš karą, kalbėjęs su vienu užsienio valstybininku apie tų trijų valstybių ateitį. Jo draugas diplomatas, kurio pavardės Edenas nenurodo, labai teigiamai vertinęs Baltijos valstybių "gyvenimo būdą", tačiau pakraipęs savo galvą ir pasakęs prancūziškai : "Malheureusement, ce ne sont pas des états viables" (p. 438). Pats Edenas dėl to pareiškimo nepasako savo nuomonės, kad "nelaimei, tai nėra galinčios išsilaikyti valstybės".

Antrame tome Baltijos valstybės minimos bent aštuoniais atvejais. Pirmiausia Edenas rašo apie anglų vyriausybės susirūpinimą dėl Vokietijos atsiginklavimo, kurį, laužydamas Versalio sutartį, Hitleris paskelbė 1935 kovo 16. Užuot tvirto protesto, Londonas pasiūlė Hitleriui atsiųsti savo delegaciją tartis. Tą delegaciją sudarė užsienio reikalų ministras John Simon, viceministras A. Eden ir anglų ambasadorius Berlyne Phipps. Pasitarimai Hitlerio rūmuose tęsėsi dvi dienas — 1935 kovo 25 ir 26.

Pirmame posėdyje Hitleris aiškinęs, kodėl Vokietija negali laikytis Versalio sutarties. Jis labai atvirai pasakęs, kad tos sutarties nebūtų pasirašęs. Vokietijos politika niekam nesudaranti grėsmės; ji nenorinti jokių aneksijų. Vokietija negrasina Austrijai, bet, sakė Hitleris, ji negali bendradarbiauti su tokia austrų vyriausybe, kuri viduje ir užsienyje įžeidžianti Vokietijos vyriausybę ir vokiečių idealą. Lygiai tas pat, tęsė Hitleris, tinka ir Lietuvos atžvilgiu (p. 150). Edenas čia pastebi, kad Hitleris mintyje turėjo vokiečius, gyvenančius Klaipėdos krašte (p. 150). Kaip žinome, tuo metu Kaune buvo nagrinėjama Klaipėdos neumanininkų ir sassininkų žmogžudystės ir sąmokslo byla.

Kovo 26 pasitarime, kuriame liestas ginklavimasis, Edenas ir jo kolegos "paragavo" Hitlerio derybų "technikos", kuri buvo vis dažniau ir dažniau pavartojama. Edenas rašo: "Kancleris perskaitė telegramą, neva turėjusią pranešti apie ką tik padarytą Kaune teismo sprendimą prieš vokiečių nacius iš Klaipėdos. Jie buvo teisiami už išdavystę. Hitleris įtūžusiai klausė, ką Anglija darytų, jeigu Versalio sutartis būtų atplėšusi dalį jos teritorijos ir atidavusi ją tokiam kraštui, kaip Lietuva, ir jeigu anglai būtų kankinami ir įkalinami vien tik todėl, kad jie anglai. Kurį laiką siautė audra; Von Neurath (tuometinis vokiečių užsienio reikalų ministras) atrodė susigėdinęs, o Ribbentrop (tuometinis Hitlerio ambasadorius Londone) šaltai pritarė. Simon ir aš nepadarėme jokio komentaro, ir audra pranyko" (p. 155-156).

Iš Berlyno Edenas nieko nelaimėjęs, keliavo į Maskvą, tęsdamas anglų vyriausybės pastangas ieškoti kelių apsaugoti taikai. Ten Sovietų užsienio reikalų ministras Litvinovas painformavo Edeną, kad dar 1934 m. jis siūlė Vokietijai sudaryti Baltijos paktą, kuriuo abi valstybės garantuotų Baltijos valstybių neliečiamumą. Litvinovas sakęs vokiečiams, kad prie tokio pakto galėtų prisidėti ir kitos valstybės. Tokiam siūlymui pritaręs vokiečių ambasadorius Maksvoje Nadolny, bet Berlynas atsakęs neigiamai be jokio paaiškinimo (p. 164). Panašiai Litvinovas siūlęs ir Lenkijai padaryti jungtinę deklaraciją, pareiškiant bendrą interesą, kad būtų išlaikyta Baltijos valstybių nepriklausomybė. Beckas pritaręs tai idėjai, bet netrukus (po vokiečių ir lenkų sutarties) lenkų ambasadorius Maskvoje painformavęs Litvinovą, kad jo vyriausybė negalinti prisidėti prie tokios deklaracijos. Litvinovas pasakė Edenui, kad Vokietijos atmetimas siūlymo sudaryti Baltijos paktą "padidinęs baimę ir susirūpinimą Sovietų Sąjungoje ir taip pat Prancūzijoje" (p. 164). Toliau Litvinovas papasakojo Edenui apie jo pasitarimus su prancūzais, "aiškindamas, kad savitarpio saugumo paktas su tuo kraštu turėtų būti skirtingos formos, nes Prancūzijos vyriausybė nesutinka duoti jokių garantijų Baltijos valstybėms" (164 p.).

Pasitarimų pokalbiams sukantis apie kolektyvinio saugumo sistemos sukūrimą, tarp Edeno ir Litvino vo vykęs toks dialogas:

"Litvinovas: Ar yra bet kokia galimybė, kad Anglija suteiktų garantiją Baltijos valstybių atžvilgiu?

Edenas: Mano nuomone, tokios galimybės nėra.
Litvinovas: Ar Jūs manote, kad Baltijos valstybių integralumas yra britų interesas?
Edenas: Būtų nepaprastai trumparegiška bet kam manyti, kad verčiau turėti karą rytuose, stengiantis išvengti karo vakaruose. Jo Didenybės vyriausybės interesas Baltijos valstybėse nėra toks pat, kaip jos interesas Belgijoje ir žemutiniuose kraštuose, bet, žinoma, ji yra jomis suinteresuota bendro saugumo Europoje atžvilgiu" (p. 166).

Vėliau Edenas pasikalbėjime su Litvinovu grįžo prie Baltijos valstybių, paklausdamas, ar, Litvinovo nuomone, Vokietijos pirmuoju puolimo taikiniu galėtų būti Baltijos valstybės, o ne Sovietų Sąjunga? Litvinovas su tuo sutikęs (p. 167).

Iš Maskvos Edenas atvyko į Varšuvą.  1935 balandžio 5 jis lenkų užsienių reikalų ministrui Beckui pasakęs, kad, jo nuomone, Baltijos valstybės mielai sveikintų Rytų nepuolimo paktą. Beckas atsakęs, kad, jo nuomone, Baltijos valstybių pagrindinis rūpestis buvęs, kaip netapti diplomatinio žaidimo objektu. Beckas sakėsi abejojąs Baltijos valstybių entuziazmu dėl Rytų pakto — jos turinčios daug pagrindo būti rezervuotos. "Beckas teigė, kad jos (Baltijos valstybės) nedaug bijojo dėl tiesioginio puolimo pavojaus" (p. 186).

Iš Varšuvos Edenas išvyko labai apsivylęs. Jam atrodė, kad lenkų atsakingi žmonės nesuprato kylančio pavojaus iš Hitlerio pusės. Jo nuomone, Beckas nemėgęs Prancūzijos, ir tai buvusi lenkų nelaimė. "Galima argumentuoti, kad joks lenkų sprendimas 1935 metais nebūtų sulaikęs Hitlerio ir Ribbentropo nuo sandėrio už ketverių metų su Sovietų vadais sunaikinti Lenkijai ir Baltijos valstybėms. Tačiau aš nesu visai tikras" — sako Edenas (p. 190).

Toliau Edenas mini Lietuvą, aprašydamas 1936 metų pavasario įvykius, kai Hitleris kovo 7 paskelbė nepripažinsiąs Reino demilitarizuotos zonos. Tą pačią dieną vokiečių ambasadorius Von Hoesch pasiūlė Edenui naujus susitarimus, pagal kuriuos būtų sudaryta nauja demilitarizuota zona tarp Prancūzijos, Belgijos ir Vokietijos ir naujas 25 metų nepuolimo paktas, kurį garantuotų Anglija ir Italija. Vokietija taip pat sutinkanti, kaip painformavo Von Hoesch, sudaryti nepuolimo paktus ir su rytų kraštais, įskaitant ir Lietuvą (p. 381).

Daugiau su Lietuva Edenas savo memuarų antrame tome nebesusiduria.
Trečiąjį tomą Edenas pradeda 1938 vasario 20 diena, kurią jis pasitraukė iš Chamberlaino vyriausybės, nesutikdamas su ministro pirmininko nuolaidžiavimų politika. Rašydamas apie įvairias pastangas sukurti kolektyvinio saugumo veiksmingai sistemai, Edenas sako, kad labai sunku buvo pasiekti susitarimą, priimtiną Lenkijai, Rumunijai ir Baltijos valstybėms, kurios buvo įsitikinusios, kad Sovietų armijos daliniai, kartą įžengę į jų šalį, daugiau nebeišeis iš jų (p. 65). Toliau Edenas išvedžioja, kad jeigu Anglija, Prancūzija ir Sovietų Sąjunga būtų susitarusios padėti bet kuriai agresijos aukai Europoje, Ribbentropo-Molotovo paktas gal nebūtų atsiradęs (p. 66).

1939 spalio mėn. Maiskis, tuometinis Sovietų ambasadorius Londone, pasikvietė Edeną į svečius ir dėstė Maskvos nusistatymus. Maiskis gynė Rusijos veiksmus Lenkijoje ir Baltijos valstybėse (tada toms trims Baltijos respublikoms jau buvo primestos savitarpio gynybos sutartys ir sovietinės įgulos), aiškindamas, jog to reikėjo užtikrinti, "kad tam tikros gyvybiškai strateginės pozicijos būtų Sovietų kontrolėje" (p. 87). Kiek tai lietė Baltijos valstybes, čia buvusi vėl strategijos problema. Dabarties pasaulyje, tęsė Maiskis, "kur laukiniai žvėrys laksto nesutramdyti, kiekvienas kraštas turi imtis tam tikrų atsargumo priemonių savo saugumui užtikrinti". Į tai Edenas atsakęs, kad "tai nepateisina Sovietų veiksmų Suomijoje, kuri turi didelių simpatijų visame pasaulyje". Ką Edenas sakė, jei iš viso ką nors sakė, dėl Maskvos veiksmų Baltijos valstybėse, knygoje nieko nėra. Tik sakoma, kad "po tolimesnio argumentavimo šiuo ir Baltijos valstybių klausimu mes svarstėme neutralumo interpretavimą, mums labai svarbų dalyką" (p. 87). Kaip žinome, tuo metu Sovietai dar nebuvo užpuolę Suomijos, o tik statė reikalavimus dėl uostų ir kitų bazių.

Rašydamas apie britų strategiją Skandinavijos atžvilgiu. Edenas sako, kad ir taip susimaišiusią padėtį pasunkino "tamsesnė tragedija": Sovietų Sąjunga, pirma reikalavusi bazių Baltijos valstybėse — Latvijoje, Estijoje ir Lietuvoje, paskui Įstatė ten vyriausybes, paklusniai pasiduodančias jos valiai. Pagal tada buvusius slaptus Ribbentropo-Molotovo pakto nuostatus, Suomija taip pat buvo atiduota Rusijos interesų sferai, nors Hitleris gal ir nesitikėjo tokių sunkių ir greitų pasekmių   (p. 107).

Kaip ir kokiu būdu Lietuva pateko Sovietų okupacijon ir neteisėton inkorporacijom Edenas neaiškina. Prie to jis grįžta žymiai vėliau, rašydamas apie Londono ir Maskvos pastangas pagerinti santykius su Maskva.

Edenas rašo, kad 1941 metų pavasarį anglai turėję duomenų apie nacių ruošimąsi žygiui prieš Sovietų Sąjungą. Edenas manė, kad atėjęs laikas pagerinti santykiams su Sovietais. Tačiau sunkumą sudaręs Rusijos noras, "kad mes pripažintume jų 1940 metais įvykdytą Baltijos valstybių — Estijos, Latvijos ir Lietuvos — užgrobimą. Mes buvome įsipareigoję nesuteikti de jure pripažinimo jokiai pakeistai bet kokios valstybės pozicijai, net jeigu mes ir būtume to norėję, bet (šiuo atveju) mes to nenorėjome. Negalėjome mes atiduoti nei jų aukso, tada buvusio Anglijoje, o dar labiau jų laivų, kurie tada sudarė mūsų laivininkystės telkinį. O rusai, iš savo pusės, nerodė jokių ženklų, kad jie ateitų su savo įnašu susitarimui. Jie tik argumentavo, kad reikia išryškinti Baltijos klausimą, pirma negu mūsų santykiai gali pagerėti" (p. 305).

Edenas vaizdžiai aprašo, kaip nieko negelbėjo anglų pastangos įtikinti Maskvą apie nacių grėsmę — Sovietai toliau darė naujas koncesijas Hitleriui, skubino javų pristatymą, sutiko su vokiečių interpretacija dėl Lietuvos sienų (p. 306).

Sovietų atkaklumas tęsėsi ir po to, kai Hitlerio armijos teriojo Rusiją. 1941 gruodžio 16 Edenas Maskvoje tarėsi su Stalinu dėl glaudesnių santykių ir ateities planų. Stalinas siūlė tuojau pasirašyti dvi sutartis: karinę ir pokario klausimų sutvarkymo reikalu. Tarp įvairių Sovietų sąlygų buvo ir tokios: Vokietijos sąskaiton Lenkijos praplėtimas vakaruose; Sovietai atgauna 1941 metų sienas su Suomija ir Rumunija; jie taip pat atgauna ir Baltijos valstybes (p. 335). Edenas aiškinęs, kad jis negalįs sudaryti slaptų sutarčių, kad tai turi žinoti britų ministrų kabinetas. Jis taip pat nurodęs, kad galutinai dėl pasaulio ateities turi susitarti trys valstybės — Sovietų Sąjunga, Anglija ir Jungtinės Amerikos Valstybės (p. 336).

Gruodžio 17 Stalinas vėl spyrė Edeną pasirašyti sutartį, kuri pripažintų Sovietams 1941 metų sienas. Edenas į tai atsakė, kad nebūtų jokios problemos pripažinti 1939 metų sienas (p. 342). Gruodžio 18 Stalinas vėl kartojo tuos pačius reikalavimus — pripažinti 1941   metų  sienas.   Tada   Edenas pareiškė Stalinui: "Mes negalime dabar pripažinti Rusijai 1941 metų sienas, nes jos liečia kitus kraštus, kurių vienas, Lenkija, yra mūsų sąjungininkas". Į tai Stalinas atsakęs: "labai gaila" (p. 345).

Pastangos susitarti su Maskva dėl bendradarbiavimo ateityje tęsėsi ir 1942 metais. Tais metais į tas pastangas įsijungė ir JAV. Stalinas vis laukęs atsakymo dėl 1941 metų sienų garantijų. Britų nuomone, nebuvę jokios abejonės, kad Lenkijos atžvilgiu padarytina išimtis bet kokiuose Rusijos sienų pripažinimuose. Toliau jis rašo: "Sunkiau buvo su Baltijos valstybių pozicija. Prezidentas Rooseveltas suprato Sovietų saugumo argumentus. Jis buvo mažiau įsitikinęs dėl to, kas mums atrodė savaime aišku, nors tatai mums ir nepatiko, — Rusija nebus linkusi pergalėje sutikti su tokiomis sienomis, kurios bus silpnesnės negu tos, per kurias ji buvo užpulta. Mes nenorėjome pripažinti jokios Sovietų pozicijos Baltijos valstybėse, bet mums atrodė neišvengiama, kad, Hitlerį nugalėjus, Rusų pajėgos užbaigs karą Europoje daug giliau, negu jos tai pradėjo 1941 metais. Todėl mums atrodė išmintinga susaistyti Sovietų vyriausybę susitarimais kiek galint anksčiau. Tačiau Jungtinės Valstybės tuo karo laikotarpio tarpsniu taip nemanė. Priešingai, jos darėsi tolerantiškesnės Sovietų reikalavimų atžvilgiu, kai plėtėsi Sovietų kariniai laimėjimai ir tuo būdu darėsi aišku, kad didės aštresnis Sovietų apetitas" (p. 370).

Toliau Edenas cituoja vieną savo memorandumų apie pramatytus keblumus, liečiančius santykius su JAV ir Sovietų Sąjunga. Jis pra-matęs sunkumus, nes "Sovietų politika yra amorali, o Jungtinių Valstybių perdėtai morali, ypač dėl tokių dalykų, kuriais Amerika nesanti interesuota" (p. 370). "Baltijos valstybių klausimas yra pirmas pavyzdys principo konflikto tarp Jungtinių Valstybių ir Sovietų vyriausybės" (p. 371). Edenas rekomendavęs visada pranešti JAV vyriausybei apie pasitarimus su Maskva ir mėginti gauti jos patvirtinimą ar bent pritarimą Anglijos ir Sovietų susitarimams. Kai galima, reikėsią siekti visų trijų valstybių pasitarimo ir sprendimo. Po to Edenas rašo, kad jis saviesiems dėl Sovietų reikalavimų sienų atžvilgiu siūlęs dvi alternatyvas tuo atveju, jeigu "mes ir amerikiečiai sutartume, kad mes negalime patenkinti Rusijos reikalavimų dėl sienų". Viena — laikui atėjus, paremti Sovietų reikalavimus dėl bazių Rusijos kaimynuose prie Baltijos ir Juodųjų jūrų. Antra — pritarti taikos sutarties sudaryme Sovietų reikalavimui kontroliuoti Baltijos valstybių gynybos ir užsienio politiką (tai buvusi lordo Halifax alternatyva). Nors tokios išeitys ir buvusios labai nevykusios, bet vargu ar buvę galima tikėtis geresnių (p. 371). Britų karo kabinetas turėjęs abejonių dėl išmintingumo patenkinti Stalino reikalavimus, net ir jeigu Lenkijai būtų padaryta išimčių, tačiau buvo susitarta išlyginti buvusius nuomonių skirtumus ir pavesta ambasadoriui Halifax apie tai painformuoti prezidentą Rooseveltą ir valstybės departamentą Vašingtone.

Lordas Halifax pasimatė su Rooseveltu 1942 vasario 17. Prezidentas tą dieną atrodęs iš pradžių pasiruošęs pasvarstyti apie tai, kad Sovietai kontroliuotų Baltijos valstybių gynybos ir užsienio politiką. Tačiau kitą dieną Sumner Welles, valstybės pasekretorius, lordui Halifax kalbėjo apie reikalą sukurti naują pasaulį ant principų. Nors ir Welles pripažino Rusijos saugumo reikalus, tačiau jis manė, kad tai galima sudaryti Vokietijos suskaldymu (p. 375). O vasario 18 Welles pranešė lordui Halifax, kad prezidentas nutarė tiesiogiai kreiptis į Staliną, būdamas įsitikinęs, kad jis galės su juo susitarti. Halifax į tai atsakęs, kad tokis kelias pastatytų Edeną keblion padė-tin, nes Edenas atsisakęs nuo dvišalio susitarimo, nors Stalinas tai ir siūlęs (p. 375). Anglijos kabinetas, gavęs pranešimą apie Roosevelto pasiryžimą, vasario 25 pasisakė prieš tiesioginį Roosevelto tari-mąsi su Maskva dėl britų santykių su Sovietais (p. 375).

1942 kovo 9 Rooseveltas pranešė lordui Halifax pasakysiąs Stalinui, kad nors visi pripažįsta Rusijos saugumo reikalus, bet pavojinga tuo klausimu pasirašyti sutartį. "Tačiau nesą ko rūpintis dėl Baltijos valstybių, nes jų padėtis ryškiai priklauso nuo Rusijos karinės pažangos; o jeigu Rusija jas vėl  okupuotų,  tai  nei  Jungtinės
Valstybės, nei Anglija negalėtų jos iš ten išstumti; jos ir nestumtų", — sakęs Rooseveltas lordui Halifax. Rooseveltas tada nesusitiko su Stalinu, bet netrukus jis matėsi su Sovietų ambasadorium Litvinovu, kuriam jis pasakęs, kad nors jis negalįs pasirašyti jokių slaptų ar viešų sutarčių dėl sienų, kol eina karas, tačiau jis pritariąs pilnam Sovietų saugumui (p. 376).

1943 kovo 12 Edenas atvyko Va-šingtonan tartis su prezidentu Roo-seveltu apie ateities planus. Pirmieji pasitarimai tuojau užkliuvo už Sovietų reikalavimų dėl sienų. Edeno nustebimui, prez. Rooseveltas neatrodė matąs kokių sunkumų dėl Lenkijos klausimo. Roosevelto nuomone, kaip rašo Edenas, jeigu Lenkija gautų Rytprūsius ir gal kai kurių koncesijų Silezijoje, tai ji, priimdama Kurzono liniją, laimėtų, o ne pralaimėtų. Bet kokiu atveju Lenkija, Roosevelto nuomone, turėtų sutikti su tuo, kas bus sutarta tarp Sovietų Sąjungos, Anglijos ir JAV. Jis taip pat buvo linkęs sutikti su Rusijos reikalavimais Suomijos atžvilgiu, nedarydamas išimties nė dėl Rusijos pretenzijų į Baltijos valstybes, nors jis turėjęs viltį, kad ten būtų galima pravesti plebiscitus (p. 432).

Quebecko konferencijoje (1943 rugpiūčio 20) Rooseveltas pasakęs, kad jeigu Rusija pasitarimuose keltų Suomijos ir Baltijos valstybių klausimą, tai JAV atstovas at sakytų neturįs tuo klausimu instrukcijų ir todėl apie tą reikalą pranešiąs savo vyriausybei (p. 467). Toks Roosevelto pareiškimas nepatenkinęs anglų, nes jie norėję aiškaus atsakymo ir aiškaus susitarimo, kol dar eina karas.

Teherano pasitarimuose Rooseveltas pasakęs Stalinui, kad krašto rinkimų sumetimais jis negalės dalyvauti jokiuose pasitarimuose dėl Lenkijos dar vienerius metus ir taip pat negalėsiąs viešai prisijungti prie bet kokio pasitvarkymo tokiu klausimu (p. 496). 1943 gruodžio 1 Stalinas išdėstęs Chur-chilliui savo reikalavimus sienų atžvilgiu. Tai nesudarę britams jokio malonumo, nes Stalino apetitas lietęs Lvovą, Karaliaučių ir šiaurinę Rytprūsių sieną (p. 496).

Daugiau savo memuaruose Edenas nebemini nei Lietuvos, nei jos Baltijos dviejų kaimynų. Dar kartą jis mini Karaliaučių ryšium su prezidento Roosevelto pasitarimu su lenkų premjeru Mikolaičiku. Tas pasimatymas įvykęs 1944 birželio mėnesį Vašingtone. Grįžęs Londonan Mikolaičikas pasakojo Edenui, kad Rooseveltas jam sakęs esąs priešingas teritoriniams pakeitimams neužbaigus karo ir pažadėjęs, tinkama proga, pagelbėti Lenkijai gauti ne tik Lvovą, bet ir Tarnopolį ir naftos šaltinius rytų Galicijoje; be to, Rooseveltas pasižadėjęs pasirūpinti, kad Lenkija gautų Karaliaučių, likusią Rytprūsių dalį ir Sileziją.