EILĖRAŠČIAI Spausdinti
MANON LESCAUT LAIDOTUVĖS

Guli ji balčiausio smėlio patale. Sulysusi, sustingusi,
basa.
Šešėlį ažūrinį ant blakstienų mezga išsidraikiusi
kasa.

Vidurdienio karštymetis ir Naujo Orleano
varpo miražiniai dūžiai
Vyzdžiuos negyvuose tirpsta ir erdvėj
mirgėjimais sulūžta.

Dvi rankos kruvinos ir špagos atplaiša ištikimai
jai betarnauja,
kuriai dar neseniai lepūnų minios lenkėsi
nerūpestingame pasauly . . .

Širdis sustingsta, kai kapan giliajan trapią
meilės gėlę kelia.
Ir kai ant užmerktų akių, ant skruostų įdubių
nulyja sausas smėlis . .

Šakalams staugiant, ilsisi gležni, tyli, basa
Manon Lescaut.
Ir kam  gi  tau  audrom,  sapnais  gyventi,  De
Grieux? Dėl ko?! ...

1948


VILTIS FONTANO DUGNE

Kai Romos miestas skendėjo liepioj, naktim
prinokusioj sapnų nirvanoj
ir kai juoda katė (italams — laimės emblema)
tingiai rangėsi lange knygyno,
varinius pinigėlius, mėnuliui abejingai stebint,
sviedžiau į fontaną,
per kairį petį, nusigręžęs ... Andai kavinėje
netolimoj žvangėjo mandolinos ...
Seniokas kikenąs, net užsispringdamas, man
pranašavo: "Išsiilgimui šuoliais skubant, ir tu
su juo
sugrįšį atgalios, čionai, kur atspindžiai žibintų
Tibery vidunakčiais sužydi ..."
Aš vaizdavaus tada: Borghese sode prie lėlių
teatro, magnolijų kvapuos, jaunystė vėlei
prasijuoks!
Regėjau, kaip valdingas prietaras iš žalumų gimtų
į Romą atvirais keliais atlydi!

Ataslenka nauja šilta naktis. Toli nuo Romos ir
nuo čiurenančio fontano Trevi .. .
Nemarūs praradimų uraganai rūsčių prisiminimų
tebekrauna naštą:
akiračiai, erdvė, širdis dar apsiniaukę vis, o siela
tragiškąją kaukę tebedėvi . . .
O mįslingas fontanas — tik neramiuos sapnuos,
kaip ir šermukšniai gimto krašto ...
Bet Romon svajos nubloškia mane: apkabinu iš
naujo triumfo arkas — ir kas išplėš man
jas!
Nejaugi bus vaiski mėnesiena žibintų atspindžiams
vilnijimo takus užtvėrus?!...
Štai paikas prietaras jau vedas prie fontano
Trevi: metu į dugną monetas naujas —
tegul, čiurkšlelėms sukikenant, čentezimai svajonių
paskęsta ten, kur ir viltis panėrė.

1958

PRISIMINIMAI
Et quand tu sera vielle ...
Guillaume Apolinaire

Kuomet žvaigždė — šiaurinių reginių herolde —
garbanas sidabrins,
prisiminimų girgždančius vartus siaurai ir tau
pravers —
paukšteliai varpinėj lieknoj sparneliais švelniai
skambins,
o potvyniai jaunų dienų ledinį užtvarą srovelėmis
išvers!

Ar dar tu praeity regi:
mėnulio užkerėtas, kresnas, glaustašakis senas
medis
kiškutį bailųjį paguodžia prie užmigusių javų.
Ir gardžiakvapė vasara, priglaudusi į lipšnų
glėbį,
pakriaušėm vedasi, kur vakaras tylus toks,
nuostabus.

O gal tu dar meni:
už vandenų sūrių rikiavosi niūrių namų
grandinės:
neplazda lakštus  polėkiai,  nebūna  net  lengvų
sapnų ...
Tvanki diena dabino rudenį voratinklėliais
spinduliniais.
Geltonan   kiliman  šaligatvy  įmynė   mudviejų
žingsnius.

Gal šiandien dar stebi:
žibintai prisimerkę  tingiai saliutuoja fabrikus
bemiegius.
Išsineria šventarytin iš skersgatvių  bespalviai
siluetai.
Rytys štai ima ir sulėtina valdingų valandų
aklųjų bėgį,
kad įsikauštų dar pavasariu drovieji pumpurai,
žolė, poetai.

Jau sniegas sugirgžda, už riešo vesdamas žiemos
siautėjimą.
Jaunatvės aidesiai tik gailiai suklykia,
beslinkdami bedugnėn . ..
Gyvenimo palinkusiam kalne — išblėsusios
būties mirgėjimais
prisiminimai nuslenka į išnykimo negesinamąją
ugnį.

1958

ŽODŽIAI VANDENS SROVĖJ

Vai, linksma man eilėraštį vandens srovėj rašyti
tik dugno smėliui, upės akmenėliams, žuvelytėms . ..
Kad niekas nematytų, neskaitytų^  netgi  neatspėtų
ir pasroviui nuplaukiančių aidų į atmintį nedėtų.

Vėjuotoje dienoj širdies gelmėj  išsirikiavę  žodžiai
su kregždėmis neskrieja, aukštybės jų neguodžia.
Rūku pavirsta ir ištirpsta, lipšniai šnibždėdami,
jog veltui
pro langą uždarą širdį žmogišką bandytum kelti.

Smagu po vandenį ranka vedžioti ir eiliuoti,
beklausant žodžių šlamesio, kurio nepakartosi.

1959


SUŽADĖTINĖ PUOŠNIAME KARSTE

Žavingą sužadėtinę suknelėje baltoj, šilkinėj
(ji nugrimuota ir bateliais atlasiniais apauta!)
mergvakario metu parodė smalsiai miniai atviram karste.

Romėnų deivės profilį ir garbanas, kuriomis padabino,
gležnus akių vokus ir gražią ranką, ilgapirštę tą,
norėjosi  iškalti  bareljefe:  marmore  rožiniam,
blankiame!

Akmenširdžiai tenurėžia ir tą troškimą priešmirtinį ;
nukrist skaidriajan ežeran, lyg būtų žuvėdrėlė
pašauta —
paklydėlė tarpe dangoraičių, rūsčiame ir rūka-
nam raiste.

Žavingos sužadėtinės jaunikis už kalnų, už
begalinių mylių.
Ir tebelaukia jos prie upės amžinos, ties
ramumos brasta ...
Jau šypsosi jinai jungtuvių guoly. Puošniam ir
atdaram karste.

1965