EILĖRAŠČIAI |
MANON LESCAUT LAIDOTUVĖS Guli ji balčiausio smėlio patale. Sulysusi, sustingusi, basa. Šešėlį ažūrinį ant blakstienų mezga išsidraikiusi kasa. Vidurdienio karštymetis ir Naujo Orleano varpo miražiniai dūžiai Vyzdžiuos negyvuose tirpsta ir erdvėj mirgėjimais sulūžta. Dvi rankos kruvinos ir špagos atplaiša ištikimai jai betarnauja, kuriai dar neseniai lepūnų minios lenkėsi nerūpestingame pasauly . . . Širdis sustingsta, kai kapan giliajan trapią meilės gėlę kelia. Ir kai ant užmerktų akių, ant skruostų įdubių nulyja sausas smėlis . . Šakalams staugiant, ilsisi gležni, tyli, basa Manon Lescaut. Ir kam gi tau audrom, sapnais gyventi, De Grieux? Dėl ko?! ... 1948 VILTIS FONTANO DUGNE Kai Romos miestas skendėjo liepioj, naktim prinokusioj sapnų nirvanoj ir kai juoda katė (italams — laimės emblema) tingiai rangėsi lange knygyno, varinius pinigėlius, mėnuliui abejingai stebint, sviedžiau į fontaną, per kairį petį, nusigręžęs ... Andai kavinėje netolimoj žvangėjo mandolinos ... Seniokas kikenąs, net užsispringdamas, man pranašavo: "Išsiilgimui šuoliais skubant, ir tu su juo sugrįšį atgalios, čionai, kur atspindžiai žibintų Tibery vidunakčiais sužydi ..." Aš vaizdavaus tada: Borghese sode prie lėlių teatro, magnolijų kvapuos, jaunystė vėlei prasijuoks! Regėjau, kaip valdingas prietaras iš žalumų gimtų į Romą atvirais keliais atlydi! Ataslenka nauja šilta naktis. Toli nuo Romos ir nuo čiurenančio fontano Trevi .. . Nemarūs praradimų uraganai rūsčių prisiminimų tebekrauna naštą: akiračiai, erdvė, širdis dar apsiniaukę vis, o siela tragiškąją kaukę tebedėvi . . . O mįslingas fontanas — tik neramiuos sapnuos, kaip ir šermukšniai gimto krašto ... Bet Romon svajos nubloškia mane: apkabinu iš naujo triumfo arkas — ir kas išplėš man jas! Nejaugi bus vaiski mėnesiena žibintų atspindžiams vilnijimo takus užtvėrus?!... Štai paikas prietaras jau vedas prie fontano Trevi: metu į dugną monetas naujas — tegul, čiurkšlelėms sukikenant, čentezimai svajonių paskęsta ten, kur ir viltis panėrė. 1958 PRISIMINIMAI Et quand tu sera vielle ... Guillaume Apolinaire Kuomet žvaigždė — šiaurinių reginių herolde — garbanas sidabrins, prisiminimų girgždančius vartus siaurai ir tau pravers — paukšteliai varpinėj lieknoj sparneliais švelniai skambins, o potvyniai jaunų dienų ledinį užtvarą srovelėmis išvers! Ar dar tu praeity regi: mėnulio užkerėtas, kresnas, glaustašakis senas medis kiškutį bailųjį paguodžia prie užmigusių javų. Ir gardžiakvapė vasara, priglaudusi į lipšnų glėbį, pakriaušėm vedasi, kur vakaras tylus toks, nuostabus. O gal tu dar meni: už vandenų sūrių rikiavosi niūrių namų grandinės: neplazda lakštus polėkiai, nebūna net lengvų sapnų ... Tvanki diena dabino rudenį voratinklėliais spinduliniais. Geltonan kiliman šaligatvy įmynė mudviejų žingsnius. Gal šiandien dar stebi: žibintai prisimerkę tingiai saliutuoja fabrikus bemiegius. Išsineria šventarytin iš skersgatvių bespalviai siluetai. Rytys štai ima ir sulėtina valdingų valandų aklųjų bėgį, kad įsikauštų dar pavasariu drovieji pumpurai, žolė, poetai. Jau sniegas sugirgžda, už riešo vesdamas žiemos siautėjimą. Jaunatvės aidesiai tik gailiai suklykia, beslinkdami bedugnėn . .. Gyvenimo palinkusiam kalne — išblėsusios būties mirgėjimais prisiminimai nuslenka į išnykimo negesinamąją ugnį. 1958 ŽODŽIAI VANDENS SROVĖJ Vai, linksma man eilėraštį vandens srovėj rašyti tik dugno smėliui, upės akmenėliams, žuvelytėms . .. Kad niekas nematytų, neskaitytų^ netgi neatspėtų ir pasroviui nuplaukiančių aidų į atmintį nedėtų. Vėjuotoje dienoj širdies gelmėj išsirikiavę žodžiai su kregždėmis neskrieja, aukštybės jų neguodžia. Rūku pavirsta ir ištirpsta, lipšniai šnibždėdami, jog veltui pro langą uždarą širdį žmogišką bandytum kelti. Smagu po vandenį ranka vedžioti ir eiliuoti, beklausant žodžių šlamesio, kurio nepakartosi. 1959 SUŽADĖTINĖ PUOŠNIAME KARSTE Žavingą sužadėtinę suknelėje baltoj, šilkinėj (ji nugrimuota ir bateliais atlasiniais apauta!) mergvakario metu parodė smalsiai miniai atviram karste. Romėnų deivės profilį ir garbanas, kuriomis padabino, gležnus akių vokus ir gražią ranką, ilgapirštę tą, norėjosi iškalti bareljefe: marmore rožiniam, blankiame! Akmenširdžiai tenurėžia ir tą troškimą priešmirtinį ; nukrist skaidriajan ežeran, lyg būtų žuvėdrėlė pašauta — paklydėlė tarpe dangoraičių, rūsčiame ir rūka- nam raiste. Žavingos sužadėtinės jaunikis už kalnų, už begalinių mylių. Ir tebelaukia jos prie upės amžinos, ties ramumos brasta ... Jau šypsosi jinai jungtuvių guoly. Puošniam ir atdaram karste. 1965 |