DRAUGUI 50 METŲ Spausdinti


Kovo 31 dienraščiui Draugui sukako 50 metų. Jei sakoma, kad spauda esanti viena iš didžiųjų pasaulio galybių, tai lietuviškoje plotmėje tą galybę išskirtinai ryškiai reprezentuoja auksinį jubiliejų švenčiąs Draugas. Ir tai ne tiek savo ištverme laiko tėkmėje (nors ir tai yra reikšmingas dalykas), kiek ištikimybe Lietuvos laisvės, krikščionybės ir lietuvybės idealams.

1909 savaitraščiu pradėjęs eiti Wilkes-Barre (Pa.), Draugas 1912 pastoviai įsikūrė Čikagoje. Pirmoji dienraštinė laida pasirodė 1916.III. 31. Dabartiniai leidėjai Tėvai marijonai iš Draugo bendrovės dienraštį perėmė 1920 (red. L. Šimutis 1966.111.31 Draugo vedamajame teigia, kad tai įvykę 1918).

Per 50 metų, per kuriuos Draugas reiškė Amerikos lietuvių visuomenės daugumos balsą ir tuo pačiu metu tą daugumą orientavo, visame gyvenime įvyko begalinių pasikeitimų. Tačiau Draugo ištikimybė Lietuvos laisvės, krikščionybės ir lietuvybės idealams anaiptol nereiškia   nei   anachronizmo,   nei sustingimo. Su gyvenimu ėjo ir Draugas, o ištikimybėje kaip tik reiškėsi jo gyvybė ir pažanga. Mat, ir pačios idėjos, jei jos gyvos, žadina nesustoti vietoje. Kas nori likti joms ištikimu, turi ir pats kartu su jomis judėti. Laikraščio sustingimo ryškiausiu pavyzdžiu galėtų būti 1888 Mahanoy4 City (Pa.) užtekėjusi ir 1959 ten pat užgesusi Saulė. Per 70 metų ji liko ištikima ... XIX amžiaus amerikietiškai lietuvybei. Bet tokia "ištikimybė" liudijo ne ką kita, kaip gyvosios lietuvybės išdavimą.

Draugas, puoselėdamas gyvąsias idėjas, niekad neatitrūko nuo gyvenimo. Dėl to ir švęsdamas auksinį jubiliejų, jis nejaučia mažiausių išsisėmimo ženklų. Priešingai, redaktorių pajėgumu, bendradarbių kvalifikacijomis bei skaitytojų gausumu savo istorijos šimtmečio pusės sąvartoje dienraštis Draugas, tur būt, yra įkopęs į savo zenitą. Ir tai nereiškia, kad jau turi prasidėti slinktis žemyn, o tik rodo, kad pasirinktas kelias teikia šviesių vilčių ir antrajai šimtmečio pusei.

Katalikų vienuolių leidžiamas Draugas anksčiau negu pati Bažnyčia pajuto "langų atidarymo" reikalą, ir ekumeninė dvasia čia ėmė reikštis dar prieš popiežiaus Jono XXIII idėjų paplitimą. Juk jau prieš 15 metų Draugo bendradarbių tarpe matėme nemažą skaičių kitų religijų išpažinėjų ir su kairiąją visuomene save tapatinančių žmonių. Savo idėjine tolerancija Draugas sudarė ir tebesudaro reikšmingą bazę skirtingų įsitikinimų žmonėms susitikti savo pozityviomis mintimis.

Lietuviškose pozicijose Draugas niekada neslidinėjo. Jo vaidmuo tautos laisvės sutemų metu yra be galo svarbus. Juk prisigyvenome ir tokios spaudos, kurios bendradarbiai ir dienos šviesą jau bando paskelbti mitu (tai neįprastai "drąsu" ir "moderniška"), o Lietuvos laisvės klausime pastatyti prieš biblišką "Kristaus ar Barabo" alternatyvą — reikšdami ištikimybę Kristui, bet reikalaudami paleisti Barabą. Draugo linija šia prasme niekada mažiausių neaiškumų nekėlė. Jo rūpesčiai, turėti prieš 50 metų, labai artimi šiandieniniams — Lietuvos laisvės atstatymas ir nesužalotos lietuvybės emigracijoje išlaikymas. Iš čia kyla mūsų jubiliato didysis domesys abiem — kultūrinei ir politinei — lietuviškos veiklos pusėm.

Jubiliejaus proga prisimintina ir didžioji Draugo bendradarbių teima. Pasekus ją, nesunku pastebėti, kad daugiausia čia susitelkę tie, kurie ir praktiškoje veikloje asmeniškai neša dienos kaitrą ir darbų naštą. Nors kartais ir prasprunka vieno kito pamokslautojo balsas iš oro vėsinamų kabinų, tačiau nuolatinių Draugo bendradarbių tarpe, regis, nėra tuščiažodžiautojų, sarkazmu ar įmantriu sakiniu dengiančių aroganciją, rafinuotu stiliumi ar dirbtinai sukuriama kon-traversiją — ignoraciją. Tokių žurnalistų užgožta spauda, nors pradžioje ir iššaukia sensacijų, ilgai niui ima skursti. Draugo bendradarbių kapitalas laikraščiui ilgai mokės aukštus dividendus.

Draugo interesas visoms gyvenimo sritims ryškėja iš gausybės nuolatinių skyrių: studentų, ateitininkų, skautų, vaikų, moterų, kalbos, sveikatos, socialinio draudimo, sporto, humoro ... Veik visus juos redaguoja pagalbiniai redaktoriai. Draugo šeštadieninis kultūrinis priedas taip gražiai vedamas, kad, tur būt, yra tapęs unikumu mūsų laikraštinės spaudos istorijoje. Prisiminę dar prie Draugo suorganizuotą Lietuviškos knygos klubą, kasmet skelbiamus  romano  konkursus ir kitą su dienraščiu surištą lietuvišką judėjimą, turime pripažinti, kad mūsų jubiliatas toli yra prašokęs normaliai laikraščiui skirtą misiją ir tapęs laisvojo pasaulio lietuvių visuomenės reikšminga dalimi.

Šia proga norėtųsi iškelti ir porą kitų dalykų, kuriuos gal būtų pravartu Draugo redakcijai kolektyviai pasvarstyti. Atsiklausus visos eilės ilgamečių dienraščio skaitytojų nuomonės, buvo galima pasidaryti išvadą, kad Draugo vedamieji — tai mažiausiai skaitomos dienraščio skiltys. Ir iš tikrųjų jo vedamieji vargu atsako į moderniosios žurnalistikos dienraščiui statomus reikalavimus. Nekrologai, sukaktuvininkų biografijos, įvairios istorinės reminiscencijos ir pagaliau aktualūs ir puikiai parašyti straipsniai (o iu nestokoja!) dar nėra  vedamieji.  Laikraščių vedamieji paprastai pateikia leidėjų užimtą poziciją kokiu nors principiniu ar šiaip aktualiu klausimu arba duoda kokio reikšmingesnio į-vykio kondensuotą komentarą. Draugo vedamieji dažnokai perilgi, nuobodūs ir skirtini labiau į "kolumnų", o ne į vedamųjų kategoriją.

Laikas nuo laiko taipgi jaučiami perstiprūs Draugo akcentai Čikagos kultūriniams įvykiams. Prisiminkime praėjusiais metais partizanų tema straipsnių seriją: jie visi baigdavosi raginimu atsilankyti į "Requiem" ir "Vilniaus Varpus", tarsi Markaus Porcijaus Katono kalbos Romos senate: "Ceterum censeo Carthaginem esse de-lendam". Pagaliau ar ne per daug eilučių, sakysime, buvo skirta kad ir šiemetinei operai. Šiaip ar taip, opera juk jau nebeskiriama į pačių aukščiausių menų kategoriją, o ir čikagiečių laimėjimai neperšoko limes Lituanorum, nors tam ir nemaža pastangų buvo dėta. Parašė tik lenkai, bet gal ir tai daugiau dėl sentimentų savajam solistui. Čikaga ftipriai pasinešusi į šokį, muziką, dailę. Net 25 metų Lietuvos okupacijos sukaktį sutiko giedodama requiem ir skambindama Vilniaus varpus. Jokio rimtesnio politinio pajudėjimo, nors ten, sakoma, esąs Amerikos lietuvių politinis centras. Kai prie operos Drauge nuolatos ir nuolatos buvo grįžtama, tai mokslo, meno ar kito didžiųjų mūsų idealų realizavimui reikšmingo pirmaeilio veikalo pasirodymas dažniausiai sutinkamas vienui vienintele recenzija. Draugas nepriklauso vien Čikagai, o jo įtaka siekia visą laisvųjų lietuvių pasaulį, tad jo tam tikras sulokalinimas nėra sveika apraiška.

Tokiomis mintimis sutinkame Draugo 50 metų sukaktį.