DAILININKAS RADĘS SAVO STILIŲ

Kelios mintys apie dail. A. Tamošaičio kūrybą Apie dailininko Antano Tamošaičio tapybą, grafiką ir akvarelę yra tekę pasisakyti jau pačioj pradžioj jo kūrybinio posūkio iš akademiškai nuosaikaus realistiškai romantiško kelio į dabartinį. Kiek pirmasai nepasižymėjo ypatingu originalumu, tiek pastarasai yra visai savitas ir šviežias mūsų dailės pasaulyje. Todėl dabar, praėjus jau keleriems metams ir dailininko stiliui vis labiau nusistojus, norėtųsi vėl sugrįžti prie dailininko naujųjų darbų ir juos dar kartą aptarti. Aptarti, ieškant atsakymų į kai kuriuos būdingus stiliaus atradimo ir jo formavimosi aspektus. Stilius yra daugiau negu suma tematinių uždavinių ir jų įforminimo. Stilius yra visos dailininko kūrybinės asmenybės vienoks ar kitoks apsireiškimas. Stilius yra dažniausiai ilgo ir atkaklaus ieškojimo vaisius. Ilgai ir atkakliai savo stiliaus ieškojo ir Antanas Tamošaitis. Nuodugniai susipažinęs su pasaulinės dailės kūrėjais, srovėm ir manierom, panašumais ir skirtingumais, įtakom ir versmėm, kurios kreipė nuo senovės iki mūsų laikų dailės raidą, Tamošaitis pagaliau grįžo į savąją liaudies kūrybą ieškoti joje pirmojo paskato ir šaltinio. Mūsų liaudies nežinomų tapytojų, audėjų ir drožėjų savaimingas pasaulis ir jo naiviai lyriškas perdavimas dailininkui buvo gerai pažįstami. Savo žemės bevardžių menininkų tradicijoje jis įžvelgė įvairias naujas galimybes   ir  transfigūracijas. Panašiai kaip daugelis šio šimtmečio dailininkų rado įvairių tautų liaudiškose primityviose formose savo kūrybai šaltinių. Tokiu būdu Tamošaičiui savoji liaudies dailė tapo tuo, kuo kitiem buvo gyvoji gamta, egzotiškos šalys arba grynųjų spalvų bei formų neišsenkantys deriniai. Tamošaičio kūryba nėra besiužetinė. Nors iš pirmojo žvilgsnio kai kurie jo darbai panašūs į abstrakčias kompozicijas, įdėmiau pažvelgus, juose pastebėsime įkomponuotas figūras, gamtos detales, architektūrines užuominas arba dekoratyvių ornamentų apmatus. Ir visa tematika, su labai retom išimtim, yra dailininko savaip interpretuojamos liaudies buities iškarpos, pasakų fragmentai, stilizuoti skrynių papuošimai, rūpintojėlio variantai, legendinės būtybės. Visa, kas užtinkama mūsų sakmėse, liaudies pasakojimuose ir dainose, drobių raštuose ir koplytėlėse, yra radę vienokį ar kitokį išrei"kimą ir Tamošaičio kūryboje, grafikoje, akvarelėse. Naivus ir skaidrus, beveik vaikiškas, džiaugsmas šviečia iš tų paprastumo ir sintezės, vidinės tiesos ir kiek galint autentiškesnio pasisakymo siekiančių drobių ir popieriaus lakštų. Tamošaitis kalba mums plačiamoste ir atviraširde kalba. Jo kompozicijos aprėpia temą plačiai ir jausmingai, kiekvieną, kruopščiai išbaigtą detalę į jungdamos į vieną sakinį. Sakinį, kuris ilgai išnešiotas ir apmąstytas, taikliausiai, jo manymu, išsako tai, kuo dailininkas nori pasidalyti su žiūrovu. Paprastumas ir nuoširdumas yra Tamošaičio siužetiniai pamatai: jo pasisakymo būdingiausieji bruožai. Kita būdinga Tamošaičio naujosios kūrybos žymė, tai tvirtumas ir tikrumas, kuriuo siekiama tikslo. Visuose kūriniuose ryšku, kad dailininkas labai gerai žino, ko siekia, ir nedvejoja, kaip tai turi būti atlikta. Mūsų liaudies menas buvo inspiracija daugeliui mūsų dailininkų, įvairius jo aspektus randame ir mūsų grafikoje, ir tapyboje, ir skulptūroje, o tačiau Tamošaitis šiame plačiame ir šakotame labirinte rado savo dalį pasisakymo ir savo tiesą, kurią novatorišku entuziazmu bei užsidegimu išreiškia, pabudindamas kaskart naujus ir dar nematytus reginius. Kalbėdami apie Tamošaičio kūrinių braižą, pirmiausia pastebime jų dekoratyvumą bei statiškumą. Taip pat giliai išmąstytą spalvinę gamą. Tvirtom linijom surakintos įvairaus intensyvumo ir dydžio spalvinės plokštumos sudaro jo visų kompozicijų pagrindą. Jos rafinuotai sukapoja ir sulydo vaizduojamuosius objektus ir suteikia jiems dramatiškai šviežią formą. Kompoziciniai padalijimai atlikti begaline precizija; kiekvieno komponento svoris ir reikšmė visumai subtiliai išbalansuota. Visos spalvos intensyvios, švarios, užteptos lygiu, plačiu pabraukimu arba rūpestingai ir įdomiai faktūruotos. Kompoziciniuose sudalijimuose ir pačiame kolorite Tamošaitis gabiai išnaudoja liaudiškąsias tradicijas, todėl tarp tematinio pasisakymo ir jo išraiškos būdo nėra lūžio. Tai, ką anksčiau sakėme apie stilių kaip visos kūrėjo asmenybės apsireiškimą, iš tiesų taikliai liudija Tamošaičio naujoji kūryba. Giminingi tematiniai elementai atlikti tuo pačiu autentišku braižu ir kitose technikose (akvarelėse, litografijose). Tai, be abejo, viena dailininko stiprybių: sugebėjimas tuo pat stilium nugalėti bet kurią medžiagą. Kiekvienas dailininkas savaip atranda savo pasaulį ir savo stilių. Kai išraiškos priemonių gausybė nenugramzdina kūrėjo, bet pagelbsti jam susirasti save, tai ženklas, kad kūrėjo esama jau subrendusio ir žinančio, ko siekia. Tamošaitis rado savo žmogiškąjį kelią į dailę, tur būt, jau tada, kai, keliaudamas po Lietuvą, stebėjo liūdinčio Dievo statulėlę medyje, metinį staklėse, koplytstulpį kapinaitėse, raštuotų drobių gausybę kraitinėse skryniose, rūpestingai išdrožinėtas langines bei vaikiškai linksmais piešiniais išmargintas klumpes turgaus aikštėse. Tada jis jau tikriausiai žinojo, kad kada nors jo kūryboje visa tai bus pabudinta kitam gyvenimui, kad visa   tai   bus   jo   kūrybinė   nuosavybė. Po ilgų metų tai virto tiesa. Virto kūrybine tiesa svetimame krašte, prie plačių ir žvilgančių šiaurės upės vandenų, kad išliktų mums ir mūsų kraštui po daugelio metų. Kad išliktų dailės mylėtojams ir žinovams kaip dar vienas mūsų liaudies šaltinis, šį kartą prasiveržęs nebe bevardžio kūrėjo, bet savo stilių radusio dailininko kūryboje.