AUKSO ŽĄSIS Spausdinti
Kokie bebūtų "Aukso žąsies" filmo kūrėjų nuopelnai ar trūkumai, viena yra ai'ku, kad šis lietuvių išeivijoje pirmas spalvotas ir garsinis filmas nepaliks be atgarsio dabarties žiūrovuose ir be įspėjimo ateities kūrėjams.

Yra tekę matyti jau anksčiau eilę lietuvių gamintų filmų, net ir spalvotų, bet tai būdavo daugiau atskirų kolonijų ar organizacijų kronikinio pobūdžio apžvalgų rinkiniai. "Aukso žąsis" gi pristatoma kaip filmas su visais būdingais elementais: specialiai paruoštu tekstu, režisiere, technikiniu ir artistiniu personalu. Tad ir tenka vertinti šį filmą ne kaip mėgėjų laisvalaikio užsiėmimą, bet kaip šios rūšies menininkų kūrybinių pastangų išdavą.

Birutė Pūkelevičiūtė, pasiskolinusi porą motyvų iš brolių Grimų, sukūrė pasakišką trijų veiksmų eiliuotą komediją, kuri laimėjo Pasaulio Lietuvių Bendruomenės 1961 m. jaunimo dramos konkurso pirmąją premiją. Taigi veikalas pirmiausia buvo skirtas scenai. To paties vardo filmo režisierė ir redaktorė — ta pati Birutė Pūkelevičiūtė. Filme sceninio veikalo turinys likosi, bet savitos filminės formos pasigendama.

Kai teatro scenoj pasitenkinama ir su mažesniu veiksmingumu, visą dėmesį sukaupiant į dialogus ir jų išgyventą perdavimą, tai filme veiksmas neišvengiamai yra būtinas. Juk tik gausesnio veiksmingumo naujumas ilgamečius teatrų lankytojus patraukė į pritemdytas kino sales. Jei filmą ar televizijos programą galima sekti ir užmerktomis akimis, pilnai suvokiant dalyko esmę vien iš dialogų, toks filmas nebėra pilnutinis kūrinys savame žanre, bet tik nufilmuotas scenos veikalas.

Todėl nenuostabu, jog, ir didelio pasisekimo  sulaukusį  scenos  veikalą pervedus į ekraną, jo patrauklumas dažnai žūva. Lyg besigailint atsisakyti filmui neesminės dialogų dalies, veiksmas pristabdomas ar jo aplamai neišvystoma. "Aukso žąsies" atveju ar tai ir nebus pats svarbiausias trūkumas, prasilenkiant su pačia filminio kūrinio esme.

Žiūrovas yra įpratęs teatro scenoje stebėti ribotą erdvę, įglaustą tarp ne taip dažnai besikeičiančių dekoracijų. Scenos veikalas įgyja naujo patrauklumo, kai filmavimo atveju veiksmas išvedamas į erdvę. Besikeičiančios panoramos ir išoriniai vaizdai, pakaitom tai įglau-džiant tarp studijos viduje susuktų kambarinių scenų, suteikia visiškai naują aspektą nors ir gana paprastutėm scenom. Siame atvejy sėkmingiausias pavyzdys — "The Sound of Music" filminis pastatymas.

Jeigu filmo gamintojai ir režisierius iš anksto atsisako išorinės erdvės ir, teatralinį veikalą pervedant į ekraną, apsisprendžia naudotis tik teatro scenos dekoracijomis, ir čia randama išeitis. Apšvietimo ir pritemdymo pagalba sudaroma bent gilumos ir erdvės iliuzija. Šioje srityje pavykęs pavyzdys — Šekspyro "Othello" filminis pastatymas su Sir Laurence Olivier, panaudojant Valstybinio Britų  Teatro  scenos  dekoracijas.

"Aukso žąsies" atvejy, artistams kalbant, vaikščiojant ar net bandant šokinėti labai siauroje plotmėje, deja, nėra nei erdvės, nei gilumos įspūdžio.

Teatro scenos ir filmų artistų vaidyba yra diametraliai skirtinga. Tobulame filme artistų vaidyba priartėja prie gyvenimo realybės, jog žiūrovui sudaroma iliuzija, kad čia jau nebevaidinama. Teatro scenoje gal ir naudingos artistų balso perdėtos ir nenatūralios moduliacijos, nes didesnės salės gale sėdinčiam žiūrovui gal ir sunkiau pastebėti visus artistų vizualinius pergyvenimų perdavimus. Jis nori bent išgirsti. Tačiau filmavimo aparatas pajėgia pritraukti ir išryškinti kiekvieną detalę, ir artistų vokaliniai pertempimai ne tik tampa bereikšmiais, bet dar net kliudo. "Aukso žąsies" atveju vaidyba kaip tik būdinga teatro scenai, o ne filmui. Tokia vaidyba gal dar suprantama tokiame filme, kai filmuojama elektronovi-sion metodu, tiesiog normalaus teatro scenoje vaidinimo eigoje, kaip, pvz. "Hamleto" atveju Richard Burton ir jo kolegos buvo filmuojami New Yorko scenoje. Bet juk "Aukso žąsies" atveju bandyta sukurti normalų filmą.

Gal mažiau tad betenka kaltinti ir "Aukso žąsies" garsų užrašymo ir perdavimo aparatūrą dėl filmo garsų netobulo girdėjimosi. Kai filme kalbama normaliau, kaip, pvz., elgetos Samanės atveju, viskas buvo pilnai girdima ir suprantama. Bet kai artistai išsiliedavo į teatralines deklamacijas, neišvengiamai sekdavo ir garsiakalbių traškėjimas, lyg filmuotojams nebespėjant aparatų pritaikyti.

Žvelgiant į atskirus "Aukso žąsies" artistus, sėkmingiausiai savo vaidmenis atliko Z. Kėvalaitytė-Visockienė neilgoje elgetos Samanės rolėje ir K. Veselka kaip karaliaus juokdarys Pikis. Neperdėtas ir patrauklus admirolo rolėje buvo St. Pilka. Kitos pagrindinės rolės patikėtos L. Barauskui, K. Vasiliauskui, V. Sabaliui, E. Dauguvietytei, V. Vaičiūnaitei, V. Skais-giriui ir kitiems.

"Aukso žąsis" skelbiamas kaip lietuviškas filmas. Bet kas ten tikrai lietuviško? Lietuviai statė, lietuviai vaidino, lietuvė režisavo, filme lietuviškai kalbama. Ar siužetui taip ir neberasta patrauklios lietuviškos pasakos, jei aplamai jau buvo už pasaką apsispręsta? O ir tokia tarptautine filmuota pasaka — ar pajėgsim atkreipti kitataučių dėmesį ir sudominti bei sužavėti lietuviškąjį jaunimą? Vaikai, jei ir pajėgtų išgirsti visus filmo žodžius, ar pajėgs suprasti eiliuotus dialogus? Lėtų įvykių neglaudi pynė nesuteikia įtampos ir vargiai patrauks veiksmingo jaunimo dėmesį.

Suaugusiems "Aukso žąsį" stebint daugiau iš patriotinio solidarumo, kad tai lietuviškos pastangos, ir savo tarpe guodžiantis, kad tai vis dėlto gražu, nes lietuviška, kyla labai jautrus klausimas: ar statytojų, režisierės ir artistų įdėtas darbas, išleisti pinigai ir laikas pateisina rezultatą? Ar lietuviškos meninės pajėgos tik tiek teįstengia?

Gal iš šių pirmųjų klaidų ateities lietuviškų filmų kūrėjai turės progos pasimokyti. Gi "Aukso žąsies" drąsuoliai sveikintini bent pirmųjų ledų pralaužimu.