EILĖRAŠČIAI |
SIBIRE Liūdnas, visų liūdniausias peizažas: balta šalta pūga gaubia žemę, klaikų kelią baltas sniegas dažo, pliki medžiai pilką dangų remia. Pilkąją dieną sniegas pilkėja. Juodai baltų šarkų pulkų pulkai. Kaukdama pūga sukasi, skrieja. Neša juodą vargą juodi vergai. Juodoj girioj aidi kirvio dūžiai. Atkaklumas plienu širdį kausto. Daugelio ryžtas girioje lūžo, po velėna jie šąla be karsto. Į TĖVYNĘ Tėvyne, mane pasitinki auksine rudens šypsena. Kelio pažįstamą vingį pralinksmina vėjo daina. Čia kartą lydėjau mylimą. Tegu. Prie kitos pražilai. Raštuotą lapų kilimą po kojų kloja beržai. Visi takai čia išvaikščioti. Savas medis ir savo akmuo. Mano ilgesio slegiančią naštą nusineša aukso ruduo. Žaliuoja kalneliai ir daubos. Mielas, kuklus reginys. Pavargusią širdį gaubia Švelnumo glaudus apynys. GYVYBĖS RATAS Sukas gyvybės uždaras ratas. Kalas iš sėklos diegas guvus. Kūdikio akys saulę pamato. Skleidžiasi lapas. Buvo ir bus. Akys svajingai žiūri į tolį. Ilgesio medų bitė suras. Žiedo vainikas. Minčių aureolė. Žiedas nuvyto. Sėkla subręs. MES TIK GRŪDAS Laisvi paukščiai nei sėja nei plauna — šitaip gyvensiu. Ramios seno klevo vakarinės dainos, — su šypsena senstu. Aplankys gal išmintis man gryčią, nušvies ją saule. Saują spindulių pabėrus magaryčiom, pasakys — keliaujam. Kad nepasiilgtumei atgarsio gimtojo kaimo, gera pasiimti atsargą giedros ir palaimos. Gera, pamiršus rūpestį, pasidžiaugti saule. Mes tik grūdas, laiko vėjų nupūstas į šitą pasaulį. Kad nebūtų skriaudos ir ašarų, — grūdas pasėtas. Viešpatie, tas didis Tavo darbas dar neįpusėtas. MIRTIS Nueitas kelias dryžiais žymėtas. Širdies kapinynas kaskart didyn. Tyliąją naktį, naktį žvaigždėtą manęs neaplenks mirtis atidi. "Et lux perpetua" — viltingas aidas. Kaip paukštis gūžtoje — karste širdis. Ir bus neįprastai rimtas veidas, — gyvenimo kaukę nuims mirtis. Rudenį gervės skrenda į pietus. Susigūžia sėklon gėlė skaisti. Į Paukščių Tako žydrą planetą perkels mane nebuitis įstabi. Į DIDĮ GYVENIMĄ Įeini, mažyti, į didį gyvenimą su nusistebėjimo išplėstom akim. Visa, ką regėsi, dainose kas menama, apgaubta Tau bus dar svaigia paslaptim. Širdimi suprasi, ką dainuoja vėjas, ko klykauja gervės, palikdamos kraštą. Žiedo įstabumą lūpom palytėjęs, išskaitysi žvaigždžių mirgulingą raštą. Kaip į mažą širdį, kaip į neapsaugotą sutalpinsi sopulį, skurdą ir skriaudas? Geros tavo akys, sielvarto aptemdytos, ateities tamsybėse prošvaistę ar ras? O įsiklausysi, kaip tie amžiai bėga . . . Praeities į ateitį vingiuoti keliai. Ar savyje rasi didžią, taurią jėgą Saulę eit parnešti žemei mylimai? PASAKŲ PASAULYJE Tame sename pasakų pasaulyje sau kasas šukuoja pavasario saulė, O rudens lapus senas miškinis gano, p o musmirės stogu nykštukas gyvena. Tame sename pasakų pasaulyje mažos našlaitėlės gegutėlė gaili, auksaplaukis vaikas nugali galiūną, tai pamatęs kipšas slepiasi į liūną. Tame sename pasakų pasaulyje biaurusis ančiukas toli iškeliauja, o pavirtęs puikiu gulbinu baltuoju plaukioja iš lėto ties krantu gimtuoju. lame sename pasakų pasaulyje tiek gėlių ir meilės, gėrio tiek ir saulės! — Rūpestingai saugau auksinį raktelį nuo siaurų vartelių į pasakų šalį. LYRINIS VALSAS Senai, kadais, anuo metu, vieną lietingą dieną, (sakyk, ar pameni dar tu?) mes skaitėm Anderseną. Pilka lakštingala viena prie sergančio karaliaus . . . Sapnuoja valsą aguona sugrįžusi iš baliaus. Padange skrenda gulbinai ir nešasi seselę ... (O tu, mažyte, užmigai tada ant mano kelių). Senai, kadais, anuo metu, vieną lietingą dieną, (sakyk, ar pameni dar tu?) mes skaitėm Anderseną. |