NAUJI BALTISTIKOS DARBAI Spausdinti
Lietuvių ir aplamai baltų kalbos lyginamosios kalbotyros moksle užėmė garbingą vietą nuo pat pradžios. Nemažėja tų kalbų reikšmė ir šiandien. Net priefingai, joms skiriama vis kaskart daugiau dėmesio. Kai iki šiol turėjome ir tebeturime specialių žurnalų roma-nistikai, germanistikai, slavistikai, tai pastaruoju metu atsiranda specialių periodinių leidinių ir baltistikai ar baltistikai kartu su slavistika.

Jau prieš pastarąjį pasaulinį karą Italijoj pradėjo eiti Studi Baltici (Baltų studijos) žurnalas, 1964 m. Balstogės Mokslo Draugija pradėjo leisti metraštį Actą Baltico-Slavica, o 1965 m. Lietuvoje pasirodė periodinis leidinys Baltistica (ligšiol pasirodė jo du sąsiuviniai). Šis pastarasis nėra dar mūsų pasiekęs, tad apie jį bus galima painformuoti vėliau. Tuo tarpu jau turime po ranka du Actą Baltico-Slavica tomus — pirmą pasirodžiusį 1964 m. (277 p.) ir antrą 1965 m. (534 p.). Apie juos čia tad ir norime trumpai painformuoti.

Aptariamas leidinys savo uždavinius viršeliuose apibūdina šešiomis kalbomis, tarp jų ir lietuvių kalba. Ten rašoma: "Actą Baltico-Slavica yra Balstogės Mokslo Draugijos (Bialystok, Lenkija) organas, skirtas praeities ir dabarties politiniams, visuomeniniams bei kultūriniams santykiams tarp baltų (senųjų prūsų, lietuvių ir latvių) ir slavų tautų (lenkų, baltarusių ir rusų) tyrinėti. Redakcija, skelbdama analitinio ir sintetinio pobūdžio tyrinėjimus, siekia išryškinti praeityje buvusias slavų-baltų, o vėliau lenkų-baltarusių-lietuvių ir rusų-latvių bendravimo tradicijas, o taip pat, keičiantis darbo patyrimu, diskusijomis ir dalykine kritika, registruoja šių tautų pasiekimus humanitarinių mokslų srityje".

Tomas pirmas skirtas "pirmai istorinių mokslų konferencijai" Balstogėj. Jame sudėti visi toje konferencijoje skaityti referatai ir diskusijos. Konferencija turėjo tris sekcijas — archeologinę ir viduramžių istorijos, naujųjų bei naujausių amžių istorijos ir kalbotyros, tad ir referatai liečia šias sritis. Kiekvienoj sekcijoj skaityta 5-7 referatai. Daugumas jų vienu ar kitu atžvilgiu liečia Balstogės bei jos apylinkių sritį. Daugelis referatų (archeologijos ir kalbotyros srities) liečia jotvingių (sūduvių) problemą, čia pažymėtini J. Anto-niewicziaus, M. Schmiedehelmo, H. Lowmianskio, J. Jaskanio referatai iš archeologijos srities ir A. Obrębskos-Jablonskos, J. Otrębskio, Cz. Kudzinowskio, T. Zdancewicziaus ir kt. iš kalbotyros srities. Visi šio tomo straipsniai parašyti lenkiškai.

Dvigubai storesnis ir įvairesnis yra antras tomas, iliustruotas etnografijos bei archeologijos srities nuotraukomis, šio tomo straipsniai parašyti penkiomis kalbomis (anglų, vokiečių, prancūzų, lenkų ir rusų) ir apima archeologiją, istoriją, etnografiją ir kalbotyrą. Visi šie straipsniai, parašyti lenkų ar rusų kalba, turi santraukas anglų kalba. Tomas turi šešis skyrius — straipsniai bei studijos, medžiaga, pranešimai, polemikos bei diskusijos, recenzijos bei aptarimai ir kronika. Žymią tomo dalį sudaro lituanistiniai straipsniai. Suminiu čia svarbesniųjų pavadinimus, rašydamas tik angliškai, jeigu jie pavadinti lenkiškai ar rusiškai: V. Mažiulis, Remarques sur Ie voca-lisme du viex prussien; K. Gabriu -naitė, Local Imitation of Early Medieval Helmets of Russian Style in Lithuania; T. Buch, Hypotactic Constructions in Christian Donelaitis' Works; V. Grinaveckis, New Studies of Lithuanian Dialectology; P. Kulikauskas, Archaeological Excavations in Lithuania in the Years 1955-1961; M. Paaver (estas) ir P. Kulikauskas, Bone Remains of the Early Iron Age and Roman Period Found in Lithuania; A. Deruga, Some Creation Problems of the Bourgeois Lithuanian Republic (Recenzija A. E. Senno knygos: The Emergence of Modern Lithuania, 1959).

Be šių straipsnių, yra 25-ių lietuvių parašytų straipsnių bei veikalų recenzijos. Tarp jų, be minėtos Senno knygos, recenzuojami ir ir šie veikalai: J. Balio, Lithuania and Lithuanians, 1961 (bibliografijos knyga); Z. Ivinskio, Lietuvos istorija naujų šaltinių ir pokariniu tyrinėjimų šviesoje, 1964; M. Gimbutienės, A Survey of the Bronze Age Culture in the Southeastern Baltic Area, 1960; S. Kairio, Lietuva budo, 1957. Visos kitos recenzijos liečia Lietuvoj išleistus veikalus ar straipsnius. Yra ir lietuvių recenzentų, tarp jų Jurgis Gimbutas recenzuoja Lietuvoj išleistus etnografinius veikalus. Pažymėtina, kad ir daugely kitų nelietuvių autorių straipsnių liečiamos taip pat baltiškos ar su Baltijos šalimis susijusios problemos.

Kaip matome, šis tomas labai įvairus ir įdomus tiek savo straipsniais, tiek ir recenzijomis, vertinančiomis naujausius pastaraisiais laikais pasirodžiusius darbus tiek Lietuvoje, tiek ir už jos ribų. šio metraščio darbus moksliškai vertinti, be abejo, gali tik atitinkamų sričių specialistai. Tačiau kalbant aplamai, jis sudaro gerą įspūdi. Jdomu jį paskaityti ir nespecialistui. Be abejo, ne visi straipsniai vienodo mokslinio lygio — yra ir mažiau pagrįstų ar aiškiai tendencingų.

Pirmame tome, kaip minėta, daug vietos skirta jotvingių problemai. Ją kuris laikas jau tiria archeologai, istorikai, kalbininkai. Išmirę jotvingiai čia pergyvena savotišką renesansą. Gal ir su pagrindu prof. Al. Kaminskis pastebi, kad "jotvingiai susilaukė tokio dėmesio sutelkimo, kokio iki šiol savo liūdnos praeities atžvilgiu neturėjo. Gresia pavojus, kad mūsų palankumas tai temai gali ją apsunkinti mokslo hipotezėm, kurių toji 50 tūkstančių tautelė nepajėgs pakelti" (274). Iškeliamas ne tik jotvingių kalbos didelis poveikis lenkų kalbai, bet net ir politinė reikšmė. Prof. J. Otrębskis savo straipsnį apie jotvingius baigia tokia išvada: "Galimas dalykas, kad jotvingiai, kurie tokią didelę įtaką turėjo lenkų kalbos formavime, suvaidino atitinkamą vaidmenį ir Lenkijos politiniame gyvenime. Ar tik ne jie įgyvendino Lenkijos - Lietuvos uniją?" (216).

Kai šitokiai išvadai tegalima būtų prikišti, kad ji, gal būt, per toli siekia, tai A. Derugos recenzija yra ne tik tendencinga, bet ir grynai propagandinė, kas aiškiai nesiderina su kita leidinio medžiaga. Recenzuodamas minėtą Senno knygą, Deruga nepriklausomos Lietuvos valdžias tevadina marionetinėmis valdžiomis; ministras pirmininkas M. Sleževičius "su pagelba vokiečių organizavo terorą krašto viduje darbininkų sąjūdžiui nuslopinti"; "lietuvių buržuazija vykdė antitautinę politiką"; Stasys šilingas (Deruga jį vadina baronu Stanislovu Schillingu) buvęs Latvijos dvarininkas, "turėjęs dvarą ir Kauni joj, neabejotinai persona grata vokiečių imperialistams". Tai tipiški teigimai dabartiniams Lietuvos valdovams, kurie nuolat įtaigoja pavergtą tautą, kad rusai lietuvius labiau myli, negu patys lietuviai. Deruga, gyvenąs Varšuvoj, recenziją baigia sakiniu, kad Senno knyga "turėjo ypatingą tikslą sustiprinti dvasią emigracijoj esančių lietuvių nacionalistų" (330). Bet argi gali būti kam neaišku, kad draugo A. Derugos recenzijos svarbiausias tikslas — stiprinti "didžiojo brolio" dvasią?

Metraštį Actą Baltico - Slavica redaguoja archeologas Jurgis An-toniewiczius, redakcijos sekretorius Jonas Jaskanis. Pažymėtina, kad lenkai ne tik domisi baltistika, bet nevienas jų mokslininkų moka ir lietuviškai, pvz. pats redaktorius Antoniewiczius, istorikas Ochmanskis, nekalbant jau apie kalbininkus kaip Otrębskis, Safarewiczius, Buchienė ir kt.