LIETUVOS KRIKŠTO PROBLEMA Spausdinti
Kada lietuvių tauta buvo pakrikštyta?

3. Penkių pagonių pomindauginių Lietuvos valdovų sąlytis su krikščionybe.

Kai karalius Mindaugas žuvo, į jo tautą dar nebuvo spėję įsispausti ryškesnių krikščionybės ženklų. Ne tik pačioje Lietuvoje nebebuvo likę nė vieno vyskupo, bet ir kaimynų (kryžiuočių ordino ir Livonijos žemių) vyskupai, turėdami savų interesų bei rūpesčių ir didelių pavojų iš pagonių baltų pusės, nepadėjo Lietuvai išlaikyti nors iš paviršiaus krikščionišką veidą. Pvz., Kulmo vyskupas Henrikas Heidenreich (m. 1270) jau pačioje pradžioje Lietuvos ir Mindaugo atžvilgiu nebuvo parodęs apaštalinio dėmesio. Kai popiežius Inocentas IV jį įgaliojo įšventinti Lietuvos vyskupu Kristijoną, jis dėl savo išskaičiavimų nuvilkino konsekraciją porą metų. O Rygos arkivyskupas, įšventindamas Kristijoną, iš jo paėmė ne Inocento IV, o savo vardu priesaiką, kurią popiežius turėjo atskiru raštu panaikinti. Ir apie Kuršo (anksčiau Žiemgalos) vyskupą Henriką iš Lūtzelburgo (m. 1273), kuris Mindaugo karūnavimo metais su Ordinu išsidalijo Minijos žemių plotus, neturime žinių, kad būtų misijomis rūpinęsis. O kai po didžiosios Durbės pergalės sukilimas prasidėjo ir Kurše, jis pasitraukė Vokietijon ir mirė Chiemsee (Bavarijoje).

Jau nuo 1260 m. Pabaltijyje prasidėjo politiškai netikri ir žiaurūs dešimtmečiai. Prieš svetimus įsibrovėlius ėmė ginklu priešintis ir šiauriniai lietuvių kaimynai. Kai jau 1274 m. didysis prūsų sukilimas intensyvių kryžiaus karo žygių dėka buvo užgniaužtas, dar šešiolika metų (iki 1290) žiemgaliai, artimiausi lietuvių giminės, vis nepasidavė Ordinui.

Aplinkinių tautų sukilimų žiaurus malšinimas nesudarė palankių sąlygų sėkmingai iš apačios plėstis krikščionybei ir, žinoma, stipriai apsunkino, tur būt, šen ten pasirodančių vienuolių (pranciškonų ir domininkonų) darbą. Bet ir apie jų misijinę veiklą šaltinių žinučių reikia su stipriu žiburiu ieškoti, kai, pyz., Eiliuotinė Livonijos kronika težino apie "barvuzen" (pranciškonų) ir "predigere" (domininkonų) dalyvavimą Ordino karo žygyje į Žemaičius (L. Meyer, Livl. Reimchr.,   1963,   p.   97-98. O Petras Dusburgietis temini Vokietijos kunigą Konradą, kuris 1285 m. atvykęs į pagonių lietuvių žemę jų atversti ir ten po dviejų metų buvęs jų užmuštas (SRP I, 205). Nieko nežinome, ar darė kokios nors įtakos belaisviai iš krikščioniškų kraštų, kurių lietuviai gausiais būriais atsivesdavo, pvz., iš Lenkijos, savo tolimuose žygiuose.

Šen ten, ypač svarbiuose prekybiniuose punktuose, kur atvykdavo ir vokiečių pirklių iš Rygos, nuo Vytenio laikų žinomi krikščionybės ženklai. Tada pranciškonai jau turėjo savo bažnyčią Naugarduke. O iš garsiųjų Gedimino laiškų (1323) žinoma pranciškonų bažnyčia ir Vilniuje. Čia palieka atviras klausimas, ar tokios pilių ir miestų bažnyčios tada pirmoje eilėje netarnavo pastoraciniam aprūpinimui iš kitur atvykstančių pirklių, ypač vokiečių. Vokiečiai, pvz., ir vėliau prie kelio į Trakus turėjo savo kapines ir žemes (P. Rėklaitis, Comment. Balticae VI-VII, 1959, 215). Iš įvairių šaltinių nuotrupų susidaro įdomus mozaikinis vaizdas, kad XIV amžiuje Ryga buvo pasidariusi svarbiausias punktas, per kurį, kryžiuočiams negailestingai užgulus Nemuno liniją, lietuviai palaikydavo intensyvius prekybinius ryšius, gaudavo ne tik geležies, druskos, bet ir įvairių kitų reikalingų Vakarų prekių.

Žinoma, labai atsitiktiniai to meto šaltiniai mums negali duoti pilno vaizdo, kur pagonių lietuvių žemėje jau tada žybčiojo lotyniškosios krikščionybės liepsnelės. Nėra argumentų paneigti, kad jau ir kitur žymesnių gyvenviečių-pilių punktuose jos nebūtų rusenusios. Lietuvos valstybėje buvo taip pat - ir Rytų (graikų) tikėjimo krikščionių, nes nuo priešmindauginių laikų Lietuvos valstybės sudėtyje pastoviai vis didėjo rytinių slavų plotai. Bet apie Aukštaičiuose ir Žemaičiuose gyvenančią lietuvių tautos masę, kuri pakėlė visą nuolatinių ir kruvinų Ordino puolimų smūgį, tegalima kalbėti kaip apie dar vis pagonišką. Tuo atžvilgiu gana reikšmingas buvo faktas, kad Lietuvos valdovai nuo Traidenio iki šio provaikaičių, per ištisas keturias generacijas, vis dar buvo nekrikštyti. Viduriniais amžiais negalima kalbėti apie krikštytą tautą (ypač vėlyvajame viduramžyje), jeigu tos tautos vyriausias valdovas dar laikosi pagonybės. Kronikos aiškiai paliudija dar dviejų didžiųjų Vilniaus ir Trakų valdovų, 1386 metais krikštytų žymiųjų pusbrolių (Jogailos ir Vytauto) tėvų, ceremoningus pagoniškus sudeginimus. Su Algirdu 1377 m., kaip kronikininkas Wart-berge pažymi, tarp kitko buvo sudeginta "pagal jų (pagonių) paprotį 18 kovos žirgų" (SRP II 113). Panašiai Vygandas rašo apie Kęstutį: jo lavoną 1382 m. iš Kriavo į Vilnių atgabenus, drauge ugniai buvo paaukota jo arkliai, drabužiai, ginklai, medžiokliniai šunys bei paukščiai (sakalai) ir kiti dalykai (t. p., II 620).

Pagal savo plačios valstybės charakterį, kurioje ir religiniu ir etniniu atžvilgiu buvo pagrindinio dvylipumo, Lietuvos valdovai vykdė anais laikais retai sutinkamą ir imponuojančią toleranciją. Popiežius Jonas XXII įsakmiai 1324 XI12 paminėjo, jog Lietuvoje pranciškonams esančios pastatytos dvi bažnyčios (MPV III, 235). Keli Gedimino sūnūs (Narimantas, Karijotas ir Liubartas), gaudami iš tėvo savo dalis rusų žemėse, priėmė stačiatikių tikėjimą. Bet dvi Lenkijon nutekėjusios Gedimino dukterys (Elzbieta 1321 m. ir Aldona-Ona 1325 m.) krikštijosi lotyniškai. Suprantama, ir tokiais atvejais, kaip skaitome apie 1360 m. vėl Lenkijon ištekėjusią Joaną Algirdaitę, tokia nuotaka tada buvo "atversta iš netikėjimo klaidos" (MPV III, 371).

Didelį susidomėjimą sukėlę Gedimino laiškai atskleidžia mums, kaip Rygos arkivyskupo ir to miesto paaštrėjęs konfliktas su Ordinu Lietuvos atvertimo klausimą nuvilkino vėlesnėms kartoms. Kai Ordinas Lietuvos pakrikšti-jimą tematė tik kraštą pirma ginklu užėmus, tai Rygos arkivyskupas (Fridrichas von Pern-stein) tenorėjo Lietuvą bažnytiniu atžvilgiu turėti savo metropolijos jurisdikcijoje. Yra ženklų spręsti, jog Rygoje jau buvo suprojektuota "Lietuvos (bažnytinė) provincija" (L. Arbu-sow, Actą Univers. Latviensis 1928, 386). Norėdamas Lietuvos krikšto reikalą pastūmėti pirmyn, Rygos arkivyskupas Fridrichas siuntinėjo iš Rygos dvasininkus skelbti Evangelijos (SRP II, 155). Jau atrodė, kad galutino apsisprendimo kelias Lietuvai buvo visai arti. Gedimino ryšiai su Ryga ir arkivyskupu, kuriuos sėkmingai ištyrinėjo J. Jakštas ir V. Gidžiūnas, galėjo tapti reikšmingu posūkiu, juo labiau, kad rygiečiai būtų nusiplovę nuolat tada kartojamą priekaištą, jog jie turį bendrų reikalų su nekrikštais. Žinoma, išnykus ankstyvojo viduramžio misijinei dvasiai, priimdama krikštą iš Rygos arkivyskupo, Lietuvą būtų buvusi įtraukta vokiečių kultūros sferon, kaip vėliau (1386) oficialus krikštas atvėrė duris lenkų kultūros įtakai. Ber ir šį kartą iš Livonijos nešamas krikštas — tik ne, kaip Mindaugo laikais, kryžiuočių ordino, o jo kieto priešo — neturėjo pasisekimo. Užsisklendę savo siauruose teritoriniuose ir kolonizaciniuose siekimuose, kurie tegali būti aiškinami tik tada gana sunykusio kryžiaus karų idealizmo rėmuose, kryžiuočiai priešinosi ir visaip trukdė, kad Lietuvos krikštijimo iniciatyvos į savo rankas galutinai neperimtų Rygos arkivyskupas. Šis gi, 1325 m. iš Avignono sugrįžęs, Ordinui už Lietuvos krikšto sutrukdymą metė interdiktą. Lietuvos valdovams savo tautai pakrikštyti beliko laukti kitos politiškai palankesnės progos.

24 metų laikotarpyje (1349-1373) iš to pat laiko šaltinių yra žinomi penki atvejai, kai ar Lietuvos kaimynai (1349, 1351, 1360) ar imperatorius (Karolis IV, 1358), ar net pats popiežius (Grigalius XI, 1373) siūlė Lietuvos valdovams pakrikštyti savo tautą. Kalbėti apie visus tuos sumanymus (kaip ir apie priežastis nepasisekusių derybų dėl krikšto) būtų atskira tema. Šitoje vietoje svarbi tik tokia išvada: jeigu patys Lietuvos valdovai beveik per visą XIV amžių vedė derybas ar priiminėjo pasiūlymus lietuvių tautai pakrikštyti, tai tos tautos jie dar nelaikė krikščioniška, kaip ir jie patys nebuvo dar krikštyti.

Jeigu jau patys Lietuvos valdovai tebelaikė savo tautą pagoniška, tai juo labiau tai darė Ordinas, kuris dar ir XV amžiaus pradžioje ne kartą vakarų Europoje įspėdavo nepasitikėti "netikru" lietuvių krikštu. Pagonimis, žinoma, XIV amžiuje lietuvius laikė Vakarų Europa ir pats Apaštalų Sostas. Jeigu anais dešimtmečiais visiems lietuviai buvo pagonys, neišskiriant ir to meto lietuvių valdovų nusistatymo, ar galima po daug generacijų vėliau bandyti įtikinėti, kad lietuviai jau tada buvę pakrikštyti? . . . Tokiais atvejais reikia kalbėti ne apie atskiras išimtis (buvo bėglių iš Lietuvos, kurie svetur krikštijosi, pvz. Butautas Kęstutaitis, šio sūnus Vaidutis, broliai Survilos ir kt.), o apie pagrindinį tautos kamieną, jos masę.

Lietuviams susidarė tragiška padėtis. Kaip dabar dar ryškiau ir tiksliau atidengia du naujai (1960-61) išleistieji tomai vokiečių ordino generalinių prokuratorių pranešimų iš Romos ii" Avignono, tik kryžiuočiai tada buvo laikomi patikimais ir vieninteliais krikščionybės gynėjais tolimajame rytų Pabaltijyje. Ir "Preussi-sches Urkundenbučh" naujai išleistieji tomai (III-IV), kurie liečia XIV amžiaus vidurį, 'patvirtina vis tą patį faktą, kad lietuviai ir toliau popiežiaus akyse buvo pagonys netikėliai, o kryžiuočiai atrodė (popiežiaus Klemenso VI žodžiais) "Kristaus kovotojai" (athlete) ir baimės neturį kariautojai (PUB III, 534-535). Panašių posakių apie ordiną ir apie lietuvių pagonybę galima surankioti daugybę iš kiekvieno to laiko šaltinių (dokumentų) rinkinio. Kitaip tada ir negalėjo būti, kai Ordinas vis ir visur vaizdavo lietuvius kaip "Kristaus kryžiaus priešus" (PUB IV, 224). Šitoks nusistatymas buvo Ordinui pagrindas sėkmingai organizuoti vakarų Europoje "žygius į Lietuvą" (Litauerreisen), kurie jau Algirdo - Kęstučio dešimtmetyje pagrindinai išsigimė j Europos riterių nuotykių ieškojimo ir "knappų" (ginklanešių pakėlimo j riterius kruvinas progas. Vygandas, Suchenwirtas ir kiti XIV amžiaus autentiški tokių žygių j lietuvių žemę liudininkai piešia mums šiurpius tos rūšies vaizdus. Visos Europos riteriai, išskyrus savo ilgametę kovą su arabais ir maurais turinčius ispanus, dalyvaudavo tokiuose "žygiuose į Lietuvą". Dar 1403 m., kai jau 15 metų buvo praėję nuo oficialaus Lietuvos krikšto Vilniuje, vienas aukštas pietų Italijos pareigūnas iš garsios Orsini giminės teiravosi, ar dar Lietuvon esą kryžiaus karo žygių, kurių viename jis savo jaunystėje dalyvavęs (Berichte der Generalprokuratoren des Deutschen Ordens I 378). Į tokius "žygius", kai Lietuva vis dar visur buvo laikoma pagonių kraštu, neišskiriant nė pačių Vilniaus valdovų nusistatymo, XIV amžiuje buvo atvykę keli karaliai, daug kunigaikščių, grafų ir žymių riterių. Didelę daugumą tų dalyvių į pagonių lietuvių žemę rūpestingai išskaičiavo Ingrid Baltin savo darbe (Zur Geschichte der sogenannten "Litauerreisen" des Deutschen Ordens, 1960).


Kas tada darydavo kokią sąjungą su pagonimis lietuviais, kaip, pvz., buvo bandęs 1325 m. lenkų Vladislovas Lokietka su Gediminu, tuo pačiu kompromitavosi krikščionių akyse. Ta prasmę Lokietka 1331 m. buvo ir popiežiaus įspėtas. O Lokietkos sūnus Kazimieras, pats ne kartą rašęs popiežiui apie lietuvius kaip apie pagonis, stengėsi, politinei progai atėjus, apsisaugoti nuo aniems laikams tokio didelio priekaišto. Jis iškėlė Lietuvos krikšto projektą.

Šitaip iš kartos į kartą einantis XIII amžiaus palikimas — amžinas ir vis pabaigos neturintis su Ordinu karas, pavertęs lietuvių žemę nuolatinio budėjimo stovykla, — vilkino ir paties krikšto klausimo išsprendimą. Lietuvių tauta toliau laikėsi pagonybės, ir, deja, neturime nė vienos rimtos šaltinių užuominos, kuri verstų šitokias išvadas reviduoti. Sostinėje ir kitose žymesnėse gyvenvietėse veikiantiems vienuoliams buvo išryškėję, jog vokiečių ordinas Lietuvos krikšto reikalą, vis gindamas toje srityje savo monopolišką teisę, apsaugotą gausiais imperatorių ir popiežių dokumentais, yra taip nelaimingai įvairavęs į neišbrendamą balą, iš kurios jis pats savo jėgomis jau nebegalėjo ištempti. Dėl to darosi labiau suprantama, kodėl Lietuvoje veikią pranciškonai ir Vilniuje įsikūrę rygiečiai vokiečiai pirkliai, kurių priešakyje atsistojo gabus Jogailos diplomatas Hanulo, taip aktyviai parėmė kitą lotyniško krikšto galimybę, iškilusią 1383-84 m.


4. Trys skirtingi krikšto projektai trijų metų (1382-85) laikotarpyje.
Sudeginus paskutinį didįjį kovotoją prieš Ordiną ir žymųjį pagonį Kęstutį (1382), lietuvių tautai jau tikrai buvo atėjusi "laiko pilnybė" (Gal. 4, 4). Ji turėjo sugrįžti prie Mindaugo žygio, t. y. po eilės generacijų pertraukos vėl į-vesti krikščionybę ne tik į valdovo dvarą, bet ir pagonių lietuvių gyvenamuose plotuose.

Trys galimybės piršosi viena po kitos Jogailai, ir vis pamečiui. Savo garsiose Dubysos sutartyse (1382.X.31) Jogaila už paramą prieš dėdę Kęstutį buvo Ordinui užraięs ŽJ- aicius, sudaręs su juo karinę sąjungą ir pažadėjęs ketverių metų bėgyje pasikrikštyti su visu kraštu. K"i Vytautas 1383 rudenį atbėgo pas kryžiuočius, jis atrodė geras įrankis Jogailai priversti laikytis trijose sutartyse išdėstytų pažadų. Bet Dubysos susitarimai nelauktai gavo kitą eigą. 1383 vidurvasaryje (VII.19) prie pernai metais surašytų dokumentų turėjo būti pridėti antspaudai. Ankstyvesnių susitarimu vėl Dubysos žiočių salon išsirengė didysis magistras Konradas Zollner von Rotenstein, o su juo drauge daug komtūrų ir du vyskupai, kuriedu turėjo lietuvių kunigaikščius krikštyti. Dėl labai nusekusio Nemuno vandens kryžiuočiai nuo Skirsnemunės nebegalėjo toliau savo laivu plaukti, o Jogaila iš Dubysos salos, kur vėl, kaip ir prieš metus buvo atvykęs su visa savo gimine, nutarė nesijudinti. Per įkyrias ir ilgas derybas, Jogailai vis atsisakinėjant vykti didžiojo magistro pasirinkton vieton, šis perpykęs pareiškė: "Buvote Kęstučio išvyti kunigaikščiai, ir tik Ordinas jums padėjo sugrįžti". 1383 VII 30 Jogailai skelbdamas karą, visus tos rūšies dramatiškus pokalbius Ordinas surašė plačiame dokumente (LUB III, 396-399).

Daug kartų yra bandyta atspėti nauja Jogailos politikos kryptis, t. y. jo savarankiška laikysena ir užsispyrimas nevykti pas kryžiuočius į Skirsnemunę. Visai tiksliai negalima atsakyti, ar gali tai būti paaiškinta aplinkybe, jog Jogaila jau nuo 1383 pavasario esąs žinojęs apie Krokuvos ponų sumanymą jį kviesti Lenkijos karaliumi ir sutuokti su Jadvyga. Bet remiantis Torno metraščių žinia dar gali būti samprotaujama, jog Jogaila atsisakė judintis pas magistrą įtakoja savo motinos (SRP III, 126). Po Algirdo mirties staiga daug įtakos įgijusi našlė Julijona Tveriškė galėjo nenorėti, kad Lietuva priimtų lotynų apeigų krikščionybę. Kelias į Bizantijos krikščionybę (nors ji ir nebūtų apsaugojusi nuo kryžiuočių priekaištų, nes rusai buvo schizmatikai) Lietuvai tada nebuvo tolimas. Jogailai reikėjo ieškoti naujų kelių ir kitų sąjungininkų. Netikėtai iškilo 1383-84 m. nauja, per šimtmečius vėliau užmiršta politinė kombinacija, apie kurią šiek tiek duomenų suteikia tik 1947 m. aptikti užrašai (A. Čerepnin, Russkie feodal'nyje archivy XIV-XV vv, I, 1948, 207; Duchovnyje i dogovornyje gramoty velikich i udel'nych knjazej XIV-XVI vv. 1950, 247-249).
Kai vyko labiausiai įtempta kova tarp kryžiuočiuose sėdinčio Vytauto ir Jogailos, kai tuo pat metu vyresnieji Jogailos broliai prieš jį maištavo, buvo imta svarstyti Lietuvos ir Maskvos susiartinimo projektas vedybų keliu. Nors sutarčių originalai yra dingę, bet iš vėlesnių (1626) surašytų regestų matyti, kad tada buvo sudaryti su Jogaila, jo broliais ir jo motina trys dokumentai (Suv. Darbai V, 1964, 554). Vykdydamas savo motinos ir Maskvos kunigaikščio Di-mitro Doniečio susitarimą, Jogaila ne tik turėjo vesti vyriausią jo dukterį (Sofiją), bet ir pasikrikštyti stačiatikių tikėjime ir savo krikščionybę viešai išpažinti". Gedimino giminėje tada jau buvo daug dalinių kunigaikščių, kurie, išeidami valdyti rytinių žemių, priimdavo tenykščių gyventojų tikėjimą. Siaučiant Lietuvoje rusifikacijai XIX amžiaus antroje pusėje, rusų istorikai yra priskaičiavę iki 1385 m. šešiolika lietuvių kilmės stačiatikių tikėjimą priėmusių kunigaikščių (M. V. Kojalovič, Documents servant à éclaircir l'histoire des provinces occidentaux de la Russie 1865, XXXVIII; Boričevskij, Pravoslavnaja i russkaja narodnost v Litvie 1863, 129). Bet šį kartą jau paties valdovo pasikrikštijimas stačiatikiu būtų reiškęs prievolę ir pagonims pavaldiniams priimti valdovo išpažįstamą tikėjimą. Politiškai tai būtų turėję tolimesniam vystymuisi Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos, kuriai tada priklausė jau didžiuliai Padnieprių stačiatikių plotai, didelės svarbos. Gal lengviau būtų buvę įgyvendinamas Algirdo planas, kad visa Rusija turinti lietuviams priklausyti (SRP II, 80). Kiekvienu atveju, Magnus Du-catus Lithuaniae rytiniai plotai nebūtų sudarę atviros žaizdos, kai Maskva išėjo su šūkiu ginti tariamai persekiojamus stačiatikius. Kiek ilgai du didieji stačiatikių politiniai centrai būtų varžęsi dėl to paties tikėjimo gyventojų, dabar galima tik spėlioti. Aišku tik, kad graikiškas krikštas būtų sužalojęs lietuvių tautinę individualybę ir jų savitą kultūrą labai stipriai.

Tačiau, tapdamas stačiatikiu, Jogaila nebūtų apsaugojęs Lietuvos nuo kryžiuočių ordino dažnų puldinėjimų, nes rytų Bažnyčios išpažinėjai vakariečiams buvo "blogi krikščionys". Maskvi-nė moterystė ir graikiškas krikštas Vilniaus valdovui negalėjo būti priimtini. Tur būt, ir Dimit-ras Donietis neturėjo didelio noro stiprinti tada pašlijusios pozicijos Algirdaičio, prieš kurį vis sėkmingiau kryžiuočiuose kovojo jo pusbrolis Kęstutaitis. Šitokioje politinėje padėtyje didysis Lietuvos kunigaikštis nedvejodamas priėmė pasiūlymą tapti karaliumi kaimyninės valstybės. Čia abiejų pusių interesai labiau susiderino negu Dubysos salos derybose 1382 m. su Ordinu, dėl kurio klaidingai pastatyto christianizacijos klausimo bei ginkluotų-prievartinių misijų, išvirtusių į nesiliaujančius karo žygius, lietuvių tauta buvo tiek daug nukentėjusi. Nors Jogailos vedybos su Liudviko Anjou dukterimi Jadvyga, kuri jau 1384 X 15 Krokuvoje buvo vainikuota Lenkijos "karaliumi", buvo apsunkintos įvairiais įsipareigojimais, tačiau čia buvo reta proga pagaliau oficialiai priimti tą pačią krikščionybės formą, kurią išpažino kryžiuočiai. Šitaip netiesioginiu būdu Ordinas prisidėjo, kad lietuviai priimtų lotynišką krikštą ir pasuktų į Vakarų krikščionišką kultūrą. Vykdydamas Lietuvos christianizaciją, be kitko, vėliau Vytautas iki smulkmenų kopijavo Ordino žemės, kurioje Šv. Mergelės kultas Buvo išryškintas, religinio gyvenimo formas.

Tačiau Ordinui buvo didelis smūgis, kad lietuviai jo lotynišką tikėjimą priėmė ne iš jo, o su lenkų pagalba. Tad šitą faktą kryžiuočiai ilgai ignoravo, toliau skelbė, jog lietuviai dar nesą tikri krikščionys. Juk ir pačios didžiosios "Litauerreisen" su puošniais "garbės stalais" Vakarų riterių garbei buvo suorganizuotos jau po 1387 m. Tuo atžvilgiu ypač yra išgarsėjęs didysis magistras Konradas Wallenrodas, kurio istorinį, iš autentiškų šaltinių paimtą paveikslą užtriną Adomo Mickevičiaus genialios kūrybos vaizdas.      

(Bus daugiau)