JAUNIMO KONGRESO ĮSPŪDŽIAI Spausdinti
Didieji žmonių subuvimai vienu atžvilgiu yra panašūs į gamtos nelaimes: j horizonte kylantį debesį retas kuris atkreipia dėmesį, o tačiau už kiek laiko žmogų ir žvėrį suima auganti įtampa, kol debesys sprogsta vėju ir lietumi. Po audros įtampa dingsta, ir tik keleivis, brisdamas purvu pavirtusiu taku, tingiai galvoja, kam audros reikalingos.

Jaunimo kongresą geriausiai galima suprasti kaip tokį gamtos reiškinį — ne hurikaną, kuris namui stogą, o žmogui kvapą atima, bet liepos mėnesio staigų lietų, kuris seno tvenkinio mauruose prakerta tamsaus vandens eketes. Kongresas — kaip ir liepos lietus — gamtos dalis: gimęs dėl to, kad jam buvo skirtas laikas, augęs tik savo prigimties vedamas ir galop prapliupęs ant teisiųjų ir neteisiųjų. Kongreso neiššaukė kuris nors mūsų visuomenės degantis rūpestis — vasaros bendruomeninių švenčių cikle: tautinių šokių šventė, dainų šventė, kultūros kongresas, jaunimo kongresas . . . jam atėjo eilė. Šia prasme nebūtų tikslu Jaunimo kongresą kaltinti, kad neturėjo prasmės, kuri būtų davusi vientisumą ir kryptį šiai vasaros šventei. Tačiau kokią prasmę turi vasaros lietus?

Žvelgdami į Jaunimo kongresą kaip į šventišką - ir todėl pirmoje eilėje ritualinį — įvykį, išvengsime sielos darną ardančios širdgėlos, kurią pergyvena tie, kurie visai nepagrįstai tikisi tokio pobūdžio šventėse pasidalyti radikaliai naujomis įžvalgomis ar žmogaus gelmę liečiančiais pergyvenimais. Šventės nuotaikai kur kas reikalingesnis pajautimas stiliui, puikiai atbaigtai frazei, meniškam pakartojimos minties perdavimui — kaip tai stebėtinai sklandžiai atliko Henrikas Nagys savo paskaitoje, kuri atidarė Jaunimo kongresą.

Kongresas prasideda
Apie kongreso paruošiamuosius darbus lietuviškoji visuomęnė^spaudoje buvo itin daug informuojama. Aisku informacija buvo daugiau
 
reklaminio pobūdžio, susieta labiau su veidais ir vardais, negu su būsimo kongreso įvykiais: paties kongreso akademinė programa visiškai paaiškėjo tik mėnesį prieš jo atidarymą. Gera prieškongresinė reklama stebėtojui kelia mintį: ar nereikėtų laikyti, kad tokio pobūdžio informacija ne tik supažindina visuomenę su asmenimis, kurie atlieka svarbų visuomeninį darbą, bet taip pat šiems asmenims ir viešai padėkoja? Tuo būdu būtų išvengiama kartais įkyrių (bent taip atrodo kai kuriems jautrių nervų žmonėms) pristatinėjimų ir dėkojimų didžiojo įvykio metu. Paties kongreso metu buvo momentų (pavyzdžiui — nelaimingas banketo galas), kada atrodė, kad pats kongresas nuskendo, neatlaikęs padėkų ir ruošimo darbų svorio. Nulupus šios minties anekdotinį lukštą, ji taip atrodytų: ar nereiktų mums visiems, dalyviams ir rengėjams, labiau gerbti vietos ir laiko mums teikiamą dovaną — nebandykime daryti daug dalykų iš karto, o tik vieną, kuriam susirinkome. Kaip toli nuo to galima nuklysti, parodė tuoj po Jaunimo kongreso įvykusi Dainų šventė: tuo metu, kai du trečdaliai bandė klausyti Budriūno kantatos, jų ausis užgriūdavo klegesio bangos iš salės galo, kuriame vyko seno stiliaus piknikas. Šiuo atžvilgiu neliko šventas nė Jaunimo kongresas — uždaromajam posėdy po dėmesio vertos paskaitos, po susikaupimo rezoliucijoms, kuriomis norėta daug kas pasakyti, nei iš šio, nei iš to įvedama komiškoji dalis — vietinis politinis kandidatas, kurio politinės kvalifikacijos turi būti kur kas aukštesnės už jo lietuvių kalbos mokėjimą. Gaila kandidato, dar daugiau gaila klausytojų, ir kyla apmaudas tiems (tam?), kurių skonio trūkumas kaltas dėl šios komedijos.

Šio stebėtojo nuomone, reklaminė dalies kongreso ruošėjų orientacija įvedė ir nelaimingąjį karalaitės rinkimą. Stebėtojas nori būti gerai suprastas: jis yra vispusiškai už gražias, išmintingas ir veiklias moteris. Tačiau reikia abejoti, ar reikėjo naudoti reklamai šią JAV prekybininkų išrastą priemonę? Čia vėl stiliaus klausimas: kaip įsivaizduojame mūsų visuomeninių švenčių ritualą? Ar tai, kas tinka piknike, tinka ir kongrese? Gal tai tik nostalgija, tačiau labai norėtųsi, kad būtų galima atskirti kongresą nuo miesto mugės.

Labai aukštai įvertinus prieškongresinę reklamą, galima būtų pridėti ir mažą pastabą. Net ir geram tikslui nereikėtų prasilenkti su tiesa. Kongreso programoj atspausdintoj Čikagos burmistro proklamacijoj skaitome (trečiasis "Whereas"), kad birželio 30 dieną būsiąs mitingas "with the purpose of expressing American-Lithuanian Youth's support for the Administration's policies in Viet Nam depicted in the slogan 'Freedom for Viet Nam and Lithuania'". Apie šį mitingą pirmą ir paskutinį kartą išgirstama proklamacijoje — išvada būtų, kad burmistrui kas nors bus pasaką sekęs.

Mintys kongrese
Kongreso studijinė programa, jei galima spėti, sukosi apie "Veidu į Lietuvą" temą. Minties svorį čia nešė trys paskaitos, kurias bus įdomu dar kartą šiame numeryje perskaityti.

Stasio Lozoraičio jr. šeštadienio ryto paskaita buvo tikrai maloni staigmena savo pilietine drąsa. Nebuvo čia politiniams kalbėtojams įprastinio prisukimo ir atsukimo. Keliais mūsų lietuviškajai bendruomenei jautriais klausimais paskaita duos pagrindą aiškesnei, labiau protu pagrįstai orientacijai. Paskaita įdomi ir tuo, kad ji buvo priimtina abiems mūsų visuomenės sparnams.

V. Trumpos paskaita buvo viena iš tų retai mūsų tarpe girdimų, kurios ne tik smagu klausytis, bet ir kartu su kalbėtoju galvoti. Nuosaikiai apkarpęs rengėjų duotą temą, V. Trumpa davė kelias nuotraukas iš ankstyvųjų lietuvių ir lenkų emigracijų, kuriose netikėtai atpažino-me ir savo ūsuotus ir barzdotus veidus. Tikrai gaila, kad paskaita buvo labai nedėkingu laiku: tuoj pat po trumputės pietų pertraukos, todėl klausytojų buvo mažiau, negu reikėjo tikėtis.

Uždaromoji kongreso paskaita buvo šviežia, mintimis intriguojanti. A. Sužiedėlio elegantiškas kalbėjimo būdas galėjo ne vienam klausytojui paslėpti paskaitoje keliamų minčių radikalumą. Šiam klausytojui atrodo, kad po šios paskaitos turėsime kitaip kalbėti apie mūsų ryšį su žeme, kitaip turėsime žvelgti į mūsų idėjinę aplinką.

Kalbant apie idėjinį kongreso įnašą, jokiu būdu negalima pamiršti "Lokio", kuris įdomus ne vien Dariaus Lapinsko muzika ir žaibišku pastatymu. Vitalijos Bogutaitės libretas (smagiu sutapimu išspausdintas kongresiniam "Ateities" numeryje) nėra tik mūsų — ar Meškio — tamsaus likimo apybraiža. Libretas kur kas įdomesnis kaip hermetiškųjų giesmių kartos provizorinis testamentas (gal manifesto?). Bendruomenė — miškiniai urzgia ir rėkia, Medeinė yra nuoširdžiai pamišusi, o tačiau dėl jų Mešky s nužudo savo dalią ir grįžta pas savuosius. Libreto politinės implikacijos įdomios ir vertos analizės.

Prieš ir po kongreso
Lyginant šįmetinį Jaunimo kongresą su pirmuoju, akin krinta didysis išorinis skirtumas: kai pirmajame saujelė kanadiečių buvo didelė naujovė, tai šis tikrai turėjo tarptautinį skonį — per šimtas jaunų svečių iš užjūrių, penktadienio ryto pranešimuose daugybė žavių lietuviškų akcentų. Didžiojo būrio jaunuolių pakvietimu ir parama kelionpinigiais rūpinosi Pasaulio Lietuvių Bendruomenė — šiam tikslui išleisti pinigai yra investavimas į ateitį.

Reikia spėti, kad iš svetur atvykusiems jaunuoliams prieškongresinė stovykla padarė didesnį įspūdį, negu pats kongresas, nes tokiuose masiniuose subuvimuose naujas pažintis užmegzti ar kaleidoskopu mirgančioj programoj įspūdžius ne tik registruoti, bet ir pasisavinti yra sunku, jei ir įmanoma. Kad stovykla pasisekė ir Dainavoj buvusieji grįžo su maloniais prisiminimais ir naujomis draugystėmis, kai kuriems pesimistams ir nelaimių pranašautojams (kurių tarpe tyliai rikiavosi ir šis stebėtojas) atrodo tiesiog stebuklinga. Todėl tai reikia aiškinti Antano Saulaičio, S. J., charizmatine galia ir jo bendradarbių sumanumu.

Kongreso metu vyko kelios parodos. Paminėtina Vytauto Valaičio darbų paroda, kuri vėl priminė, kokio menininko netekome. Būtų tikrai prasminga išleisti Valaičio rinktinių darbų leidinį.

Po kongreso matomuose spaudoje pasisakymuose daugiausia apsiribota kalbant apie politinį (versus kultūrinį) kongreso pobūdį ir nagrinėjant sąrašus tų, kurie buvo pagerbti ar reikėjo pagerbimo. Šiam stebėtojui kur kas įdomiau buvo matyti du radikaliai skirtingus jaunųjų politikų (arba, anot "Tėviškės Žiburių", "vyresniojo jaunimo") stilius, kurie gal ir ženklino kongrese susietas priešingybes. Pirmieji — pragmatikai, vedą liaudį žygiams su švarkeliais be ideologinių pamušalų, antrieji — teoretikai, vieniši savo prometėjiškoj izoliacijoj. O vieni kitiems reikalingi, nes sumanus, bet lėkštas vadas pavojingas — jam reikia mintytojo, kuris jo gyvenimą komplikuotų.