EILĖRAŠČIAI |
DIEVO DAINA I Bėga. Bėga visi ieškoti pamestos Prarastos Dainos, Kažkur girdėtos po klevais. Bėkim visi. Kur? Prieš vėją, prieš vėją — Pavėjuj Dainos aido nenugirsim, Tik prieš vėją Atplauks ji skaidriai, Ir gal nugirsim jos baltą meilę, Jei bėgsime Prieš vėją. II As sapnavau, Kad po klevais dainavo Dievas. Bet kadangi nebuvo kam klausytis Jo dainos, Ji buvo nebylė — Ant vėjo suposi tyli Kaip šiltas klevo lapas. (Sako, Jog garsas uždainuoja Tiktai palietęs mūsų ausį). III Kur vėjas? Kur daina? Jų daug (vėjų — dainų), Bet prieš kurį gi bėgt? Kurios klausyt? O kas, jei dvi patiktų dainos? IV Klausyk. Sako Dievas. Kai nugirsi Mano Dainą — Atpažinsi. Visi kiti balsai Suplūs vienon harmonijon. Ir bus tiktai viena: Mano Daina. GITARA Nei linksma, Nei liūdna Mano gili širdis — Plati. Tyliai besiklausanti. Belaukianti, Jausmui ateinant. Pravira. Bet O! — Nuo prisilietimo Užgieda stygos — Suvirpa, svaidi, Suaimanuoja! Lyg kraujo plakimas smilkiniuos Aidi, liejasi — Liejasi širdin Iš širdies — Iš mano pličios, gilios, Atviros širdies Kyla Tavim sutverta Mano daina. NAKTIS Kai pamažu užgęsta žemės triukšmas Ir po sutinusiu dangum Neramus miegas užglemžia miestų šviesas — Tarp akmeninių sienų nenorom Pasislepia nuo vienas kito žmonės, Bijodami surasti Tylą savo kambary. Bet ji ateina sienomis — Ateina baisi Kasandros akimis, Ir atsistoja prieš bejėgius, Užsislėpusius tamsoj. Tada iš tūkstančio kalėjimų Prasiveržia atodūsis Per dieną skrupulingai saugotas — Tada išslysta ilgesys ir ašaros, Ir šiltos srovės jausmo, Ir šauksmas dar nepripažinto troškulio . .. Bet štai aušra ištraukia miestą Purvinon švieson, Jos palydovai perveria su durklais tylą. Subruzdę žmonės vėl atranda vienas kitą, Su gėda užtrenkia širdies duris Ir skuba įsiliet į plačią srovę akmeninio savo miesto. |