EILĖRAŠČIAI

TU ESI MANO ŽEMĖ Tu esi mano žemė. Į siaurą tavo stuomenį remiasi sunkios mano pėdos. Kiekvizną rytą dizna nusilenkia man tavo veidu — ir kas naktį mano plaukai, tos liaunos lietaus atžalos išsilieja tavo sapnuose     Tavyje atradau visą vasaros perteklių. O vienkartine dovana! Lapų šviesuliai ir gėlės     Ir tiktai dabar, pirmą kartą, rudeniui atėjus (kai maniau jog su saule esu tavęs nebetekusi) — į kietą, suakmenėjusį medžių liūną bežiūrėdama supratau, kaip giliai — kaip neatšaukiamai toli esi įsišaknijęs mano kraujo gyslose. LIŪDESYS Aš liūdžiu vasaros. — Vaisiaus pasotinančio apvalumo. Ir sodų, nubanguojančių povų šešėliais     Rožės, Kuri vakar atgulusi pilnais skruostais nekėlė — Ir jūros. Aš liūdžiu jūros. GĖLĖS VAZOJE Taip, tu nugalėjai, ištvėrei, Žalsganoji. Per akmens, uolos amžius gyva išlikai: saulę žarstydama. Ieva į tave žiūrėjo — taip kaip aš dabar žiūriu; Vasarvidžiui tavo žiedlapiuose skriejant     Ar sušuks man šviesa, rytmečiui atėjus? Baltaveide — Ar išpraus? BAIMĖ I Ak, kaip aš galiu savo sielą priderint prie amžinųjų dalykų ji neklusni, ji kaip paukštė, ji visada dega — II Vienas tavo pažvelgimas atspindi manyje pavasario sodus - skendinčius gaivioj kvaptyje Ji plukdo mane su savim ir neša Kančios oazė!