JAUNIMO KONGRESO APŽVALGA Spausdinti
Rengėjai
Pirmąjį Pasaulio Lietuvių Jaunimo Kongresą (stp. PLJK) Čikagoje 1966 birželio 30 — liepos 3 sušaukė Pasaulio Lietuvių Bendruomenė (stp. PLB), rengimo darban sutelkusi lietuvių jaunimo organizacijas. Kongresui ruošti ir pravesti buvo sudarytas PLJK Komitetas iš JAV bei Kanados lietuvių jaunimo organizacijų atstovų ir PLB Valdybos kviestų asmenų. Šį komitetą sudarė: JAV Lietuvių Bendruomenė — V. Kleiza, Kanados Lietuvių Bendruomenė — G. Rin-kūnaitė, Kanados Lietuviai Studentai — A. Šileika, LSS Akademinis Skautų Sąjūdis — E. Vilkas, LSS Skaučių Seserija — D. Tallat-Kelpšaitė, LSS Lietuvių Skautų Brolija — VI. Vi j eikis, Lietuvių Jūrų Skauti-ja — G. Barkauskas, Lietuvių Studentų Sąjunga — R. Kviklytė, LST Korp! Neo-Lithuania — E. Kavaliūnaitė, Lietuvos Vyčiai — V. Samoška, Moksleivių Ateitininkų Sąjunga — R. Sakadolskis, Pasaulio Lietuvių Bendruomenė — Z. Acalinaitė, V. Kamantas, M. Rudytė, kun. K. Trimakas, S. J., A. Zaparackas, Santaros - šviesos Federacija — G. Gedvilą, Studentų Ateitininkų Sąjunga — A. Rauchas, šiaurės Amerikos Lietuvių Fizinio Auklėjimo ir Sporto Sąjunga — P. Žumbakis.

Toks šio komiteto sąstatas buvo vėliausiai skelbtas po įvykusių kai kurių pasikeitimų. Komitetui vadovavo pirm. Algis Zaparackas, vicepirm. Vaclovas Kleiza, Gabrielius Gedvilą ir Eugenijus Vilkas, sekr. Zita Acalinaitė ir vykdomasis sekr. Romas Sakadolskis.

Didžiausia našta kongreso rengime teko Vytautui Kamantui, PLB Valdybos vicepirmininkui jaunimo reikalams. Jis vadovavo abiems pagrindinėms komisijoms — PLB Jaunimo Metų Talkos Komisijai ir PL JK Finansų Komisijai. Pirmojoj komisijoj jam talkino; Jūra Gailiušytė (sekretorė), Pr. Karalius, V. Kasparavičiūtė, St. Lazdinis, dr. S. Matas ir dr. G. Matienė. ši komisija rūpinosi Jaunimo Peticijos vykdymo skatinimu ir rengė spaudai informacijas apie kongreso ruošą. Antrojoj (finansų) komisijoj dar dirbo: vicepirmininkės M. Lenkauskienė ir J. Gailiušytė, iždininkė B. Juodikienė, sekretorius A. šenbergas, nariai kun. J. Grigonis ir A. Garlauskas (iš pradžių šiai komisijai pirmininkavo Pr. Razgaitis, vėliau su didžiąja dalimi narių pasitraukęs). Abi šios komisijos veikė Clevelande. Čikagoj, kur kongresas įvyko, įvairiems darbams buvo sudaryta ištisa eilė kitų komisijų. Paruošiamiesiems kongreso darbams vykdyti veikė raštinė, kurioj dirbo R. Sakadolskis kaip PLJK rengimo komiteto vykdomasis sekretorius.

Tikslai
PLB Jaunimo Metų Komisija kongreso pagrindinius tikslus buvo tokius numačiusi:
"a) sutelkti išeivijos jaunimą į vieną vietą pabendrauti ir susigyventi,
b)    išryškinti jaunimo laimėjimus tautiniame ir tarptautiniame gyvenime,
c)    duoti jaunimui tinkamą tautiškumo supratimą,
d)    uždegti jaunimą ir jo dvasią naujiems darbams ir dar didesnei kovai už Lietuvos laisvę iki jos nepriklausomybės atstatymo,
e)    parodyti pasauliui, kad rusų komunizmas yra didžiausias kolonializmo vykdytojas, kad pavergtoje Lietuvoje nėra tos laisvės apie kurią visame pasaulyje šiandien kalbama ir už kurią visų kraštų jaunimas kovoja,
f)    sujungti viso pasaulio visu kartų lietuvius bendrai vieningai tautinei veiklai ir kovai už Lietuvos laisvę,
g)    viso pasaulio žmones (nelietuvius) dar daugiau ir efektingiau supažindinti su išeivijos lietuvių gyvenimu, darbais, įnašais ir laisvės kovomis".
Kiek šie tikslai buvo iš tikro pasiekti, skaitytojas gali pats spręsti iš kongreso visos eigos. Be abejo, buvo užsimota daugiau, negu pasiekta. Labiausiai į akis krinta, kad labai nedaug tepasisekė už savo lietuviškosios šeimos ribų "viso pasaulio žmones" pasiekti. Nė pačiose JAV didesnio atgarsio nesulaukta. Gal būt, PLJK Komitetas kai kurių tikslų ir atsisakė.

Kongreso atidarymas
Kongresas atidarytas birželio 30 vakare Conrad Hilton viešbutyje.

Atidaryme dalyvavo vyskupai V. Brizgys ir Pr. Brazys, Lietuvos atstovas Vašingtone J. Kajeckas, gen. konsulas dr. P. Daužvardis, Vliko pirm. V. Sidzikauskas, vienuolijų provincijolai — pranciškonų T. L. Andriekus (jis atstovavo kongrese ir mūsų žurnalui), jėzuitų T. Br. Markaitis, marijonų T. V. Rimšelis, PLB pirm. J. Bačiūnas (pats rašosi Bachunas) ir daug kitų.

Kongresą pradedant sugiedoti JAV ir Lietuvos himnai.

Savo sukurtą kongreso maldą sukalbėjo kun. V. Damijonaitis (iš Vokietijos), sutelkdamas šioj maldoj visų dalyvių lietuviškuosius nusiteikimus bei nusistatymus. Kelios ištraukos:

"Dėkojame Tau, kad savo Apvaizdoj skyrei mus būti lietuvių tautos vaikais. Nelaikom savęs vertesniais už kitus žmones, tačiau šios Tavo dovanos nenorim keisti į jokią kitą ... Mums, Viešpatie, yra tačiau skaudu, kad viso pasaulio lietuvių jaunimas negali susirinkti savo tėvynėje, nes ji sukaustyta nelaisvės grandinėmis ... Mums yra skaudu ir tai, kad mes, laisvojo pasaulio lietuviai jaunuoliai, diena iš dienos matome, kaip retėja mūsų eilės. Mes matome, kaip daug iš lietuvių tėvų kilusių jaunuolių nebenori būti lietuviais, savanoriškai išsižada tėvų kalbos, papročių ir siekių... Mes prašome, kad gausiai išlietasis lietuvių jaunimo kraujas gimtoje žemėje ir ištrėmime taptų tautos atgimimo ir išlaisvinimo sėkla .. Mes prašome šviesos teisingai suprasti savo atsakomybę Lietuvai ir jėgų įvykdyti tuos uždavinius, kurie mums skirti... Mes ryžtamės būti ištikimi Lietuvos laisvės siekiui... Mes ryžtamės patys, nepaisydami jokių vilionių, išlikti ištikimais Lietuvai".

Lietuvos laisvės kovotojai — partizanai buvo prisiminti susikaupimu. Užgesinus šviesas ir nušvietus tik Lietuvos trispalvę vėliavą, stud. D. šukelytė paskaitė žuvusių kovotojų atminimui skirtą eilėraštį.

Oficialius atidarymo žodžius tarė kongreso komiteto pirm. A. Zaparackas ir PLB pirm. J. Bačiū-nas. Toliau sekė sveikinimai.

Lietuvos atstovas J. Kajeckas sveikindamas priminė, kad "Lietuvos laisvės žiburiams užgesus, dviem atvejais Lietuvos jaunimas prašneko priešui suprantama kalba", ir žadino viltį atgauti Lietuvai laisvę: "Jeigu aš šiandieną galiu į jus prabilti kaip nepriklausomos Lietuvos atstovas, tai irgi tik suminėtos Lietuvos okupacijos nepripažinimo dėka".

Vliko pirmininkas V. Sidzikauskas vertino kongresą kaip "naują kūrybinę jaunosios lietuviškos išeivijos apraišką". Primindamas, kad šis kongresas vyksta minint Lietuvos laisvės kovos — tautos sukilimo 25 metų sukaktį, pabrėžė, jog "tai kelią rodantis švyturys mūsų tautos prailgusioj nelaisvės naktyje".

Šv. Tėvo kongresui sveikinimą ir teikiamą palaiminimą perskaitė kun. K. Trimakas, S. J.

Raštu sveikinimų buvo gauta per 100. Aišku, jiems kongrese skaityti nebuvo laiko. Kadangi kongresas buvo rengiamas ir remiamas visos lietuviškosios visuomenės, tai gal aplamai nebuvo daug prasmės patiems save sveikinti. Tačiau spaudoj ("Darbininke" 1966.VII. 17) buvo ir toks klausimas: "kur dingo prezidento Lyndon B. Johnson sveikinimas". Jei šis sveikinimas iš tikro buvo atėjęs (prieš kongresą ar po jo), būtų sunkiai atleidžiamas dalykas, kad jis nepasiekė viešumos. Ligi šiol klausimas viešai dar neatsakytas.

Atidaromojo posėdžio centrą sudarė poeto dr. Henriko Nagio paskaita "Jaunimo reikšmė tautoje ir išeivijoje". Tai buvo uždegantis žodis, tartas įspūdingo kalbėtojo.

Pasibaigus posėdžiui, tą patį vakarą vyko dar Pasaulio Lietuvių Jaunimo Metų Miss Lithuania rinkimai — gintaro vainiką laimėjo Giedrė Galinytė (iš Bostono). Niekas neginčijo šio jai dėl lietuviško sąmoningumo tekusio vainiko. Tačiau nepasitvirtino viltis, kad ši kongreso programos dalis atvers galimybes susilaukti platesnio dėmesio amerikiečiuose. Greičiau laukto dėmesio būtų buvę laimėta, jei būtų pasisekę kongresan pakviesti tikrai įžymų amerikiečių valstybininką.

Po Miss Lithuania rinkimų pirmoji kongreso diena baigėsi susipažinimo vakaru — šokiais.

Antroji kongreso diena
Liepos 1 rytą antroji kongreso diena buvo pradėta evangelikų kun. A. Žilinsko (Kanada) sukurta malda, kurią perskaitė kun. A. Trakis (JAV). Toliau vyko iš įvairių kraštų pranešimai apie lietuvių jaunimą pasaulyje. Buvo numatyti pranešimai iš 17 kraštų trijuose žemynuose — Amerikoj, Australijoj ir Europoj. Posėdžiui vadovavo J. Gailiušytė su V. Kamantų, o pranešimus darė atitinkamų kraštų delegatai.

Lietuviu jaunimas pasaulyje
Tolimosios Australijos delegacija buvo gausiausia — 29 (vadovas R. Cibas). Pranešimą darė I. Didžytė. Australijos LB yra tiek stipri, kad galėjo sudėti 10.000 dol. atstovams atvykti. Lietuvių ten yra apie 10.000, studentų — apie 150. Veikia jaunimo organizacijos, tautinių šokių grupės, chorai. Tačiau kelia rūpesčio, kaip daugiau vadų išsiauginti ir kaip programas padaryti patrauklesnes.

Kaimyninei Naujajai Zelandijai atstovavo vienintelis delegatas ir to krašto LB pirmininkas V. Grigaliūnas. Pagal jo pranešimą, lietuviškoji veikla susilpnėjusi, nes lietuvių beliko 170. Tačiau nestokojama ryžties kovai už Lietuvą: tai liudija Jaunimo Peticijai surinkti 12.000 parašų. Drauge tai liudija ir gerą lietuvių vardą vietos visuomenėje.

Antroji gausumu buvo Argentinos delegacija, suorganizuota ir vadovaujama kun. J. Margio, MIC. Iš Argentinos atvyko 26 asmens, visi gimę jau tame krašte, kai kurie ir iš ten gimusių tėvų. Pranešėjas H. Levanavičius džiaugėsi, kad paskutiniame dešimtmetyje lietuviškoji veikla yra sustiprėjusi, nors ji daugiausia remiasi senųjų ateivių organizacijomis.

Brazilijos jaunimo atvyko 6, vadovaujami R. Steponaitytės. Pranešėja A. Dirsytė priskaičiavo savo krašte lietuvių apie 30.000, jaunimo — 5000. Tačiau gyvesnė veikla tėra Sao Paulo kolonijoj. Veikia ateitininkai, Šv. Cecilijos choras, turįs ir tautinių šokių grupę. Stokojama vadų plačiau susiorganizuoti ir veiklai išvystyti.

Kolumbijos atstovų atvyko 6 (ar 7?), kuriems vadovavo A. Dyrikis. Pranešėja I. šernaitė džiaugėsi, kad tenykščiai lietuviai jaunuoliai yra veiklūs ir savo tarpe neturi lietuviškųjų analfabetų — nemokančių lietuviškai skaityti ar rašyti. 1953 m. Kolumbijoj buvo 800 lietuvių, dabar — mažiau.

Uragvajaus lietuvių jaunimo atvyko 4. Jų vadovas A. Stanevičius informavo, kad tik apie 30 lietuvių jaunuolių lanko universitetus, nors šiaip lietuvių yra apie 4000. Dalis lietuvių yra patekę komunistų įtakon. Lietuviškoji veikla koncentruojasi Montevideo. Veikia tautinių šokių grupė. Pageidauja sulaukti svečių iš lietuviškųjų centrų.

Venecuelos atstovų buvo 8. Pranešimą darė J. Klovaitė: iš apie 700 likusių lietuvių jaunimui priklauso apie 100. Jaunimo organizacijų nėra, bet jungiamasi į bendruomeninę ir politinę veiklą.

Iš Europos gausiausią delegaciją sudarė Vokietijos grupė — 16 asmenų, vadovaujamų kun. V. Damijonaičio. Pranešėjas A. Lingė nurodė, kad dar liko Vokietijoj arti 800 lietuvių jaunimo, kurių tarpe apie 80 studentų. Gyviausias lietuvybės židinys — Vasario 16 gimnazija, kuri kiek galint palaikytina. Veikia ateitininkai (leidžia ir laikraštį), skautai, evangelikai, Vasario 16 gimnazijos tautinių šokių grupė. Jaunimas jungiasi į bendruomeninę veiklą.

Kituose Europos kraštuose lietuvių skaičius sumažėjęs, todėl ir veiklos galimybės lieka ribotos.

Austrijos vienintelis atstovas R. Lapšys informavo, kad ten lietuvių beliko apie 80 (beveik visi ateitininkai), kurie, gyvendami išsisklaidę, bendrai susitelkia tik šventinėmis Kalėdų ir Vasario 16 progomis.

Iš Belgijos atvyko 3 delegatai. Tačiau, pagal S. Olišauskaitės pranešimą, iš 3000 lietuvių ten dabar beliko vos apie 250. Aukštosiose mokyklose studijuoja vos keletas. Bet šiaip lietuvių jaunimas yra patriotiškas.

Italijos dviejų atstovų vardu kalbėjęs J. Šulcas nurodė, kad ten pagrindiniai lietuvių jaunimo židiniai yra Romos šv. Kazimiero kolegija ir Castelnuovo saleziečių gimnazija. Italijos lietuviai negausūs, bet atlieka svarbų darbą (Lietuvos diplomatinė tarnyba, marijonų centras, Romos radijo transliacijos) .

Švedijos lietuviams atstovavo W. Perssons. Jis informavo, kad 38 to krašto lietuviai negali atskira veikla pasižymėti, bet jungiasi bendron veiklon su latviais ir estais, kurių ten yra po keliolika tūkstančių.

Panašiai informavo ir Šveicarijos atstovas ir tenykštės LB pirmininkas A. Gegeckas: dėl negau-sumo (apie 50 lietuvių), išsisklaidymo ir mišrių šeimų veikla yra sunkiai įmanoma. Tautinių šokių grupėj šauniai šoka ir ... šveicarai.

Anglijos delegatų buvo 9, Prancūzijos — 8. Bet iš tų kraštų nebuvo pranešimų, pranešėjams pavėlavus posėdin atvykti.

Su Kanados lietuvių veikla supažindino G. Rinkūnaitė. Visur prie 20 LB apylinkių veikia jaunimo grupės — jaunimas yra įsijungęs į LB. Universitetuose studijuoja jau per 300 lietuvių. Jaunimo, organizacijų veikla gyva, savitarpio santykiai geri. Veržliai reiškiasi sporto klubai.

Šeimininkų krašto — JAV pranešimo atsisakyta dėl laiko stokos. Tuo būdu iš numatytų 17 pranešimų faktiškai buvo 14.

Iš šių pranešimų akivaizdžiai matyti, kaip svarbu kiek galint palaikyti glaudesnius ryšius su tų kraštų lietuviais, kur jų negausus skaičius neleidžia turėti gyvesnės veiklos. Ypač talkos šaukiasi tie kraštai, kur aplamai lietuvių yra nemaža (Brazilijoj, Argentinoj ir kitur P. Amerikoj), bet kur dėl vadų stokos nepajėgiama gyviau ir plačiau susiorganizuoti. Neveltui kongrese susilaukė didelio plojimais pritarimo Vokietijos delegato kvietimas, kad tie lietuviai, kurie pasiryžę stoti į "taikos korpus" neišsivysčiusiuose kraštuose, verčiau pasiryžtų atvykti į tuos kraštus, kur trūksta lietuvių veikėjų, įskaitant ir Vasario 16 gimnaziją. Ar atsiras tų idealistų, kurie pritarimo plojimus savo ryžtimi įkūnys tikrovėj?

Kaip mes keičiamės?
Išklausius pranešimų apie lietuviškosios jaunimo veiklos prošvaistes ir sutemas pasaulyje, buvo žengta į antrą klausimą: kaip mes keičiamės svetimoj aplinkoj ?

Vytautui Černiui vadovaujant, buvo padarytas pranešimas iš anksčiau ir prieš pat suvažiavimą surinktų anketų duomenų. Savo laiške žurnalo redaktoriui V. Černius informuoja, kad tai buvo tik preliminarinis pranešimas. "Studijų komisija darbą numato tęsti toliau ir jaučia, kad šiometinis duomenų paskelbimas, besiremiąs tik dalimi galimų surinkti anketų skaičiumi, paveiktų vėliau pasisakančiuosius. Anketų surinkimas numatomas tęsti rudenį... Tad visas medžiagos paskelbimas nusitęsia vėlyvam rudeniui".

Laukdami šio studijinio darbo paskelbimo, tuo tarpu norime pasidalyti tik viena mintimi. Svarbu realiai suvokti, kaip faktiškai yra su mumis. Dar svarbiau realiai pažinti, kaip iš tikro yra su mūsų jaunimu. Tačiau kadangi tai liečia mus pačius, svarbu ne tik kiek galint tiksliau nustatyti bevykstančio nutautimo kreivę, bet ir rasti realesnių priemonių nu-tautimui pasipriešinti. Šių priemonių radimui turėtų patarnauti ir užsimotas anketinis mūsų jaunimo kaitos studijavimas. Todėl ir linkime, kad V. Černius su savo bendradarbiais neapsiribotų tik faktinių duomenų statistiniu nuošimčiais apskaičiavimu, bet ir tų duomenų šviesoj (ar tamsoj) paieškotų kelių pastangoms, kad tas "keitimasis aplinkoj" neliktų tik nulietuvėjimas.

Kiek kada jaunesnieji lietė nutautimo klausimą, visada ribojosi tik ir šį kartą pasistatytu klausimu: kaip keičiamės? Keitimasis dar nereiškia jokio pateisinimo, jei jis yra keitimasis į blogą pusę. Kol dar pakankamai yra vyresniųjų, galima jiems rezervuoti pedagoginį - moralinį rūpestį, kaip kovoti dėl lietuvybės, o jaunesniesiems tenkintis tik sociologine analize, kaip nutaustama. Deja, netruks ateiti laikas, kai reikės šios dienos jaunesniesiems perimti ir tą pedagoginį - moralinį uždavinį, kuris šiandien lieka "rezervuotas" vyresniajai kartai.

9 simpoziumai vieną popietę
Tos pačios antrosios kongreso dienos popietę tuo pačiu metu buvo numatyti net 9 simpoziumai. Jie apėmė tiek skirtingų klausimų, kad ir neįmanoma jiems surasti bendrą antraštę. Atrodo, kad kai kurie jų nebuvo iš anksto ir pakankamai suplanuoti, nes daug kur buvo skelbti vieni dalyviai, o dalyvavo kiti. Nevisi lygiai jie ir pavyko: vienais atvejais gal dėl to, kad nebuvo jiems nė reikalo; kitais atvejais — dėl to, kad buvo kažkur pristigta rūpestingumo, juos beorganizuojant.

Kadangi visi šie 9 simpoziumai vyko tuo pačiu laiku, tai jaučiamės nevaržomi juos aprašyti ne ta eile, kaip jie buvo programoj surašyti, o pagal tam tikrą jų vidinį ryšį.


Jaunimas, jo organizacijos ir visuomenė
Pradedame šiuo simpoziumu, nes jis artimiausiai liečia jaunimo problemą. Trumpus pranešimus jame skaitė šeši asmens, dalyvavo apie 150 asmenų.

Simpoziumo tikslai: 1) pamatyti bendrą jaunimo organizacinės veiklos vaizdą įvairiuose kraštuose, 2) kiek galint aiškiau suplanuoti bendradarbiavimo ryšius tarp kraštų ir išsiaiškinti būdus kraštų ir vietovių veiklai pagyvinti, 3) sudaryti sąlygas dalyviams įsijausti į bendruomeninę mintį ir išryškinti organizacijų ir Lietuvių Bendruomenės santykius. Simpoziumo tvarka: bendras įvadas, pranešimai pagal kraštus, bendra apžvalga, klausimai ir diskusijos. Klausimų ir pasisakymų buvo 25, užėmusių pusę viso simpoziumui skirto dviejų valandų laiko.

Sritys, kuriose ieškotina pažangos, ir šios veiklos pagrindai — Antanas Saulaitis, S. J. (JAV). Prieš kongresą vykusioje jaunimo vadovų studijų savaitėje ir bendrojoj jaunimo stovykloje daug kartų kelta mintis steigti naują jaunimo organizaciją, kuri išspręstų dabartinius sunkumus ir atitiktų naują lietuvių išeivijos ateitį. Tačiau bet koks atsinaujinimas lietuvių tarpe turėtų vadovautis trimis pagrindais: 1) spręsti sunkumus ir numatyti veiklą jau esančioje išeivijos organizacinėje struktūroje, kiek tai įmanoma; 2) planuoti veiklą, kuri gali būti įvykdyta šiose sąlygose ir šių asmenų, t. y., neplanuoti tuščiai, ko niekas negali atlikti; 3) kaip ir kiekvienos išeivijos, taip ir lietuvių tarpe veikla laikui bėgant mažėja, ir todėl organizacinė veikla, neneigdama organizacijų ar sąjūdžių skirtumų, turėtų stengtis visus burti, į bendrą veiklą įtraukdama kiekvieno asmens ir sąjūdžio savitą įnašą.

Dėmesio reikalingos keturios sritys: 1) jaunimo stovyklos, kurios kasmet suburia apie 4-5,000 veikliausio lietuvių jaunimo, 2) Lietuvių Bendruomenės veikla jaunimo tarpe, šiemet vykusi per Jaunimo Metų Komitetus ir ateityje per sustiprėjusias Jaunimo sekcijas kraštuose bei apylinkėse, 3) organizacijų lietuviškasis vaidmuo per jų spaudą, konkursus, stovyklas, studijų dienas, kursus; 4) pačios jaunimo organizacijos, jų administracija, tarpusavio ryšiai, ryšiai su senaisiais ateiviais.

Organizacijos vaidmuo visuomenėje — Kazimieras Totoraitis (Kolumbija). Pagrindinis išeivių tikslas yra likti lietuviais. Lietuviškumo veiksniai — šeima, daugelio rankų sutelktas darbas, bažnyčia, mokykla bei spauda ir organizacijos, kuriose lietuviai bendrauja. Organizacijoje dalyvaująs asmuo jaučia, kad ko negali padaryti vienas, gali padaryti per organizaciją, ir kad organizacijos laimėjimai yra ir jo laimėjimai. Organizacija formuoja savo narių charakterį ir ruošia narį jai ateityje vadovauti; per įvairias organizacijas asmuo jungiasi į bendruomeninį darbą.

Organizaciniai ryšiai — Aldona Marija Čikštaitė (Argentina). Argentinos lietuviai yra 1925 - 32 metų emigrantai ir jų vaikai. Tėvai nežino apie savo krašto tolimesnį gyvenimą; organizacijose jaunimo nuomonė ir iniciatyva lieka nuošaliai. Bet jaunimas yra pribrendęs spręsti savo reikalus ir kalbėti apie save. Per šeimas, kuriose svarbų vaidmenį turi vyrai, mokyklas ir organizacijas lietuviai sudaro bendrą tautinę šeimą. Naujoji ateivija, dabar jau išemigravusi iš Argentinos, atnešė naujų idėjų ir naujos dvasios ir dabar jaunimas stovi organizacijų priekyje, nors jis ir nėra savarankus. Labai svarbūs ryšiai tarp įvairių kraštų, pagrįsti asmeninėmis pažintimis ir organizaciniais santykiais. Jaunimas jaučia pareigą savo gyvenimą sieti su tautos kamienu.

Organizacijos, jų nariai ir rėmėjai — Algimantas Gegeckas (Šveicarija). Organizacijos tikslas yra ne tik siekti gerbūvio, bet ir nariams savo tarpe bendrauti. Todėl organizacija turi narius priimti šiltai, jų neatstumti, nes kur atmosfera šalta, nariai neis. Nariai turi jaustis norimi ir priimti, jaustis "pas mus". Tėvai remia organizaciją, jai padėdami ir ja pasitikėdami. Organizacinėje veikloje nedalyvaują asmens tegul lanko organizacijų pobūvius ir gerbia pastangas tų, kurie dirba.
Ateities veiklos planai — Arvydas Lingė (Vokietija). Vokietijoje liko mažai lietuvių. Vienintelė laimė — Vasario 16 gimnazija, kuri visus budina iš snūdimo. Vokietijon atvykę studijuoti lietuviai iš Amerikos neprisideda prie veiklos, ir todėl pageidautina, kad organizacijos pristatytų juos Vokietijos lietuvių jaunimo organizacijoms ar įstaigoms. Iš įspūdžių Amerikoje atrodo, kad organizacijos savo tarpe pešasi, tad ateityje reikėtų daug sklandžiau koordinuoti veiklą: juo daugiau užsiėmimų, juo daugiau jie išsklaido jėgas, nebūna taip gerai suruošti. Didelis dėmesys kreiptinas į studentiją, iš kurios kyla visas veikimas, ir į šeimas: Lietuvių Bendruomenė turėtų stengtis atnaujinti lietuvių šeimas. Vokietijos lietuviams būtų naudinga vadovų pagalba iš JAV, geriau užmegzti asmeniniais laiškais ryšiai, perorganizuoti Jaunimo Metų komitetai.

Jaunimo santykiai su organizacijomis ir visuome"
ne — Daiva Labutytė (Australija). Australijoje lituanistinis lavinimas gerai stovi. Veikia ir organizacijos. Skautų sąjungoje vadovai jau yra iš jaunimo tarpo, o aplamai organizacijose jaunimas dėl draugų, nerūpestingo gyvenimo ir savos galvosenos nuo maždaug 17 metų traukiasi nuo organizacijų. Nariai atkrinta dėl to, kad organizacijų tikslai nėra aiškūs, ir todėl organizacijų pareiga yra išryškinti šiuos tikslus, kad per organizaciją būtų įsijungiama į bendruomenę. Organizacijoms taip pat reikalinga tvarkingai veikti — priimti savo naujus narius ir neperkrauti veiklos lietuvybe, t. y. suprasti gyvenamojo krašto ir profesines savo narių sąlygas. Lietuvių Bendruomenė nėra "senimo" organizacija, ji kaip tik turėtų užimti dabar esantį tarpą tarp studentijos ir vyresniųjų. Jaunimo organizacijos lieka be jokio tikslo, jeigu jų nariai užaugę neišeina į Lietuvių Bendruomenę. Dažnai jaunimo sumanymai per užsidegimą paneigia gerą patirtį ar kitų pastangas, bet neretai šie siūlymai yra praktiški, konkretūs ir atspindi, kaip sąlygos veikia jaunimą. Siūloma ruošti vadovų studijų savaites kas 5 metai prieš Pasaulio Lietuvių Bendruomenės suvažiavimus ir steigti fondus, kurie būtų skatinimas jaunimui jau iš anksto ruoštis.

Klausimai bei diskusijos. Pabrėžta, kad Lietuvių Bendruomenė yra ne kas kita, kaip mes patys, ir kad ryšys tarp "jaunimo" ir "vyresniųjų" yra nenutraukiamas siūlas. Bendruomenės ir kitų organizacijų trūkumai yra noras naudotis organizacija saviems asmeniniams tikslams atsiekti ir tas "emociškumas" kuris kliudo kitų siūlymus objektyviai priimti. Lietuviai, vykstą į kitus kraštus atostogų ar studijuoti, turėtų būtinai turėti nors krašto LB adresus, kad ten galėtų susitikti su kitais lietuviais. Siūloma ir toliau ruošti Jaunimo Kongresus (gal kas penkeris metus).

Siūlymai ateičiai. Pranešimų bei diskusijų metu kilo daugybė sumanymų.
1.    Jaunimo stovyklos. Ruošti stovyklų vadovų pasitarimus, lituanistinius lavinimo kursus; daugiau reklamuoti stovyklas; organizuoti talką stovykloms, kurioms jų trūksta, rinkti medžiagą ir pagalbines priemones (dainas, literatūros vakarams rėmus, filmus, magnetines juostas ir kt.).

2.    Lituanistika. Kreiptis į šeimas, kad vaikai lankytų mokyklas; įtraukti studentus ir baigusius mokslus į darbą mokyklose; ruošti lituanistinius konkursus.

3.    Ryšiai. Organizacijos turėtų palaikyti gerus tarpusavio ryšius; asmeniniai laiškai tarp stovyklų ir kongreso dalyvių turėtų tęstis; kituose kraštuose keliaują ar studijuoją asmens turėtų užmegzti ryšius su vietiniais lietuviais; jaunimo stovyklos laikraštėlis turėtų eiti protarpiais ir toliau, palaikydamas ryšį tarp visų dalyvių. Vasario 16 gimnazija besąlygiškai remtina, nes tai pagrindinis gyvybės šaltinis lietuviams Vokietijoje.

4.    Organizacijos. Stiprintini organizacijų administraciniai centrai, bendradarbiavimas tarp valdybų ir narių, ryšiai su lituanistine mokykla, kreiptinas dėmesys į esamus ir naujus narius, aiškintini organizacijų tikslai ir metodai, derintina veikla su kitomis organizacijomis, jaunimo siūlymai bei sumanymai turėtų būti nors apgalvoti. Įsteigiama Pasaulio lietuvių studentų atstovybė.

5.    Jaunimo Metai ir Jaunimo Kongresai. Jaunimo Kongresai, Jaunimo vadovų studijų savaitės turėtų vykti kas penkeri metai, kartu su PLB suvažiavimais. 1968 gal peranksti ruošti Jaunimo Kongresą, bet galėtų būti suruošti Pabaltiečių Kongresai, kadangi visi trys kraštai švenčia 50-tuosius Nepriklausomybės paskelbimo metus.

Jaunimo Metų komitetai turėtų tęsti ir užbaigti darbus, susietus su šiuo Jaunimo Kongresu: baigti rinkti lėšas ir kt. Ateityje jie turėtų persiorganizuoti į Jaunimo sekcijas prie Lietuvių Bendruomenės krašte ar apylinkėje ir būti valdybų narių jaunimui žinioje. Jų vaidmuo gali būti įvairus: burti jaunimo ir kitų organizacijų vadovus, palaikyti ryšius tarp organizacijų vietovėje, sutelktinai pravesti vajus, rinkti lėšas ir ruoštis ateities kongresams, peticijoms ir kt., siųsti ir priimti iš kitų kraštų atvykusius vadovus - talkininkus jaunimo organizacijoms, padėti jau esamoms įstaigoms rūpintis lituanistinėmis mokyklomis, knygynais, spauda, šiuo metu jie galėtų pravesti visų pageidaujamą lietuvių suskaičiavimą, kurio metu būtų surasti visi vietovės lietuviai, supažindinti su lietuvių veikla, spauda, mokyklomis ir kt. Amerikos Peace Corps pavyzdžiu būtų galima siųsti asmenis į silpnesnius kraštus lietuvių veiklai, ypač jaunimo organizacijoms pastiprinti.

Simpoziumui pasibaigus platintas Jaunimo Kongreso išleistas leidinėlis "Bendruomenėje ir stovykloje", pirmasis visuomeninės veiklos vadovėlis lietuvių jaunimui.    (A. S.)

Lietuviškas švietimas jaunosios kartos akimis
Šis simpoziumas taip pat lietė esmingai svarbų jaunimo problemos aspektą ir dėl to buvo vertas didelio dėmesio. Iš tiesų jis beveik jokio dėmesio nesusilaukė. Kaip šio simpoziumo moderatorius M. Drun-ga spaudoje ("Naujienose" 1966.vm.27) informavo, į jį atsilankė tik 8 asmens. Su kartėliu, bet ne be pagrindo M. Drunga priduria: "Tai buvo lyg ir mūsų lietuviškojo švietimo šermenys jaunosios kartos sąmonėje". Bet, galimas dalykas, tos išvados ir nereikia daryti. Kaltės gali būti tik nerūpestingame simpoziumų organizavime. Iš karto buvo skelbiama, kad šį simpoziumą organizuoja "Pedagoginis Institutas". Bet tik kelias dienas prieš kongresą Pedagoginio Lituanistikos Instituto vadovybė spaudoj paaiškino, kad ji "nieko neorganizavo ir neorganizuoja", bet yra "mielai sutikusi PLJK Komitetui talkininkauti, jeigu minėtais klausimais tokia talka jam būtų reikalinga". Peršasi išvada, kad nebuvo laiku pasirūpinta rasti šiam simpoziumui rengėjus, o tik paskutinėmis dienomis griebtasi išeities (moderatoriumi buvo paskelbtas M. Drunga, simpoziumo dalyviais — J. Juozevi-čiūtė, D. Šukelytė, A. Šmitas ir kun. V. Damijonaitis — abu pastarieji iš Vokietijos). Kaip visgi šis simpoziumas įvyko ir kaip pavyko, nebuvo galima spaudoje rasti žinių.

Moksleivių sekcija
Paties "jauniausiojo" jaunimo sekcija visiškai neįvyko. O vis dėlto ji buvo lauktina. Buvo suvažiavę ir moksleivinio amžiaus jaunimo į Čikagą. Gi ir pačioje Čikagoje jo nestokoja. Vėl "šuo kažkur pakastas". Šią sekciją tvarkyti buvo pavesta Kanados LB jaunimo sekcijai. Gi iš toliau gal ir iš tiesų buvo sunku suorganizuoti tą sekciją, kuriai daugiausiai "medžiagos" buvo vietoje — Čikagoje. Bet reikėjo tai ir numatyti.

Laisvinimo darbas ir jaunoji karta
Šio simpoziumo jau nebelydėjo nesėkmė, kaip ankstesnius du. Politinis rūpestis Lietuvos laisvinimo darbu pasirodė stiprus (o iš paties simpoziumo galima pridurti — ir aštrus). Moderavo dr. A. Avižienis; dalyviai: R. Cibas (Australija), dr. J. Norkaitis (Vokietija), J. Klovaitė (Venecuela), R. Kairelytė (Argentina), A. Garlauskus, V. Mieželis ir dr. L. Sabaliūnas (visi trys JAV). Dalyvių buvo gausu, diskusijos vyko gyvai, net reikėjo pratęsti numatytą laiką. Pats simpoziumas spaudoje nebuvo plačiau aprašomas. Tačiau jo mintys, radusios išraišką kongreso politinėse rezoliucijose, susilaukė visokeriopo dėmesio daugiau už bet kurį kitą kongreso momentą.

Kristus ir jaunimo ieškojimai
Kai vieni sielojosi politiniais rūpesčiais, antrus sutelkė religinis rūpestis — Kristus ir jaunimo ieškojimai.

Šiame simpoziume dalyvavo sesuo M. Jurgita Sau-laitytė (iš Putnamo, JAV), Zuzana Vanagaitė (Argentina) ir Jonas Šulcas (Italija). Diskusijas moderavo dr. Arūnas Liulevičius (JAV).

Simpoziumo dalyviai savo pokalbyje pirmiausia bandė perbėgti jaunuolių matomas pasaulyje neteisybes, kurios skatina jaunuolį ieškoti geresnio pasaulio. Pavyzdžiui, jaunuolis savęs klausia: kodėl mes sotūs, kodėl kiti badauja? Ko jaunuolis ieško? Ieško savo tapatybės, bendruomenės, šilumos, meilės, atramos kituose. Buvo stengiamasi atsakyti, kaip šie ieškojimai veda į Kristų ir kaip Kristaus žodžiuose būtų galima ieškoti atsakymų. Šulcas ypatingai pabrėžė jaunimo autentiškumo ieškojimą ir dėl to siūlė jaunuoliui susitikti su Kristumi per Jo žodžius šventajame Rašte. Sesuo Jurgita kelią į susitikimą su Kristumi matė jaunuolio ryšiuose su bendruomene — bendra malda, bendru darbu, vienas kitiems tarnavimu. Šulcas buvo linkęs daugiau pabrėžti permąstymą, įsigilinimą, o sesuo Jurgita kėlė, kad jaunuolis artėja į Kristų per kitus žmones. Vanagaitė pastebėjo, kad neretam šių dienų jaunuoliui pats tikėjimo reikalas lieka nesuprantamas: yra jam kalbėti apie Kristų labai sunku, jei Jis visiškai jam svetimas. Į krikščionių bažnyčių talką jaunuoliui jo ieškojimuose simpoziumo dalyviai žvelgė optimistiškai: matyti daug atsinaujinimo ir naujo užsidegimo ženklų — jaunuoliai turi ir vietos ir darbo Bažnyčioje.

Diskusijose dalyvavo daugelis. Razutis kėlė mintį, kad pats ieškojimas yra vertingas — nereikėtų rūpintis, kad ieškantis jaunuolis tolsta, nes jis atras autentišką kelią. Evangelikų kun. J. Pauperas pabrėžė, kad krikščionis savo tikėjimą turi išpažinti tarnavimu žmonėms. J. Boguta kėlė klausimą, ar krikščionybė šiuo metu iš viso yra reikšminga jaunimui. Sesuo Paulė (iš Putnamo) manė, kad jaunas žmogus turėtų rasti Kristų ir sakramentuose, gi dabar neretas to atsisako, dažnai prisitaikymo prie aplinkos vedamas. Vyskupas V. Brizgys pabrėžė jaunuoliui reikalą ieškoti ir priimti teigimus kritiškai, neatsisakant mokytis iš ankstesniųjų kartų patirties. A. Dirsytė supažindino su padėtim Brazilijoj ir pastebėjo, kad ten nutautimas ir tikėjimo praradimas eina kartu. Sesuo Anastazija (kazimierietė) ir Puškorienė pabrėžė šeimos svarbą tikėjimo ugdyme. Prel. V. Balčiūnas ryškino, kad tikėjimo centras yra santykis su pačiu Kristumi, ne doktrinų išmokimas. Prel. Pr. Juras siūlė diskusinių būrelių metodą tikėjimo tiesų gilesniam pažinimui. Kun. G. Kijauskas, SJ, teigė, kad ne visi, kurie ieško, tikrai nori rasti. Kun. K. Trimakas, SJ, kėlė mintį, kad Jaunimo Kongresas primintų, jog gruodžio mėnuo Jaunimo Metais yra skirtas tikėjimo klausimams nagrinėti, ir manė, kad kaip tik tokiems klausimams nagrinėti tiktų diskusinių būrelių metodas, šiam pasiūlymui dalyviai pritarė plojimu.

Simpoziumas tęsėsi dvi valandas. Įdomu tai, kad diskusijos buvo itin gyvos — simpoziumo dalyviai savo tarpe tesikalbėjo tik pusvalandį.
(A. L.)


Komunizmo metodika
šis simpoziumas taip pat sutraukė gausų klausytojų būrį. Klausytojus sutraukti padėjo ne tik tema, bet ir šio simpoziumo organizatorių pasirūpini-mas nestokoti Klausytojų Simpoziumo moderatorius buvo Antanas Sabalis. Simpoziumo dalyviai buvo A. Sperauskas, Pr. Ąžuolas ir L. Bražėnaitė.

Sporto sekcija
Sportas visada jauną žmogų domina. Todėl buvo svarbu panagrinėti sportinės veiklos kryptį išeivijoje. Simpoziumo dalyviai: Alfredas Kleinaitis, Aldona
šapokaitė, Algis Šimkus, Elvyra Vadopalienė. Moderatorius Valdas Adamkavičius. Simpoziumo klausėsi per 50 asmenų.

Prieš pradedant paskiriems referentams gvildenti pasirinktąją temą, moderatorius įvade supažindino dalyvius su lietuvių sportinio sąjūdžio išeivijoje esama padėtimi, atsiekimais bei problemomis.

E. Šikšniūtė-Vadopalienė (JAV) iškėlė fizinio auklėjimo reikšmę bendrame žmogaus vystymesi ir pritaikyme modernioje pedagogikoje. Nurodė spontanišką sportinio sąjūdžio iškilimą po II pasaulinio karo lietuvių tarpe ne vien varžybiniame sporte, bet ir fiziniame auklėjime. Apžvelgė dabartinę padėtį išeivijoje. Išvadose pareiškė, kad fizinio auklėjimo sritis dabar blogėja. To priežastimi reikia laikyti sporto klubų nesidomėjimą paskiru individu. Kaip būtiną sąlygą fizinio auklėjimo lygiui pakelti siūlė populiarinti ir stiprinti fizinio auklėjimo darbą sporto klubuose, stengtis prilygti gyvenamojo krašto sportiniams standartams ir įtraukti fizinį auklėjimą į lituanistinių mokyklų programą.

A. šapokaitė (Kanada), palietusi sportinį aspektą klubuose, pabrėžė sportinio sąjūdžio paskirtį lietuvybės išlaikyme. Jaunimo problemos (nesvarbu, kokiame sąjūdyje jis besireikštų) išlikti lietuviu yra tos pačios: ribotas lietuvių kalbos naudojimas, neskaitymas savos spaudos ir t.t. Įskiepijimas lietuviškų vertybių ypač dėl to sunkesnis, kad už Lietuvos ribų gimęs jaunuolis nelaiko savęs išeiviu. Tokiose aplinkybėse sportas yra ta jėga, kuri gali tokį jaunimą išlaikyti
ar net grąžinti lietuvybei. Nurodžiusi lietuvių sportinio sąjūdžio silpnąsias vietas, siūlė atkreipti dėmesį į prieauglį, pritraukiant jį į lietuvių sporto klubus, organizuoti kursus sportiniams vadovams paruošti, prisitaikyti gyvenamo krašto sąlygoms, įtraukiant populiarias sporto šakas į savąsias sportines programas.

A. Šimkus (Australija), pasveikinęs susirinkusius Australijos sportininkų vardu, supažindino su lietuvių organizacine sportine padėtimi Australijoje. Pagal prelegentą, viena iš didžiausių problemų lietuviams Australijoje — tai sporto vadovų trūkumas. Į tai yra kreiptinas ypatingas dėmesys, nes teigiamai neišsprendus šio reikalo, jis gali būti fatališkas visam Australijos lietuvių sportiniam gyvenimui sekančiame dešimtmetyje.

A. Kleinaitis (JAV), nurodęs fizinio auklėjimo įtaką jaunojo organizmo brendime, apsistojo ties išeivijos sportinį gyvenimą ribojančiomis aplinkybėmis. Preleganto nuomone, vien teorinis sportinių klausimų svarstymas neišspręs sąjūdžio problemų. Reikalingos yra sporto salės, kuriose vyrautų lietuviška dvasia. Sportinės stovyklos turėtų papildyti sportinio pasiruošimo eigą. Sportinės spaudos reguliarus pasirodymas turi būti išspręstas teigiama prasme, nes be jos fizinis auklėjimas neturi ateities.

Sekusiose diskusijose buvo paryškintos iškeltos mintys ir prieita šių išvadų, kurios laikytinos bendromis visam lietuviškam sporto sąjūdžiui įvairiuose kraštuose:

1.    Sportinis sąjūdis lietuvybės išlaikyme turi reikšmingą ir svarbią paskirtį.

2.    Pripažįstant sportiniam sąjūdžiui išskirtiną vietą asmens dvasinių ir fizinių jėgų brandinime, turi būti stengiamasi: stiprinti lietuvių sporto klubų veiklą; organizuoti vadovų kursus; ruošti sportines stovyklas; išlaikyti sportinę spaudą; rasti būdus įsigyti nuosavas sporto sales. Skatinti fizinio auklėjimo įtraukimą į šeštadienines lietuvių mokyklas. Ypatingą dėmesį kreipti į prieauglio organizavimą ir jo lavinimą prisilaikant fizinio auklėjimo principų.

Šią sportinę sekciją organizavo šiaurės Amerikos Fizinio Auklėjimo ir Sporto Sąjunga.
(V. A.)

Karių ir veteranų simpoziumas
Šį simpoziumą suorganizavo ir jam vadovavo Raimundas Mišauskas. Simpoziumo dalyviai buvo iš Vietnamo sugrįžęs JAV armijos kapitonas R. Aleksiūnas, A. Benas ir E. šulaitis. Visi jie trumpai pakalbėjo karių ir veteranų reikalais, o kpt. R. Aleksiūnas dar papasakojo ir apie kovas Vietname. Ilgesnėj kalboj R. Mišauskas siūlė steigti bendrą lietuvių karių ir veteranų organizaciją ar sudaryti jų sekciją PLB rėmuose. Klausytojų buvo per 20, kurių pusė jungėsi į diskusijas.

American Lithuanians in USA
Ši sekcija, pravesta anglų kalba, buvo suorganizuota Lietuvos Vyčių. Jai vadovavo Antanas Mažeika j r. Dalyvių nebuvo gausu. Balzekas painformavo apie savo kuriamą Lietuvių kultūros muziejų. A. Mažeika kėlė reikalą daugiau apie Lietuvą rašyti anglų kalba. Kun. A. Valančius kvietė bendrai dirbti seniesiems ir naujiesiems ateiviams. Adv. K. Savickas priminė reikalą jaunimui domėtis sportu. Krepšininkas M. Ruzgys papasakojo, kaip įvairiuose kraštuose buvo kviečiamas treniruoti jų sporto komandas.

Opera "Lokys"
Tos pat dienos vakare, penktadienį, vyko naujai sukurtos Dariaus Lapinsko operos "Lokio" premjera Marijos aukštesniojoj mokykloj. Operos libretą parašė poetė Vitalija Bogutaitė, remdamasi to paties vardo Prosper Merimėe novele. Tiek libretas, tiek pati opera buvo sukurta specialiai šiam kongresui — tokiu tempu, kokiu įstengė tik jaunatviška ryžtis (libretas buvo pradėtas kurti balandžio 15 ir sukurtas per 3 naktis ir 2 dienas, dirbant per parą maždaug 16-18 valandų). Buvo atsiradę ir vėliau įvairių kliūčių, bet jos visos buvo nugalėtos, ir opera buvo pastatyta. Kongreso dalyvių ja susidomėjimas buvo toks didelis, kad teko tą patį vakarą duoti ir antrą spektaklį. Operoj dainavo solistai A. Stempužienė (deivė Medeinė), D. Mongirdaitė (Dalia), St. Baras (Meškys), amerikietis J. Lueck (Danyla) ir B. Prapuolenis (tarnas). Daktaro - Pasakotojo vaidmenį atliko L. Barauskas. Miškinių kalbančiajam chorui vadovavo B. Prapuolenis, jį sudarė Al. Pakalniškis, V. Valaitis, J. Bradū-nas, P. Bičiūnas, R. Zailskas, J. Lintakas, A. Vosylius, O. Čižikas, V. Narutis, M. ir B. Prapuoleniai, L. Rušėnas, V. Nakas. Operą dirigavo pats kompozitorius. Dekoracijas sukūrė V. O. Virkau. Režisavo R- d'Attilio. Apšvietimu rūpinosi Tom Jones. Choreografas — J. Puodžiūnas, kuris su G. Giedraitiene išpildė baletą. Pastatymo techninis vadovas — A. Giedraitis, koordinatorė — D. Bartkuvienė. Opera — vienos valandos ilgumo.

Trečioji kongreso diena
Trečioji kongreso diena liepos 2 iš ryto buvo pradėta Stasio Lozoraičio jr. paskaita Žvilgsnis į pavergtą Lietuvą. Kongreso dalyvių ir vėliau spaudos ši paskaita buvo labai gerai įvertinta kaip tiesus, bet nuosaikus žodis daugeliu aktualiųjų klausimų.

Po šios paskaitos dar prieš pietus vyko du simpoziumai, kurių pirmasis analizavo Lietuvos padėtį, o antrasis ėmėsi nušviesti tautinį pasireiškimą Lietuvoje.


Lietuvos ir Rytų Europos padėtis
Šiam simpoziumui vadovavo dr. Vytautas Vardys (University of Wisconsin-Milwaukee). Problema buvo svarstoma penkiuose pranešimuose. Dr. Benediktas Mačiuika (University of Connecticut) kalbėjo apie teisinę ir politinę Lietuvos padėtį besikeičiančioje tautų bendruomenėje. Dr. Julius Šmulkštys (Indiana University Fort Wayne mieste) diskutavo pasikeitimus Rytų Europoje ir jų reikšmę. Dr. Tomas Remeikis (St. Joseph's College) svarstė, kaip Lietuvą iš vidaus gali, jei iš viso gali, keisti dabar Lietuvą valdantieji  sluoksniai.  Rimas  Gražulis   (istorijos  doktorantas Michigan un-te) kalbėjo apie veiksnius, kurie turi leimamos reikšmės Lietuvos padėčiai, o A. Idzelis (kitas istorijos doktorantas iš to pat un-to) svarstė alternatyvas, atviras Lietuvos išeivijai savo pačios akcija gerinti Lietuvos padėtį.

Simpoziumas, kaip ir kita programa, buvo pradėtas pavėluotai ir todėl po pietų turėjo konkuruoti su V. Trumpos paskaita, tačiau sutraukė pilnas auditorijas dalyvių. Diskusijose iškilo eilė problemų ir diskutuojantieji maždaug sutarė eile klausimų, nors buvo ir nemažų variacijų. Buvo prieita vienos nuomonės, kad Lietuvos dabartinę padėtį žymiai daugiau veikia įvykiai pačioje Sovietų Sąjungoje negu Rytų Europos valstybėse. Staigių pasikeitimų santykiuose tarp Sovietų Sąjungos ir JAV nepramatant, Lietuvos padėtis radikaliai gali nesikeisti per numatytą laiką, ir jos gerumas ar blogumas priklausys nuo to, kaip įvykiai klostysis Maskvoje ir pačioje Lietuvoje ir kaip tauta laikysis vienokiais ar kitokiais atvejais. Tačiau nuomonės pasidalijo klausimu, kaip Vakarai ir lietuviai Vakaruose turi svarstyti ir veikti Lietuvos atžvilgiu. Buvo siūlymų Lietuvos likimą identifikuoti su visų kitų Rusijos tautų likimu, o iš kitos pusės buvo konstatuojama, kad tiek pačioje Rusijoje ir visoje Sovietų Sąjungoje, tiek Vakaruose į Baltijos kraštus žiūrima išskirtiniau ir politiniu ir kultūriniu atžvilgiu, ir todėl nereikia mums patiems tą išskirtinumą paneigti ar jo atsisakyti, Lietuvos problemas sprendžiant.

Taip pat nuomonių skirtumas iškilo Lietuvos suverenumo galimybių klausimu. Stipriai atstovaujama buvo pažiūra, kad Lietuva pilnos nepriklausomybės moderniajame gyvenime negali tikėtis, nežiūrint, ar Sovietų Sąjungoje ar Europoje. Skirtingoji nuomonė ragino neatsisakyti pilnos nepriklausomybės tikslo, tačiau būti atviriems esamai padėčiai bei galimybei ir iš jos stengtis išgauti maksimumą nepriklausomumo,
tikintis pasiekti jo kuo didesnio, t. y. padėties, kurioje patys Lietuvos žmonės laisvai galėtų apspręsti savo likimą. Nuomonės išsiskyrė ir taktikos klausimais. Vieniems atrodė, kad masinė veikla, kaip demonstracijos, yra labai neefektyvi priemonė ir turi atiduoti pilną pirmumą kultūrinei veiklai ir propagandai. Kiti pripažino tokių demonstracijų, kaip Lapkričio 13, vertę ir siūlė balansą tarp masinės ir kultūrinės veiklos, matydami problemą gero balanso atsiekime. Buvo užsimintas ir ryšių su Lietuva klausimas. Tačiau konkrečių būdų nebuvo siūlyta, išskyrus akcentą ant radijo ir kitos bendros komunikacijos, kad kraštas neliktų hermetiškai uždarytas nuo Vakarų. Iškeltas reikalas susirūpinti, kad Rusija nesunaikintų Lietuvos valstybingumo minties šiandieninės krašto generacijos sąmonėje. Iškilę skirtumai nelaikytini radikaliais.    (X. Y.)

Tautinis pasireiškimas krašte
Simpoziumo moderatorius — Romas Stakauskas. Dalyviai: V. Brazaitis, D. Briedytė, Koncytė, kun. K. Trimakas, S.J., L. Virpšaitė ir Gražina Zechanowski.

Simpoziumo dalyviai kalbėjo apie didėjančią mokyklos ir jaunimo organizacijų įtaką augantiems vaikams (Briedytė), apie studentų romantiką net ir sunkiose gyvenimo sąlygose (Virpšaitė), apie sovietinėj spaudoje aprašomus komunistų siekius jaunimą nu-religinti, tam naudojamas priemones ir įvairius rezultatus (Trimakas), apie lietuvių pasipriešinimą vaizduojančius įvykius (Zechanowski) ir studentų demonstracijas 1956 m. Vėlinėse Kaune (Brazaitis).

Kalbėtojų žodžiai buvo remiami jų pačių gyva patirtimi, nes beveik visi simpoziumo dalyviai yra dar neseniai atvykę iš okupuotos Lietuvos.
(K. K. T.)

Tautinė ištikimybė svetur
Po pietų tęsėsi nebaigtasis "Lietuvos ir Rytų Europos" simpoziumas ir prisidėjo popiečiui numatytasis simpoziumas "Tautinė ištikimybė svetur", šio simpoziumo moderatorius buvo Algis Rukšėnas. Dalyviai: Ant. Stepanas (Australija), Vyt. Grigaliūnas (N. Zelandija), Rymantė Steponaitytė (Brazilija), Algirdas Dyrikis (Kolumbija), Š. Lazdinis (JAV). Iš į-vairių kraštų sutelkti simpoziumo dalyviai buvo rūpestingai pasiruošę ir pozityviai reiškė savo lietuvišką nusistatymą (kaip Brazilijoje gimusi R. Steponaitytė formulavo, "Brazilija man yra pusbrolis, o Lietuva — brolis").

Istorinis žvilgis į bendruomenes išeivijoje
Tuo pačiu metu po pietų, kaip minėtieji simpoziumai, istorikas Vincas Trumpa skaitė paskaitą "Bendruomenės išeivijoje". Klausytojai su domesiu paskaitą išklausė. Tik gaila, kad jos teklausė labai negausus būrelis (apie 20 asmenų).

Lietuviu jaunimas pasaulio idėjų tėkmėje
Šia prof. dr. Antano Sužiedėlio paskaita šeštadienio 3 vai. po pietų pradėtas baigiamasis posėdis, kurio dalyvių skaičius buvo apie 700. Paskaita buvo turtinga idėjomis, gal būt, nelengvai visiems prieinama, bet verčianti mąstyti, o ne tik klausytis. Kaip kongreso pradžioje dr. H. Nagys buvo pagavęs klausytojus emociniu patosu, taip dr. A. Sužiedėlis sutelkė auditoriją minties įtampa.

Nutarimai
Nutarimų komisijai vadovavo Antanas Saulaitis, S. J. ši gausi komisija buvo pasiskirsčiusi į dvi grupes: kultūrinę (vicepirm. V. Grigaliūnas — N. Zelandija ir sekr. R. Kinka — Anglija) ir politinę (vicepirm. kun. V. Damijonaitis — Vokietija, sekr. Pajauta Pullinen — Australija). Perskaičius nutarimus, kongresas priėmė su dideliu plojimu. Priimti šie nutarimai:

Pirmasis laisvojo Pasaulio Lietuvių Jaunimo kongresas, įvykęs 1966 birželio 30 - liepos 3 dienomis Chica-goje, Jungtinėse Amerikos Valstybėse, ir atstovaująs Argentinos, Australijos, Austrijos, Belgijos, Brazilijos, Didžiosios Britanijos, Italijos, Jungtinių Amerikos Valstybių, Kanados, Kolumbijos, Naujosios Zelandijos, Prancūzijos, Švedijos, Šveicarijos, Urugvajaus, Venecuelos bei Vokietijos lietuvių jaunimui, paskaitomis, simpoziumais ir diskusijomis aptaręs išeivijos lietuvių jaunimo tikslus, siekimus, pareigas ir uždavinius, iškilmingai ir vieningai pareiškia:

Lietuvių tautos reikalu
Kongresas reiškia tikėjimą lietuvių tauta, turinčia žmonijos istorijoj savo vietą ir misiją, ypač dabartiniais laikais, kai pasaulio tautos suartėja bendriesiems žmonijos tikslams siekti ir vykdyti.

Todėl kongresas didžiuojasi visais tais lietuviais, kurie su nepalaužiama viltimi ir pasiaukojimu dirbo ir dirba savo tautos gerovei ir ateičiai, ypač Lietuvos jaunimu, savo valią išreiškusiu 1941 metų sukilimu prieš okupantą, didvyriškomis partizanų kovomis, rezistenciniu pasipriešinimu ir kitais žygiais.

Išeivijos lietuvių jaunimas, tęsdamas tautinius darbus svetur, reiškia savo tautai ištikimybę ir ją vykdo šiais darbais.

Pasisako už Jungtinių Tautų chartos ir žmogaus teisių deklaracijos visuotinį įgyvendinimą, laiduojantį valstybinio apsisprendimo, kultūrinio savitumo, religijos, žodžio, sąžinės ir kitas teises bei laisves. Tokių teisių ir laisvių taip pat privalo lietuvių tauta, turinti ilgaamžę istoriją, tautinę savo kultūrą ir nepriklausomo gyvenimo tradicijas. Dėl to kongresas dabartinę Lietuvos okupaciją, įvykdytą klastingu sovietinės Rusijos ir nacinės Vokietijos susitarimu, laiko neteisėtu prievartiniu aktu, pavertusiu Lietuvą Sovietų Sąjungos dalimi su visais iš to kylančiais kolonizaciniais padariniais — išnaudojimu, naikinimu, nutautinimu ir nuvertinimu.

Kadangi aukščiau minėtos teisės ir laisvės yra visos kultūringosios žmonijos laimėjimas, dėl to visų kultūringų žmonių jos turi būti ginamos ir saugojamos. Lietuvių išeivijos jaunimas, bręsdamas kartu su teisių bei laisvių idealo įsitvirtinimu žmonijoj, pasižada ne tik pats dėl šio idealo kovoti, bet kartu kreipiasi ir į kitus:

1)    Didžiuojasi Lietuvos jaunimo atsparumu okupanto užmačioms, didžiai vertina jo pastangas išlaikyti tautinę savo individualybę ir tiki, kad jis nesusigundys komunizmo skraiste dengiamais rusiško imperializmo siekimais, ir linki ištvermės ir ryžto;

2)    Prašo rusų tautos jaunimą suprasti lietuvių tautai okupacijos daromą žalą ir santykius su Lietuvos jaunimu grįsti ne režimo tironija ir komunizmo nusikaltimais, bet gerų kaimynų susipratimu ir pagarba;

3)    Kviečia pasaulio jaunimą, su kuriuo kartu laisvėje gyvena, padėti kovoti už Jugtinių Tautų chartos ir žmogaus teisių deklaracijos principų taikymą visoms pasaulio tautoms, ne tik didelėms, bet ir mažoms, ne tik šiapus, bet ir anapus geležinės uždangos.

Kongresas tiki, kad yra atėjęs metas žmonijos santykiuose atsisakyti jėgos bei dominavimo ir juos grįsti teisingumu bei broliškumu, ta ekumenine dvasia, kuri savo išraišką rado neseniai įvykusiame Vatikano suvažiavime. Tokioms viltims kongresas laukia visų tautų jaunimo pritarimo ir paramos, ir tai būtų visų gražiausia, ką jis pasauliui galėtų duoti.

Tokios mūsų viltys, kuriomis tikime, ir siekimai, kuriems ryžtamės. Bet norėdami kitų talkos, taip pat ir patys turim būti stiprūs ir pajėgūs.

Tai priklauso nuo mūsų vieningumo ir organizuotumo. Tokį vieningumą ir organizuotumą mums laiduoja Pasaulio Lietuvių Bendruomenė, laisvojo pasaulio lietuvius jungianti lietuvybės pagrindu ir vykdanti bendruosius tautinius jų tikslus Lietuvių chartos principais. Dėl to kongresas skatina laisvojo pasaulio lietuvių jaunimą visu plotu jungtis į Pasaulio Lietuvių Bendruomenę, kurios iniciatyva bei parama taip pat įvykdytas ir šis pirmasis Pasaulio Lietuvių Jaunimo kongresas, pasirinkęs savo šūkiu "Mūsų jėgos, mūsų žinios laisvai Lietuvai tėvynei!".

Tad į darbą išlaikyti išeiviją Lietuvai ir jaunimą Lietuvos ateičiai!

Jaunimo kongresų reikalu
Pasaulio Lietuvių Jaunimo kongresas buvo pirmasis žingsnis į lietuvių jaunimo bendravimą ir bendradarbiavimą visos lietuvių išeivijos mastu. Todėl Pasaulio Lietuvių Jaunimo kongresai turi ir toliau būti vieta, reguliariai telkianti ir jungianti jaunimą bendram tautiniam darbui ir siekimams. Kongresų šaukimo iniciatyvos ir toliau prašoma imtis Pasaulio Lietuvių Bendruomenės valdyba.

Lietuvių spaudos reikalu
Lietuvių spauda, būdama tautinės kultūros ryški ir svarbi dalis, reikalinga jaunimo dėmesio ir paramos.

Atskiro dėmesio nusipelno žurnalas Lituanus ir Lietuvių enciklopedija anglų kalba, skiriami lietuvių kultūros reprezentacijai ir teikia lietuvių tautos mokslo, kultūros ir gyvenimo pagrindines žinias.

Jaunimo židinių reikalu
Kongresas skatina lietuviškų institucijų ir bendruomenių vadovybes vietovėse, kur tik įmanoma, steigti jaunimo židinius, tuo sudarant geresnes realias sąlygas jaunimui burtis, bręsti ir veikti.

Pasaulio Lietuvių Studentų sąjungos reikalu
Pasaulio Lietuvių Jaunimo kongrese dalyvavusių lietuvių studentų sąjungų nariai ir vadovai, išdiskutavę bendros studentų organizacijos svarbumo reikalą, sutarė įsteigti Pasaulio Lietuvių Studentų Sąjungą. Sąjungos veiklą koordinuoja Pasaulio Lietuvių Studentų Atstovybė.

Politinės organizacijos reikalu
a)    Kongresas, apsvarstęs reikalą ir galimybes jaunajai kartai jungtis į bendrą lietuvių politinės veiklos organizaciją, laiko, kad dabartinis politinės vadovybės sudarymo būdas partiniu ar sroviniu pagrindu yra tokio įsijungimo kliūtimi. Kitoje aplinkoje išaugusi jaunoji karta nėra organiškai susijusi su išeivijon atsineštais politiniais lietuvių junginiais. Siekdamas efektingo organizacinio apjungimo, kongresas tiki, jog politinė lietuvių išeivijos vadovybė turi būti sudaryta demokratiniu būdu, ją sudarant remiantis gyvomis visuomenės jėgomis, o ne paveldėjimo principu ar fiktyviais politiniais vienetais.

b)    Kongresas mano, jog per daugelį metų esmiškai nesikeltus įvairių centrinių politinių institucijų vadovybių sąstatui ir to pasėkoje įsigyvenus vienodumui bei kūrybiniam lėkštumui, reikia plataus politinės vadovybės sąstato pakeitimo, kuris iškeltų lietuvių politinę veiklą į dabarties reikalavimus atitinkantį ir veiksmingesnį lygį. Kol bus paruoštas kelias demokratiniam politinės vadovybės sudarymo būdui, kongresas kviečia politinius junginius deleguoti naujų žmonių į esančias politinės veiklos pozicijas.

c)    Siekdamas sustiprinti darbą už lietuvių tautos interesus ir įjungti į tą darbą visus lietuvius, kongresas prašo Pasaulio Lietuvių Bendruomenę, Vyriausią Lietuvos Išlaisvinimo Komitetą ir kitus atskiruose kraštuose veikiančius politinės veiklos vienetus dar šiais Jaunimo Metais sušaukti konferenciją ar konferencijas reikalingoms reformoms paruošti.

Politinės programos reikalu
a)    Lietuvos geopolitinė ir šiandieninė tarptautinė padėtis yra nepalanki greitam lietuvių tautos išsivadavimui ir valstybės atstatymui. Todėl reikia praplėsti išeivijos politinės akcijos tikslus. Ilgalaikėje laisvės kovoje šalia politinio elemento iškyla ypač svarbus kultūrinis tautinės sąmonės išlaikymo tikslas. Didžioji dalis pastangų turi būti skirta tautinės kultūros ugdymui, kad, nežiūrint laisvės kovos ilgio, liktų sąmoninga tauta tautinei nepriklausomybei atstatyti.

b)    Išeivija SJIVO politinę programą turi nusistatyti pasiremdama reafiais pasaulinės politikos faktais ir lietuvių tautos gerove bei interesais pavergtame krašte. Principiniai viskas yra panaudotina, kas silpnintų rusinimo įtaką Lietuvoje, ir viskas atmestina, kas tai stiprintų.

c)    Siekdami visomis jėgomis padėti savajai tautai laisvės kovoje, turime kreipti ypatingą dėmesį į okupuotą Lietuvą, visomis išgalėmis stiprinti jos žmonių ryšius su Vakarais ir palaikyti jos laisvės ir nepriklausomybės viltis.

d)    Politinėje išeivijos programoje privalome nejungti valstybės atstatymo tikslo su būsimos vidinės santvarkos klausimu. Tik pati tauta, atgavusi laisvę, gali nustatyti savo valstybės santvarką bei pasirinkti gyvenimo būdą. šiandien didžiausias lietuvių tautos priešas yra rusiškas imperializmas, siekiąs nutautinti ir tuo būdu galutinai palaidoti visas nepriklausomybės viltis tautoms, atsidūrusioms Maskvos kolonialinėje imperijoje. Tad kova prieš rusiškąjį imperializmą turi pirmenybę prieš kitus politinius uždavinius.

e)    Santykiuose su okupuota Lietuva reikia skirti lietuvių tautą nuo jėga primesto sovietinio režimo. Kaip caristinėje, taip ir sovietinėje priespaudoje rusai nepajėgė ir nepajėgs užgniaužti tautos kūrybinės dvasios. Tai kas šiandien teigiamo Lietuvoje pasiekiama, yra lietuvių tautos kūrybingumo pasireiškimas, o ne okupantų darbai. Neigiamas lietuvių tautos kūrybinių pastangų vertinimas yra pagalba rusiškajam komunizmui naikinant tautinius skirtumus ir kuriant vientautę rusiškąją imperiją.

f)    Privalome sudaryti ir išnaudoti visas galimybes, kad Vakarų pasaulio sampratos plačiausiai sklistų lietuvių tautoje. Jos yra mūsų priemonės lietuvių tautos laisvės troškimams skatinti. Turi būti stiprinamos ir plečiamos radijo transliacijos į Lietuvą, ruoština speciali spauda tautai, išnaudotini asmeniniai ryšiai ir visos kitos priemonės, kurios stiprina lietuvių tautinę sąmonę ir ugdo laisvės troškimą Lietuvoj.

g)    Lietuvos valstybės suvereninių teisių faktinis atstatymas ir sovietų okupacijos nepripažinimo užtikrinimas JAV ir kitose vakarų valstybėse yra ir toliau kertinis uždavinys. Naujų draugų ir Lietuvos laisvės darbo talkininkų ieškojimas visose pasaulio tautose turi tapti pagrindiniu darbu, įjungiant į jį visas išeivijos jėgas ir kartas.

Pareiškimas Lietuvos jaunimui
Prie Jaunimo deklaracijos ir Jaunimo kongreso nutarimų jungiame šį pareiškimą Lietuvos jaunimui.

Pirmoje vietoje statome visų lietuvių nesąlyginę vienybę, viršijančią bet kokius asmeninius ar kultūrinius skirtumus, kuriuos išryškina okupuotos Lietuvos ir mūsų gyvenamųjų kraštų ekonominės, socialinės, politinės, kultūrinės ir laiko sąlygos.

Iš septyniolikos kraštų susirinkę realiai jaučiame šiuos skirtumus. Vienybės pagrindu tad laikome nusistatymą tautos reikalu ir bendrą sutarimą, pagrįstą atlaidžiu asmenišku viens kito supratimu dabar ir ateityje.

Už vis brangesnį laikome savo ryšį su jumis, mūsų bendraminčiais Lietuvoje. Kartu trokšdami laisvai kurti, mokytis, melstis, praleisti laisvalaikį, kurti šeimą, ieškoti asmeninės laimės.

Džiaugiamės kiekvienu žodžiu apie jus ir iš jūsų, ir stengiamės, kiek sąlygos leidžia, pranešti apie save. Iš mūsų veiklos ir deklaracijų mūsų nusistatymai aiškūs. Į jus žiūrime kaip į brolius ir seseris, niekada ir niekur neperkeldami į jus priešingumą, kurį jaučiame okupaciniam režimui.

Kad po tiek išeivijos metų susirenkame net antrosios ar trečiosios kartos lietuvių jaunimas, yra ne tik mūsų pastangų, bet ir jūsų vilčių ir tikėjimo mumis reiškinys. Šios viltys jungia mus visus.

Pasaulio Lietuvių Jaunimo Kongresas
1936 liepos 2

Laimink mūsų jaunas jėgas, kad galėtume įvykdyti tai, ką čia teisingai nutarėme.
Laimink mūsų vadus, kad nepataikaudami vestų mus į idealą.

Išmokyk mus gerbti kitus ir netikėti, kad pasaulis su mumis teprasideda: tas, kuris šalia savęs kitus daro mažus, niekada nėra didelis.

Stiprindamas mūsų kūną, stiprink ir mūsų dvasią, kad nebūtume mase, kuri galvoja tik apie save ir klausia, ką galima gauti iš kitų. Padėk mums būti bendruomene, galvojančia apie kitus ir ieškančia, ką galime duoti kitiems. Taip, Viešpatie: širdį turi tik tas, kuris ją turi kitiems.

Išsaugok mumyse amžinos jaunatvės drąsą„ nes pasaulyje yra per daug bailaus protingumo.

Neleisk, kad apleistume savo tautą nelaimėje ir taptume svetimais ne tik jai, bet ir sau patiems. Neleisk, kad svetima aplinka pakeistų mus, nes žemę pakeičia tik tie, kurių ji nepakeičia.

Iš vysk. Pr. Brazio invokacijos
(užbaigiant kongresą banketu)


Banketas
Šeštadienio vakare vyko kongreso užbaigimas banketu, kurį pravedė Milda Lenkauskienė. Prie garbės stalo buvo pakviesti visų į kongresą atvykusių kraštų jaunimo delegacijų atstovai, kongreso komitetas ir garbės svečiai. Bankete dalyvavo per 1000 žmonių. Pagrindinę kalbą pasakė Charles Percy, Illinois respublikonų kandidatas į JAV senatorius, prieš tris mėnesius lankęsis Lietuvoje ir kituose Pabaltijo kraštuose. Buvo kitų kalbų — sveikinimų ir įvairių padėkų (spaudoj nusiskųsta, kad "persidėkota", nes dėkota net ligi "baby sitter'ių", be reikalo gaišinant laiką). Finansų komisijos pirm. V. Kamantas pranešė, kad numatyta 50.000 dol. kongreso sąmata peržengta apie 5000 dol. ir kad, visos numatytos sumos nesurinkus, dar trūksta 8000 dol. Tad PLB pirm. J. Bačiūnas sumanė čia pat, bankete, pravesti aukų rinkliavą (sumesta per 1000 dol.). Gal būt, tai buvo "gaspadoriš-ka", bet, visų nuomone, tai sujaukė banketo nuotaiką (netrukus po kongreso "Dirvoje" J. Bačiūnas pats apgailestavo savo išsišokimą). Po kalbų buvo atlikta meninė programa. Ją išpildė jaunieji solistai Aušra Vedeckaitė ir Rimtautas Dabšys. Akompanavo Raimonda Apeikytė. Pasibaigus banketo oficialiajai daliai, jaunimas pasišoko.

Nuo kongreso į dainų šventę
Sekmadienį, liepos 3, vyko III dainų šventė. Jo pamaldos buvo skirtos tiek Jaunimo Kongreso, tiek III Dainų šventės dalyviams. Katalikams pamaldos vyko dviejose bažnyčiose. Marijos Gimimo (Marquette Park) bažnyčioj su kitais kunigais mišias kon-celebravo vysk. V. Brizgys, pamokslą pasakė prel. Audrys Bačkis, nunciatūros sekretorius Costa Ricoje. Šv. Kryžiaus bažnyčioje mišias koncelebravo vysk. Pr. Brazys, o pamokslą sakė kun. Br. Markaitis, S.J. Evangelikų pamaldos vyko Tėviškės bažnyčioje, dalyvaujant superintendentui kun. St. Neimanui, kun. A: Trakiui, kun. A. Žilinskui.

III Dainų šventė prasidėjo 3 vai. po pietų International Amphitheater. Prieš šventei prasidedant, kongreso visų kraštų dalyviai buvo pristatyti šventėn susirinkusiai visuomenei. Eisenos priekyje žygiavo PLB pirmininkas J.. Bačiūnas su G. Galinyte (Miss Lithuania). Po jų sekė kongreso dalyvių delegacijos su savo kraštų vėliavomis. Toliau sekė dainų šventės programa, kurią VI. Jakubėnas aptars kitame mūsų žurnalo numeryje.

Parodos
Kongresas buvo susietas ir su ištisa eile parodų, atidarytų birželio 25 Jaunimo Centre. Visos parodos (su viena išimtimi) tęsėsi ligi liepos 10. Parodų komisijai pirmininkavo Ramunė Kviklytė.


Dailės parodoje dalyvavo 38 jaunieji dailininkai. Iš JAV buvo 26: P. Aleksa, M. Ambrazaitienė, D. Ancevičienė, N. Banienė, B. Bulotaitė, K. Bulotaitė, R. Jautokaitė, J. Jokšaitė, M. Kižienė, D. Kolbaitė, V. Krištolaitytė, R. Laniauskas, J. Leškienė, J. Mikelevičius, A. Muliolis, I. Peterienė, V. Ramonis-Ramonaitis, E. Rundzaitienė, R. Šileikytė, Z. Sodei-kienė, O. Stankaitytė-Baužienė, V. Stankienė, J. Tallat-Kelpšaitė, A. Trinkūnas, K. Zapkus ir G. Žum-bakienė. Iš kaimyninės Kanados savo darbus išstatė 7 jaunieji dailininkai: D. Aneliūnaitė, J. Grabošas, R. Juknevičius, R. Paulionis, R. Piešina, R. Renkaus-kaitė ir A. Vekterytė. Iš Vokietijos savo darbus prisiuntė T. Burba, J. Jurkonytė ir R. Plukaitė, iš Austrijos — R. Lepšys, iš Australijos — E. Zdanavičiūtė. Iš viso buvo išstatyta 71 kūrinys, daugiausia tapybos darbų. Parodą suorganizavo V. Ramonio-Ramonaičio vadovaujamas Čikagos Jaunųjų Dailininkų Klubas, faktiškai ją tvarkė A. Trinkūnas. Išleistas dailus parodos katalogas su eile dailininkų atvaizdų ir su per 20 kūrinių reprodukcijų. Katalogo viršelis — G. žumbakienės, įvadinis žodis — S. Jautakaitės. "Naujienose" (1966.VII.9) parodą bendrai aptardamas, m. š. (M. Šileikis) apgaili jaunųjų dailininkų palinkimą į abstraktinę dailę, kurią jis gana griežtai paneigia. Pagal tai, jo sprendimu, "ir mūsų jaunųjų dailininkų paroda dideliais laimėjimais pasigirti negali, nes beveik visa sukirpta pagal moderniojo meno advokatų modelį". "Drauge" (1966.VII.2) K. Bradū-nas išdėstė jam atskirų dailininkų tapybos padarytą įspūdį, o bendrą išvadą padarė kone priešingą "Naujienų" meno kritikui: "Jaunų žmonių paroda, tačiau drąsos joje ne per daugiausia". Iš šalies ir iš tolo tenorime konstatuoti: jaunųjų dailininkų būrys yra gausus, deja, vis dar tebelaukiame bent vieno kompetentingo meno kritiko, kuris ir pajėgtų suprasti dabarties meno tendencijas, ir būtų kritiškai įžvalgus įvertinti mūsų gausių jaunųjų dailininkų "derliui". Turime iš tiesų daug daugiau to paties amžiaus dailininkų, negu šioje parodoje matėme. Net ir iš JAV ar Kanados galima pasigesti kai kurių nemažiau pajėgių ir to paties amžiaus dailininkų. O dar labiau būtų buvę įdomu pamatyti ir kitų jaunesniųjų dailininkų, spėjusių pasireikšti Europoje ir Australijoje. Bet ir ši paroda paliudijo tai, kad nestokojame dailininkų, ir tai, kad jie nestokoja kūrybinio veržlumo. Linkime jiems ištesėti, bebandant savo kūrybinio pašaukimo autentiškumą.
Kad galima tam tikra prasme į meną pakelti ir fotografiją, liudija tragiškai žuvusiojo Vyto Valaičio paroda, kurią suorganizavo jo žmona Vanda, talkinama kun. A. Kezio, S.J. Išstatytos 148 nuotraukos rodė, koks platus ir vis gilėjas buvo Vyto Valaičio talentas. Iš Jaunimo Centro ši paroda birželio 30 buvo perkelta į Conrad Hilton viešbutį ir jame tęsėsi ligi liepos 5.

Architektūros parodoj buvo trys skyriai: Lietuvos architektų ir svetur baigusiųjų jaunųjų architektų mokykliniai projektai ir jų asmeniniai darbai. Parodos suorganizavimas buvo pavestas ALIAS Čikagos skyriui, kurio sudarytam, parodos rengimo komitetui vadovavo A. Kerelis, talkinamas L Stankaičio.

Spaudos parodoj buvo išstatyta periodinių leidinių nuo "Aušros" ligi dabarties, daug surinkta jaunimo spaudos ir disertacijų. Numizmatikos - filatelijos parodoj buvo išstatyti Lietuvos pašto ženklų, pinigų ir medalių rinkiniai. Abi šias parodas tvarkė R. Kviklytė, kuriai talkino architektas V. Girdvainis.

Sporto parodoj, suorganizuotoj P. Petručio, buvo galima matyti mūsų sportininkų laimėtas taures, įvairių rungtynių nuotraukas etc.

Pedagoginio Lituanistikos Instituto surengtoj parodoj buvo išstatyti jo leidiniai.

Kongreso atgarsiai
Pirmasis Pasaulio Lietuvių Jaunimo Kongresas buvo didelis įvykis, išjudinęs visą laisvojo pasaulio lietuvišką išeiviją. Didelis domesys kongresu buvo prieš kongresą. Tai ir užtikrino jo pasisekimą. Didelis domesys liko ir po kongreso. Tai ir leidžia tikėtis, kad kongresas atneš daug vaisių.

Daug reikšmingų susivažiavimų yra vykę Čikagoj ar kitur JAV bei Kanadoj. Kai kurie jų buvo taip pat viso laisvojo pasaulio lietuvių suvažiavimai. Tačiau paprastai į tokius "pasaulinius" suvažiavimus iš kitų kraštų atvykdavo tik po vieną kitą atstovą. O šį kartą atvyko nebe keli simboliniai atstovai, o gausokas jaunimo būrys — neskaitant JAV ir Kanados, kongrese dalyvavo per 140 atstovų, atlikusių tolimas keliones. Reikėjo jų ryžto, bet taip reikėjo ir visos lietuviškosios visuomenės ryžto atitinkamas sąlygas sudaryti.

How do you like? Nebe patys buvome klausinėjami, kaip prieš penkiolika metų, o iš savo svečių teiravomės. Atvykę iš kitų kraštų jaunimo atstovai buvo lyg veidrodis, kuriame šeimininkų krašto jaunimas galėjo į save pažvelgti savo kartos žmonių akimis.

Pirmiausia spaudoj ir buvo domimasi, kaip kitų kraštų jaunimui atrodė šeimininkų krašto jaunimas, su kuriuo jis turėjo progos susitikti jau anksčiau prieškongresinėse stovyklose. Įspūdžių negalima būtų apibūdinti tik besąlyginiu susižavėjimu. Visiems svečiams buvo didelis pergyvenimas atsidurti "lyg Lietuvoje" — patekti tarp tiek daug lietuvių. Tačiau buvo jausti ir tam tikro nusivylimo, iš tolo susidarius per šviesų amerikietiškojo lietuvių jaunimo vaizdą. Taikliai "Darbininke" buvo pastebėta: iš kitur atvyko rinktiniai jaunimo atstovai, o čia jie susidūrė su masės vidurkiu.

Nevienam iš atvykusiųjų į JAV vietinių lietuvių jaunimas pasirodė gerokai "suamerikonėjęs" (ir būtent, tai nereiškė komplimento). Priekaištas buvo keliamas dvejopa prasme.

Pirma, rasta nemaža tuštumo bei lengvabūdiškumo, gilesnio intereso stokos. Šį priekaištą gal geriausiai dokumentavo šis jaunos dantų gydytojos, atvykusios iš Australijos, faktinis konstatavimas: "Kongrese buvo daug ir gerų paskaitų, bet jų klausėsi tik užsieniečių lietuvių jaunimas ir vyresnieji, o jūsiškiai mažai domėjosi, pas mus Australijoj daugiau interesuojasi. O tuo tarpu į šokius prigūžėjo 4-5 šimtai" (cituojama iš "Dirvos"). Be abejo, nebuvo norima tai visiems taikyti, tačiau daugumai tokia tendencija yra būdinga: panašiai teko konstatuoti po Kanados lietuvių jaunimo kongreso pernai rudenį, panašiai metai iš metų dedasi JAV Lietuvių Studentų Sąjungos suvažiavimuose — suvažiuojama gausiai, bet gausiai dalyvaujama tik šokiuose, o ne posėdžiuose.

Antra, "suamerikonėjimu" buvo turima galvoje ir faktinio nulietuvėjimo apraiška — svetimos kalbos griebimasis savo pačių tarpe. Tiek "australiečiai", tiek "europiečiai", tiek "pietų amerikiečiai", visi tai kėlė. Kaip E. čekienė "Dirvoje" citavo, viena Australijos lietuvaitė studentė "nusiskundė, kad amerikiečių lietuvių jaunimas tuoj griebiasi kalbėti angliškai. Tą pat patvirtino Vokietijos lietuvaitė, kad jie susitikę laimingi, galėdami grynai lietuviškai kalbėti". Iš antros pusės, "Drauge" korespondencijoje iš Hartfordo skaitėme, kad iš kongreso grįžę jaunuoliai tarp savo džiugių įspūdžių (kongresas "labai patikęs ir padaręs didelio įspūdžio") pastebėjo ir tai, kad "kitų kraštų lietuvių jaunimas kalbėjęs to krašto kalba. Pvz., iš Vokietijos lietuviai jaunuoliai (ės) kalbėjęsi vokiškai, iš Argentinos — ispaniškai ir t.t." Išvada labai paprasta: kituose matosi ir tai, ko savyje pačiuose nepastebima. O kad vis dėlto lietuvių jaunimui pravartu ir svetur lietuviškai mokėti, kai kurie labai akivaizdžiai gavo patys įsitikinti: besilankant Argentinos lietuvių jaunimui JAV lietuvių kolonijose, kai kurie šeimininkai norėjo, bet negalėjo su jais susikalbėti — patys tekalbėjo angliškai, o Argentinoje angliškai dar nekalbama!

Vienu žodžiu, įvairių kraštų lietuviškojo jaunimo susitikimas sudarė lygią visiems progą atviriau į save pažvelgti. Tikėkimės, kad ši proga bus vaisingai išnaudota pozityviai savikritikai, kuri yra svarbesnė už kitų kritiką.

Iš paties kongreso daugiausia atgarsio susilaukė jo pasisakymas politinės organizacijos reikalu. Neigiamai pasisakė "Naujienos", "Keleivis" ir "Nepriklausoma Lietuva". Radikaliausiai kovon prieš kongreso nutarimą šiuo reikalu "Naujienų" skiltyse išėjo P. Stravinskas, savo 9 straipsnių seriją (nuo VII.25 ligi IX. 2) įvardijęs antrašte "Jaunimo klystkeliai". Kokia dvasia kalbama su jaunimu šiuose straipsniuose, liudija jau pačios šių straipsnių antrinės antraštės: Medus ir degutas, Neišmanėlių darbas, Nėr atviros širdies, Komunistų metodu..., Kvadratinė "filosofija"..., Elito išniekinimas. Tai pavyzdys, kaip nereikia kalbėtis, nes dėl nieko negalima susikalbėti, taip kalbantis. Tokiais straipsniais vyresnioji karta tik save išjuokia jaunimo akyse.

Kitaip tenka vertinti Ant. Mažeikos "Darbininko" dviejuose numeriuose (VII.27 ir VIII.3) dalykišką tęsimą kongreso diskusijų dėl kultūrinės veiklos ir politinių žygių (su A. Izdeliu) ir dėl negatyviniu determinizmu besiremiančio pesimizmo Lietuvos klausimu (su dr. T. Remeikiu). Tai paties jaunimo savo tarpe kalbėjimosi pavyzdys. Konstatuojame tai, nesiimdami j šį pokalbį terptis.

Iš vienos pusės sulaukęs priekaištų dėl to, kas jame buvo, iš antros pusės kongresas susilaukė kritiško atgarsio dėl to, ko jame pasigesta, būtent — kultūrinio domesio. Kaip "Draugo" kultūrinio priedo redaktorius K. Bradūnas (VII.23 numery) konstatavo, ir jaunimo rengtame kongrese buvo "nė kiek nemažiau kultūrinio aspekto pamiršimo, kaip ir vyresniųjų panašaus pobūdžio sulėkimuose". Ypač šį "pamiršimą" dramatizavo A. Kairys savo laišku "Drauge" (VII.16). Iš paties jaunimo M. Drunga "Naujienose" (VIII.27) skaudžiai apgailestavo "kultūrinio išlikimo ir kultūrinės kūrybos klausimų apleidimą kongresiniuose darbuose".

Kanados LB pirmininkas A. Rinkūnas "Tėviškės Žiburiuose" (VIII.4 numery, inicialais pasirašytame straipsny) šiuo klausimu taip sprendžia. Kadangi nebuvo galima visko aprėpti, tai "teko rinktis, ir pasirinkimas buvo — pakrypimas į politines temas". Būtent, "jaunimas parodė ir pabrėžė bendrąjį mūsų išeivijos gyvenimo pulsą, pagal kurį kovai už Lietuvos išlaisvinimą priklauso pati pirmoji vieta visoje mūsų lietuviškoje veikloje". Ir tai netenka apgailestauti, "nes nieko nebūtų blogesnio, jei kada ateitų diena, kai brendęs jaunimas visai nesidomėtų Lietuvos laisvinimo reikalais". Deja, tokiai dienai nutolinti nepakeičiamai esmingai svarbu jaunimą kiek galint giliau įugdyti į mūsų kultūrą. Būdamas pedagogas, straipsnio autorius tai, be abejo, žino. Todėl, užuot skundęsis dėl šio kongreso politinio atspalvio, reiškia viltį "kitą kartą turėti pasaulio liet. jaunimo kultūros kongresą". Tai nuosekli išvada ateičiai. Atkreipdami dėmesį į šį siūlymą, tikime, kad jam bus lemta įsikūnyti ir tuo būdu išlyginti šio kongreso tam tikrą vienašališkumą. Svarbu suprasti, kad "politika" ir "kultūra" nėra atsiejamos viena nuo antros be lygaus nuostolio abiems. Tai galioja aplamai, tai galioja ir mūsų tautinei kovai.

Kongresas pasisekė — sutraukė žmones, o programos greičiau buvo per daug negu per maža, ir dėl jos nesigirdėjo skundų. Tačiau šiaip liko daug ko pasimokyti. Visuomenės informavimas apie kongreso rengimą buvo vykdomas rūpestingai. Bet tiesiog nedovanotinai buvo vėluojama paskelbti pačią kongreso programą. Iš anksto ją suplanavus ir paskelbus, būtų buvę galima dėl kai ko laiku pasisakyti, o ne jau po laiko skųstis, kaip dabar teko. Paties kongreso metu taip pat buvo jaučiama, kad ne visi rūpestingai vykdė pasiimtas pareigas. Nerūpestingumą liudijo ir toks dalykas, kaip nepasiteiravimas spaudoje skelbtų kongreso paskaitininkų, kokius mokslo laipsnius jie turi ar neturi (sunku žmogui padaryti didesnį nesmagumą, kaip prisegti neturimus titulus). Taip pat neturėjo būti sunku, patiems nežinant, pasiinformuoti, kaip angliškai kreiptis į pasikviestuosius garbės svečius. Dabar gi vieni buvo nesmagiai išaukštinami, antri buvo "degraduojami". Žinoma, tai smulkus reikalas, bet vis dėlto tai nejaukus dalykas: ką galima atleisti paprasta proga, darosi sunkiai pateisinama tokioj iškilmingoj šventėj (nežinojimas, kaip angliškai kreipiamasi į ganytojus, negalėjo nepalikti tam tikro įspūdžio ir pasikviestuose svetimtaučių svečiuose). Spaudoje buvo keliama tokio pat "nesivaržymo" ir daug reikšmingesniais atvejais, ne tik savo tarpe, bet ir santykiuose su amerikiečiais. Iš Čikagos burmistro buvo išsirūpintas lietuvių savaitės paskelbimas kongresui pagerbti, bet į kongresą atvykęs burmistro atstovas buvo visiškai ignoruotas (nei pristatytas, nei leistas kongresą pasveikinti, jis netrukus iš kongreso išėjo). Suminėjęs panašių faktų, "Darbininkas" tiesiog klausė: "nauja taktika ar takto stoka?" Klausimas yra ne be ironijos, bet, deja, taip pat ne be pagrindo.


Žinoma, vieno ar kito vienoks ar kitoks nerūpestingumas atlikti pasiimtą pareigą ar netaktiškumas pareigą bevykdant nieku būdu nepaneigia kongreso visumos teigiamo vertinimo. Užtat ir nėra ko šiuos dalykus nutylėti, greičiau reikia iš jų ateičiai pasimokyti. Kongreso rengimas jaunimui buvo gera organizacinė mokykla: pirma, dėl to, kad suteikė tos darbo patirties, kurios ir negalima kitu būdu įgyti; antra, dėl to, kad leido ir į savo kartos žmones kritiškiau pažvelgti (tai, kas spaudoj buvo prikišta kaip "arogancija" greičiau tebuvo naivus pasitikėjimas, jog jaunystė apsaugo nuo klaidų ar be pastangų laiduoja sėkmę).

Žmonės darbe ilaiškėja, kurie tik sutinka prieky rodytis ir kurie iš tikro tinka darbui atlikti. Kaip kiti didesni žygiai, taip ir šis kongresas išvedė viešumon ištisą eilę pozityvių visuomeninių pajėgų.

Yra teisė kritiškai vertinti vienus ar kitus kongreso rengimo ar pravedimo momentus, bet būtų neteisu dėl to nuvertinti patį kongresą. Jis buvo didelis lietuviškosios bendruomenės (tiek mažosiomis, tiek didžiosiomis raidėmis) laimėjimas: 1. kongresas išvedė į lietuviškosios išeivijos areną jaunąją kartą; 2. padėjo pagrindą įvairių kraštų jaunimui suartėti vienon lietuviškon šeimon. Ateities uždavinys yra šiuos laimėjimus kuo giliau įtvirtinti — jaunąsias pajėgas kuo pozityviau įjungti į visas lietuviškosios bendruomenės gyvenimo sritis. Kam dar vis ligšiol Lietuvių Bendruomenės prasmė liko neaiški, tam, rodos, šis pasaulio lietuvių jaunimo kongresas klausimą atsakė.

Taikliai bendrąjį kongreso įvertinimą formulavo "Darbininkas" (VIII.26), kuriuo ir galima baigti jo aprašymą: "Kongrese buvo pasėta sėkla — jaunimo tautinio suartėjimo ir bendros veiklos sėkla. Nusiskundžiama, kad kongreso metu mažai tebuvo suartėta. Bet daug suartėta po kongreso. Dar daugiau suartėjimas priklausys nuo to, kiek ateityje bus padaryta pastangų ryšius tarp įvairių kraštų lietuviško jaunimo plėsti ir gilinti".