LIETUVOS KRIKŠTO PROBLEMA Spausdinti
Kada lietuvių tauta buvo pakrikštyta?

5. 1387 metų Lietuvos krikšto charakteris
Iš Livonijos kryžiuočių pagalba 1250 (1251) m. Lietuvoje neofito valdovo pradėtojo krikšto nieko nebebuvo likę, ne vien kiek tai lietė bažnytinio gyvenimo organizaciją, bet ir pačią tautos masę. Gal ne dėl to, kad tą krikštą buvo nešęs vis dar iš lietuvių tautos gyvo kūno kraują tebelašinąs kryžiuočių ordinas, pirmoji Mindaugo iniciatyva niekur neužsimenama nė viename Jogailos ir Vytauto dokumente, susietame su Lietuvos krikštu.

Bažnytinės organizacijos kūrimą Lietuvoje ir pačios lietuvių tautos krikštijimą reikėjo pradėti visai iš naujo. Kaip ir pas pačius lenkus ar rusus, vengrus, danus, norvegus ir kitas Europos tautas, krikštas buvo pradėtas kaimyno pagalba. Ta pagalba atsirado svarbia politine proga, kurią paaiškina Kriavo aktas.

Lietuvos christianizacija prasidėjo nuo asmeniško krikšto jos valdovo Jogailos Algirdaičio, apie kurį dar iki šiol vis dar pas mus laikosi eilė istoriškai nepagrįstų teigimų, tendencingai formuluotų nuo tautinio atgimimo laikų. Istoriškai žinoma, kad, 1386. II. 14 nuvykęs Krokuvon, jau rytojaus dieną Jogaila buvo Gniezno arkivyskupo Bodzantos (Bodzętos) pakrikštytas Vladislovo vardu. Rašoma, jog ir Vytautas, tada gaudamas Aleksandro vardą, viešai prisijungęs prie lotyniškai krikštytųjų pusbrolių, nes jis 1383 m. kryžiuočių jau buvo buvęs krikštytas. Čia neanalizuosime komplikuoto klausimo, kurie iš Jogailos brolių tada Krokuvoje buvo pakrikštyti lotyniškai. Įvairūs šaltiniai (Dlugošas, Krokuvos kalendorius, Miechovos kronika ir kt.) čia nesutaria.

Aptvarkęs skubiuosius politinius reikalus Lenkijoje, Jogaila tuojau ėmė vykdyti vieną iš reikšmingiausių Kriavo pažadų — 1386 m. gale jis jau vyko Lietuvos krikštyti. Kaip prieš metus Krokuvoje buvo įvykdytas Lietuvos valdovo ir kitų jos kunigaikščių krikštas, taip Gedimino sostinėje pirmiausia turėjo būti krikštijami bajorai.

Viešas atsisakymas nuo pagonybės ir pasukimas į Vakarų krikščionybę lietuvių tautos gyvenime ir kultūriniu atžvilgiu reiškė nepaprastą posūkį, kai nuo seno didelė dalis valstybės gyventojų buvo skirtingo tikėjimo ir kultūros. Tačiau lenkai tam Lietuvos krikštui 1387 m., kuris klaidingai yra buvęs pavadintas "Aukštaičių krikštu", neteikė didelės svarbos. Kaip patvirtina ir pačios Jogailos Vilniuje duotosios privilegijos, neofitas — naujasis Lenkijos karalius Lietuvos sostinėn atvyko su mažu kunigų būreliu, kuriame nebuvo nei Gniezno arkivyskupo Bodzantos, nei Krokuvoje lietuvių kunigaikščius krikštijusio vietos vyskupo J. Radlicos, nei veiklaus Poznanės vysk. Dobrogosto.

Nors iš jaunutės ir pamaldžios Jogailienės nuo seno vis yra norima padaryti Lietuvos apaštale, bet ir ji — nors šiaip jau Lietuvos Bažnyčiai negailėjo dovanų (Sacr. Poloniae Millennium IV 1957 104-107) — Lietuvos krikšto akte Vilniuje nedalyvavo. Skubėdami atitaisyti iš Vengrijos karaliaus Liudviko, Jadvygos tėvo, patirtą skriaudą, lenkų kilmingieji iš Krokuvos Jadvygą išsivežė Raudonoj on Rusion. Iš ten buvo išvarinėjami vengrų seniūnai, ir kraštas prijungtas Lenkijai. Tuo pat metu, kai Jogaila Vilniuje vykdė savo tautos krikštą, Jadvyga iškilmingai įvažiavo į Lvovą ir tam miestui suteikė svarbią privilegiją.

Apie pačią Lietuvos krikštijimo eigą nedaug teturime šaltinių. Ordino kronikos, kurios šiaip jau iki nuobodumo vis aprašinėjo karo žygius Lietuvon, lietuvių krikšto klausimu tyli, nes tai, kas dėjosi tada Vilniuje, buvo skersai kelio kryžiuočių planams. Su dideliu nepasitenkinimu jie turėjo iš šalies stebėti, kaip be jų pagalbos buvo ruošiamasi lotyniškai pakrikštyti tą žemę, kuriai užvaldyti jie buvo tiek daug aukų sudėję ir krikštijimo teisę tik sau tepripažino. Kai taikiai, be kraujo praliejimo buvo pagaliau ne iš kryžiuočių pusės atliekamas pagonių lietuvių krikštas, tam faktui pažymėti Ordino metraščiai neturėjo gero žodžio. Todėl belieka pasitikėti tik vieninteliu plačiu šaltiniu apie lietuvių krikštą, būtent šiaip jau gana lietuviams nepalankia ir daug netikslumų turinčia Dlugošo kronika.

Paties Jogailos įsakymu Vilniaus pilies papėdėje esančioje alkvietėje ir kitur aplink buvo sunaikinti pagoniški aukų židiniai. Buvo liepta iškirsti šventais laikomus medžius ir giraites, namuose išmušti garbinamus žalčius. Nesant užtenkamai lietuviškai mokančių kunigų, esą pats Jogaila išvertęs lietuvių kalbon "Tėve mūsų" ir "Tikiu Dievą Tėvą". Tačiau pavaldiniams pradžioje labiau reiškė ne tiek pats naujojo mokslo turinys, kiek jų valdovo autoritetas, įsakąs mesti senus tikėjimus ir prietarus. Savo valdovui paklusę bajorai turėjo prisiimti tokį pat tikėjimą, kokį jų valdovas pradėjo naujai išpažinti. Šitokioje dvasioje reikia suprasti ir Jogailos atliktą katekizminių tiesų aiškinimą. Po 25-rių metų lygiai panašiai jiedu abu su Vytautu elgėsi Žemaičiuose. Norį gyventi vienybėje su savo valdovu turėjo jo žodžio klausyti ir tikėjimo srityje. Tokį nusistatymą jau ryškiai parodė senosios Rusios krikštytojas Kijevo Vladimiras ar Lenkijoje Mieško įpėdinis Boleslovas Narsusis, kuris pvz. pasninką sulaužiusiems liepdavo dantis išdaužyti. . .

Lietuvos kunigaikščių misijinio uolumo prasmė yra paprasta: jie turėjo ieškoti progos ir prieš Vakarų pasaulį, ilgai į lietuvių žemę te-siuntusį ginkluotų riterių būrius kryžiuočiams pagelbėti, viešai pasirodyti, jog jie jau yra tikri krikščionys. Valdantieji Gediminaičiai Lietuvoje turėjo stengtis tai pabrėžti ir prieš Ordiną, kuris ne tik savo propagandoje neigė lietuvių krikšto nuoširdumą ir patvarumą, bet ir tęsė kryžiaus karo žygius. Įdomu, kad ir naujuose tyrinėjimuose apie Ordino kovą prieš pagonis tos dvasios formulavimų ir dabar netrūksta (žr. E. Weise). Savo politiniais sumetimais kryžiuočiai lietuvius ir jų kunigaikščius ilgai Vakarams pristatinėjo netikrais krikščionimis. Dar 1401 m. apie Jogailą buvo ironiškai rašoma, jog jis "dėl karalystės ir gražios moters leido sau ant galvos užpilti truputėlį vandens" (Codex diplom. Prus-sicus VI, 120). Kryžiuočiai rėmė uoliai taip pat Habsburgų skleidžiamus kaltinimus, esą Jogaila nelegaliai pagrobęs Vilhelmo Habsburgiečio žmoną Jadvygą. Tad su šio pastarojo žinia Ordino generalinis prokuratorius Romoje rūpinosi, kad popiežius pripažintų Jogailos ir Jadvygos moterystę neteisėta, esą Jadvyga patekusi bigamijon. . . Tačiau Romos Kurija atsargiai ir pagrįstai laukė, jog naujakrikšto karaliaus žygis Europos rytuose lotynų Bažnyčiai duos naudos. Tad popiež. Urbonas VI ne tik neskubėjo su Habsburgams palankiu sprendimu, bet jau 1388. IV.17, pavadindamas Jogailą "princeps christianissimus", reiškė entuziastišką džiaugsmą (CDV I, 23), kad lietuvių tauta nusikratė pagonybės, prietarų ir "stabų garbinimo" (t. p. 21). Urbonas VI vis rašė: "... Džiaugiamės Viešpatyje . . . mūsų tėviška širdis džiūgauja, džiaugiamės . . . linksminamės..." (t. p. 23). Tai katalikų Bažnyčios Galvai reiškė, kad lietuvių tauta pagaliau yra pasikrikštijusi. Iš Europos valdovų Prancūzijos Karolis VI buvo pirmasis, kuris tada Jogailą sveikino. J. Jakštas yra nurodęs ryšį tarp prancūzų karaliaus rašto ir riterio Pilypo de Mezières žinių apie Lietuvą, kai šis tada teigė, jog Jogaila tada apsikrikštijo "avec quatre des ses frères et son peuple de Layto" (Comm. Balt. VI-VII 1950,172). Vakaruose tad tuojau, nežiūrint nepalankios Ordino propagandos, su 1387 m. Lietuvos krikštu, nekalbant apie Romą, tuojau buvo skaitomasi.

Lietuvos valdovo jos sostinėje pradėtas krikštas turėjo reikšti visų didžiosios kunigaikštijos lietuvių oficialų atsisakymą nuo pagonybės, kurios uždelstas laikymasis tiek daug nuostolių buvo pridaręs lietuviams. Kokias pasėkas yra palikęs toks pavėluotas krikščionybės įvedimas lietuvių tautai, akivaizdžiai savo laiku (1938) yra nusakęs kun. St. Yla.

Kada vėl po Mindaugo mirties tragiškai išvirtęs lotyniškasis kryžius buvo grąžintas viešai į Lietuvą, atskiroms sritims ir žemėms bebuvo tik techniškas laiko klausimas, kada kurioje iš jų anksčiau bus suspėtas atlikti pagonių pakrikštijimas. Kai kur jis nusitęsė iki Jogailos vaikaičių. Bet toji aplinkybė visai nekeičia oficialaus Lietuvos krikšto fakto, susieto su 1387 metų data. Kaip jau teisingai savo laiku yra iškėlęs Ad. Šapoka (Naujoji Romuva 1937 Nr. 31-32, 585-7), netiksliai nuo seno Romos krikščionybės įvedimo Lietuvoje yra padalijamas į du krikštu: Aukštaičių (1387) ir Žemaičių (1413 ar 1417). Išeidami iš ano meto kovos interesų prieš kryžiuočius, valdantieji pusbroliai (Vytautas ir Jogaila) Konstancos bažnytiniame susirinkime ypatingai pabrėžė atskirą Žemaičių krikštijimą (CDV I 737), nors ten misijos jau buvo anksčiau prasidėjusios (M. Andziulytė - Ruginienė, Žemaičių christianizacijos pradžia 1937, 31). Iš Jogailos ir Vytauto uolios christianizacijos, kuri judviejų mirties progomis užfiksuota plačiuose pamoksluose, yra matyti, kaip vadovaujantieji Gedimino giminės kunigaikščiai ir savo pavyzdžiu rodė, jog visa lietuvių tauta turi priimti Romos krikštą.

Apie XIII amžiaus vidurio krikšto bandymą Lietuvoje neturime jokių konkretesnių duomenų, kaip toji christianizacija buvo pravesta. 1387 Vilniuje, sprendžiant iš Dlugošo kronikos, per tą pagrindinį gyventojų krikštijimą, kelias dienas buvo mokoma naujo tikėjimo tiesų. Vyrai ir moterys,  suskirstyti  į  atskirus  būrius, gaudavo atskirą vardą, užtenkamai ("sufficienter") krikštijamuosius pašlakstant vandeniu. Neduodami skaičių, rusų metraščiai yra atžymėję, kad "pusė Vilniaus" priėmė "vokiečių tikėjimą". Matomai kitą sostinės pusę galėjo sudaryti krikščionys stačiatikiai ir svetimtaučiai, pirmoje eilėje vokiečių pirkliai.

1387 Jogaila važinėjo iš Vilniaus ir kitur, vis įsakydamas mesti pagonybę. Tada buvo įkurtos ir pirmosios parapijos, apie kurių egzistavimą Lietuvoje iki tol niekur pėdsakų nebuvo buvę. Jeigu tačiau tarp pirmųjų įkurtų bažnyčių neminimi Trakai ir Kaunas, tai yra ženklas, jog ten iš anksčiau jau turėjo būti bažnyčios, juo labiau, kad abiejuose miestuose buvo krikščionių, ypač pirklių.

Su Mindaugo žuvimu tuoj pat pradingus "Lietuvos vyskupijai", 1387.11.17 Jogaila davė pradžią jo senelio Gedimino įkurtoje sostinėje naujai vyskupijai. Nuo pat pradžių Vilniaus vyskupas pasidarė centrinis asmuo Lietuvos bažnytiniame gyvenime. Abu pirmieji Vilniaus vyskupai buvo pranciškonai (Andrius Vosila, Jokūbas Plichta), jau nuo anksčiau gyvenę Lietuvoje ir mokėję lietuviškai.

Vilniaus katedra buvo pastatyta pagoniškos lietuvių alkvietės žemėje. Tikra yra, kad ir kitur Lietuvoje bažnyčioms būdavo parenkamos pagonių pamėgtos lankyti ir jų gerbtos alkvietės, alkakalniai ir aukų kalnai. Nuo seno pripratę rinktis į senojo kulto giraites, prie iki tol gerbtų medžių naujakrikštai ir jų palikuonys sėkmingiau ten buvo pratinami prie naujojo tikėjimo.

Naujoji vyskupija ir parapijos buvo gausiai aprūpintos žemėmis. Lietuvos bažnytinei nuosavybei tada buvo duota tvirta ekonominė ir teisinė pradžia. Bet nuo pat pradžių gausios beneficijos Lietuvos bažnyčioms buvo stiprus paskatas artimos Mozūrijos ir tada Lietuvai priklaususios Palenkės kunigams ieškoti ten vietų kapitulose, parapijose.

1387 metų krikštijimas daugeliu atžvilgių, ypač teisinėje srityje, įgijo plačią bazę. Trijų vasario mėn. (1387) Vilniuje Jogailos duotų dokumentų grandinėje reikšmingiausia buvo Pelenų dienos (11.20) privilegija. Krikštą priėmusieji bajorai įgijo įvairių teisių. Kai Romos krikščionybė buvo paskelbta valstybiniu tikėjimu, Jogaila net griežtomis priemonėmis siekė apsaugoti jaunutę Lietuvos lotyniškąją krikščionybę nuo žymiai senesnės ir rytinėje valstybės dalyje savo tradicijas turinčios stačiatikybės. Lotyniškąjį kryžių Lietuvos stiprindamas, Algirdai tis atskiru dokumentu (II. 22) uždraudė nau-jakrikštams tikybiniu atžvilgiu mišrias moterystes. Lietuviai negalėjo tuoktis ir toliau moterystėje gyventi su rusais ir nekatalikais, kol antroji pusė nebus priėmusi katalikų tikėjimo. Įsakyme buvo įsakmiai pažymėta, jeigu kas būtų vedęs rusų ar lietuvė moteris ištekėjusi už ruso, "turi sekti kataliką ar katalikę" ir priimti Romos krikštą. Prie to jie "gali būti verčiami net kūno bausmėmis" (CDV I, 13-15).

Savo dokumente Jogaila pareiškė, jog, jo broliams ir visiems Lietuvos didikams sutinkant, jis įsipareigojo visus lietuvių tautos gyventojus, kokioje jie bebūtų sektoje, "patraukti, pašaukti, net jėga priversti" paklusti Romos Bažnyčiai. Lotynišką krikštą skelbiant lietuviams privalomu ir draudžiant religiniu atžvilgiu mišrias moterystes, etnografinis lietuvių elementas buvo skiriamas nuo rytinių slavų ir ateičiai saugojamas nuo stačiatikių įtakos. Statant pylimą prieš stačiatikybę, tuo pačiu vėliau buvo sulaikomas rusėjimas.

Varžydamasis su Maskva dėl įtakos rusų žemėse, Jogailos tėvas buvo skelbęs, jog visa Rusija turinti lietuviams priklausyti. Sūnus, kuris buvo leidęsis į derybas priimti maskviečių tikėjimą, iš Krokuvos atsivežė naują programą: lotyniškai krikštyti lietuviai turėjo būti ištraukti iš Rytų sferos ir per krikšto formą labiau nukreipti į Vakarus. Kai Gediminaičiai, valdydami savo žemes plačioje Lietuvos kunigaikštijoje, tikėjimo atžvilgiu buvo išsidaliję tarp pagonybės ir graikų krikšto, tik didžiojo kunigaikščio žingsnis galėjo nulemti lietuvių tautos krikšto ateitį. Tas žingsnis buvo juo reikšmingesnis prisimenant, kaip po Kęstučio mirties ant peilio ašmens vartėsi klausimas, ar Lietuva galutinai neapsispręs už stačiatikių tikėjimą. Lietuva tuojau galėjo skelbtis pasauliui, jog ji yra paženklinta Vakarų kryžiumi. Nors kryžiuočiai dar iki pat Žalgirio kautynių lietuvius Europai pristatinėjo kaip pavojingus rytų "saracėnus", tačiau greitai kryžiaus karų šauksmas turėjo nutilti. Drauge išnyko ir tituluotų kryžininkų - riterių "žygiai Lietuvon".

6. Pora baigiamųjų išvadų
Remiantis ne gyvenamojo momento reikalavimais, o mozaika istoriniu pagrindu XIII ir XIV amžių įvairių šaltinių, kronikų ir autentiškų to laiko dokumentų, realiu lietuvių tautos krikštu tegalima laikyti 1387 metų krikštą. Jeigu prie lietuvių tautos krikšto tada būtų prisidėję grynąja Evangelijos dvasia persiėmę airių, škotų vienuoliai, jų iniciatyvą daug labiau brangintume, negu paties Krokuvoje pakrikštyto lietuvio Algirdaičio pastangas. Lietuvos krikšto įvertinimas ir to krikšto  vad.  "nuopelnų"
 
klausimas darosi apsunkintas dėl kai kurių svarbių aplinkybių. Iš vienos pusės lenkai, neišskiriant nė jų istorikų, vis nevengia pabrėžti savos tautos nuopelnų, jog tik ji ištraukusi lietuvius iš pagonybės . . . Bet čia dažnai pamirštama, jog tikraisiais lietuvių tautos krikštytojais ir jos bažnytinės organizacijos kūrėjais buvo patys Lietuvos valdovai, du didieji pusbroliai Jogaila ir Vytautas. O apie iš Lenkijos Lietuvon atvykstančius kunigus, kurie nedarė jokių pastangų mokytis žmonių kalbos, deja, teisingai galima kartoti žinomą kan. K. Prapuolenio formulavimą, jog tai buvo "nebyliai apaštalai". Šitas klausimas sudarytų atskirą temą, kuriai išvystyti yra naujų ir įspūdingų šaltinių. Taip pat atskirai reikėtų svarstyti ir klausimą, kas Lietuvoje labiausiai yra prisidėjęs prie lenkinimo! Nuo tautinio atgimimo laikų šituo atžvilgiu labiausiai buvo pakaltinta Bažnyčia. Tas kaltinimas dažnomis progomis tebekartoj amas iki šiolei. O vis tik katalikų Bažnyčia bendrosios respublikos laikais, kai Lietuvos bajorai vaikėsi lenkiško gyvenimo formų ir jų kalbos, bebuvo likusi vienintelė viešoji institucija, kuri dar palaikė liaudies kalbą, kuri buvo seimeliuose, teismuose ir kitose respublikos įstaigose niekinama (Aidai, 1953 Nr. 8 ir 9).

Kriavo akto pasėkoje priimtasis lotyniškas krikštas užkirto kelią stačiatikybės įtakai į lietuvių tautą, bet ir sudarė galimybių vėliau lenkų kultūrai plisti. Tačiau pačios to krikšto reikšmės negalima dėl to istoriškai mažinti ar jos neigti. Tik dažnai dėl įvairių resentimentų ir išskaičiavimų nepajėgiama to reikšmingo fakto lietuvių tautos istorijoje objektyviai vertinti.

Yra visa eilė anų lietuvių - lenkų santykių šimtmečių reiškinių ir faktų, kur vis dar vertinimai lieka dažnai vienašališki. Ne be pagrindo didžiuojamės Vilniaus Akademija, kaip iš viso pirmąja aukštąja mokykla Rytų Europos plotuose, kai rusai iš viso negreitai savo aukštąją mokyklą Maskvoje įkūrė. Tačiau akademijos nuopelnams atžymėti nekenkia faktas, kad pirmuoju jos rektoriumi kelerius metus buvo žymusis lenkų jėzuitas Petras Skarga, kad ir toliau lenkai toje svarbioje Lietuvos Švietimo įstaigoje, iš kurios ilgainiui 1803 m. išaugo Vilniaus universitetas, yra vaidinę svarbų vaidmenį.

To bendro anos epochos palikimo negalima vertinti 1919-39 m. lietuvių - lenkų skirtybių ir ginčo dėl Vilniaus nuotaikose, bet tik to pat meto mastu. Tą patį reikia pasakyti ir apie lietuvių tautos krikštą ir tikrąją to krikšto datą. Jeigu jau norima "surasti" naują datą ir ją plačiau įpilietinti, taip kad ir istorijos tyrinėjimuose su ja būtų skaitomasi, tai reikėtų pirmiausia nuosekliai "atsiskaityti" su visa eile svarbių XIV amžiaus aplinkybių, kurios lietuvius terodo dar pagonimis. Kai vokiečių ordinas Lietuvą krikšto atžvilgiu buvo įvaręs į akligatvį, Jogailai pasitaikiusi vėlyva proga pagaliau lietuvių tautą įvesti į Europos krikščioniškųjų tautų šeimą negalėjo būti laikoma nereikšminga.

Iš Mindaugo kontakto su jam krikščionybę nešusiu Livonijos ordinu XIV amžiuje buvo kartojama, jog Ordino skriaudos vertusios jį atsisakyti nuo tos sąjungos ir nuo pačios krikščionybės. Deja, to trumpos datos krikšto, kuris visam šimtmečiui su viršum vėl leido viešpatauti pagonybei, negalima pavadinti lietuvių tautos krikštu. Su tuo trumpu epizodu vėliau niekur nebesiskaitoma. Tačiau 1387 metų krikštą ne tik patys Lietuvos valdovai pergyveno, bet ir Romos Kurija tuojau priėmė kaip tikrą iki tol pagoniškos lietuvių tautos krikštą. Tos svarbios datos reikšmei sumažinti neužtenka publicistinių samprotavimų ir svarstymų, liečiančių Mindaugo laikus.

Eilė lenkų, vokiečių, rusų, ukrainiečių ir, palyginti, daug lietuvių per paskutinius 60 metų yra tyrinėję Mindaugo laikotarpį, tačiau jis pats, kaip ir visa jo epocha palieka keletą tokių sunkių problemų, kurių, tur būt, niekados nebus pajėgta išspręsti. Bet jo įkurtosios vyskupijos klausimas prie tokių neišsprendžiamų problemų nepriklauso, nes to pat laiko šaltinių nuotrupos liudija jos greitą pabaigą.

Krikščionybės kelias Lietuvon atidengia įdomių paradoksų. Vokiečių ordinas, aukščiausių institucijų numylėtas ir gausiomis privilegijomis aprūpintas globotinis, naudojosi išimtine teise atstovauti visam christianizacijos reikalui prieš pagonis lietuvius. Tačiau 1387 m. jis turėjo iš šono piktai stebėti, jog tą patį lotynišką kryžių lietuviai priėmė, bet iš viso nesinaudojo Ordino pagalba. Dar daugiau! Kai tik pasirodė Liuterio mokslas, Prūsų žemės kryžiuočiai pirmieji atsimetė nuo Romos, o tik prieš 130 metų krikštyta lietuvių tauta protestantizmo bangai atsispyrė. Ji tvirtai laikėsi vėliau to tikėjimo, kurį jai buvo per eilę generacijų ginklu nešęs tas ordinas.

Lietuvių tauta daug aukų sudėjo, kol ji surado nepavojingą išeitį priimti krikštui. Vėliau garsioji kryžių ir Marijos žemė, šventoji Lietuva (taip ji buvo pavadinta), vėl aukas dėjo, nes ji nuoširdžiai rodė savo ištikimybę Romos kryžiui. Tą kryžių gynė ji vysk. M. Valančiaus laikais, kai prasidėjo didžioji rusinimo - pravo-slavinimo "orgija" (Ad. Jakštas). Tą kryžių tebegina ji, kai prašo Marijos gelbėti "krauju ir ašaromis, pasiryžimu ir meile išpuoštą žemę" (Sibiro tremtinių maldaknygė 1959, 26).

Santrumpos
CDV I — Codex Diplomaticus Ecclesiae Cathedra-lis necnon Dioeceseos Vilnenis I 1948. L U B — Liv-, Esth-und Curländisches Urkundenbuch III 1857. MPV — Monumentą Poloniae Vaticana III 1914. PRL — Paszkie-wicz, Regesta Lithuaniae 1930. PS R L II: Pohioje Sob-ranije Russkich Letopisej II 1908. PUB — Preussisches Urkundenbuch I 1882-1909; IV 1960. SRP — Scriptores Rerum Prussicarum I-III 1861-66. TMPL — Theiner, Vetera Monumentą Poloniae et Lithuaniae I 1860.

Kai kas iš literatūros, paliečiančios čia iškeltus klausimus

W. Abraham, Powstanie organizacyi košciola lacihskiego na Rusi I 1904. K. Chodynicki, Pröby zaprowadzenia chrzescijanstwa na Litwie przed r. 1386 (Przegląd Historyczny XVIII, 1914, sąs. 2 ir 3. K. Forstreuter, Deutschland und Litauen im Mittelalter 1962. V. Gidžiūnas, De fratribus minoribus in Lituania I 1950. St. Yla, Krikščionybės įvedimas Lietuvoje 1938. Z. Ivinskis, A. Contribution to the History of the Conversion of Lithuania (Baltic and Scandinavian Countries V 1939 Nr. 1) ; naujus duomenis žr. Suvaž. Darbai V 1964 ir Metraštis I 1965 (Mindaugas). J. Jakštas, Vokiečių ordinas ir Lietuva Vytenio ir Gedimino metu (Senove I-II 1935-36). A. Kučinskas, Kęstutis 1938. J. Stakauskas, Lietuva ir Vakarų Europa XIII-me amžiuje 1934. S. Sužiedėlis, Tautvilas (Liet. Encikl. 30 1964). E. Weise, Der Heidenkampf des Deutschen Ordens (Zeitschrift für Ostforschung 1963, Heft 3 ir 4, 1964 Heft 3).