F. W. Foersteriui mirus Spausdinti
Nors F. W. Fooersteriui ir nebuvo lemta pasiekti tikro pasaulinio poveikio, tačiau lietuviuose jo įtaka buvo iš tikro didelė. Pirma, M. Pečkauskaitė ir kt. buvo išvertę nemaža jo raštų. Antra, didžiai jį vertino ir mūsų pedagogai, visų pirma prof. St. Šalkauskis, kuris naudojosi Foersteriu savo pedagogikos kurso atitinkamose dalyse ir gausiai jį citavo savo raštuose. Todėl ir pagerbiame šį neseniai mirusį pedagogą atskiru straipsniu, kurį pakiliai parašė Ottawos universiteto Lyginamosios pedagogikos centro direktorius prof. dr. A. Ramūnas.
Red.


Š. m. sausio 9 mirė didžiadvasis Foersteris, sulaukęs kone 100 metų (1869-1966).
Friedrichas Wilhelmas Foersteris yra tarsi mitiškas Atlantas, ant savo pečių laikantis XX amžiaus pedagoginės minties pasaulį.

Nuo to laiko, kada pasirodė Jean Jacques Rousseau pedagoginis romanas Emile (1762), joks antras pedagoginis rašytojas savo žodžiu ir raštu nėra taip sukrėtęs, paveikęs, žavėjęs Europą ir pasaulį. Ir Lietuvos mokyklinės minties pasauliui jis buvo viena iš šviesiausių lydimųjų kelio žvaigždžių.

Foersteris turėjo laimę ir nelaimę išgyventi ne tik Vokietijos, bet ir Europos ir pasaulio istoriją, ką jisai ir yra vaizdžiai aprašęs savo memuaruose.1 Kaip kad ir kitam įžymiam naujųjų laikų pedagogui, būtent J. A. Komenskiui-Komenijui (1592-1670), taip ir Foersteriui teko didesnę savo gyvenimo dalį praleisti ir mirti tremtyje! Bet dvasios milžinus gyvenimo sunkenybės dar labiau užgrūdina, o šiaudadvašius visiškai sužlugdo!

Lietuvoje Foersteris buvo pats populiariausias pedagogas, nors tiesioginiai į pačią lietuvišką auditoriją jis yra prabilęs (pasikalbėjime su rašančiuoju) tiktai 1956 metais,2 vadinasi, sulaukęs arti 90 metų. O vienok Foersterį iš vienos pusės ir Lietuvą, ypač istorinę Lietuvą, iš antros pusės sieja kai kurie labai įdomūs ryšiai. Tiesa, kad Lietuva tikrai daug yra pasimokiusi iš XX amžiaus pedagoginės minties Nestoriaus. Kilniaširdė Marija Pečkauskaitė, Foersterio mokinė, į lietuvių kalbą išvertė ir išpopuliarino savo mokytojo veikalus: Jaunuomenės auklėjimas (1926), Auklėjimas ir auklėjimasis (1928), Mokėk gyventi (1934), Seksualinė etika ir seksualinė pedagogija (1923), Kristus ir žmogaus gyvenimas (1931), (be to, Br. Stočkus išvertė Amžinoji šviesa ir žmonių tamsybės 1937. — Red.). Bet yra ir atvirkščia santykio pusė. Čia Foersteris buvo ne davėjas, o gavėjas. Ir žodžiu ir raštu Foersteris nekartą yra pabrėžęs, jog jo politinės minties susiformavimui lemiančios reikšmės turėjęs Constantin Frantz (1817-1891). Pastarasis, pasirodo, yra buvęs Adomo Mickevičiaus, profesoriavusio College de France, Paryžiuje, mokinys; gilindamasis į savo mokytojo drąsias vizijas,3 pamilo — kaip kad savo metu Johann Gottlieb Herder (1744-1803) — Pabaltijo kraštus, Centro Europą ir Rytų pasaulį. Constantin Frantz — Jungtinės Europos idėjos ir idealo vėliavnešys! Pažymėtina yra tai, jog su Frantzo mokslu Foersterį bus supažindinęs Lietuvoje gimęs, bet profesoriavęs Vakarų Europoje jo intymus sielos bičiulis — Robert Saitschick. Per pastarąjį Foersteris suėjo į labai įdomų kontaktą su Leninu.'1 Ten pat, būtent Zūriche, buvo dar viena reta įžymybė, būtent prie Kauno Aleksote gimęs Hermann Minkowski (1864-1909), reliatyvybės5 mokslo pradininkas ir mokytojas Alberto Einšteino, su kuriuo Foersteris buvo susibičiuliavęs.

Kalbant apie Foersterį ir Lietuvą, negalima čia nepaminėti mūsų įžymaus filosofo ir rašytojo prof. dr. Antano Maceinos, kuris vyko Šveicarijon persiimti šio didžiadvasio mokytojo minčių ir asmenybės pasauliniu spinduliavimu.

Foersteris atstovauja Alberto Didžiojo, Leibnizo, Goethes, Schillerio, Herderio, Kanto, Hum-boldto Vokietijai. Tikrenybėje jis personifikuoja, simbolizuoja, įprasmina tai, kas yra kilniausia ne tik Vokietijos, bet ir visos Europos ir visos žmonijos širdyje ir sieloje.

Štai kai kurie pagrindiniai šio didžio mokytojo gyvenimo bruožai.8 Friedrichas Wilhelmas (nesumaišyti su Wilhelmu Foersteriu — pedagogo tėvu!) Foersteris gimė Berlyne, 1869 birželio 2. Jo tėvas, Berlyno observatorijos direktorius ir tarptautinės svorių ir matų komisijos pirmininkas, buvo europinio masto mokslininkas, filantropas, pacifistas.7

Abu Foersteriai — ir tėvas8 ir sūnus9 — stovėjo prispaustųjų ir nužemintųjų, nesuprastųjų pusėje.

Jaunas Friedrichas Wilhelmas, baigęs Friedrich Wilhelm gimnaziją Berlyne, studijuoja etiką bei sociologiją Berlyno universitete ir ekonomiką bei filosofiją Freiburgo universitete. 1893 gauna daktaro laipsnį, parašęs disertaciją apie Kanto etiką.10 1894 pradeda redaguoti žurnalą Ethische Kultur. 1895 kaizeris Wilhelmas II užsipuola Vokietijos socialdemokratus bei kairiuosius. Foersteris, nieko nelaukdamas, stoja ginti skriaudžiamuosius ir to paties žurnalo puslapiuose išdrįsta pulti patį kaizerį! Už tatai trims mėnesiams įmetamas į kalėjimą; eo ipso užkerta sau kelią į akademinę karjerą Vokietijos universitetuose. Lieka du vokiškai kalbantys kraštai kaip du pagrindiniai tremties pasirinkimai — Šveicarija ir Austrija. 1896 emigruoja Šveicarijon. 1897 išrenkamas Tarptautinės Etinės Kultūros Unijos generaliniu sekretorium (1897-1903). 1901-11 profesoriauja Züricho aukštojoj technikos mokykloj ir Züricho universitete. 1912 gauna pakvietimą profesoriauti Prahos universitete, bet atsisako vykti. 1912 pavasarį priima pakvietimą profesoriauti Vienos universitete. Atrodo, jog šiam pakvietimui atsirasti nemažai bus prisidėjęs įžymus Centro Europos pedagogas Otto Willmann (1839-1920), garsaus F. A. Trendelenburgo (1802-1872) mokinys, kurio mintys plačiai pasklido po visą Europą ir pasaulį.11 Pagaliau, po 17 tremties metų, Foersteris grįžta savo tėvynėn. 1913 pradeda profesoriauti Mūncheno universitete. Ir Züricho, ir Vienos, ir Mūncheno laikotarpiai yra labai svarbūs Foersterio dvasinei raidei suprasti. Zūrichas žymi pirmą didį posūkį — Foersterio atsivertimą į krikščionybę12 ir jos pasaulinį apaštalavimą.13 Viena žymi galutiną posūkį į europinį federalizmą.14 Mūnchenas žymi galutiną apsisprendimą stoti į kovą prieš prūsų bei vokiečių militariz-mą15 europinio  federalizmo  vardu.  Mūncheno kova baigiasi Foersterio antrąja tremtimi. Nuo 1919 apsigyvena Šveicarijos Luzernoj ir iš dalies Paryžiuje. Nacių slaptosios policijos nuolat sekamas ir persekiojamas, vargais negalais pasprunka iš Europos ir 1940 pasiekia Naująjį pasaulį.

Foersterio šviesi žvaigždė16 patekėjo staiga ir pradėjo šviesti Europai ir pasauliui 1904, kada pasirodė jo klasiška knyga17 apie jaunimą, skirta tėvams, mokytojams ir kunigams.

Foersteris giliai suprato ir atskleidė: 1. šių dienų žmogaus krizę; 2. šių dienų žmonijos krizę; 3. kelius į šių dienų žmogaus atgimimą; 4. kelius į šių dienų žmonijos atgimimą.
Pedagogika Foersteriui yra ne tik mokslas ir menas sukurti kilniai, aukštesnei asmenybei18 bei charakteriui, bet taip pat mokslas ir menas sukurti kilniai, aukštesnei visuomenei19 šeiminio, profesinio, tautinio, rasinio, kontinentinio ir pagaliau pasaulinio gyvenimo rėmuose.

Taigi, kaip kad Platonui bei Aristoteliui, taip ir Foersteriui pedagogika ir politika yra dvi pagrindinės glaudžiai susijusios ir jokiu būdu neperskiriamos gyvenimo sritys.

Visuomenės bei žmonijos krizės šaknis Foersteris įžiūri žmogaus krizėje, žmogaus krizės šaknis  — sielos krizėje, sielos krizės šaknis — sąžinės20 krizėje ir pagaliau sąžinės krizės šaknis — žmogaus ir žmonijos atkritime nuo Dievo,21 Kristaus ir Bažnyčios. Savo mokslo giliausiais pagrindais jis daug kur primena mums Dostojevskį ir Vladimirą Solovjovą, su kuriuo jį supažindino minėtas R. Saitschick.

Foersteris užima retą, nepaprastą, išimtinę vietą ne tik Vokietijos,22 Šveicarijos,23 Austrijos,24 kur jis gyveno ir mokė, bet aplamai Europos25 ir pagaliau pasaulinėj pedagogikos26 istorijoj. Jis tapo gyvuoju tiltu27 tarp įvairių tautų, profesijų, pasaulėžiūrų, tikėjimų, kultūrų, rasių ir kontinentų. Katalikams jis yra tiltas pažinti ir suprasti protestantus (formaliai imant, Foersteris — protestantas), protestantams — tiltas pažinti ir suprasti katalikybę, tikintiesiems — tiltas pažinti ir suprasti tikėjimo prasmę, grožį ir didybę, vokiečiams — tiltas pažinti ir suprasti Prancūziją, prancūzams — tiltas pažinti ir suprasti Vokietiją, europiečiams — tiltas pažinti ir suprasti Ameriką,28 amerikonams — tiltas pažinti ir suprasti Europą, etc.

Netenka tad abejoti, jog Foersteris yra XX amžiaus lyginamasis pedagogas nr. 1. Mūsų laimei, ir Lietuva turi įžymų lyginamąjį pedagogą dr. Prano Dielininkaičio29 (1902-1942) asmenyje.
Kaip kad savo metu Vladimiras Solovjovas30 (1853-1900) Rusijoj ar Woodrow Wilson" (1856-1924) JAV, Friedrichas Wilhelmas Foersteris atėjo į šį pasaulį per anksti — apie 50 metų!

Ir nežiūrint visų išorinių ir vidinių kliūčių, jis puikiai atliko savo misiją! Jo pedagogika yra šviesi lydimoji kelio žvaigždė savajai tėvynei,32 Europai ir pasauliui.

Per aspera ad astrą!
Per crucem ad lucem!

Ant dviejų skirtingų pasaulinių epochų slenksčio stovėdamas, Foersteris iškyla galingai prieš mūsų akis šalia naujo žmoniškumo švyturių — Martin Buberio, Mahatmos Gandhi, Jono XXIII, John F. Kennedy, Povilo VI, Pijaus XII, V. Solovjovo, Woodrow Wilsono ir kt.

Foersteris palygina savo tragišką gyvenimą ir save su legendiniu, Eddos knygose aprašytu, ereliu,33 išdrįsusiu stoti į kovą prieš pačią marių audrą! Tik vienui vienas erelis grumiasi prieš siautėjančias gamtos stichijas ir jų baisumą, kai tuo tarpu visi marių gyvūnai stebisi, laikosi atokiai, šaiposi. Bet, štai, audra pamažu praeina, nuskaidrėja dangūs, horizontuose pasirodo didelė liepsnota, spindulinga saulė, nušviečianti pasaulį ir akių regėjimą. Marių gyvūnija, pagaliau, aiškiai mato ir supranta drąsuolio erelio kovos priežastį ir prasmę! . ..

1)    Žr. Friedrich Foerster, Erlebte Weltgeschichte 1869-1953. Nürnberg: Glock und Lutz, 1953.
2)    žr. Antanas Ramūnas, "Fr. W. Foersteris kalba mums", Aidai, 1956, Nr. 5, pp. 198-206.
3)    žr. Adam Mickiewicz, Les slaves. Cours professé au Collège de France (1842-1844). Avec préface de M. Fortunat Strowski et introduction de M. Ladislas Mickiewicz. Paris: Musée Adam Mickiewicz, 1914.

4) Žr.   A. Ramūnas, op. c, pp. 198-199.
5)    Plg. Albert Einstein, The Special Theory of Re-lativity, in: The Great Ideas Today. Chicago - London -Toronto - Geneva: Encyclopedia Britannica, 1961, 446.
6)    žr. Antanas Ramūnas, "Friedrich Wilhelm Foerster", Lietuvių Enciklopedija VI, 320-322.
7)    Wilhelm Foerster, Lebenserinnerungen un Lebenshoffnungen (1832-1910). Berlin: Georg Reimer, 1911.

8)    Ibidem.
9)    Ibidem.
10)    F. W. Foerster, Der Entwicklungsgang der Kantischen Ethik bis zur reinen Vernunft. Berlin: Mayer und Müller, 1893.

11)    Žr. Antanas Ramūnas, Die pädagogische Ausstrahlung Österreichs. Wien: österreichischer Bundesverlag für Unterricht, Wissenschaft und Kunst, 1961

12)    F. W. Foerster, Christentum und Pädagogik. München: Ernst Reinhardt, 1920. Christentum und Klassenkampf, Zürich: Schulthess & Co., 1909.

13)    F. W. Foerster, Christus und das menschliche Leben. München: Ernst Reinhardt, 1920. Das Kulturproblem der Kirche. Kempten: J. Kösel & F. Pustet, 1922. Ewiges Licht und menschliches Finsternis. Luzern: Vita Nova Verlag, 1936. Religion und Charakterbildung. Zürich und Leipzig: Rotapfel Verlag, 1925.

14)    F. W. Foerster, Das österreichische Problem. Wien: H. Heller, 1914. Zentralismus oder Föderalismus. München: Ernst Reinhardt Verlag, 1922. Franco-German Reconciliation. New York: American Association for International Reconciliation, 1923. Europa und die deutsche Frage. Luzern: Vita Nova Verlag, 1937. Der Weltkrieg im Unterricht. Gotha: Friedrich A. Perthes, 1915.
15)    F. W. Foerster, Mein Kampf gegen das militaristische und nationalistische Deutschland. Stuttgart: Verlag Friede durch Recht, 1920.

16)    Plg. Antanas Ramūnas, "Friedrich Wilhelm Foerster éducateur", L'Ecole canadienne, septembre 1949.

17)    F. W. Foerster, Jugendlehre. Ein Buch für Eltern, Lehrer und Geistliche. Berlin: George Reimer Verlag, 1904.

18)    F. W. Foerster, Jugendlehre, žr. 17-tą išnašą. Lebenskunde. Ein Buch für Knaben und Mädchen. Berlin: Georg Reimer Verlag, 1905. Sexualethik und Sexualpädagogik. München: Kösel Verlag, 1907. Schule und Charakter. Zürich:  Verlag Schultheiss & Co.,  1908.   Lebens
führung. Berlin: Georg Reimer Verlag, 1909. Autorität und Freiheit. München: Kösel Verlag, 1910. Politische Ethik und politische Pädagogik. München: Ernst Reinhardt Verlag, 1910. Autorität und Selbstregierung in der Leitung der Jugendlichen. Langensalza: Verlag Hermann Beyer & Söhne, 1915. Erziehung und Selbsterziehung. Zürich: Verlag Schulthess & Co., 1917. Jugendseele, Jugendbewegung, Jugendziel. Zürich: Rotapfel Verlag, 1923. Alte und neue Erziehung. Luzern: Vita Nova Verlag, 1935.

19)    F. W. Foerster, L'examen de conscience d'un allemand. La Flèche: Dépôt des publications de la Conciliation, 1919. Europa und die deutsche Frage. Luzern: Vita Nova Verlag, 1937. Franco-German Réconciliation, žr. 14 išnašą.

20)    F. W. Foerster, Weltgeschichte und Weltgewissen. München: Verlag für Kulturpolitik, 1919. Schuld und Sühne. München: C. H. Beck Verlag, 1910.

21)    F. W. Foerster, Christus und das menschliche Leben. Ewiges Licht und menschliche Finsternis žr. 13 išnašą.

22)    Antanas Ramūnas, "La pédagogie aux pays de langue allemande", Revista Interamericaña de Educación, Nos. 40-43, septiembre-diciembre, 1950, pp. 319-331.

23)    Antanas Ramūnas, "La educación europea en el cruce de la historia", Revista Interamericaña de Educación, enero-febrero 1961.

24)    Antanas Ramūnas, Die pädagogische Ausstrahlung Österreichs žr. 11 išnašą.

25)    Antanas Ramūnas, "Die pädagogische Sendung Europas", Internationale Zeitschrift für Erziehungswissenschaft, No. 3, 1948/1949.

26)    Antanas Ramūnas, Modern Philosophies of Education. Filosofías modernas de educación. Habana (Cuba) : The Executive Committee of the Fifth Inter-American Congress of Education, 1954.

27)    Antanas Ramūnas, Vers l'intégration pédagogique de l'Europe", Bulletin Européen, juin-juillet 1959.

28)    Plg. Antanas Ramūnas, "Foersteris kalba mums", Aidai, 1956, Nr. 5, 202.

29)    Pranas Dielininkaitis, La liberté scolaire et l'Etat. Régimes soviétique, français, belge et hollandais. Vers une solution synihjihique. Paris: Librairie Félix Alean, 1933.

30)    Plg. Egbert Munzer, Solovyev: Prophet of Rus-sian-Western Unity. London: Hollis <& Carter, 1956.

31)    Plg. Arthur S. Link, Wilson: The Road to the White House. Princeton, N.J. Princeton University Press, 1947. Wilson the Diplomatist: A Look at His Major Pol-icies. Baltimore, Md.: John Hopkins Press, 1957.

32)    Antanas Ramūnas, "Interview mit Fr. W. Foerster", Vierteljahrsschrift fuer wissenschaftliche Paedago-gik. 33. Jahrgang 1957, Heft 1, pp. 52-66.

33)F. W. Foerster, Erlebte Weltgeschichte 1869-1953. Nürnberg: Glock und Lutz, 1953, 701.