Eilėraščiai |
Parašė VLADAS ŠLAITAS |
UGNIES LIEŽUVIAI Jei Vakarų krikščioniškasis pasaulis ligi šiol neišmoko gyventi pagal dieviškąjį įsakymą mylėk savo artimą, kaip patį save, juo labiau materializmo išpažinėjai (aš kalbu apie Maskvą ir Pekingą) neatneš nieko naujo, išskyrus kraują ir sugriovimą. Ugnies liežuviai vaikšto rūsčiam horizonte mūsų nelaimei. Ir šaka, kuri supasi vėjuj (paveikslui papildyt). Nieko gero danguj nematau. Ir tiktai Išganytojo nukryžiuotos ir kruvinos rankos gali atnešti sudaužytoms mūsų širdims išganingą paguodą. ŠIRDIES NUOLANKUMAS Aš amžinai buvau žolės įsimylėjėlis. Ypač švelnios ir siūbuojančios, kuri nugali rudenį, kuri nugali žiemą, idant pavasarį vėl prisikeltų iš mirusių. Ypač jinai man brangi dėl širdies nuolankumo, kurs į smūgį atsako švelnios rankos paglostymu, kurs nežino, ką reiškia žodžiai dantis už dantį arba akis už akį. Tai tiktai Išganytojas buvo plakamas ir nesigynė, buvo keikiamas ir piktžodžiaujamas, ir piktžodžiautojus laimino. Aš amžinai buvau žolės įsimylėjėlis. O! kad toks ir numirčiau! EILĖRAŠTIS MIRUSIAI O, mano miela! Kiekvienas žestas yra iš kaulų ir kraujo. Visa, kas buvo buvę, šiandieną dunkso mėlynam danguje tartum pilys, kurių išgriauti laiko dūžiai negali. Tavo mėlynos akys yra tolimos deimanto žvaigždės, kurios liepsnoja amžinam danguje, idant kartą mes vėl susitiktume. Tu prašei, kad tau duočiau nemirtingumo įrodymą. Štai: nors tu mirusi, bet kiek tai liečia mane, tu po šiai dienai esi nenumirusi. Tu tik esi atitolusi aukštame danguje kaip žvaigždė, kuri šviečia per naktį. Ir vieną kartą, kai manęs čia daugiau nebebus, mūsų dieviškos sielos susitiks danguje, idant Tas, kuris kartą mus leido, vieną kartą mus vėl prisimintų savo malonėje. PRISIMINIMŲ MALONĖ Prisiminimų gatvės yra vienintelis mano žemiškos nuosavybės įrodymas, ta prasme, kad jos nuolat miega mano krūtinėje. Ir tačiau jos priklauso ne man, bet laikui, nes ir jos, kaip ir aš, priklauso laiko malonei. Pagal tai, kiek man teikiasi laikas duoti iš savo malonės šviesių atminimų, pagal tai galiu vaikščioti mirusių miestų gatvėmis ir giedoti litanijas. Ir svarbiausia, kad nieko negaliu jau daugiau nei pridėti, anei atimti: visa, kas buvo, amžinai ir palieka, kaip buvo. Man tepriklauso liūdesys arba džiaugsmas (pagal tai, kiek aš gera arba pikta esu padaręs). Ir daugiau nieko. Ir tačiau geriau prisiminti, negu nieko neprisiminti, nes geriau būti tariamu seniai mirusių gatvių savininku, negu jau nieko daugiau šitoj žemėj nebeturėti. |