EILĖRAŠČIAI |
ŠLAVIKO MIRTIS I Dangoraižiai lekia į dangų, kurio nėra. Tik juodumoj akloj aistringai blykčioja žaliai ir raudonai ir mėlynai dažyta coca-cola. Pasiremi paskutiniosios karčiamos palangės pavargusia ranka ir išpleti akių mėlynę ir bėgi švytinčiais langais į viršų, kolei apsunkusi galva žemyn nupuola. Naktis išniekinta negailestingai — nei mėnesienos, nei žvaigždžių; bažnyčių kupolai spalvom išbraižytoj tamsoj — tarytum katilai žmogėdrų milžinų. Langai, langai, langai. . . Ir mėlynai ir raudonai dažyta coca-cola. Ir pervertas strėle Prudential Life Insurance. Norėtumei mažos pašiūrės, kuriai grąžintum seną skolą, mokėdamas su kaupu ilgai, ilgai, ilgai . . . Prie karčiamos, dangoraižių papėdėje, žmogus — mažytis, mažuliukas, mažas. O jo gyvenimo miražas, didesnis už visus dangoraižius ir visą miestą, patsai sau laidotuvių giesmes gieda. II Tenai, kur nulėkė dangoraižiai, kur nėr dangaus, kur raudona strėlė ir juoduma ir coca-cola, kur nebėra į viršų kelio, aukštų aukščiausioje tarpulangės kiaurymėje žmogus, — reklaminių šviesų smagaus juokavimo užpultas, — raudonas, mėlynas ir žalias, klaikiai sušvysteli ir juodas rymo. Nesužinoti niekam, ką jis mato iš taip aukštai šitos išniekintos nakties žaismėj. Gal tik šluota, jau dešimt metų didžioji draugė ir prasmė visų sudužusių į šipulius miražų, galėtų pasakyti ką. Bet ir jinai šią naktį numesta. Sena, aptriušusiaist nubrūžintais šeriais, delnais nuzulintu, nutrintu kotu šluota nupurtintų pagaugais, šiurpuliais, jeigu išduotų visas kančias, ilgiausiomis naktim šnibždėtas, visas viltis, ieškojimus, praradimus, kaip maldą tariamus vardus brangius, visus teisybės vingius, užvingius, kelius ir ilgesį, kuriam nėra pasauly vietos. Žmogus pavargo kūkčioti apsikabinęs šluotą ir numetė į šalį. Užtat dabar tarpulangės kiaurymėj blykčioja klaikiai raudonas, mėlynas ir žalias. III Staiga vienai akimirkai, lyg amžinybei, nuščiuvo gatvė, lyg krūptelėjo milžinai dangoraižiai, lyg išplėtė akis langų daugybė, ir stabtelėjo valkata, atsigręžė vagis, ir aiktelėjo trys nakties mergelės į ten, kame raudonas, mėlynas ir žalias žmogus palinko, lyg dangų dengdamas skvernų sparnais, ir išskėtė rankas apsikabinti žemei. Tai ne akmens kritimas, ne kalnas ūžteli, ne sulinguoja bokštai, tatai likimas žmogaus, kančioj užtroškusio, didžiulio miesto grindiny sudūžta. Visa išniekinta naktis sustoja, tarytumei samdyti grabnešiai, ir žiūri. Tiktai aukštai, aukštai, aukštai spalvingai ir ramiai milijoninį kartą juokiasi strėle pervertas Prudential Life Insurance. Sekundė siaubo prašvilpė tarytumei nebuvus. Ir vėl susmuko girtas karčiamos palangėj, ir nulingavo valkata savais keliais, ir laužiasi vagis į brangenybių krautuvę, ir nuklegėjo trys nakties mergelės. Tiktai šluota iš paskutinio aukšto mato dar niekad neregėtus burtus: cemento grindinyje aplinkui žmogų buvusį siūbuoja ąžuolai, berželiai, liepos ir žydi tūkstančiais žiedų jurginai, levažandžiai ir nasturtos. |