PASAULIEČIŲ APAŠTALAVIMAS Spausdinti


Kalbėti labai konkrečiai apie mūsų, lietuvių katalikų, apaštalavimą (formas, drausmę, sritis ir t.t.) yra truputį dar per anksti. Buvo pažadėta, kad prieš šių metų birželio pabaigą bus paskelbtos Apaštalų Sosto Direktyvos, Susirinkimo priimto Dekreto rėmuose. Tačiau tų Direktyvų dar neturime, ir pats Dekretas dar nelaikomas galiojančiu (dar suspenduotas), nors jame jau nebus nieko pakeista. Paskelbus Direktyvas, dar turės įvykti viso pasaulio Katalikų Apaštalavimo kongresas Romoje. Jam laikas skirtas 1967 rugsėjo mėn. Dekreto ir Direktyvų rėmuose jis gal padarys kokių nutarimų ar bent duos naudingos inspiracijos. Tiesa, mes ir dabar galime kai ką planuoti, gal ir pradėti, — tomis mintimis aš ir užbaigsiu savo žodį. Gi čia šia proga pasidalinkime mintimis iš Dekreto turinio.

Apaštalavimo pareiga. Negalima sakyti, kad Susirinkime nebuvo klausimų, kuriems laiko ir dėmesio nebūtų tekę daugiau, negu pasauliečių apaštalavimui. Laiko kartais teko daugiau kam nors ne todėl, kad tai buvo svarbesnis klausimas, o ne kartą todėl, kad būtų ramiu būdu surastas tinkamas sprendimas ir žodis visai antraeiliam klausimui. Pasauliečių apaštalavimo klausimui laiko buvo sunaudota nedaug, nes nebuvo ginčų dėl klausimo svarbumo. Atsižvelgiant į įvairių kraštų savas aplinkybes, buvo galima kalbėti ir niekad nebaigti. Tačiau kaip tik todėl buvo susitarta negaišinti laiko kalboms apie atskirus kraštus bei jų reikalus, o paskirti ekspertų komisiją, kuri paruoštų principų projektą. Be to, dar tuo pačiu klausimu kalbama visoje eilėje kitų Susirinkimo dokumentų: De Ecclesia, De Sacra Liturgia, De Instrumentis Communicationis Socialis, De Oecumenismo, De pastorali Episcoporum munere, De Vita et Activitate Presbiterorum, De educatione christiana, De activitate Missionaria.

Dekrete pabrėžiama, kad šis klausimas nėra naujas, o yra plačiai svarstytas, ypatingai popiežiaus Pijaus XII. Kad kiekvienas Bažnyčios narys turi būti apaštalas, tai seka iš paties krikščionybės buvimo fakto. Ji tik tam ir yra, kad būtų skleidžiama; taip ji buvo suprasta ir praktikuota nuo pat pradžios (Plg. Ap. Darb. 11, 19-21; 18, 26; Rom. 16, 1-14; Philip. 4, 3).

Mūsų laikais tikinčio pasauliečio apaštalavimas yra dar reikalingesnis, negu senovėje, nes atsirado naujų gyvenimo sričių, kurių seniau visai nebuvo, ar buvusios taip išsivystė, kad iškilo naujų, anksčiau nebuvusių reikalavimų.

Bažnyčia ir jos nariai turi daug kasdieninių reikalų, tačiau pagrindinė misija yra tik viena — sielų gelbėjimas. Visa kita yra tik priemonės ir būdai gerai atlikti šią misiją savo ir kitų sieloms. Kas gyvena be šios misijos minties, tas gyvena ne pagal Bažnyčios paskirtį. Tai yra tik laiko ir jėgų vogimas reikalams, kuriems tai nepriklauso. Savo misiją Bažnyčia vykdo mokydama, pašvęsdama, vadovaudama ar valdydama. Kaip organizme narys neatliekąs savo funkcijos tampa nereikalingu nei visumai, nei pats sau, taip yra ir Bažnyčioje — Kristaus Mistiniame Kūne. Kiekvienas krikščionis tiek yra sąmoningas Bažnyčios narys, kiek jis įsisąmonina šią misiją ir kiek stengiasi ją atlikti. Individų šventumas ir visų gyvenimo sričių krikščioniškumas — tai kiekvieno krikščionio natūrali pareiga. Visai Bažnyčiai ir kiekvienas sau krikščionis tiek turi prasmės, kiek šią pareigą atlieka. Susirinkimas konstatuoja, kad šiandien žmonijos gyvenimas net vadinamuose krikščioniškuose kraštuose yra toli nuo krikščioniškos dvasios. Tai liudija, kad praeityje ir šiandien krikščionys nėra tinkamai supratę ir atlikę savo natūralią pareigą. Ne vienu atveju ir katalikai, o juo labiau kiti nueiname iki visiško absurdo: pastatome akcidensus aukščiau už esmę, priemones — aukščiau už tikslą.

Pareiga apaštalauti kiekvienam tenka per krikštą. Vadinamieji pašaukimai yra tik skirtingi būdai kiekvienam geriau save pašvęsti ir apaštalauti. Ir visi kiti Sakramentai yra tik pagalbinė priemonė atlikti šią per krikštą tenkančią pareigą. Dekrete net keliais atvejais grįžtama prie savęs pašventimo reikalo, kaip pirminės sąlygos sėkmingam apaštalavimui. Sine me nihil potestis facere. Qui manėt in me et ego in eo, hie ferret fructum multum (Jn. 15, 5).

Nors pasirodys Pasauliečių Apaštalavimui Direktyvos, tačiau jos ne tik nenustatys smulkmenų, bet, svarbiausia, neatstos Šventosios Dvasios veikimo. Kaip buvo su apaštalais, pagal Kristaus pažadą, taip ir dabar apaštalavimo darbams vadovauja Šventoji Dvasia, kiekvienam duodama savo dovanų pagal savo valią, kaip jai patinka. Užtat norintieji apaštalauti, o visi privalo norėti ir stengtis, privalo artimai gyventi su Šventąja Dvasia, be kurios nėra šviesos, išminties entuziazmo, kitų apaštalavimui būtinų dovanų.

Iš šios teologinės tiesos seka dvi praktiškos išvados, turinčios ne Bažnyčios drausmės, o dievišką pagrindą. 1. Hierarchai ir visi kunigai turime atsiminti, kad Šventoji Dvasia vadovauja kiekvienam šventam ir apaštalauti norinčiam žmogui — gali net atsitikti, kad daugiau, negu mums patiems. Taigi tikinčiuosiuose Šventosios Dvasios veikimą turime ne slopinti, o atspėti ir gaivinti. 2. Bažnyčioje Vadovybė yra iš Dievo. Taigi visi tikintieji, net ir tie Šventosios Dvasios žadinami, apšviečiami, turi veikti Bažnyčios vadovybėje, o ne be jos ar prieš ją.

Apaštalavimo darbo pirminiai tikslai. Apaštalavimas nėra mūsų pasirinktas amatas ar laikinas užsiėmimas. Jis plaukia iš mūsų individualaus ryšio su Dievu, su žmonija. Jo tikslai ir pagrindiniai keliai taip pat nėra mūsų sukurti ar pasirinkti, o yra iš aukščiau, ir mes privalome jų paisyti, jeigu norime pasiekti, ką turime pasiekti.

Taigi, pirmoje eilėje — individualinis gyvenimas, mūsų asmeninis pavyzdys to, ką privalome kitiems skelbti.

Antra. Tik asmeninio pavyzdžio nepakanka. Kaip įtikės negirdėję, o kaip išgirs, jeigu nebus skelbiama. Ir gražiausio pavyzdžio be paaiškinimo daugelis nesupras. Reikia apaštalauti ir žodžiu.

Trečia. Kad mūsų žodžiai nieko neklaidintų, kad duotumėm teisingą atsakymą į laiko ir vietos problemas, klaidas ir t.t., reikalingas teologinių tiesų žinojimas ir supratimas. Dievo ir Bažnyčios doktrinos ignorantas gali būti šventas sau, bet negali mokyti kitų.

Gyvenimo sritys visos yra savyje geros: gyvenimas apskritai paimtas, šeima, jaunimas, kultūra, ekonomija, menai, visos profesijos, visuomeniniai, krašto vidaus ir tarptautinė politika ir t.t. Kur kuris esame, ten turime veikti, kad kiekvienas savo srityje stengtumėmės kreipti visą gyvenimą teisingu dieviškos išminties ir žmogaus išganymo keliu. Žmogaus ir žmonijos gyvenime nėra nieko absoliučiai neutralaus.

Apaštalavimo laukai. Kiekviena gyvenimo sritis yra atskira apaštalavimo sritis. Nė vienas nėra pajėgus apaštalauti visose srityse. Pakanka, kad asmuo pasirenka vieną kurią sritį, jai visas susikoncentruoja pasiruošdamas, jai atsidėdamas.

Kalbant apie teritorijas, kiekvienas pirmiausia turi būti apaštalas savo parapijoje, diecezijoje, nors yra atvejai ir sritys, išeiną iš šių teritorijų ribų. Vienu žodžiu, pirmiausia reikia būti apaštalu savo aplinkoje.

Kalbant apie asmenis, pirmoji dirva turi būti tie, kurie yra nutolę ar atšalę nuo Bažnyčios. Reikia tokius surasti, prie jų prieiti, juos patraukti, mokyti tikėjimo tiesų ir dalyvavimo Bažnyčios gyvenime, religinės praktikos.

Apaštalavimo būdai. Bus kalba apie individualinį ir organizuotą apaštalavimą.
Individualusis apaštalavimas. Be gerų, uolių apaštalų individų negali būti nė apaštališkų organizacijų. O jeigu kas formaliai tokią ar tokias ir kurtų, tai be individų apaštališkos dvasios ir veiklos jos liktų tik tuščias formalumas, gal net beprasmė našta ne vienam geram žmogui, kuris pats vienas daug ką gero padarytų, užuot veltui išsieikvojęs bedvasėje, neveiklioje organizacijoje.


VYSK. V. BRIZGYS Jo iniciatyva ir rūpesčiu Vašingtone Nekalto Prasidėjimo šventovėj jrengta Šiluvos koplyčia, šiemet pašventinta per religinį kongresą, kurio metu ir skaitė čia spausdinamą paskaitą.

Toliau — daug kur įtakos gali turėti tik individas, ne organizacija, nors ir geriausia. Individo kasdieninis pavyzdys, žodis, pastangos, kur ir kada jis yra, niekad nebus prilygtos ir pavaduotos organizacijos be tokių individų. Arba kaip apsieiti be individų apaštalų, kur organizuotas apaštalavimas neleidžiamas ar neįmanomas? Ar kokia nors būrio malda ar atgaila atstos individo karštą maldą ar atgailą, pildomą dažniausia slaptoje.

Organizuotas apaštalavimas. Kas pasakyta apie individualų apaštalavimą, nei neatmeta, nei nepažemina organizuoto apaštalavimo. Ir uolūs apaštalai bendromis jėgomis nuveikia daugiau, negu pavieniai veikdami. Susirinkimo Dekretas labai pabrėžia, kad reikia, kiek įmanoma, siekti organizuoto apaštalavimo. Tačiau tokių organizacijų tikslas turi būti pagalba Bažnyčiai kaip tokiai ir individams apaštalams jų pastangose ir misijoje visa patraukti prie Kristaus.

Kas pasakyta aplamai apie apaštalavimo sritis ir būdus, savaime pasako, kad apaštalinių organizacijų gali būti daug ir įvairių. Tačiau visų pirminis ir pagrindinis bendras tikslas turi būti pirmoje eilėje jos narių kasdieninis — privatus ir viešas gyvenimas pagal Evangeliją, kurią turi skelbti kitiems. Tiesa, kad organizuojami ne tik šventieji, tačiau tuo tikslu, kad organizacija padėtų jiems to siekti, o ne kliudytų.

Apaštalaujančios organizacijos gali gimti ir pasauliečių iniciatyva, tačiau išlaikydamos vienybę ir reikiamus ryšius su Bažnyčios autoritetu. Dekrete yra ir tokia mintis, kad neverta eikvoti jėgų, kuriant nereikalingas organizacijas, palaikant atgyvenusias ar atgyvenusius metodus, nekopijuoti nekritiškai savame krašte, kas yra kitur.

Tvarka. Hierarchijos pareiga yra pagal reikalą kurti apaštališkas organizacijas ar remti pasauliečių kuriamas, joms padėti, joms vadovauti. Gi organizacijos, nors pasauliečių sukurtos, net ir individualus pasauliečių apaštalavimas, privalo deramu būdu įsijungti į visos Bažnyčios apaštalavimą, turi laikytis deramų ryšių su tais, kurie Bažnyčiai teisėtai vadovauja.

Vardas. Jokia apaštališka iniciatyva negali sau savintis katalikiško vardo, jeigu jai to vardo nepripažintų teisėtas Bažnyčios autoritetas. Dėl įvairių priežasčių Bažnyčios Hierarchija gali kurią nors apaštališką organizaciją rekomenduoti ar palaikyti daugiau negu kitą.

Kas liečia katalikų darbus ir institucijas ne apaštališkoj, o laikinų reikalų srityje, Bažnyčios Hierarchijos dalykas yra skelbti bei aiškinti principus ir spręsti, ar veikla ir siekimai derinasi su saistančiais principais.

Prie Apaštalų Sosto liks Institucija Pasauliečių Apaštalavimo reikalams. Patariama diecezijoms ar provincijoms turėti Pasauliečių Apaštalavimo reikalams organą. Tokį gali turėti ir parapija.

Kur reikalai sutampa, ypatingai labdaroje ir kt. srityse, katalikų apaštališkos organizacijos ir individai gali bendradarbiauti su nekatalikais, kiek tai nekliudo, o padeda Bažnyčios misijai. Šiuo klausimu sprendimas, jeigu toks būtų reikalingas, priklauso Bažnyčios atitinkamam autoritetui.

Paruošimas. Kad apaštalavimas būtų sėkmingas, reikalingas jam paruošimas (apie tai kalba ir konstitucija De Ecclesia). Nors jiems pritaikytu būdu, ir pasauliečiams yra būtinas pakankamas bendras išsilavinimas, filosofinis, teologinis paruošimas, reikalingas charakterio auklėjimas, kad katalikas apaštalas būtų ne tik pakankamai apšviestas, uolus, bet ir mokėtų su kitais sugyventi, bendradarbiauti. Taigi paruošimas ne vien teorinis, bet ir gyvenimiškas. Be abejo, tai reikalauja sistemos, laiko, pasišventimo.

Ko mums reikės: Ir mums bus reikalinga Pasauliečių Apaštalavimo Taryba. Suvažiavimas. Nuolatinis ciklas seminarų. Programa ir kt.