Invesperascit (eil.) |
Pro mano būties nostalgijos narvo Blankius langų skilimus Blėsta Visatos Ugniakuras — Meteoritų mažytės atplaišos (Tokios, kaip aš — ) Laukinės ekstazės šėlsme Laimingas beprotis dainuoja. Jo daina — lyg raudonas Sielvarto voras ropoja Nevilties voratinkliais. Tai mano būties talismanas. Tuščiuos gyvenimo tyruos, Kaip žvirgždas vėtomas vėtroj, Rieda dūžtančios širdys — Su neišsiskleidusiais troškimais, Nepabudusiais sapnais. Laiko trapiuoju ižu Nučiuožia šnabždėdami žingsniai Šešėlių (Tokių, kaip aš — ). Šlamėdamos išnykimu, Smiltys tamsos Nesulaikomu potvyniu plūsta .. . MIRUSI ARFA Kas Tu, įstūmęs mane Į beviltišką tamsą? Mano akys Neatsiveria šviesai — jose vis dar Miega spangi naktis. Rankose — Gedulo drobės. Į jas aš vynioju Savo jaunystės paukščius — Nutilusius, Lyg mirusi arfa. . . Kaip durklas širdy, Tvyro kančia tamsoje. Ant aštrių nežinios akmenų Nuoga siela parklupęs, Aš tylą skaldau Daužydamas žodžiais, Kaip tūkstančiai Tūkstančių Demonų . . . Tolumoj nebylė tyluma — Lyg mirusi arfa. Mano siela kurčia ir tyli — Lyg mirusi arfa . . . AMŽINYBĖS LANKAS Ak, mūsų būtis — Tik skrydis paukščio, Klajojančio Aušrų ir sutemų Giesmėj. Tik strėlė, Išsprūdusi Iš Amžinybės Lanko. Dužli, Kaip skambantis stiklas, Žemiško paukščio Giesmė. Nepakrtojama, Kaip unikumas. Dužius likimas lekiančio Į nežinią . . . Plevenanti strėlė Beprasmėj tuštumoj — Tai tu dainuodama Trumpai akimirkai Sustoji Fatamorganos Soduos . . . Palaiminta Ranka, Įtempusi tą lanką — Ji žino tikslą Pabaigos. GYVOJI VERSMĖ Girtos Įtūžusio gyvulio pagieža Žmogžudžių ir latrų rankos Prikala Saulę Medyje, Nuvytusiam ir apnuogintam. Ir pačiame dienovidy Sverdi skeldėdamos uolos Ir užpučia dagtį dienos. Prietemų marškos — lavondengtė Mirusiam Dangui. (Aiman, Piktadarių širdis nuodėminga Jau netikra ir svyruojanti). Tuščiomis Šventojo Miesto gatvėmis Sėlina baimė, Basas, pašiurpusias kojas Dėliodama ant minios akytų Šaltų širdies akmenų. Ir neregė tamsa — Juodaodė vergė nakties — Keliais šliaužia, Kad paskutinį kartą Pažvelgtų į gęstančias Nukryžiuotos Saulės akis. O, tamsa, Gailestingoji Samarijiete, Susigraudinusi Tu tiesi nevilties Juodąsias drobules. Į jas, kaip išdžiūvusian klodan, Paniekinto Medžio papėdėje Sunkias - sunkias - sunkias Meilės Gyvoji Versmė. Palieta palikuonims — (Ir jums — prakeikusiems Savo sielas Ir anūkų). PALIKTIEJI Jau vakarėja — Nežinome, kur eiti, Ir artėjanti tamsa baisi. Ak, pririšk Prie palmės asilaitę, Ir po Viešpaties skliautais Sutūpsime visi. Ir veltui laukiam Jo, Vilties įžiebę spinksę (Jo žodžiai, Lyg burkuojantys balandžiai Besiblaškančioj širdy). Sutemo jau. (Naktis ir mūsų sieloj) — O, Mokytojau, Nežinome, kur dingsim: Pabirome, O vienuma — Tokia skaudi .. . |