NAUJA LIETUVIŲ KALBOS GRAMATIKA Spausdinti
Visiems kalbininkams lituanistams, universitetų dėstytojams, karo metais pasitraukus į Vakarus, Lietuvos aukštosiose mokyklose nebeliko dėstytojų, neskaitant J. Balčikonio, kuris jau seniai nebedėstė ir dirbo tik Žodyno redakcijoj. Tad Balčikoniui vėl teko grįžti į universitetą ir pradėti ruošti naujus dėstytojus. Pirmiausia buvo pakviesti universitetą baigę lituanistai, dirbę gimnazijose ar kur kitur (J. Kruopas, J. Senkus, K. Ulvydas, J. Kabelka, E. Mikalauskaitė). Vėliau atsirado jaunesnių, mokslus baigusių jau pokario metais. Per 20 metų priaugo gražus būrys kalbininkų, vyrų ir moterų, plačiai užsimojusių visose kalbotyros srityse. Jie toliau varosi su didžiuoju Lietuvių kalbos žodynu, ruošia lietuvių kalbos tarmių atlasą ir dabar štai jau pradėjo leisti didžiulę tritomę lietuvių kalbos gramatiką. Apie ją čia ir norime trumpai painformuoti.

Apie kalbamos gramatikos apimtį galima spręsti iš šiemet pasirodžiusio pirmojo jos tomo, kurį sudaro 752 didelio formato puslapiai. Jis apima fonetiką ir morfologiją (daiktavardį, būdvardį, skaitvardį, įvardį). Antrąjį tomą sudarys veiksmažodis bei likusios nekaitomosios kalbos dalys ir trečiąjį — sintaksė. Pirmąjį tomą paruošė Lietuvos Mokslų Akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, bendradarbiaudamas su Vilniaus universiteto bei Vilniaus pedagoginio instituto dėstytojais. Pirmojo tomo vyr. redaktorius ir įvado autorius yra K. Ulvydas, o paskirų skyrių autoriai yra A. Lai-gonaitė, V. Mažiulis, V. Urbutis, V. Vaitkevičiūtė ir A. Valeckienė.

Pats gramatikos pobūdis Pratarmėje nusakomas šitaip: "ši gramatika yra aprašomojo - norminio tipo. Jos uždavinys — moksliškai aprašyti dabartinės lietuvių literatūrinės kalbos fonetinę ir gramatinę sandarą, atskleisti būdingiausius fonetinės ir gramatinės sandaros polinkius ir išryškinti, kiek tatai įmanoma, fonetines, morfologines (tiek kaitybines, tiek darybines) ir sintaksines normas", ši gramatika remiasi daugiau literatūrine, mažiau tarmine ar tautosakos kalba. O lietuvių literatūrinė kalba yra toji, "kuria spausdinamos knygos, leidžiami laikraščiai, rašomi įvairiausi raštai, kuri dėstoma mokyklose, skamba teatruose, radijo ir televizijos laidose, kuria išleidžiami į ekranus lietuviški kino filmai, kuri vartojama visame viešajame gyvenime ir pastaraisiais metais vis labiau įsigali net kaimo žmonių privačiame šeimos gyvenime, išstumdama ir niveliuodama   tarmes".   Panaudotos šiam darbui ir visos ligšiol išėjusios lietuvių kalbos gramatikos bei kitokia literatūra, o metodologinius principus, kaip pratarmėj pažymima, formavo "kitų kalbų, ypač rusų, gramatinė literatūra".

šiuo savo darbu autoriai kokios Amerikos neatrado ir jos turbūt neieškojo, bet vis dėlto paruošė geresnę gramatiką, negu iki šiol turėtos. Jos pranašumą sudaro jos pilnumas, sistemingumas ir teisingesnis bei tikslesnis gramatinių dalykų apibūdinimas. Pagrindinėje, iki šiol vartotoje, J. Jablonskio gramatikoje kai kurių dalykų arba visai nebuvo, pvz. kirčio mokslo, arba jie buvo tik labai trumpai tepaaiškinti, pvz. balsių ir priebalsių kaita, priegaidžių kaita, žodžių daryba ir kt. Tuo tarpu kalbamojoje gramatikoje viskas dėstoma išsamiai ir pagrįstai, t. y. pasiremiant naujausiais mokslo duomenimis. Vadinas, toji gramatika bus ne tik pilna, bet ir moderni. Ypač daug kas nauja yra fonetikpj, kuri pagrįsta eksperimentiniais duomenimis. Čia kalbama ne tik apie garsus, bet ir apie fonemas, kas yra naujas mūsų gramatikose dalykas. Balsiai, priebalsiai, dvibalsiai aiškinami ne tik žodžiais, bet ir vaizdais — palatogramomis bei rentgenogramomis. Taip pat eksperimentiniu būdu nustatomas balsių bei dvibalsių ilgumas bei trumpumas: nurodoma, kurios aplinkybės balsius ilgina ir kurios trumpina, kiek ilgasis balsis yra ilgesnis už trumpąjį, duodamos balsių ir dvibalsių ilgumo įvairiose pozicijose lentelės. Kirtis ir priegaidės aiškinamos, kaip ir ligi šiol buvo aiškinama, bet priegaidžių skirtumai pavaizduojami eksperimentiniu būdu sudarytomis diagramomis. Naujas dalykas yra ir skyrius, pavadintas "garsai kalbos sraute", čia kalbama apie tai, kaip natūralioje kalboje du gretiminiai garsai veikia, modifikuoja vienas kitą. Čia įvyksta vad. balsių kontrakcija (sutraukimas), elizija (praleidimas), priebalsių palatalizacija (minkštėjimas), labializa-cija (lūpinimas), metatezė (sukeitimas vietomis) ir kitokie reiškiniai.

Morfologijoj plačiau kalbama apie daiktavardžių gramatines giminės, skaičiaus, linksnių kategorijas, apibūdinamos pagrindinės linksnių reikšmės, toliau seka linksniavimas bei kirčiavimas ir gale duodamas platus daiktavardžių darybos skyrius (222 psl.). Naujas čia dalykas yra vedinių, t. y. žodžių su priesagomis bei priešdėliais, dėstymas, klasifikavimas, remiantis jų reikšme. Todėl čia turime tokius skyrius kaip deminutyvai, veiksmų pavadinimai, ypatybių pavadinimai, ypatybės turėtojų pavadinimai, veiksmo rezultato pavadinimai, įrankių, vietų, asmenų pagal profesiją, pagal kilmę bei priklausymą, pagal lyties skirtumą pavadinimai ir kt. O kad būtų lengva kurią nors priesagą knygoje surasti, gale knygos duodama visų daiktavardžių ir būdvardžių afiksų (priešdėlių, priesagų) rodyklė, sudaryta alfabeto tvarka. Panašiai išsamiai dėstomos ir būdvardžių, skaitvardžių bei įvardžių gramatinės kategorijos, jų vartosena, daryba ir kt.

Ši gramatika, kaip minėta, yra aprašomoji - norminė. Vadinas, ji neturi istorinės dalies, kurią turi pvz. J. Otrembskio neseniai pasirodę trys lietuvių kalbos gramatikos tomai (dar du ruošiami). Tačiau šalia norminių faktų ji pateikia ir atitinkamus tarminius faktus, kurie dar geriau išryškina pačią normą ir kurie gali būti įdomūs tų sričių mokslininkams teoretikams. Kad tarminiai dalykai nesipainiotų su norminiais, jie išspausdinti petitu.

Be abejo, ir šiai gramatikai, kurią rašė šeši autoriai, o bent aštuoni kiti tikrino ar kuo nors pagelbėjo, galima būtų šį bei tą prikišti, su kai kuo nesutikti. Kai ką jau yra pastebėjęs ir Pr. Skardžius (žr. Gimtoji Kalba 1965 nr. 3-4). Tačiau aplamai darbas atliktas išmaningai, moksliškai, nes visi autoriai yra savo srities specialistai, savo sugebėjimus įrodę savo srities monografijomis, ši akademinė gramatika yra epochinis darbas. Ji suvaidins nemažesnį vaidmenį, kokį praeityje suvaidino Kleino, Schleicherio, Kuršaičio ir Jablonskio gramatikos. Ji taip pat parodo ir kolektyvinio darbo naudingumą — joks autorius pats vienas nebūtų galėjęs tokį veikalą per tiek laiko paruošti. Tik kolektyvo pastangomis ir čia, Jungtinėse Valstybėse, šiais metais išeina lietuvių kalbos gramatika anglų kalba. Taip pat šiais metais turi pasirodyti ir prof. A. Senno lietuvių kalbos gramatika vokiškai (Handbuch der litauischen Sprache). Tad šalia naujos lietuviškos turėsime ir naujausias lietuvių kalbos gramatikas anglų, vokiečių, lenkų kalbomis, o anksčiau yra dar išleista latvių, rusų ir kitomis kalbomis.

LIETUVIŲ KALBOS GRAMATIKA (vyr. redaktorius K. Ulvydas) I tomas (Fonetika ir morfologija). Leidykla "Mintis", Vilnius 1965.