Ramybė man (eil.) Spausdinti
Parašė JUOZAS KĖKŠTAS   
Aš, vergas nepriklausomos dainos,
fanatiškai dainuodamas audras ir laisvą, platų vėją —
dainavau save.

šiandien, griuvėsiuose dienų sustojęs
(po nurimstančios erdves dangum),
stebiu save pro skausmo spektrą,
pro pėdsakais manais paženklintą degėsių kapinyną,
ir jaučiu: kad man praėjusių dienų
paliko žymes aštrios.
Kad jų spygliuotos užtvaros
kiekvieną mano mintį gelia.
žmogaus ir žemes užtemimo ir tiesos nematantiems:

jeigu neturite jėgų pakelti žvilgsnio į mane
(praėjusi ir einantį), nutilkite, palikdami
mane žvaigždėms ir medžiams.

Ties tamsiom upėm stovi medžiai rūstūs
ir aš, jų artimas.

Ramybė jums, šešėlių medžiai,
sausas šakas panėrę į slaptingą upių naktį.
Prieš naują nerimą ramybė man.