PRARASTASIS ROJUS Spausdinti
Dažnai sakoma, kad vaikystė yra žmogaus gyvenimo rojus, kurį jis vėliau palieka ir nebegrįžta. Todėl visos tautos stengiasi, kad jų vaikai iš tikro tokiame rojuje gyventų; kad jie būtų apsupti meilės ir džiaugsmo; kad jiems nestigtų nieko, kas reikalinga jų žmogiškumui išsiskleisti.

Bet štai, vienas Muensterio (i. W.) universiteto profesorius ąpklausinėjo 3000 Dortmundo vaikų, kuo jie norėtų būti. Ir ką vaikai atsakė? štai keletas atsakymų. "Aš norėčiau būti plėšriu žvėrimi, liūtu ar tigru, kad galėčiau susirasti maisto, jei reikia, ir jėga". — "Aš norėčiau būti naminiu gyvuliu, geriausia karve, pas ūkininką šiltame tvarte, kad man nereiktų šalti". — "Aš norėčiau būti savo senele, kurią bombos užmušė prieš ketverius metus. Jai gera, nes ji jau viską atlaikė". Ir t.t. — Kokiame pragare turi gyventi šie vaikai, kad jie duoda tokius atsakymus? Koks turi būti baisus jų gyvenimas, jei vaikas nori įsikūnyti tigre ar liūte, kad prisigrobtų maisto; karvėje, kad nereikėtų šalti; užmuštoje senelėje, kad nereikėtų kęsti visų jam regimų baisybių? šie vaikai neturi rojaus. Jie per anksti buvo iš jo išvaryti. O tokių vaikų Europoje yra šimtai tūkstančių. Ar mūsų vaikai, išvežti į Sibirą, kitaip atsakytų, negu šie Dortmundo vokietukai ?