Eilėraščiai |
Parašė Vladas Šlaitas |
AMŽINIEJI LIUDININKAI Kai nebebus manęs, kai laikas mano kaulus pavers į akmenį arba į šiurkščią žolę, bent jūs paliudykit, o! akmenys ir žolės, kaip aš mylėjau šiuos rudenėjančius laukus, šį ramų viksvų rudens šiurenimą; kaip aš norėjau pasiimt nors vieną viksvą atminimui. MĖNESIENOJE Jei aš tikėčiau į lietų, kad lietus gali sielą nuplauti, aš išeičiau per lietų ir stovėčiau per kiaurą naktį ant lietaus ešafato. Jei aš tikėčiau Tave, kaip tikiu sodrų vasaros lietų, Tu mane numazgotum, ir aš šviesčiau iš tolo labiau negu vyšnių sodai užburtoj mėnesienoj. MINKŠTAS LIETUS Klausyk! Aš atėjau tau piršt ramumo filosofijos, aš atėjau tau piršt gyvenimo, kurį gyvena supuvęs kelmas. Klausyk: jau ima lyt, ir kelmo grobiais toks minkštas vasaros lietaus vanduo sruvena. Klausyk, ar ne vistiek, ar lyja ar nelyja? Ar ne vistiek, ar degina kaitra ar nedegina: supuvęs kelmas lygiai abejingas vasaros lietaus ir pravažiuojančio botago kirčiams. |