Krikščionybės ateitis Spausdinti
Parašė Antanas Maceina   

1. DABARTINĖ NUOTAIKA

Kalbėti apie krikščionybės ateitį reiškia kalbėti apie dabarties nuotaiką krikščionybės atžvilgiu, apie tas kartais net nežymias užuomazgas, iš kurių, tarsi iš kokių želmenų, išauga visas būsimasis gyvenimas. Ateitis juk nėra kažkas visai nauja, kažkas visai kita. Ateitis visados atsiremia į dabartį, ją paneigdama arba sustiprindama, ją pratęsdama arba pasukdama nauja linkme, tačiau niekados nuo jos neati-trūkdama. Žmogiškosios laisvės veiksnys istorijoje padaro ją nepriežastingą gamtos prasme. Bet jis nepaneigia jos nuoseklumo ir dėsningumo, kaip laisva valia nepaneigia atskiro žmogaus likimo. Ir bendruomenės ir asmens gyvenimas nėra priežastingas, bet prasmingas ir dėsningai nuoseklus. Todėl ir visa žmogiškoji ateitis rymo ant dabarties. Istorija atrodo sujaukta tik paviršutiniškai akiai. Savo gelmėse tačiau ji slepia tam tikrą planą, nuaustą ne tik mūsų norų, bet ir Dieviškosios Apvaizdos sprendimu. Adesse festinant tempora — amžiai skuba nubrėžtu keliu į savo tikslą.

Norint tad praskleisti būsimąsias krikščionybės perspektyvas ir žvilgterėti į jos ateitį, reikia visų pirma susivokti religinėje dabartyje; reikia atkreipti dėmesio į tą bendrą religinę nuotaiką, kuri dabar vyrauja pasaulyje ir kuri todėl turės lemiančios reikšmės artimiausiai ateičiai. Dabartinė religinė žmonių, nuotaika yra pagrindas, ant kurio susikurs būsimasis religinis pasaulio statinys. Ne atskiri asmens čia turės lemiančios reikšmės, ne jų žodžiai ar darbai, bet bendruomeninis religijos pergyvenimas ir vidinis jos vertinimas. Nuo bendro visuomenės nusistatymo religijos atžvilgiu, nuo vienokio ar kitokio religinių vertybių supratimo bei priėmimo priklausys tiek religijos dvasia, tiek ir viršinė jos institucijų sąranga.

Tačiau suvokti dabartinės visuomenės religinę nuotaiką nėra lengva. Ne todėl, kad ji nebūtų ryški. Religijos pergyvenimas šiais laikais visų yra pastebimas. Jeigu devynioliktajame šimtmetyje krikščionybė Europoje ir apskritai visame pasaulyje atrodė gyvenanti sunkią krizę, jeigu dar net po pirmojo pasaulinio karo R. Euckenas galėjo klausti "Ar mes dar galime būti krikščionys?"1, tai šiuo metu religijos vieta pasaulyje yra išryškėjusi labai aiškiai, gal aiškiau, negu kada nors anksčiau. Tačiau šis ryškumas yra apgaulingas. Gal niekados krikščionys negyveno tokiomis didelėmis ir tokiomis pavojingomis iliuzijomis kaip dabar. Religinio pergyvenimo ryškumas nukreipia nevieno dėmesį į paviršių, tuo tarpu gelmės kaip tik pasilieka nepastebėtos. Čia tad ir glūdi tasai sunkumas, kuris mums kliudo tinkamai susivokti krikščionybės dabartyje.

Praėjusiųjų karų nelaimės bei vargai paskatino nevieną glaustis labiau prie Dievo, negu jis tai darydavo taikos metu. Viršinės kultūros laimėjimų žlugimas ir net pačios gyvybės netikrumas pažadino nevieną pamąstyti ir apie tai, kas nežlunga ir kas šiai žemei nepriklauso. Todėl psichologinis atsigrįžimas į Dievą šiuo metu randa gerą dirvą, ir religiniam pergyvenimui nuotaika yra palanki. Tai rodo ir naujų sektų masinis kūrimasis bei senų atsigavimas. Iš kitos pusės, katalikų laimėjimai kai kurių kraštų politinėse rungtynėse (Austrija, Vokietija, Italija, Prancūzija, Belgija, Olandija, Ispanija), atsakingų valstybės vyrų nuolatinės kalbos apie reikalą grįžti prie krikščioniškųjų principų, kad būtų išgelbėta šimtametė pasaulio civilizacija; nepaprastai stiprus ir gerbiamas Bažnyčios autoritetas — visa tai kelia daugeliui mintį, kad religija vėl grįžta į gyvenimą, iš kurio ją praėjusių dviejų šimtmečių laicizmas buvo išstūmęs; kad žmonių sąmonėje ji išganingai stiprėja; kad mes artinamės į aną Apokalipsės pranašautą tarpsnį, kada senasis žaltys bus surištas tūkstančiui metų (Apr. 20, 2). Šio optimizmo vedami, kai kurie į klausimą, kokia yra dabartinės visuomenės religinė nuotaika, atsako labai pozityviai, net džiaugsmingai didelėmis viltimis žiūrėdami ir į pačią krikščionybės ateitį. Sunkios kovos, vestos devynioliktajame šimtmetyje ir dvidešimtojo pradžioje, atrodo esančios laimėtos. Religijos laisve, už kurią buvo įtemptai grumtasi, atrodo pasidariusi savaime suprantamas dalykas, net konstitucinis moderninių valstybių pradas. Džiugi ateitis atrodo esanti krikščionybei užtikrinta.

Bet pro visą šį optimizmą, kartais net entuziazmą, prasiveržia ir kitokių balsų. H. Kraemeris įspėja, kad "kiekvienas rimtas krikščionis turi pažiūrėti į akis anam, baimę keliančiam faktui, jog moderniniame gyvenime religija pasidarė bereikšme, kadangi Dievas yra nepripažįstamas. Mes nesakome, patikslina Kraemeris, kad modernusis žmogus iš prigimties būtų mažiau religingas, negu kitų amžių žmogus. Žmogus pačia savo prigimtimi yra religinė būtybė,   kaip dvasinė ir dorinė. Tai tinka ir šiandien. Ir šiandien žmogus stengiasi patenkinti religinį savo instinktą. Jis taip darys visados. Tačiau religija šiandien yra ištremta iš žmogaus asmeninio ir bendruomeninio gyvenimo centro... Moderniniame gyvenime religija yra nereikšmybė, pagražinimas arba neapykantos objektas, bet retai kada centrinis dalykas (19 p.)... iš didelių masių gyvenimo religija yra dingusi. Dievas ir Jo tikrovė yra nustumti j šalį. Dievas yra arba išnykęs arba paliktas atsargoje atsakyti į paties žmogaus neatsakomus klausimus arba virtęs paskutine prie-bėga vargų ir negalių metu."2   Nuosekliai tad Kraemeris ir tvirtina, kad "krikščioniškoji Bažnyčia tiek Rytuose, tiek Vakaruose gyvena stabmeldiškajame pasaulyje" ir kad todėl ji "i visą pasaulį turėtų žiūrėti   kaip i savo misijų lauką ne perkelta, bet tikrąja šio žodžio prasme."3 Tą pačią nuotaiką skleidžia ir M. Dupouey, sakydamas, kad "šiandien pasaulis yra stabmeldiškas... Pasaulis yra stabmeldiškas, ir žmonės tapo stabmeldiški, nes pamiršo paprasčiausias   dvasinių ir dieviškųjų dalykų sąvokas, pamiršo Dievą, pakeisdami Jį netikrais dievais   arba savęs pačių garbinimu."4 šių religinio gyvenimo stebėtojų pažiūra, dabartinė visuomenės   nuotaika krikščionybės   atžvilgiu   nėra pozityvi   ir dar mažiau džiaugsminga.   Priešingai, Dupouey net drįsta teigti, kad "rytoj mes būsime nelaisvėje ir būsime persekiojami."5

Šalia šių privatinių nuomonių, nerodančių entuziazmo dėl dabartinės religinės nuotaikos, esama ir oficialių Bažnyčios pasisakymų, kurie taip pat pripažįsta stabmeldėjimo vyksmą šiandieninėje visuomenėje ir dideliu susirūpinimu žiūri į krikščionybės ateitį. Praėjusiais metais miręs Paryžiaus kardinolas Suhard savo ganytojinia-me laiške, skirtame 1947 m. gavėniai, kalbėdamas apie apaštalavimo metodus, pastebi, kad šiandien jie turi skirtis nuo tų metodų, kurie buvo vartojami anais laikais, kada krikščionija buvo vieninga. "Iš tikro, — sako kardinolas, — viduriniais amžiais ir dar ligi 19 šimtmečio krikščionybė buvo apribota tam tikra žemės rutulio dalimi, ir misijinis apaštalavimas buvo geografinė sąvoka. Misijonieriai išeidavo iš krikščionijos, kad netikinčioms tautoms skelbtų tikėjimą. Stabmeldybė buvo šalia krikščioniškosios bendruomenės. O šiandien abi šios karalystės stovi ne prieš viena kitą iš lauko, bet iš vidaus. Jos yra sukabintos viena su kita tarsi krumpliaračiu. Stabmeldiškoji bendruomenė braunasi visur į kasdieninį krikščionių gyvenimą. Griežtai atskira krikščioniškoji bendruomenė, kuri būtų apsaugota nuo stabmeldiškųjų įtakų, yra nebeįmanoma. Ne tiktai Prancūzija yra virtusi 'misijų kraštu'.^ Šis dalykas, kuris pas mus pastebimas labaiaiškiai, glūdi visur ir, atrodo, vis labiau išeis aikštėn."0 šiuo faktu pasiremdamas, kardinolas kelia savo laiške visą eilę reformų, kurias reikia įvykdyti katalikų gyvenime ir veikime, nes "mūsų katalikiškoji bendruomenė, nenuilstamai siuntusi savo sūnus ir dukteris į tolimus kraštus, per ilgai buvo pamiršusi misijonoriauti čia pat."7 Ji pasitenkino defensyvinių nusistatymu, "kuris pasibaisėtinu tingumu reiškiasi ir mūsų dienomis" (ibd.). Šiuo tingumu, pasak kardinolo, reikia kuo greičiausiai nusikratyti, nes mūsų laukia "pakartotinas pasaulio atvertimas i krikščionybę."8

Kaip tad nusistatyti šių nevienodų pažiūrų atžvilgiu? Kokia iš tikro yra dabartinė visuomenės nuotaika krikščionybės atžvilgiu? Prieš keletą metų buvo galima manyti, kad pasaulyje liovėsi vieša kova prieš religiją. Organizuotas ateistinis sąjūdis, prasidėjęs Vakaruose ir išsivystęs ligi galo Rusijoje, atrodė netenkąs jėgų ir pradedąs silpnėti. Kova prieš "visa, kas yra dieviška" (2 Tesal. 2,4), dėl kurios taip karčiai skundėsi pop. Pijus XI enciklikoje apie ateistinį komunizmą,0 atrodė einanti prie galo. Pirmaisiais pokariniais metais net pačioje Rusijoje religijai buvo leista apylaisviai tvarkytis. Ortodoksinė bažnyčia pradėjo kurti parapijas ir vyskupijas, leisti liturgines knygas, įsigyti kultui reikalingų reikmenų.10 Be abejo, visa tai buvo daroma politiniais sumetimais. Tačiau pasaulyje ši iliuzinė laisvė sudarė įspūdžio, kad kova su religija iš tikro liaujasi, kad karingasis ateizmas nyksta ir kad krikščionybė žengia į šviesų savo istorijos tarpsnį. Tačiau šiandien visas šis lūkestis atrodo nepasiteisinęs. Išnykus politiniams motyvams, bolševizmas sunkia savo letena vėl prislėgė Bažnyčią, ypatingai jo užimtuose kraštuose. Katalikų persekiojimai Pabaltyje, Lenkijoje, Vengrijoje, Rumunijoje, Bulgarijoje, Jugoslavijoje, Albanijoje neleidžia šiandien kalbėti apie virši-nės kovos su religija nykimą ar net silpnėjimą. Bet jeigu viršinė kova su religija ir išnyktų, ar tai jau duotų mums teisės džiūgauti dėl krikščionybės laimėjimų? Ar kardinolo Suhard ir daugybės kitų gąstavimai, kad pasaulis stabmeldėj a ir kad kadaise buvusios krikščioniškos šalys virsta misijų kraštais, jau netektų pagrindo? Kovos su religija nykimas dar anaiptol nereiškia, kad pati religija stiprėtų ir kad jos įtaka gyvenimui darytųsi gilesnė. Juk yra labai galimas daiktas, kad kova su religija silpsta kaip tik todėl, kad silpsta ir žmogaus susidomėjimas religiniu gyvenimu. Žmogus gali su religija nekovoti ne tik todėl, kad ją pripažįsta bei vertina, bet ir todėl, kad ja nesidomi ir jai jokios ypatingesnės reikšmės neskiria. Atrodo, kad viršinės kovos išnykimas Vakaruose kaip tik ir yra atremtas į šitą nesidomėjimą.

Kaip tad išspręsti šį klausimą? Kur rasti matą, kuris parodytų, kaip dabartinis žmogus religiją pergyvena ir kokios vertės turi šitas jo pergyvenimas?
Šiam klausimui išspręsti nemaža šviesos meta VI. Solovjovas savo pasakojimu apie antikristą. Savoje legendoje Solovjovas vaizduoja antikristą kaip nepaprastai gabų, tiesiog geni j alų žmogų, kuris, vos trisdešimt trejus metus amžiaus sukakęs, "plačiai pragarsėjo, kaip didelis išminčius, rašytojas ir visuomenės veikėjas . Dievo jis neneigė. Jis nebuvo ateistas. Priešingai, "jausdamas turįs savyje nepaprastai didelę sielos galią, jis visuomet buvo įsitikinęs spiritua-listas, ir aiškus jo protas visuomet jam nurodydavo esmę to, į ką reikia tikėti, būtent: į gėrį, Į Dievą, į Mesiją". Šitas tad žmogus po savotiško vieną kartą įvykusio pergyvenimo pradėjo rašyti "antgamtiniu greičiu ir lengvumu" veikalą, pavadintą "Atviras kelias į pasaulio taiką ir gerovę", kuriame jis parodė visą savo genijaus jėgą. Jame buvo sujungta "kilni pagarba senovės padavimams ir simboliams su plačiu bei drąsiu radikalizmu; neribota minties laisvė su giliausiu viso ko mistiniu supratimu; besąlyginis individualizmas su karštu atsidėjimu bendrajai gerovei". Visa čia buvo taip nepaprastai suderinta ir sujungta, kad kiekvienas šitoje knygoje rado savo paties pažiūras ir įsitikinimus; kiekvienas sutiko su jos mintimis. Todėl šis veikalas, priešingai ankstyvesniems antikristo raštams, nepatyrė jokios kritikos ir jokio prieštaravimo. Visi juo stebėjosi ir gėrėjosi.

Vieno vienintelio dalyko jame trūko: KRISTAUS vardo. Jautresnieji tai pastebėjo, ir nors jie nieko negalėjo prikišti knygos mintims, tačiau Kristaus vardo nebuvimas kėlė kažkokį keistą nujautimą ir net baimę. Ir nebe pagrindo. Vėliau, kai šio veikalo autorius buvo išrinktas pasaulio prezidentu, jis panorėjo sujungti vienybėn tris krikščioniškąsias konfesijas: katalikus, protestantus ir ortodoksus, ir šiam reikalui sušaukė visuotinį susirinkimą Jeruzalėje. Čia jis, norėdamas palengvinti bažnyčių susijungimą, katalikams grąžino ištremtus popiežius į Romą, suteikdamas jiems visas teises ir privilegijas, kurias jis turėjo nuo Konstantino Didžiojo laikų. Ortodoksams jis įsteigė pasaulinį muziejų "rinkti, studijuoti ir išlaikyti bažnytinio palikimo įžymybes, pirmoje eilėje Rytų Bažnyčios". Protestantams įkūrė pasaulinį institutą "laisvam Šventraščio ir su juo susijusių pagalbinių mokslų tyrimui". Už visas šitas "geradarybes" pasaulio prezidentas nereikalavo nieko kito, kaip tik pripažinti jį religijos globėju ir šio pripažinimo ženklan ateiti pas jį į estradą, iš kurios jis kalbėjo į susirinkusiuosius. Tačiau nevisi į estradą nuėjo. Tiek iš katalikų, tiek iš_ortodoksų, tiek iš protestantų pasiliko maži būreliai sėdėti su savo vadais: popiežium Petru II, patriarchu Jonu ir profesoriumi Paulium. Tada pasaulio prezidentas kreipėsi į pasilikusiuosius: "Ką galiu jums dar padaryti, keisti žmonės? Ko jūs norite iš manęs?... Kas krikščionybėje jums yra brangiausia?" Tada pakilo patriarchas Jonas ir prabilo: "Didysis valdove! Mums brangiausia krikščionybėje yra pats Kristus. Jis yra vienintelis, ir visa iš Jo kyla... Į tavo klausimą, ką galėtum mums dar padaryti, duodame tokį atsakymą: išpažink čia prieš mus Vardą Jėzaus Kristaus, Dievo Sūnaus, įsikūnijusio, mirusio, prisikėlusio ir vėl ateisiančio. Išpažink Jį, ir mes su meile žiūrėsime į tave, kaip garbingą antrojo Jo atėjimo pirmataką". Deja, pasaulio prezidentas tokio išpažinimo nepadarė. Užuot išpažinęs Kristų visų akivaizdoje, jis užmušė visus tris tikinčiųjų vadus ir, nusimetęs kaukę, apreiškė antikristinį savo veidą.

Šiuo pasakojimu Solovjovas nori pasakyti, kad krikščioniškajame pasaulio istorijos tarpsnyje religinės sąmonės matas yra Kristus. Ne krikščioniškosios dorovės pripažinimas, ne krikščioniškųjų socialinių principų vertinimas, ne viršinis religijos rėmimas ar jai laisvės davimas sudaro religinės žmonių nuotaikos pozityvumą, bet istorinės dievažmogiškosios Kristaus asmenybės teigimas ir išpažinimas. Galima krikščionybei duoti ne tik laisvę, bet dar net padėti jos kultūrinėms institucijoms ir sykiu vykdyti antikristinę idėją. Šiuo atžvilgiu Solovjovas kartoja tik tai, ką yra pasakęs pats Kristus, ką vėliau* primygtinai teigė šv. Povilas. Pranašaudamas Jeruzalės žlugimą, Kristus pastebėjo, kad "kils netikrų kristų ir netikrų pranašų; jie darys didelių ženklų ir stebuklų, kad būtų suklaidinti, jei tai galima, net išrinktieji" (Mat. 24,24). Todėl Kristus ir įspėjo: "Jeigu kas sakytų jums: štai čia Kristus arba ten, netikėkite (ibd.)... Jei tad sakytų jums: štai jis tyruose, neišeikite; štai namų gilumoje, netikėkite" (ibd. 26). Kristus yra vienkartinis ir vienintelis, nes Jis yra istorinis. Jis negali būti pakartotas. Jo žodis yra vieną sykį pasakytas. Jo Evangelija vieną sykį paskelbta. Kas Jo nepripažįsta, tas stovi šalia Tiesos, nors pripažintų visa kita ir kalbėtų ta pačia kalba. Krikščionybė yra kilusi ne iš bendrosios žmogaus prigimties, ne iš pasaulio kultūros išsivystymo, bet iš Kristaus apsireiškimo pasaulyje. Todėl tik šiuo asmeniniu apsireiškimu ji ir tegali remtis. Todėl ir tikėjimas į istorinį dievažmogiškąjį Kristaus asmenį yra pagrindinė sąlyga pozityvinei religinei sąmonei susiformuoti. Štai kodėl šv. Povilas vadina save apaštalu, pašauktu ne žmonių ar žmogaus, bet Jėzaus Kristaus (Gal. 1, 1), ir įspėja: "Net jeigu ir angelas iš dangaus jums skelbtų ką kita, negu mes skelbėme, tebūna atskirtas" (1, 6). Kodėl? Todėl, kad tai, ką apaštalai skelbė, buvo gauta ne iš žmonių, ne išmokta iš tradicijos, ne paskaityta iš kultūros kūrinių, bet patirta "per Jėzaus Kristaus apreiškimą" (1,12). Kaip Kristus yra vienas, taip ir Jo apreiškimas yra vienas. Kas sako ką kita, tas neigia Kristų. O kas neigia Kristų, tas gali kalbėti ir ta pačia kalba, tas gali daryti didelių ženklų ir stebuklų, tas gali sutaikyti visus priešingumus, tas gali būti net angelas iš dangaus, tačiau jis bus anti-kristinio prado reiškėjas, nešėjas ir vykdytojas. Kristaus pripažinimas ir Jam ištikimybė yra vienintelis tikras religinio nusiteikimo ženklas ir matas.

Jeigu tad šiuo matu mėgintume išmatuoti mūsų dienų religinę visuomenės nuotaiką, nesunkiai galėtume patirti, kad ji toli gražu nėra nei pozityvi nei tuo labiau džiuginanti. Šiandien daug kalbama apie krikščioniškąją moralę, apie reikalą kultūrai grįžti prie krikščioniškųjų principų, apie būtinybę visuomenę tvarkyti pagal socialinius krikščioniškuosius dėsnius ir t.t. ir t.t. Tačiau tarp visų šių kalbų mes negirdime Kristaus vardo. Dievažmogiškasis Kristaus asmuo, kaip krikščionybės pagrindas ir nuolatinis jos gyvybės bei jėgos šaltinis, yra pasitraukęs į šalį, jeigu jau ne visai išnykęs iš žmonių sąmonės. Jau prieš pirmąjį pasaulinį karą buvo pradėta kalbėti apie krikščionybę be Kristaus. Bet kas anuo metu buvo tik užuomina, tik keista idėja, šiandien rengiasi virsti kūnu. Šiandien labai ryškiai yra pabrėžiama krikščionybe, bet labai aiškiai nutylimas Kristus. Tai faktas, kurio negalima paneigti, bet kuris kelia mums šiurpo, kaip jo kėlė solovjovinio antikristo veikalas. Platono ir Aristotelio raštuose taip pat nėra Kristaus vardo, nors nevieną iš šių raštų mes laikome krikščioniškais, o Euzebijus nesidrovėjo Platoną vadinti Atikos Moze. Bet tai buvo keletą šimtų metų prieš Kristaus Įsikūnijimą. Tačiau kad dviem tūkstančiam metų praėjus po Įsikūnijimo žmonės nutylėtų Kristų, rašydami ar kalbėdami apie Jo paties paskelbtus principus ir kviesdami juos visuomenėje vykdyti — tai yra faktas, turįs nepaprastai gilią prasmę ir atskleidžiąs šių dienų žmogaus antikristinį nusistatymą pačiose dvasios gelmėse. Šis faktas aiškiai liudija, kad mūsų dienų žmogus krikščionybę supranta tiktai kaip europinės istorijos išsivystymo padarą, tik kaip aukštesnį civilizacijos tarpsnį, tačiau ne kaip antgamtinę paties Dievo per savo Sūnų pasauliui duotą dovaną bei malonę.

Su Kristaus neigimu ar nutylėjimu neišvengiamai eina ir antgamtinio krikščionybės bruožo neigimas ir nutylėjimas. Pripažinti krikščioniškosios dorovės, sociologijos, mistikos   ir net teologijos pranašumą prieš visas kitas doroves, sociologijas, mistikas ir teologijas nėra sunku, nes visi krikščioniškieji principai, vistiek ar jie liestų asmenį, ar šeimą, ar visuomenę, ar galop žmogaus santykį su aukščiausia Būtimi, nepaprastai tobulai sutinka su žmogiškąja prigimtimi, kadangi jie yra apreikšti to paties Dievo, kuris yra ir Apreiškimo Davėjas ir žmogaus prigimties Kūrėjas. Žmoguje glūdi dieviškasis paveikslas, todėl visa, kas yra dieviška, yra sykiu ir žmogiška. Bet visai kitas yra dalykas — ir tai žymiai sunkesnis — pripažinti, kad visi šitie principai yra atėję į pasaulį per dievažmogišką-jį istorinį Kristaus asmenį; kad jie yra Jo paties išsiskleidimas laike ir erdvėje, o ne atsiradę prigimto žmogiškosios būtybės išsivystymo keliu. O šitas pripažinimas yra pagrindinis. Be jo kiekviena kalba apie krikščionybę yra jos iškreipimas ir pažeminimas, nes kalbėti ar mąstyti apie krikščionybę be Kristaus reiškia siūlyti lavoną — be gyvybės ir be sielos. Bet kas gi drįstų tvirtinti, kad šiandieninės politikų ir karo vadų kalbos apie krikščionybės reikalingumą visuomenei ir tautai kyla iš gilaus tikėjimo Kristumi? Kas drįstų tvirtinti, kad mūsų laiko visuomenė pergyvena Kristų kaip Dievą ir Žmogų, kaip Bažnyčios Galvą, kurios nariais mes esame ir kurios gyvybe mes mintame? Dabartinis krikščionybės pasiilgimas yra grynai moralinis. Jis kyla iš vargo ir bėdos, iš skaudžių gyvenimo pamokų. Jis yra utilitaristinis ir net pozityvistinis. Dabar yra laukiama iš krikščionybės, kad ji pataisytų žemės gyvenimą; kad ji atstatytų pakrikusią visuomenę, pergalėtų ekonominę krizę, išgelbėtų svyruojančią civilizaciją, laiduotų pasauliui taiką ir gerovę. Tačiau visi šitie profani-niai lūkesčiai anaiptol nerodo, kad dabartinis žmogus laukia iš krikščionybės išganymo giliausia šio žodžio prasme. Antgamtinis išganymas yra kažkokia neaiški sąvoka dabarties žmogui. Bet ar tai nėra tikriausias stabmeldiškumo ženklas? Ar Kristaus išskyrimas nereiškia krikščionybės nustūmimo į prigimtosios religijos sritis? Štai dėl ko minėti autoriai ir kalba apie Bažnyčios darbą supagonėjusiame pasaulyje ir apie jos misiją moderninių stabmeldžių gyvenime. Kas išskiria Kristų, tas tuo pačiu grįžta dviem tūkstančiais metų atgal į stabmeldybės laikus, nors savo kūnu gyventų ir dvidešimtajame šimtmetyje.

Norint tad suvokti krikščionybės ateitį, kaip tik ir reikia išeiti iš šito labai savotiško religinio dabarties pergyvenimo, kuriame turi didelės svarbos krikščionybė, bet kuriame bereikšmis yra Kristus. Kristaus nutylėjimas, Jo nustūmi-mas į šalį, nenoras išpažinti Jo vardo iš vienos pusės, o krikščionybės apoteozė, jos vertybių gynimas, jos dėsnių piršimas iš kitos sudaro tą būdingą bruožą, kuris yra vyraujantis religinėje dabartinės visuomenės nuotaikoje ir iš kurio, tarsi iš kokio želmens, išsivystys būsimasis moderninio žmogaus nusistatymas ir pačios krikščionybės atžvilgiu.

2. ANTIKRISTINIO PRADO TAKTIKA

Krikščionybės teigimas, neigiant Kristų, šiandien kyla, kaip jau buvo užminta, grynai dėl praktinių priežasčių. Pasaulis, du kartu perėjęs per savo paties įžiebtą, viską naikinančią ugnį, norėtų dabar pasilsėti ir jaukiai pagyventi. Jis trokšta taikos ir gerovės, nes jam jau įgriso nuolatinis nerimas, netikrumas ir skurdas. Net^ir labai audringoms sieloms jau yra nusibodęs šis nuolatos besikartojantis sąmyšis. Ir štai, krikščionybėje ramybės ir gero gyvenimo pasiilgęs pasaulis kaip tik ir mato geriausią priemonę šitokiam gyvenimui susikurti. Krikščionybė, skelbdama artimo meilę, visų žmonių lygybę, pagarbą valdantiesiems, sąžiningumą, tinkamą savo pareigų atlikimą, kaip tik pasidaro šių žmonių akyse tinkama sukurti žemėje pastoviam, ramiam ir geram gyvenimui. Kodėl tad ja nepasinaudoti? Kodėl atstumti šią taip vaisingą priemonę? Šių dienų pasaulis todėl ir kreipiasi į krikščioniškuosius dorinius principus, juos keldamas aikštėn ir siūlydamas juos vykdyti. Tačiau jis čia elgiasi kaip anas bedievis šeimininkas, kuris pats netikėdamas samdėsi pamaldžius tarnus ir net vertė juos atlikinėti religines pareigas, nes tuo būdu jis buvo tikras, kad tarnai jo neapgaudinės, jo turto negadins, nevogs ir apskritai savo pareigas sąžiningai atliks. Bet ar būtų galima teigti, kad šis šeimininkas gerbė religiją ir turėjo gilią religinę sąmonę? Religija jam buvo tik priemonė savo ūkiui saugoti. Taip šiandien elgiasi ir modernusis pasaulis, girdamas krikščionybę. Pati savyje, savo antgamtiniame prade, savo susijime su Kristumi krikščionybė dabartinei visuomenei anaiptol nerūpi. Ji yra tik viena iš žemiškų priemonių. Ji yra įrankis žemei ir žemėje. Padėti susikurti gerą gyvenimą, pergalint dabartinę politinę, socialinę, ekonominę, pedagoginę ir įvairiopą kitokią krizę — štai krikščionybės paskirtis moderninio žmogaus akyse. Kitokio uždavinio dabartinė visuomenė krikščionybėje nemato ir nenori matyti.

Bet kai šitoks gyvenimas bus susikurtas, kai dabartinė visuotinė krizė bus pergalėta, krikščionybė, kaip priemonė ir kaip įrankis, bus pastumta į šalį, nes toks yra visų priemonių ir visų įrankių likimas. Antgamtinio krikščionybės bruožo nutylėjimas, dievažmogiškojo Kristaus asmens išskyrimas krikščionybės vertę padaro tiktai reliatyvią, kurią lengva pamiršti tada, kai praktiniam tikslui ji yra nebereikalinga. Dėmesio atkreipimas į krikščioniškuosius principus būtų džiuginantis tik tada, jeigu jis kiltų iš susižavėjimo Kristumi kaip Dievažmogiu, kaip pasaulio Gelbėtoju ir Išganytoju. Bet šiuo metu taip nėra. Šiuo metu krikščioniškieji principai yra vertinami tiktai žemiškąja prigimtąja savo puse. Todėl pasaulio posūkis į krikščionybę yra labai abejotinas, ir džiaugsmas dėl krikščionybės Šviesios ateities — apgaulė. Šiuo metu kinta ne pasaulio kunigaikščio esmė, bet tiktai jo taktika, kurią reikia suprasti, kad galėtume susivokti jo gudriuose manevruose.

Kas tiki į Kristų, negali pamiršti Jo pranašystės apie netikrus kristus ir netikrus pranašus, kitaip sakant: apie tą antikristinį pradą, kuris veikia pasaulio istorijoje ligi pat jos pabaigos. Šitas antikristinis pradas reiškiasi įvairiai. Bet jo esmė pasilieka visados ta pati: neigti Dievą ir Jo sukurtą tvarką. Naujaisiais laikais šio antikris-tinio prado reiškimasis buvo labai savotiškas. Pradėjęs Proto garbinimu ir antgamtės kritika, jis sukėlė nepaprastą kovą prieš Bažnyčią, prieš Kristų, galop prieš Dievą, naikindamas dieviškąsias institucijas, persekiodamas Dievo išpažinėjus, lenkdamas visą gyvenimą antidieviška kryptimi. Naujaisiais laikais krikščionybė buvo nemažiau persekiojama ir pakėlė nemažiau aukų, kaip pirmaisiais amžiais. Tačiau šis antikristinis pradas greitai susivokė, kad kova žadina heroizmą ir pasiaukojimą, išugdo ryžties dvasią, priverčia žmogų puolamuoju objektu ypatingai susidomėti ir jam atsidėti; kad sanguis marty-rum est semen christianorum — kankinių kraujas yra krikščionių sėkla. Kova su religija religinės sąmonės ne tik nenusilpnina, bet ją išvysto ir užgrūdina. Pastarajame Europos gyvenimo šimtmetyje krikščionybė turėjo pakelti didžiausių smūgių ir net kraujo aukų. Tuo tarpu kada Bažnyčia turėjo šviesesnių metų savo vidaus gyvenime? Pastarųjų popiežių aukštas moralinis lygis ir net šventumas, susiklausymas ir drausmė hierarchijoje, teologijos mokslo pakilimas, religinės organizacijos išsivystymas, aiškus principinių reikalavimų supratimas — vis tai ženklai, kurie rodo, kad krikščioniškoji religija dėl jos puolimo nė kiek nesusilpo. Tiesa, gal sumažėjo jos išpažinėjų skaičius. Gal nevienas neišlaikė mėginimų ir atkrito. Tačiau savo viduje krikščionybė pasiliko nepalaužta. Priešingai, pirmykštis jos spindėjimas net buvo apvalytas nuo istorijos eigoje prisiplakusių dulkių.

Todėl dabar antikristinis pradas kaip tik ir keičia savo taktiką. Negalėjęs religijos paneigti kova ir persekiojimais, jis dabar renkasi kitokias priemones. Nuo kovos su religija jis atsisako. Jis skelbia religijai laisvę ir, kas būdingiausia, net pats už šią laisvę kovoja. Ar Rytų bolševizmas savo dvasioje yra religijos atžvilgiu kitoks, negu Vakarų masonas? O tačiau masonas skelbia religijos laisvę ir peikia bolševiką, kam šis religiją persekioja, nes kovą ir persekiojimą masonas laiko jau pasenusiomis ir nevaisingomis priemonėmis religijai nugalėti. Masonas geriau pasirenka laisvę. Persekiojama religija gimdo kankinių, o kankinių sulaukusi idėja pasidaro nebemirtinga. Tuo tarpu laisvė labai dažnai veda į apsnūdimą ir į abejingumą. Todėl nereikia pasiduoti iliuzijai manant, kad skelbiama religijos laisvė yra nesuderinama su religijos neigimu. Religijos neigimui laisvė nė kiek nekliudo, bet kartais net padeda. Antikristinis pradas, skelbdamas šiandien religijos laisvę, anaiptol neišsižada savo neigiamo   nusistatymo   Dievo ir

PALIKTASAI   KRISTUS                       GEORGES ROUAULT

Bažnyčios atžvilgiu. Krikščionybei suteiktą laisvę tikisi panaudosiąs jos pačios pražūčiai.
Kokiu tad būdu antikristinė dvasia rengiasi ateityje išvystyti ir parodyti savo neigiamą nusistatymą krikščionybės atžvilgiu? Kokios taktikos ji imsis artimiausiais dešimtmečiais, kad pakirstų pasaulyje Kristaus Karalystę? Atsakymą į šį didelį ir mums visiems pagrindinį rūpestį galima rasti Ivano Karamazovo haliucinacijoje, kurią mums yra aprašęs Dostojevskis savo romane "Broliai Karamazovai". Vieną vakarą Ivanui pasirodo jo kambaryje ant kanapos sėdįs maždaug keturių dešimtų metų amžiaus džentelmenas, kurį Ivanas žino esant velnią. Po ilgo ginčo, kurio metu velnias stengiasi Ivanui įrodyti realų savo buvimą, šis džentelmenas pradeda pasakoti, kaip jis kadaise buvęs angelu, kaip stovėjęs po Kristaus kryžiumi, kaip matęs Jį žengiantį su angelais į dangų, kaip jis pats prisijungęs prie Serafinų ir vos nesušukęs su visais "Hossana", taip jam knietėję baigti nelaimingą savo egzistenciją. Ivanas ilgai klausosi viso šito velniško pasakojimo ir galop duoda jam vieną labai aiškų ir konkretų klausimą: "Yra Dievas ar ne? Taip ar ne?". Tada velnias atsako: "Ar tu iš tikro rimtai klausi? Dievaži, mano balandėli, nežinau". — Tai yra kiekvieno antikristo prado atsakymas į Dievo klausimą. Būdamas esmėje antireliginis, šis pradas Dievą visados neigia. Grumtynės tarp žvėries ir Avinėlio yra pagrindinė žemiškosios istorijos tema. Kinta tik šių grumtynių būdai. Bet nekinta pati jų esme. Todėl antidieviškumas ir ateityje nemažės. Jis tik prisiims kitokias formas. Vedęs su Dievu fizinę kovą, antikristinis pradas dabar pradeda sukti kitokiu keliu. Kovą su religija jis pakeičia religijos ignoravimu. Jeigu šiandien "jokiam socialistui, net bolševikui nemada kalbėti prieš religiją", tai netoli jau tas laikas, kada bus nemada kalbėti ir apie religiją. Tas laikas jau čia pat, nes jau ir dabar "padorioje" draugijoje yra netaktas užsiminti apie Dievą, o ypač apie Kristų, mirusį ir prisikėlusį. Kas šiandien apie šiuos dalykus susiejimuose kalba?

Šitokia išvada peršasi savaime iš visų tų religinių užuomazgų, kurios žymu dabartyje ir kuriomis gyvena šiandieninė visuomene. Išskyrusi iš savo sąmonės tikėjimą dievažmogiškuoju Kristaus asmeniu, nekreipdama dėmesio į antgamtinį krikščionybės pobūdį, vertindama krikščioniškuosius principus tiktai žemiškosios gerovės atžvilgiu, dabartinė žmonija neišvengiamai eina į nepaprastą religinės sąmonės suplokštėji-mą, į visišką religijos išskyrimą iš žmogiškosios egzistencijos centro ir tuo pačiu į religijos ignoravimą žmogiškojo veikimo plotmėje. Ateityje religija nebus nei persekiojama nei slegiama. Ji džiaugsis ir naudosis visiška laisve. Tačiau ji bus laikoma nepavojingu, nes truputį naiviu ir juokingu užsiėmimu, kaip sportas, filatelija, esperanto, antifeminizmas ar gyvulių globos draugija. Kitaip sakant, religija bus laikoma paviršutinišku, žmogaus gelmių neliečiančiu dalyku, todėl nevertu didesnio dėmesio. Kiek praeityje religija iš gyvenimo buvo stumiama įrodymais, mokslo ir politikos priemonėmis, garsiu žodžiu ir triukšminga kova, tiek ateityje ji bus stumiama iš to paties gyvenimo gilia tyla, nesidomėji-mu, ironija, užuojautos šypsena tiems, kurie ja bus susirūpinę. "Nekalbėti!" — bus pagrindinis antireliginės propagandos šūkis ateityje.

Šitokia taktika religijai yra daug pavojingesnė, negu atvira kova ir persekiojimai. Kovos metu abu priešininkai turi bendrą objektą, kuris juos abu domina: vieną pozityviai, antrą negatyviai. Kovos metu apie religiją yra daug kalbama ir rašoma. Ji atsistoja žmogaus interesų priekyje. Todėl nors kova ir padaro religiniam gyvenimui daug skaudžių žaizdų, tačiau ji taip pat duoda daug progų priešo argumentams sugriauti, jo nuomonei paneigti ir sykiu religinėms vertybėms apsireikšti visoje jų šviesoje ir didybėje. Galimas daiktas, kad kaip tik dėl šito kovingo nusiteikimo pastarajame šimtmetyje krikščioniškosios vertybės buvo pasauliui atskleistos naujais atžvilgiais ir parodytos nauju originalumu. Kaip pirmųjų amžių apologetai, puolami mirštančios senovės filosofų, turėjo progos iškelti antikiniam pasauliui naujosios religijos turtingumą, taip lygiai pastarojo šimtmečio teologai, puolami pozityvizmo ir materializmo, turėjo progos iš naujo atskleisti krikščionybės reikšmingumą moderninio žmogaus gyvenime. O nesidomėjimo ir ignoravimo metu visos šitos progos dingsta. Jeigu visuomenėje įsigali tokia nuotaika, kad kalbėti apie religiją yra nemada ir net netaktas, tuomet prieiti prie religinių vertybių svarstymo yra nepaprastai sunku. Kovojančio žmogaus dvasia visados yra gyva. Ignoruojančio ir nesidominčio žmogaus dvasia yra užsnūdusi. Sėkla, kritusi tarp erškėčių (kovos simbolis) buvo nustelbta. Bet sėkla, kritusi ant uolos (nesidomėjimo simbolis) visai neišdygo. Ignoravimas paverčia dvasią sausa uola, kurioje neranda atgarsio jokios religinės problemos. Kai šv. Povilas atvyko į Graikiją, buvo nuvestas į areopagą, kad garbingiems Atėnų piliečiams pakalbėtų apie Nežinomąjį Dievą, kuriam jie buvo pasistatę aukurą. Ir jie atidžiai klausė, nes jiems buvo įdomu patirti, kas gi yra tasai Dievas, kurį jie garbino, tačiau kurio nepažino. Bet kai tik šv. Povilas pradėjo jiems kalbėti, kad Viešpats "teis žemės skritulį per Vyrą, kurį paskyrė..., prikeldamas Jį iš numirusiųjų", tuojau "vieni ėmė tyčiotis, o kiti sakė: pasiklausysime tavęs apie tai kitą kartą" (ApD. 17, 31-33). Ir Povilas, nieko nelaimėjęs, paliko areopagą. Graikai su Povilu nesiginčijo, jo nepersekiojo, jo rykštėmis neplakė ir į kalėjimą nemetė, kaip anksčiau kad žydai buvo darę. Jie tik paprastai ir net mandagiai — nesidomėjo.

Atėnų areopago nuotaika yra simbolis ateinantiems laikams. Ateities žmonės domėsis ir klausys, kol jiems bus kalbama, kad krikščionybė palaiko ir skatina civilizaciją, kad ji tvarko socialinius žmonių santykius, remia demokratiją, yra naudinga mokslui ir menui, šeimai ir tautai. Tačiau kai tik bus pradėta kalbėti, kad Jėzus Kristus yra Dievas, kad Jo paskelbta religija yra antgamtine, kad žmogaus gyvenimo prasmė neišsisemia kultūrine kūryba ir šia žemiškąja tikrove, jie mums mandagiai pasakys: "To mes pasiklausysime kitą kartą". Ir pro šitą mandagią pastabą prasiverš visas moderninio žmogaus stabmeldiškumas. Ne kova. ir persekiojimas yra tikrosios stabmeldybės ženklas, bet ne-sidomėjimas. Šaltai ir išdidžiai praeiti pro religijos šalį, gyventi taip, tarsi Kristaus niekados nebūtų buvę, yra didžiausias antikristinio prado taktikos pavojingumas. Šiuo atžvilgiu L. Estang teisingai pastebi, kad "tikrasis pagonis yra ne Nietzsche, bet Goethe. Weimaro išminčius praeina pro dramos šalį. Jis pasilieka abejingas toms pakaitoms, kurias Kristus padarė žemėje. Jis mėgina Jį ignoruoti. Jis viską stato, atsiremdamas tik į save. Jis atmeta malonę. Dar daugiau, jis visiškai nesirūpina ir nekreipia dėmesio į jos reikšmingumą. Jis gyvena taip, tarsi Kristaus visiškai nebūtų buvę." Nietzsche buvo kovos žmogus. Jis žinojo, kaip labai Kalno palaiminimai yra priešingi jo nuotaikai ir todėl kovojo su jais. Goethe buvo abejingos dvasios žmogus. Jam Kalno pamokslas neturėję jokios reikšmės, todėl jis jį visiškai ignoravo. Visi ženklai rodo, kad ateityje žmonės kaip tik bus apspręsti ne nietzschiškos, bet goethiškos nuotaikos. Jie mėgins mąstyti, veikti ir gyventi taip, tarsi Kristaus visiškai nebūtų buvę. Nesidomė-jimas ir ignoravimas bus atsakymas į pastangas pasiekti moderninio žmogaus širdį. "Balandėli, nežinau!" — mandagiai nusišypsos būsimieji amžiai, kai jiems kas nors iškels radikalų ir pagrindinį klausimą: "Yra Dievas ar ne?".

3. KATALIKŲ TAKTIKA

O vis dėlto reikės pergalėti šitą nesidomėji-mą ir nešti stabmeldėj ančiam pasauliui seną ir sykiu amžinai naują Kristaus Evangeliją. Reikės apaštalauti, nes kiekvienas pakrikštytas ir Šv. Dvasios sutvirtintas žmogus yra pašauktas tęsti Kristaus pasiuntinybę žemėje. Ir juo pasaulis labiau darysis pagoniškas, juo šios pastangos apaštalauti turės būti didesnės. Tačiau pakitus antikristinio prado taktikai, katalikai atsiduria prieš visai naujus uždavinius. Kol pasaulyje vyko kova prieš religiją, tol katalikų taktika buvo aiški: gintis. Ir jie gynės. Jie gynėsi žodžiu ir darbu. Jie išvystė defensyvines savo priemones ir metodus. Jie pasistatė aukštų pylimų aplinkui savo idėjas ir institucijas, kad priešas netaip lengvai galėtų prie jų prieiti. Bet kova pamažu liaujasi. Jeigu bolševizmas artimoje ateityje žlugtų, kova su religija išnyktų visame pasaulyje, ne tik Vakaruose. Religija vis labiau gauna laisvę. Tačiau su ja žengia nesidomeji-mas ir abejingumas. Kaip tad reikės su juo grumtis? Nesidomėjimas, kaip buvo sakyta, yra viena iš Dievo neigimo formų, gal net pati giliausia. Todėl katalikams reikės su ja kovoti ir ją sulaužyti. Bet kokiu būdu? Patys puolami mes nebūsime. Užtat mums reikės pulti kitus.

Mums reikės pulti ne atskirus žmones, ne atskiras idėjas, bet visą visuomenės nuotaiką religijos atžvilgiu. Mums reikės pralaužti nesidomė-jimo ir ignoravimo kiautą.
Kaip mes tai galėsime padaryti? Kokių priemonių mums reikės griebtis, kad mūsų^ darbas būtų sėkmingas, kad mes būtume bent išklausyti šiame moderniniame areopage?

Pagrindinis būsimos mūsų taktikos principas bus: žiūrėti į gyvenamąją mūsų aplinką kaip į misijų lauką. Be abejo, mums visiems yra nuostabu ir sunkiai suprantama, kad krikščionybė po dviejų tūkstančių metų atsidūrė misijų kraštuose kaip tik ten, kur anksčiau ji buvo tikroji gyvenimo šeimininkė ir valdovė. Religiškai žydėjusiuose, daugeli šventųjų ir kankinių davusiuose kraštuose Kristaus Evangelija virto įname, nustumta į pašalį, užguita, nebeprileidžiamą prie svarbiausių gyvenimo reikalų sprendimo. Tai yra skaudu. Bet tai yra faktas. Misijų kraštas dabar yra ne tik Afrika ar Azija, bet visa Europa ir visa Amerika, ypač Amerika, kur stab-meldybė yra ypatingai ryški, nes materialistinė pasaulėžiūra ir materialistinė praktika čia yra viską persunkusi. Šiandien neturi reikšmės formalinis priklausymas krikščionijai ir vedamos statistikos. Šiandien reikšmės turi tiktai gyvas krikščioniškasis gyvenimas ir gyva krikščioniškoji sąmonė. Tuo tarpu šių dalykų kaip tik trūksta masei tų, kurie formaliai dar tebesiva-dina krikščionimis, nes ši masė mąsto ir gyvena visiškai stabmeldiškai. Ištisi kraštai, gyventojų statistikoje pažymėti katalikišku vardu, tikrovėje neturi nieko bendro su tikrąja katalikybe. Šitie formaliniai katalikai taip pat yra apaštalavimo objektas, gal net pats sunkiausias. Šitie vardiniai katalikiški kraštai yra taip pat misijų šalys, gal net labiausiai neprieinamos. Būtų pagrindinė klaida, atsirėmus į statistikas ir į vardus, užmerkti akis ir elgtis taip, tarsi gyvenimas būtų tikrai krikščioniškas ir tarsi pasitaikytų tik atskiri individualiniai iškrypimai. Vientisos krikščioniškosios bendruomenės šiandien niekur nėra. Yra tik atskiros krikščionių salelės, išbarstytos plačioje ir įsisiūbavusioje stabmeldybės jūroje. Šitos tad salelės ir turi jaustis kaip saleles, o ne kaiP kontinentai. Jos turi žinoti, kad jos yra supamos ne krikščioniškosios sausumos, bet prieš Dievą sukilusių ir Jį neigiančių vandenynų. Šitokia misijų sąmonė padės katalikams išvengti ateityje daugelio klaidų ir daugelio apsivylimų, kurie atsiranda, pasitikint skaičiais, vardais, formaline priklausomybe, o nepaisant gyvo ir konkretaus gyvenimo.

Iš misijų sąmonės plaukia antras būsimos taktikos uždavinys: atskleisti vidinį krikščionybės grožį. Naujajame stabmeldiškame pasaulyje mes turime elg"tis taip, kaip pirmieji krikščionys elgėsi senovėje. Nereikia manyti, kad senovės stabmeldžių susidomėjimas naująja religija būtų buvęs didesnis, negu dabar. Mes juk žinome, kad pirminė krikščionybė buvo laikoma nereikšminga žydiškąja sekta; kad jos išpažinėjai buvo vadinami   asilo galvos garbintojais;   kad kryžiaus ženklas žydams buvo papiktinimas, o stabmeldžiams — kvailybė. Ir vis dėlto pirmieji krikščionys nepabūgo šito ignoravimo; nepabūgo todėl, kad jie jautė savo dvasioje turį kažką, o pasaulis ligi tol nežinojo ir ką paskelbti jie buvo pašaukti. Krikščionybė pergalėjo senovinį abejingumą savo atžvilgiu vidinių vertybių atskleidimu. Tai buvo ir bus vienintelis būdas ne-sidomėjimui sulaužyti. Abejingam žmogui reikia ne kalbėti apie religiją, bet rodyti pačią religiją su visu jos nuostabiu turiniu; rodyti ne žodžiais ar mostais, bet gyvais ir konkrečiais pavyzdžiais. Šventumo sąvokos nagrinėjimas neturės jokios reikšmės, jei čia pat nebus šventų   asmenybių. Krikščionybės reikšmės mokslui, menui, visuomenei gynimas   bus be prasmės,   jeigu  patys krikščionys neparodys, kokį mokslą, kokį meną ir kokią visuomenę jie sugeba kurti   Kristaus dvasioje. Nesidomėjimas yra dvasinė tamsa, kurią perplėšti gali ne stiprus žodžio garsas , bet tik galinga pavyzdžio šviesa. Todėl nuo kalbų apie krikščionybę mums reikės pasukti į konkretų krikščioniškąjį gyvenimą ir į konkrečią krikščioniškąją kūrybą. Tik tada, kai prieš moderninio žmogaus akis pastatysime gyvus savo darbus, persunktus tikrai krikščioniška nuotaika, kilusius iš tikrų krikščioniškų šaltinių ir turinčius antgamtinės šviesos, tik tada galėsime šitą žmogų sudominti ir priversime jį apie mūsų darbus bent pakalbėti. Ateityje reikės religiniam gyvenimui naujo užsidegimo ir naujo tikėjimo į jo galybę; reikės iš naujo nagrinėti krikščioniškąjį mokslą; reikės iš naujo vykdyti asmens, šeimos, mokyklos ir visuomenės gyvenime krikščioniškąją dorovę; reikės iš naujo pasauliui rodyti krikščioniškojo kulto prasmingumą.   Žodžiu sakant, reikės kurti naują krikščionybę, naują ne savo esme ir turiniu, bet konkrečiomis savo apraiškomis ir konkrečiomis savo formomis, nes tik per šias naujas apraiškas ir naujas formas modernusis žmogus galės prieiti ir prie dieviškosios mūsų religijos esmės. Tradicinio krikščionybės pajėgumo, istorijoje buvusių pavyzdžių šiandien nepakanka; jų modernusis   žmogus arba nesupranta arba juos laiko paprasto natūralaus išsivystymo padaru, kuris praėjo ir jau nebegrįš. Reikia tad pasauliui parodyti, kad krikščionybė buvo pajėgi ne tik kažkada tryliktajame ar septynioliktajame šimtmetyje, bet kad ji tokia yra ir šiandien; kad ji ir šiandien turi  galios keisti žmogų ir gyvenimą pagal dieviškuosius pirmavaizdžius. O visa tai parodyti bus galima tik tada, kai imsimės intensyvios kūrybos visose srityse; kai mūsų laimėjimai išskirs mus   iš kitų, atskleis mūsų darbo naują dvasią  ir tuo būdu patrauks aplinkos dėmesį.   Jeigu norime, kad naujieji stabmeldžiai susidomėtų mūsų religija, mes turime išsiskirti iš viso jų gyvenimo bei veikimo. Mes turime būti kitokį, negu tie, tarp kūnų mums tenka gyventi.

Kanauninkas J. Leclercą yra savo metu iškėlęs klausimą, ar tikėjimas kuo nors patarnauja žmogui. Šį klausimą jis paryškina konkrečiais pavyzdžiais. Jis pasakoja, kaip vienas nekrikštytas gydytojas, kurio žmona buvusi katalike atėjęs pas jį pasikalbėti religijos reikalu. Po keleto sakinių apie Dievo buvimą, gydytojas pareiškė: "Aš esu pasiryžęs atsiversti, jeigu jūs man įrodysite, kad tikėjimas į jūsų Dievą man ką nors naujo duos. Aš esu padorus žmogus. Sąžiningai vykdau savo pareigas, myliu savo žmoną, esu jai ištikimas ir stengiuos padaryti ją laimingą; taip pat myliu ir auklėju, kiek galėdamas, savo vaikus. Ką tad aš turėsiu daugiau, būdamas katalikas? Eisiu klausyti mišių ir išpažinties. Taip! Bet kam tai, jeigu visa pasiliks taip, kaip buvo ligi šiol?" J. Leclercą taip pat pasakoja, kaip jauna, neseniai atsivertusi mergaitė paklausė kunigą: "Ką aš turiu dabar daryti?" — Kunigas jai atsakė: "Atlikite tobulai savo pareigas; padėkite kitiems kiekviena proga; būkite paslaugi šeimoje". — "Bet aš taip dariau ir ligi šiol!". Ir valandėlę pagalvojusi mergaitė pridūrė: "Dabar aš matau, kad būti kataliku reiškia eiti mišių ir išpažinties, o gyventi kaip ir seniau."11 Šitie Leclercą pavyzdžiai rodo, kad kiekvienas padoresnis žmogus jaučia, jog krikščionybė jį turi kuo nors išskirti iš kitų; kad ji negali būti tik padoraus gyvenimo laipsnis, bet nauja esmė; kad ji turi įspausti žmogui kažkokį ženklą, kažkokią kitokią būseną ir veikseną; kad pats žmogus turi pasidaryti Dievo malonės įtakoje kitoks, negu buvo seniau, tegul ir padoriai gyvendamas. Koks tad turi būti šitas ženklas ir šita nauja forma, kuria katalikų gyvenimas spindėtų stabmeldiškoje aplinkoje?

Senovės stabmeldžiai mums yra palikę vieną posakį, kuriuo jie išreiškė savo nuostabą krikščioniškosios religijos išpažinėjais: "Žiūrėkite, kaip jie myli kits kitą!". Iš tikro, artimo meilė buvo anas konkretus ženklas, kuris patraukė stabmeldžių dėmesį, nes jis išskyrė pirmuosius krikščionis iš visos anuometinės aplinkos. Dviem dėsniais yra paremtas įstatymas ir pranašai: Dievo ir artimo meile. Esmėje šie du įsakymai yra vienas ir tas pats dalykas, nes artimo meilė yra ne kas kita, kaip Dievo meilės konkretus apsireiškimas. Kas tikrai myli Dievą, tas myli ir artimą; ir kas nemyli artimo, tas bus melagis, sakydamas, mylįs Dievą. Tai yra paties Kristaus mums paliktas silogizmas, kuriame nėra jokios spragos. Tačiau kadangi Dievas yra nematomas ir kadangi Jo meilė pasilieka žmogaus širdyje, todėl jai apsireikšti pasaulyje yra mūsų artimas, kuriuo yra kiekvienas žmogus — net ir mūsų priešas. Tuo būdu artimo meilė virsta Dievo meilės vykdymo lauku, Dievo meilės regima forma ir religinių ženklu: artimo meilė yra Dievo meilės sakramentas. Štai kodėl pirmieji krikščionys artimo meilę ypatingai ir pabrėžė, ir štai kodėl jų artimo meilės darbai kėlė nuostabą stabmeldiškoje aplinkoje.

Tas pat turi būti ir dabar. Pastarieji amžiai kovojo ne tik prieš Dievą, bet ir prieš žmogų: jie kovojo prieš Dievo paveikslą žmoguje. Jie padarė, kad žmogus žmogui virto priešu; kad neapykanta žmogui pasidarė beveik pagrindinis mūsų pergyvenimas; kad mes atsiskyrime vienas nuo kito luomo, išsilavinimo, profesijos, tautybės, rasės, kalbos sienomis. Antikristinis pradas taip lygiai nekenčia žmogaus, kaip ir Dievo, nes juk žmogus yra sukurtas panašus į Dievą. Todėl jis stengiasi įskiepyti tokį nusiteikimą žmogaus atžvilgiu, kad šito panašumo nebūtų matyti, kad žmogus pasidarytų nebe Dievo vaikas ar draugas, bet Dievo nevertas, nes sutrypęs ir išniekinęs savyje Jo atvaizdą. Pastarieji amžiai aiškiai ėjo šia linkme, ir artimo meilės idėja bei darbai čia buvo beveik visiškai išnykę. Žmogaus santykis su žmogumi pasidarė paremtas ne meile, bet interesu. Katalikai kaip tik ir turi pakeisti šitą nusistatymą. Jie turi sulaužyti interesu apspręstus žmonių santykius ir juos pagrįsti meile. Jie turi atitiesti sutryptą žmogiškąją asmenybę, nuvalydami joje Viešpaties paveikslą. Artimo meilė yra pagrindinė priemonė šiam uždaviniui tinkamai atlikti. Juk krikščionybė pasidarė galinga pasaulyje ne tuo, kad ji atnešė naują Dievo sąvoką, kad ji sukūrė naują šio Dievo kultą, bet tuo, kad ji parodė, jog šitas naujasis Dievas yra Dievas Gelbėtojas, Dievas Išganytojas, Dievas Meilė, keičanti žmogaus ir asmeninį ir visuomeninį gyvenimą. Krikščionybė yra šio Dievo Gelbėtojo skleidimasis laike ir erdvėje. Kaip tad galėtų būti, jeigu krikščionys nedalyvautų šiame Dievuje Gelbėtojuje ir nedarytų to, ką Kristus visą savo gyvenimą yra daręs? Kai šv. Jonas pasiuntė pasiuntinius pas Kristų, kad šie paklaustų, ar Jis yra tikrasis Mesijas, ar dar kito reikią laukti, Kristus nurodė i visą eilę stebuklų, iš kurių Jonas galėjo pažinti, kad Kristus yra tikrasis Mesijas. Ir nuostabu: tarp šių stebuklų Kristus mini ir tai, kad "beturčiams skelbiama Evangelija" (Mat. 11, 5). Evangelijos skelbimas beturčiams buvo vienas iš Mesijo pasiuntinybės ženklų, iš kurių Jonas ir kiti turėjo Kristų pažinti, kad Jis yra Dievo Siųstasis. Jis turi būti ir kiekvieno krikščionies ženklas, kad jis yra krikščionis, vadinasi, Išganytojo apaštalas ir jo darbo tesėjas žemėje. Tačiau skelbti beturčiams Evangeliją reiškia ne tik kalbėti, bet ir veikti; reiškia veikti jų gelbėjimo linkme. Mūsų žodžiai neturės jokios prasmės, jeigu savo darbais mes įsijungsime į žmogaus niekintojų bei žeminto jų eiles. O įsijungsime į šias eiles tada, kai daiktą — turto, darbo, pinigo, patogumo pavidalu — pastatysime aukščiau už savo artimą, kai nesidalinsime su savo artimu tuo, ką patys turime; kai nepadėsime jam jo darbuose ir varguose. Socialinis diakonatas, apie kurį man yra tekę kalbėti prieš dvylika metų12, yra aktualiausias šiuo metu katalikų uždavinys. Mes visi turime virsti socialiniais diakonais. Mes visi turime, kaip ir pirmųjų amžių diakonai, tarnauti prie stalų (ApD. 6. 2), suprastų plačiausia ir giliausia šio žodžio prasme. Tik tada mes nebūsime melagiai moderninės stabmeldybės akyse. Tik tada mes tikrai mylėsime Dievą ir patrauksime nesidomintį pasauli prie šios absoliutinės Meilės, nes jos spindulius jis pamatys žėrinčius mūsų rankose.

Trečias dalykas, kuris turės pagrindinės reikšmės būsimajai taktikai religiniame gyvenime, yra katalikų išsklidimas. Kai vyko kova, katalikai buvo priversti susitelkti į vieną būrį, susijungti tarp savęs, atsiskirti nuo juos puolančio pasaulio, nes tik tokiu būdu buvo galima kovą laimėti. Pasisklaidę jie būtų buvę tuojau nugalėti. Tokia susitelkimo ir atsiskyrimo taktika buvo suprantama ir būtina. Tačiau dabar, kai puolimai baigiasi, reikia išeiti iš katakombų ir eiti į pasaulį, kaip į jį ėjo ir apaštalai bei pirmieji krikščionys. Kristaus įsakymas eiti į visas tautas ir jas krikštyti tinka ne tik aniems seniems laikams, bet ir mūsų dienoms; tinka visados, kai tik žmogus pasidaro stabmeldiškas, vis-tiek ar jis gyventų pirmajame ar dvidešimtajame amžiuje. Pasilikti tiktai savųjų būryje, sukiotis tiktai savoje bendruomenėje, atsiskirti nuo kitų — kitaip manančiųjų ir tikinčiųjų — būtų tiesiog pražūtinga, nes visa tai moderninį pasaulį paliktų nesidomėjime mumis. O norint nesido-mėjimą sulaužyti, reikia eiti į žmones ir juos sukrėsti savo darbu ir savo pavyzdžiu. Šiam reikalui katalikai turės esmingai peržiūrėti savo susiorganizavimą: socialinį ir politinį, kultūrinį ir net religinį. Jeigu anksčiau organizuotai jie veikė daugiausia tik tarp savųjų, su kitais palaikydami tiktai oficialius santykius, tai ateityje jie turės jungtis į bendrą kultūrinį gyvenimą su visomis plačiomis jo sritimis ir čia skleisti palaimingą krikščionybės įtaką. Atsiskyrimas nuo bendrojo gyvenimo turės būti pergalėtas. Katalikams reikia išeiti iš ghetto, į kurį juos buvo sugrūdusios kruvinos praėjusių šimtmečių kovos. Jiems reikia išsklisti į visas puses ir eiti naujųjų apaštalų ir misijonorių pareigas. Argi ne šios prasmės turi ir pop. Pijaus XII enciklika "Provi-da mater", kurioje jis aprobuoja ir įteisina vadinamuosius "pasaulinius institutus" — savos rūšies vienuolynus, kurie tačiau neturi bendro gyvenimo, bendros uniformos, kurių nariai gyvena pasaulyje kiekvienas skyrium, apaštalaudami savo dvasia ir savo pavyzdžiu? Argi ne šios prasmes turi ir kunigų ėjimas į fabrikus (Prancūzijoje), kur jie nežiniomis veikia tarp darbininkų, skleisdami Kristaus šviesą? Ar ne šiam reikalui yra šv. Teresėlės mieste Lisieux įsteigta šios rūšies kunigų seminarija, kurios auklėtiniai pora metų^ turi dirbti paprastais darbininkais, kad susipažintų su aplinka, kurioje paskui jiems reikės veikti? Jeigu kartais šio reikalavimo nesuprastame ir jeigu, nelaimei, pasiliktume senosiose savo veikimo formose, būkime tikri, kad pasaulis mus pamirš, kaip būtų pamiršęs pirminę mažą Jeruzalės krikčionių bendruomenę, jei apaštalai nebūtų palikę Palestinos ir persikėlę į kultūringą Vakarų pasaulį. Katalikų išsklidimas yra būtina sąlyga religijos ignoravimui pergalėti. Būdami kūrybiškai nusiteikę ir vaisingai kurdami, katalikai turi savo darbus nešti į visus pasaulio užkampius ir juos keisti, varydami iš jų atbudusius senuosius dievus ir jų vietoje statydami vienintelio tikrojo Dievo altorius.

Trys tad pagrindinės žymės turės būti ryškios būsimojoje katalikų taktikoje: 1. misijų sąmonė, 2. vidinio krikščionybės grožio ir jos galios atskleidimas per artimo meilę ir 3. katalikų išsklidimas pasaulinio gyvenimo plotuose. Tai bus atsakymas į visuomenės nesidomėjimą mūsų religija. Reikia tikėtis, kad šis atsakymas bus nė kiek nemažiau vaisingas, kaip ir defensyvinė taktika kovos metu.

Štai toji ateitis, kuri laukia krikščionybės artimiausiuose dešimtmečiuose. Ji nebus nei šviesi nei džiaugsminga, nes pavojų religijai čia bus nė kiek nemažiau, negu praeityje. Kovos liovimasis mums ne tik neatneš poilsio, bet uždės dar daugiau ir dar sunkesnių pareigų, nes vers mus žymiai daugiau dirbti ir kurti, jeigu norėsime, kad nesidomintis stabmeldiškas pasaulis būtų priverstas iš naujo įtikėti. Mes turėsime numesti dulkes nuo mūsų pačių ir nuo išpažįstamų bei skelbiamų vertybių ir pastatyti jas pagoniškojo pasaulio akivaizdoje, kaip gyvenimiškus pavyzdžius niekados neišsenkančios dieviškojo mūsų tikėjimo galybės. Religijos laisvė bus sykiu laisvė ir mūsų kūrybai. Ir šita laisve mes turėsime smarkiai naudotis, kad dieviškasis Kristaus žygis, Pradėtas Betliejuje, ėjęs per Kalvariją, būtų žmonijoje atbaigtas, mums prisidedant ir duodant jam konkrečias istorines formas. Religijos ateitis todėl iš tikro yra mūsų kūrybinių pastangų ateitis. Būsimasis religinis gyvenimas bus toks, kokį mes sukursime savo dvasia, nes viršinės kliūtys bus beveik išnykusios. Todėl yra suprantamas minėtojo kardinolo Suhard kreipimasis į krikščionis, pirmoje eilėje į intelektualus, šiais žodžiais: "Jūsų uždavinys, krikščioniškieji mąstytojai, yra ne kitais sekti, bet patiems pirma žygiuoti. Jums nepakanka būti mokiniais; jūs turite būti mokytojais; jums nepakanka pamėgdžioti; jums reikia išrasti."13 Mums reikia išrasti, išrasti tas naujas formas, kuriose, tarsi aukso taurėse, perteiktume naujajam pasauliui amžinąjį dieviškojo Apreiškimo Vyną.

1.    Plg. jo veikalą "Koennen wir noch Christen sein".
2.    Die christliche Botschaft in einer nichtchristli-
chen Welt, 19-20 p. Zuerich, 1940.
3.    Op. cit. 22 p.
4.    L'Eglise va-t-elle emigrer? "Esprit" 1946 m.
5 nr. 708 p.
5.    Op. cit. 713 p.
6.    Cit. vok. šio laiško vertimas "Aufstieg oder Nie-
dergang der Kirche", 64 p. Offenburg 1947. — Prancū-
zijoje šis laiškas pažadino labai didelį susidomėjimą. P.
Dubois-Dumee jį pavadino reikšmingiausiu bažnytiniu
dokumentu po pop. Leono XIII "Rerum novarum".
7.    Op. cit. 65 p.
8.    Op. cit. 64 p.
9.    PI. liet. šios encikl. vertimą 19 p. Chicago 1947 m.

10.    Plg. Russie et chretiente, "La vie intellectuelle" 1947 m. balandžio mėn. 21 p.
11.    Plg. "La vie intellectuelle" 1947 m. balandžio men.
12.    Plg. Socialinis teisingumas, 220-222 p. Kaunas 1938 m.
13.    Auätieg oder Niedergang der Kirche, 77 p.