Vatikano archyvas — aruodas lietuvių kultūros istorijai Spausdinti
Parašė Zenonas Ivinskis   
ARUODAS LIETUVIŲ KULTŪROS ISTORIJAI

Įvairiausių tautų atstovai jau per daug metų yra rausęsi po Vatikano Archyvą. Kai Leono XIII-jo patvarkymu (1883) jis tapo mokslui prieinamas, atsidarė Romoje didžiųjų tautų institutai, metų metus sėdėjo čia mokslinės komisijos, ir vis tuo pačiu tikslu — išrankioti iš tūkstančių manuskriptų tomų savo krašto istorijai reikalingą medžiagą ir ją paskelbti. Kai kurie vyrai čia praleido visą darbo amžių, pražilo besėdėdami. Ir dabar čia yra amžių baigiančių tyrinėtojų...

Tikrai Vatikano archyvas daugeliu atžvilgių yra neišsemiamas šaltinis per 19 šimtmečių! Jame yra daugiau kaip 250 įvairių skyrių ( fondų"), o aktų tomų anksčiau buvo skaičiuodama 100,000. Bet jų yra žymiai daugiau. Nė pati archyvo vadovybė tikro skaičiaus negali pasakyti. Šalia į odinius tomus surinktų ir įrištų aktų, yra neapžvelgiamas skaičius pakietų, dar palaidų bylų ir t.t. Juk šitas archyvas, kaip nė vienas kitas, liečia visą pasaulį, viso žemės rutulio katalikus, jų vyskupijas, bažnyčias, vienuolynus.

Įsivaizduokite mažytę skruzdėlytę, besirausiančią didžiulio skruzdėlyno papėdėje. Šitaip čia atrodo darbas vieno žmogaus, norinčio pažinti savo krašto medžiagą. Lengva tad tame archyve pasimesti ir netekti orientacijos. Iš lietuvių sistemingai jame iki šiol tėra dirbęs tik vienintelis a.a. prel. J. Totoraitis. Čia dar matyti ir jo darbo pėdsakų. Per, palyginti, trumpą laiką jis padarė daug, bet, žinoma, tespėjo matyti tik mažą medžiagos dalelytę.

Romoje yra dar pora ir kitų Lietuvos istorijai labai svarbių archyvų, bet Vatikano archyvas lieka gausiausias. Prie jo dar reikia pridėti Vatikano biblioteką, kurioje, šalia atskirų garsių ten patekusių bibliotekų (Barberini ir t.t.), yra skaičiuojama per 26,000 rankraščių skyrius, kuriame ir lituanistikos apstu!

Nė paskubomis čia nebūtų galima išskaičiuoti visų archyvo skyrių, kuriuose yra medžiagos apie Lietuvą. Sunkiausias darbas yra atrinkti, ar surasti tą medžiagą. Tas uždavinys yra lygus pastangoms išrankioti kviečių grūdus, išbarstytus po didelį įvairių javų svirną. Išrink juos!
Čia tik probėkšmiais duosiu vieną kitą pavyzdį iš tų aktų, kuriuos jau teko studijuoti, kokios medžiagos yra Vatikano Archyve mūsų kultūros istorijai.

Lietuvos vyskupijos iki 1798 metų priklausė Gniezno arkivyskupijai. Tad nuo 16-tojo amžiaus vidurio buvo abiem valstybėm skiriamas ir bendras nuncijus, vadinamas "Lenkijos nuncijum". Jis plačiai domėjosi ir politiniu gyvenimu, ypač rūpindamasis, kad per naujus rinkimus į karaliaus sostą patektų geras katalikas. Iš tos institucijos atsirado didžiulis "fondas" — "Nun-ziatura di Varsavia" — apimąs per 200 tomų. Prof. J. Totoraitis peržiūrėjo 35 tomus. Retame tome nėra kokios nors medžiagos Bažnyčiai Lietuvoj, politikos ar kultūros istorijai.

Štai vienas tomas (142) pateikia mums iš 1767 m. smulkią statistiką visos Žemaičių vyskupijos parapijų, koplyčių, vienuolynų. Sužinome, kad dešimtyje vyskupijos dekanatų buvo beveik ketvirtis milijono katalikų (242,691). Jeigu dar pridėsime kitatikius ir ypač žydus, tą skaičių reikėtų padidinti iki kokių 300,000 ir daugiau. Toji statistika iš dalies stebina, turint galvoje, kad prieš 50 metų buvo buvęs Didysis Maras. Apie jį paprastai sakoma, kad Žemaičiuose išmirę du trečdaliai gyventojų. Peršasi dvi išvados: 1) per, palyginti, trumpą laiką daug priaugo gyventojų, ir 2) reikėtų manyti, kad per D. Marą (1709-11) neišmirė ištisi plotai. Šitokį samprotavimą patvirtintų ir ta aplinkybė, kad 1859 m., padidintoje Žemaičių vyskupijoje (nuo 1848 m. buvo prijungti Kuršo katalikai), kuriai priklausė ir Panevėžys ir Ukmergė, 19-koje dekanatų (ir 213-koje parapijų) tebuvo 453,217 tikinčiųjų. Vadinasi, 1767 m. statistika verčia susimąstyti ir reviduoti kai kuriuos teigimus!

Dar platesnės ir pilnesnės statistikos (t. 143) yra didelei Vilniaus vyskupijai iš 1773. Ten bažnyčių Žymiai daugiau: medinių 402 ir 110 mūrinių, o tikinčiųjų 624,593. Apie kiekvieną parapiją paduotos įvairios žinios. Vilniaus vyskupijoje kalvinų — 3,810, liuteronų — 3,686, totorių (mahometonų) — 1,703, karaimų 9,721; di-zunitų (stačiatikių) nuostabiai mažai (680), nes visi kiti unitai. Krinta į akis, kad Vilniuje labai maža belikę protestantų, kai 16-tojo gale ten buvo labai daug. Visame Vilniaus dekanate tik 46 kalvinai ir 191 liuteronas.
Į nuncijų, kuris seka visą bažnytinį ir politinį gyvenimą, kreipiamasi visokiais reikalais. Vilniaus ir Žemaičių vyskupai, klebonai, vienuolynai yra prirašę daugybę raštų, laiškų, skundų. Žmogų persekioja vis tos pačios aistros, lydi tos pačios silpnybės. Ir čia matai anų laikų moralinių santykių veidrodį. Matyti patronato teisės (t. y. bajoro teisė pristatyti savo bažnyčiai kleboną) negerovės. Labai daug medžiagos yra apie Lietuvos vienuolynus. Toji medžiaga sumaišyta su Lenkijos vienuolynų aktais. Po penkis tomus yra apie benediktinus, kapucinus, kamandulus, karmelitus, pranciškonus ir t.t. Net apie jėzuitus, nors jie turi atskirą ir mums labai svarbų savo archyvą, yra čia medžiagos.

Nuo 17-tojo amžiaus krinta į akis vis labiau pasigaunąs religinis uolumas. Apie Šiluvą sužinome daugiau iš vieno vyskupo konflikto su vienuoliais, o apie Žem. Kalvariją 18 amž. vyskupas Lopacinskis labai vaizdingai rašys, kad ten kasmet per atlaidus iš visur suplaukia per 15,000 maldininkų. Žmonės einą kalnus giedodami, vartodami triūbas (ar ragus). Bet vyskupas Romai nusiskundžia, kad Kalvarijoje atskiruose namukuose gyvenančios davatkos (jų per šimtą) neturinčios regulos, o kai kurios jų skandalingą gyvenimą vedančios...
Šalia religinio uolumo faktų pačių nuncijų reliacijose (dar iš 17-tojo amž.) randama minint ir pagonybės liekanų. Bet visos mano aptiktos reliacijos jau iki šiol buvo žinomos, ar spausdintos lenkiškuose vertimuose (žr. mano strp. "Medžių kultas lietuvių religijoje", "Soter" 1938-39).

Mūsų kultūros istorijai svarbus dar kitas Vatikano Archyvo skyrius: "Nunziatura di Polo-nia", t. y., Vatikano Valstybės Sekretorijato specialus "fondas", liečiąs tik Lietuvą ir Lenkiją (ca. 430 tomų). Čia yra visokios medžiagos. Man buvo, pav., įdomi Vilniaus vysk. Jurgio Radvilos labai energinga akcija 1581 metų vasarą prieš protestantų ("eretikų") knygas Vilniaus knygynuose. Čia tuo reikalu yra keletas įdomių raštų, vienas jų — J. Radvilos laiškas net pačiam popiežiui. Visiems knygynų savininkams buvo įsakyta sudaryti parduodamų knygų sąrašus. Juos peržiūrėdavo vyskupas, arba jo įgaliotinis, ir, tik gavus raštu patvirtinimą, buvo galima surašytas knygas pardavinėti. O visos eretiškosios turėjo būti naikinamos ir deginamos. Ano meto religinių karų epochoje (Vak. Europoje) tai neturėtų nustebinti. Labai įdomus yra tuo reikalu platus vysk. Radvilos paaiškinimas uoliam katalikui, karaliui Batorui. Iš to laiško matyti visas Radvilos griežtumas protestantų atžvilgiu, kurių 1579 m., kaip rodo vienas sąrašas, keliasdešimt bajorų ir didikų per 21 dieną (VIII. 12 — IX. 2) atvirto katalikybėn. 1581 m. viename sąraše figūruoja 55 sugrįžėliai. Bet pats Radvila gavo skaudžiai barti iš popiežiaus ir vos nebuvo nutrenktas nuo sosto, kai parėmė brolio Nikalo-jaus Christoforo (Lietuvos maršalkos) prašymą leisti jo tėvus — "eretikus", palaidotus sinagogoje, perkelti į naują katalikų koplyčią.

Prieš eretikus buvo kieta linija. Ir pačioje Lietuvoje buvo prasidėjusi didžiulė religinė akcija. Įkūrus jėzuitų Akademiją ir Kolegiją, Vilniaus vysk. Valerijonas Protusevičius dėkodamas rašė popiežiui, kad tai bus "arx et propugna-culum fidei Catholicae". Buvo imtos greit daryli išvados. Tuoj jėzuitai buvo kurdinami Livonijoje. 1587 metais juos pasikvies   į Žemaičius Merkelis Giedraitis. Dar gyvendamas Vilniuje, kaip aiškėja iš jo bylų, jis buvo susidraugavęs su jėzuitų viršininku. Tai, tur būt, ir palengvino jam gauti jėzuitų į Žemaičius, apie kurių veiklą jau šiek tiek yra minėjęs St. Rostowskis veikale apie Lietuvos jėzuitus (2. leid. 1877). Tačiau dar penkeri metai prieš tai iš Vilniaus trys jėzuitai buvo nusiųsti į "Žemaičių Kiemą" — (Žemaitkiemį) prie Ukmergės. Tai buvo "Misijos" punktas, iš kurio jie veikė Vidiškių ir Balkninkų rajone.

Tos "Misijos" punkto vedėjas Jokūbas La-ninskis yra palikęs labai įdomų aprašymą, kurio tik mažą dalelę tesunaudojo Rostowskis (111 — 112 p.), aprašydamas Žemaičių pagoniškus papročius 16-tojo amž. gale. Tačiau jis fatališkai supainiojo. J. Laninskio laiško dvi kopijos Vatikano Archyve yra šitaip užvardintos: "ex mis-sione Zmodecen(si)". Lengva pamanyti, kad tai reiškia "iš Žemaičių misijų". Tada viskas, kas ten plačiai aprašoma, per klaidą galima priskirti Žemaičiams, kaip padarė Rostowskis. Bet iš tikrųjų tas užrašas reiškia "Iš Žemaitkiemio misijos" (punkto). Vadinasi, daug kartų cituotieji Rostowskio sakiniai (vertimas liet. žr. "Soter" 1939) apie Žemaičių pagoniškus papročius, yra surašyti Ukmergės srityje — Vidiškių ir Balninkų rajone, tarp kurių Žemaitkiemis yra pusiaukelėje. Šitoji korektūra yra pati svarbiausioji šitame straipsnyje.

Bet koks yra to įdomaus J. Laninskio rašto turinys? Pirmiausia krinta į akis, kad vaišingumo ir derliaus, t. y., Žemės dievybę — Žemyną (Tellur Dea) pagerbdavo tik vienos moterys:
"...Garbindavo Žemės deivę rudenį. Tas prietaras buvo toks, kad kiaulę, ilgą laiką jai penėtą, aukojo vienos tik moterys, burtininkę pasikvietusios. Ir taip pat jos vienos tą kiaulę, iškilmingai paruoštą, suvalgydavo. Ir jei kuri puotoje ką nors gėrė iš deivei paaukotų gėralų, likusios mediniais virbais (rykštėmis) ją pliekdavo ir ragindavo. Vadovauti tam aukojimui išrinkdavo jaunavedę. Ji kitas moteris, kurios blogai elgdavosi, deivės kerštu grasindama, sudrausdavo. Jeigu pati jaunamartė nieko deivei neaukodavo, buvo sakoma, kad ją pačią žaltys (serpens) amžinai persekiosiąs. Jeigu kas nors deivei (Žemynai) pašvęstuose namuose mirdavo, už bausmę panaši auka turėjo būti atliekama per trejus metus. Bet jeigu įprastu laiku kas to aukojimo neatlikdavo, tai jie tikėjo, kad tam žmogui, ar tų namų gyvuliui bus sutrauktas (su-paraližuotas) kuris nors sąnaris; arba tikriausiai kelionėje, ar ant slenksčio jam pastosiąs kelią žaltys Tas pats atsitikdavo, jeigu kas nors kur nors rastą žaltį ar užmušdavo, arba dėl ko nors jį sužeisdavo.

"Man štai teko girdėti iš to, kuris liudijo pats matęs, kad, vos kažkas užmušė gyvatę, tuojau buvo sutrauktas ir suparaližuotas. Apie kitą pasakoja, kad piaudamas šieną pievos žolėje žaltį pamatė. Kur šis gulėjo, tos vietos neišdrįso (iš viso) piauti, ir tik iš tolo tą plotą apipiovė.

"Taip pat buvo paprotys, kad vien tik moterys vištą dievų motinai — nežinau kokio vardo — aukojo metų bėgyje.

"Taip pat buvo klaidatikystė, ir labai sunki, kai jie garbino Larą ir jį vadino Dimstipacin (— Dūmų viešpats?). Mes jį galime pavadinti dūmų ir ugnies viešpačiu. Jų garbinimo ceremonija buvo ši: susirinkę į krūvą vien tik vyrai, aukodavo du viščiukus ("pullos gallináceos"); ir tokiu pasiruošimu, kaip įstengdavo, puotaudavo iki kitos dienos nieko nepalikdami. O vandenį, kuriuo indus išplaudavo, į ugnį supildavo.

"Taip pat ir apie bites bujojo šitas prietaras: kitiems susėdus ratu ir burtininkui ("sortile-gus") tariant tam tikrus žodžius, aukodavo gaidį ir vištą. Sumaišę alų su medum (!) trigubą taurę vienu atsikvėpimu išgerdavo. Kiti turėjo paprotį tam reikalui paukoti ožį".

Toliau J. Laninskis aprašo mirusiųjų vėlių "maitinimą", kurį jau mini Dlugošas; jį aprašo ir Rostowskis. Į mirusiojo vėlę burtininkas, kaip Laninskis paduoda, kreipdavosi: "Štai tau, miręs brolau, maistą ir gėrimą aukoja šis tavo draugas ir giminaitis. Taigi valgyk ir gerk! Bet žiūrėk, kad tavo ranka nieko iš mūsų gyvulių, ar žmonių nepaliestų". Tai atlikus visi sėsdavo prie stalo, ir pirmą bet kokio valgio kąsnį numesdavo mirusiam ant žemės. Taip jie vargšai apsigaudinėdavo, tikėdami kad mirusiųjų vėlės kenčia alki..." Užbaigia jėzuitų tėvas apie tą prietarą: "...jis buvo labai blogas, nes jis buvo sugalvotas daugiau girtuokliauti negu melstis". Mūsų laidotuvių bei šermenų istorijai tos žinios vertos dėmesio.

Apie Sekmines pasakyta, kad šeimos "susinešdavo po atitinkamą kiekį javų". Būdavo padaromas gėrimas, visi sueidavo krūvon. "Vieni dievams paaukoję avį, kiti ant upės kranto užmušę jautį, prie stalo susėsdavo. Tada burtininkui, ar kuriam kitam senesniam žmogui paragavus (gėrimo), visi, pirmą taurę laikydami rankose, didžiu balsu kviesdavo dievą valgyti ir gerti. Paskui gi prašydavo gero lietaus ir turtų..."

Tėvas Laninskis toliau aprašo: "Nieko nepradėdavo be prietaro. Pavyzdžiui, jeigu keno sūnus ar duktė susirgdavo, pasikviesdavo burtininką. Atlikęs burtus, jis avinėlį už ligonį dievui paaukodavo. Užmuštąjį (aviną) vieni tik vaikai su tėvais suvalgydavo, o kailis tekdavo burtininkui... Pagaliau, kai javų sėja prasidėdavo, pirmiausia būdavo aukojama višta ir gaidys".

Labai yra ryškus gyvulio paaukojimas ("primicijos"): "Kai karvė pirmą veršį atvesdavo, pirmąjį pamilžtą pieną tik šeima sugerdavo. Jeigu bandoje gyvulys ką nors atvesdavo, tada tik tėvas su visa savo šeima, valgydami dievui paaukotąjį gyvulį, prašydavo prieauglio visų rū-avo gyvulių. Ir tvirtindavo, kad niekam kitam nevalia buvo, išskyrus šeimos narius, ką nors (iš tų skerstuvių) ragauti".

Labai įdomi šioji žinia, kur jaučiamas naujojo (krikščionybės) mokslo susipynimas su pagoniškais motyvais: "Be krikšto mirusių vaikų lavonus (iš mūsų krikščioniškosios religijos mokslo tepildo ir saugo tik krikštą, pačiu Kristumi ir jo mokslu visai nesirūpindami), įkeldavo į liepas (jas laikydami šventomis), tvirtindami, kad nedera vaikus laidoti į žemę, nes ji esanti šventa".

Čia tik galiu paduoti dar kelias ištraukas, reikalingas mūsų kultūrininkams, nes pats lotyniškas tekstas ir jo vertimas prie pirmos progos bus paskelbtas in extenso:
"Jie tikėdavo, kad kiekvienas Žaibas yra dievo strėlininkas ("sagitator"). Taip pat manė, kad mirusiųjų vėlės, po tam tikro metų skaičiaus, pereidavo į gimstančius žmones. Bet visų blogiausių nedorybių buvo ta, kad jie girtuoklystę ne yda laikė, bet priešingai — ją skaitė už garbę".

Misininkas rašo apie vedybas: "Savo moterystes sudarydavo, kartais iš namų jėga išvesdami mergaites, kartais jas laukuose pagrobdami"... Žinia, yra likę pėdsakų lietuviuose apie vogtines vedybas.

Tėvas Laninskis piktinasi, kad žmonės nieko nežinojo apie Šv. Trejybę ir jos reikšmę, apie sielos nemirtingumą ir Kristaus atpirkimo auką. "Nei bažnyčių nelankydavo, nei rūpindavosi per visą savo gyvenimą eiti prie Sakramentų. Jie nieko daugiau nežinojo, kaip jie patys išsireikšdavo, kaip tik žemės akėjimą ir arimą ("occa-tiones et orationes"). Pagaliau šventomis dienomis, taip pat ir Velykose, buvo įpratę nuolat dirbti. Ir tuos, kurie švęsdavo, juos pajuokdavo ir tinginiais vadindavo. Panašaus dalyko pavyzdį patys matėme pas kai kuriuos žmones, kurie, net ir mums žiūrint ir prikaišojant, arė, piovė, akėjo, dargi visomis šventomis dienomis. Bet buvo dar ir tokių — ir jų yra nemažai, kurie sako: nesvarbu, kas atsitiks po mirties, kad čia tik man būtų gerai".

Nelengvas buvo tų jėzuitų pirmasis darbas. Pradžioje juos žmonės su dideliu nepasitikėjimu priėmė (tai plačiai aprašyta). Darbo buvo labai daug. "Tačiau Kaukas ("cacodoemon") nesiliovė galvojęs mums įvairių pavojų, bet nuo visų mus apsaugojo Viešpats". Vieną kartą Laninskis krito nuo lūžtančio tilto, kitą — pasibaidė jo arklys ir jį ilgai vilko iškritusį iš vežimo. Misijos ėjo toliau: "Kaukas labai širdo, kad tokią didelę sielų daugybę, po jo priespauda buvusią, mes išlaisvinome". Atrodo, kad pats vienuolis ėmė tikėti į Kauko galią!
Kai Laninskis nuvyko į Balninkus, rado ten apakusį ir kurčią kunigą. "Ir vis dėlto laikydavo mišias. Pagalvokite, kokiu būdu, kai nemato..."

Vykdydami savo misijas Vidiškių-Žemaitkie-mio-Balninkų srityje, jėzuitai atkreipė dėmesį į socialinius santykius. Plačiai rašoma apie savęs užstatymą, atsidavimą baudžiavon (vadinamieji "zakupai").

Labai energingai jėzuitai naikino pagonybės liekanas.
Mane šiuo metu domina Lietuvos kultūrinis veidas dviejų šimtmečių (16-17) sąvartoje. Ypač


VATIKANO  BIBLIOTEKA

norėtųsi rasti daugiau medžiagos apie Merkelį Giedraitį. Bet, matyti, šis žymusis vyskupas daugiau veikė, negu rašė. nei šiol Vatikano Archyve tesuradau vos tris originalius jo laiškus (su autentišku jo parašu), nors šiaip apie jį žinių (ypač apie jo politinę veiklą), vis pasitaiko. Tačiau pačios jo diecezijos , lygiai kaip ir Vilniaus vyskupijos, veidas išryškėja iš vadinamojo proceso bylų ("Processu Consistorialis"). Iš 300 storulių tomų Lietuvos vyskupijas (jeigu dar pridėsime Seinus) liečia apie 30 tomų. Jeigu dar skaityti tituliarinių vyskupų bylas (Vilniaus vyskupų koadjutoriai buvo, pav., Methono — Graikijoje vyskupai), prisirinktų per 50 tomų. Toji medžiaga įdomi savo charakteriu. Numatant vyskupo kandidatą yra apklausinėjami 5-6-7 liudininkai, rimti ir patikimi vyrai. Visas šitas kanoniškasis procesas yra nuncijaus žinioje. Yra 12-14 klausimų apie vyskupo kandidato asmenį ir tiek pat jų apie vyskupiją. Tokis apklausinėjimas eina nuo 16-tojo amžiaus. Jo, pav., neišvengė nė vysk. Valančius (Proc. Cons. t. 250). Jo apklausinėjimo byla užima 116 gražiai kaligrafiškai surašytų lapų. Įdomus čia pateiktosios metrikos nuorašas, iš kurios matyti, kad Valančius, neva bajoriškos kilmės žemaitis, yra gimęs 1799.XII.29. Tikroji jo gimimo data yra 1801. Iš tokių bylų susidaro vaizdas apie asmenis (puiki biografijoms medžiaga) ir apie vyskupijas. Per porą šimtų metų galima sekti vyskupų rezidencijų (Vilniaus ir Varnių) vystymąsi. Iš aprašymų matyti, kad Varniai visą laiką buvo mažas miesteliūkštis. Per švedų karą (1655) beliko 80-100 namų, o gyventojų 400-600. Per būsimo vyskupo Jurgio Tiškevičiaus procesą 1740 m. po J. Karpio mirties paaiškėja, kad iki tol Varniuose buvo visi katalikai, ir yra tik vienas žydas. Per karus labai krisdavo vyskupo žemių pajamos. Ramiais laikais vyskupo (stalo) dvarai duodavo iki 30,000 auksinų, o po 1655 vos 6,000-10,000 per metus. Varnių vikarai vos gaudavo 100-200 auksinių. Nuolat įvairuoja klierikų skaičius Kražiuose. Jis po karo tesiekia vos 20. 1655 metų rusų antplūdis baisiai palietė Vilnių. Ten daug plėšta ir deginta. Esą, buvę labai daug žudoma. Paduodamas skaičius 25,000. Vilniuje prieš tą baisųjį karą esą buvę skaičiuojama 10,000 namų, o gyventojų 70,000. Labai daug žmonių nuo rusų siaubo išbėgiojo, nes dar 1666 m. katalikų sakoma esant tik 20,000, o kitatikių 5,000. O namų tėra 3,000. Skurdus vaizdas!

Štai maždaug skubota charakteristika man jau pažįstamų archyvo fondų, kurie Lietuvos istorijai duoda daug medžiagos. Kitame straipsnyje jau kalbėsime tik vienu atskiru klausimu iš Merkelio Giedraičio laikų.