Kristaus eros sąjūdis Spausdinti
Parašė T. B. G.   

Daug kalbama šiandien apie religinę krizę ir ieškoma priemonių jai pergalėti. Tam tikslui atsiekti bandoma surasti nauji metodai perduoti apreikštoms tiesoms, kurie patenkintų teisėtus laiko dvasios reikalavimus. Vieną tokių metodų nurodo neseniai išėjęs Enrico Bartoletti veikalas "Da Cristo a Dio". šis giliai pažįstąs laiko dvasią autorius neabejodamas teigia: "Vienintelis praktiškas metodas perduoti šių dienų savyje užsidariusiam žmogui krikščionišką galvoseną yra pateikti konkretų Kristaus vaizdą".

Jei viduramžių žmogus savo gyvenimo prasmės ieškojo Dievuje, kaip Absoliučioje Būtyje, tai pradedant septynioliktu šimtm. kitiems šis galvojimas prarado savo prasmę. Dievo vietą užėmė žmogus, žmogus savyje pačiame pradėjo ieškoti savo gyvenimo prasmės. Su nauju uolumu nagrinėjamas žmogus visoje savo būtyje. Descartes ir Hėgelis išanalizavo žmogaus protą, suteikdami jam dieviškai kūrybiškos galios. Kantas žmoguje atrado pajėgumą kurti visuotinai galiojančius moralės įstatymus. Romantikai iškėlė žmogaus jausminę pusę. Net baimės jausmas Kierkegaardo filosofijoje užima centrinę vietą. Marksas ir Engelsas bandė atskleisti žmogaus socialinį aspektą, suteikdami jafm absoliučios prasmės. Pagaliau Nietz-sche ir pasekėjai sukūrė "antžmogio" mitą, pastatydami jį anapus gėrio ir blogio. Toliau jau nebebuvo galima eiti. Netikras kelias nuvedė žmoniją į pražūtį. Taip pakilęs žmogus į svetimą sferą, pasijautė bejėgis ir vienišas.

Su žmogaus išaukštinimu lygiagrečiai ėjo Dievo paneigimas. Blogiausia, kad tas Dievo paneigimas nepasiliko mokslinėse sintezėse, bet prasiveržė į patį gyvenimą. Dievo vardo nebesigirdi universitetų katedrose. Jis yra savas tik bažnytinių seminarijų vadovėliams. Dievas yra išstumtas iš teisinės ir socialinės moralės ir rezervuotas tik bažnytinei teisei. Jis yra užmirštas literatūroje ir mene. Klaiki žmogaus kova su Dievu. Menininkai ir literatai, sociologai ir politikai bijo net minėti Dievo vardo, kad savęs nepažemintų.

Manoma, kad krikščionybė nužmogina, kad Dievo paslaptis pražudo. Bijoma prisiartinti prie Apreiškimo. Užtai užsidaroma savo pačioje individualybėje. Bet išgirdus visus proto ir jausmų, mokslo ir patirties atsakymus, vis dar kazinko beviltiškai laukiama. Buvo tikimasi, kad dialektika patenkins bent proto reikalavimus, bet ir ji nuvedė žmogų į visišką nusivylimą protu ir jo autoritetu. Jau nebetikima daugiau žmogui ir nebepasitikima jo filosofija.

Egzistencializmas tik patvirtina tą neapsakomą nusivylimą vienišo ir pabėgėlio žmogaus, užsidariusio savo paties kenčiančioje individualybėje. Iš egzistencializmo galima tikėtis dviejų galimybių: pesimistinio irracionalizmo ir religinio voliuntarizmo, ši paskutinė galimybė randa vis didėjančio atgarsio šių dienų pro-tautojų tarpe, žmogus, neradęs savyje pačiame gyvenimo prasmės, nebeieško jos kituose sau lygiuose-Per didelis vargšas yra žmogus savyje, kad galėtų užpildyti tą baisią vienatvės tuštumą. Vis labiau pradedama pajausti amžinybės ilgesys, o jame — konkrečiai apsireiškusio Dievo reikalas, šių dienų žmogus yra perdaug patyręs, kad dar tikėtų klaidingos kultūros vilionėms, per skaudžiai kentėjęs, besekdamas ilgus dialektikos įrodymus. Jis pradeda ieškoti Tiesos, kuri paguodžia, žodžio, kuris yra Meilė. Jis ilgisi Kristaus. (Plg. Max Picard, Die Flucht vor Got).

Kristaus ilgesys, tiesa, buvo ir bus jaučiamas tol, kol gyvens žmogus žemėje. Kiekviena tačiau epocha savotiškai jo išsiilgsta, ieškodama jo savo keliu. Buvo laikų, kada reikalaudavo gilių argumentų Apreiškimo galimumo galimumui įrodyti, kad priėjus prie tikėjimo į Kristų. Paskui reikalavo įrodyti patį Apreiškimo galimumą ir pagaliau pasitenkino tik Apreiškimo egzistencijos įrodymu, kad tikėjus jo turiniu. Visi tie argumentai ir dabar nėra praradę savo objektyvios galios. Bet šių dienų žmogus jų nebereikalauja. Jis jau nebeprašo proto, dialektikos ir žmonių autoriteto argumentų. Jis reikalauja aiškios pozicijos: Dievas ar žmogus. Apsisprendęs Dievui jis nori eiti tiesiog į Apreiškimo šaltinius ir įsitikinti žmogaus sudievinimo galimumu per Dievo tapimą žmogumi. Jis ieško Kristaus ne kaip istorinės asmenybės, bet kaip realiai egzistuojančios tikrovės, gyvenančios ir veikiančios visuomenėje ir kiekvienoje sieloje, šių dienų žmogus nori sutikti žmogų, kuris savo būtimi, savo prigimtimi, savo sąranga atsakė į žmogaus klausimą ir Išsprendė žmogaus problemą. Tą Žmogų Jis sutinka Evangelijoje.

Gerai yra pažįstamas prieš kelis metus Italijoje sukeltas ir dar tebe-sitęsiąs Tėvo jėzuito P. Lombardi "Kristaus eros" sąjūdis. Sis mokytas ir pamaldus vienuolis apaštalo Povilo pavyzdžiu pradėjo skelbti Kristų bažnyčiose ir viešose aikštėse tokį, kokį jį perduoda Evangelija. Susidomėjimas buvo begalinis. Ir tie, kurie bijojosi eiti bažnyčion, klausydavo su godumu amžinai naujo ir seno žodžio; ir tie, kurie ten pat neseniai skelbė Markso materializmą, susidomėję klausėsi apie tą pirmąjį žmogų, prieš du tūkstančius metų išsprendusi socialinį klausimą. Jie jau nebereikalavo įrodyti Kristaus dieviškos pasiuntinybės, jie buvo išsiilgę žmogaus, kuris dieviškai žmogišku būdu savo paties gyvenimu ir žodžiu sprendžia visas spekuliatyvines ir praktines, individualines ir socialines žmogaus gyvenimo problemas. Jis ne tik išsprendė, bet ir dabar tebesprendžia, pasilikdamas amžinai savo žmonių tarpe. Jo gyvenimo paslaptis ir dabar tebeveikia: stebuklai kartojasi, pranašystės pildosi, jo žodis tiesus ir nekin-tąs, o jo tiesos stebuklas virsta meile šventuosiuose.

Klausytojai nepasitenkino vien išgirstais žodžiais. Jie pradėjo tverti "studia Christi" ratelius, kurie apšvietė nauja šviesa seniai išsiilgusius tiesos protus, o sielas pripildė antžemiška ramybe. Tas "Kristaus eros" sąjūdis perėjo iš Italijos į Vokietiją ir paplito visoje Europoje, pasiekdamas net abi Amerikas.

Ir teologijos lauke Kristaus problema {gauna vis gilesnės prasmės. Nuo teocentrizmo grįžtama prie kristocentrizmo. Daugumas paskutinių dienų rimčiausių teologų pripažįsta Kristui visuotinį ir besąlyginį primatą prigimtyje ir antgamtėje. Pagal šią doktriną Kristus yra visų Dievo veikalų centre. Kristaus būsimų nuopelnų akivaizdoje Dievas apsisprendė tverti, visa sutvėrė jam ir pagal jo pavyzdį. K čia žmogaus tiesioginis tikslas ir jo Pirmavaizdis — Kristus. Jis yra tobulas žmogus, užtai gali pilnai išspręsti žmogaus egzistencinę problemą. Bet, būdamas kartu Ir Dievas, gali patenkinti žmoguje glūdintį Dievo ir nebaiginybės troškimu (P\g. J. Fr. Bonnefoy, La rnmauto absolue et universelle de N - H. Jeau.i - Christ et de la Tres Hnlnto Vierge).

Bažnyčia praktiškai jau pripažįsta šią doktriną , įsteigdama Kristaus Karaliaus šventę. Einama net prie dogmatinio apibrėžimo. Didelį vaidmenį šioje srityje atlieka Milano (Italija) Katalikų Universitetas, pašvęstas Kristaus Karaliaus garbei. Sio universiteto knygų leidykloje "Vita e Pensiero" (Gyvenimas ir Mintis) yra "Regalita di Cristo" (Kristaus Karalystės) skyrius, kuris kasmet išleidžia į visuomenę daugybę gilesniam Kristaus pažinimui skirtų knygų, kad Kristaus pavyzdys prasiskverbtų J plačios visuomenės sluoksnius. Jo tikslas yra taip pat organizuoti tautinius ir tarptautinius Kristaus Karaliaus kongresus, kad "Kristus pasidarytų visų širdžių karalius ir centras".
T. B. G.