JONAS JABLONSKIS ŠVIETĖJAS Spausdinti
Parašė STASYS BARZDUKAS   
1. PLAČIUOSE ŠVIETIMO BARUOSE
Jono Jablonskio veikla buvo plati. Jis buvo ne tik kalbininkas specialistas, kuriam visų pirma rūpėjo lietuvių kalbos mokslas ir praktika, bet jis taip pat buvo ir kultūrininkas plačia šio žodžio prasme: jam rūpėjo ir visi Lietuvos švietimo reikalai. Lietuviška mokykla, lietuviška knyga ir spauda, apskritai lietuvių švietimas ir auklėjimas — buvo tie dalykai, kuriais jis nuolat sielojosi.

J. Jablonskis gyveno sunkiais Lietuvai laikais, ir nelemtos ano meto aplinkybės neleido jam kaip reikiant visam šiam darbui atsidėti. Rusų priespauda blaškė jį po įvairias svetimas šalis ir po visokius Rusijos užkampius. Tačiau pasirodžius nors ir mažiausiam laisvės spindulėliui, tuoj Jablonskį matome Lietuvoj ir dirbantį jos kultūrai. Antai, grąžinus 1904 m. lietuviams spaudą ir pradėjus eiti pirmam inž. Petro Vileišio leidžiamam lietuviškam dienraščiui "Vilniaus Žinioms", Jablonskį matome jų redakcijoj. 1905 m. jis redaguoja "Lietuvos Ūkininką". Tais pačiais metais jis kartu su Jonu Vileišiu ir Antanu Smetona įsteigia "Aušros" draugiją lietuviškoms knygoms leisti ir pasiima joje jos leidinių redaktoriaus pareigas. Po 1905 m. Rusijos revoliucijos lietuvių kalbai gaunant Lietuvoje daugiau teisių, Jablonskis pasidaro lietuvių kalbos mokytoju Vilniaus Prozorovienes mergaičių gimnazijoj ir realinėj mokykloj, o 1906 — 1908 m. lietuvių kalbą leidžia jam dėstyti ir mokytojų rengimo įstaigoj — Panevėžio mokytojų seminarijoj. Karo metu, nuo 1915 m. rugsėjo 1 d., jis paskiriamas mokytoju į pirmą jau lietuvišką mokslo įstaigą — į Martyno Yčo gimnaziją Voroneže. Kai 1919 m. jau nepriklausomos Lietuvos Švietimo Ministerija įsteigia Kaune lietuvių kalbos kursus aukštesniųjų ir vidurinių mokyklų lietuvių kalbos mokytojams rengti, tai Jablonskis juose ne tik pats dėsto, bet jiems jau ir vadovauja. 1922 m. vasario 16 d. įsteigiamas Kaune lietuvių universitetas, kur Jablonskis kaip garbės profesorius skaito lietuvių kalbos paskaitas Lietuvos studentams Humanitarinių Mokslų fakultete.

Tačiau J. Jablonskis buvo ne tik mokytojas ir profesorius, bet ir lietuviškų vadovėlių autorius. Lietuvos mokyklai jis davė net kelias lietuvių kalbos gramatikas ir dviejų dalių skaitymų chrestomatiją "Vargo mokyklai". Taip pat parūpino jai gražia taisyklinga kalba auklėjamųjų bei mokomųjų skaitinių: S. Smailso (Smiles)   "Būdo įtaką", "Šeimos įtaką", "Pareigą ir tiesumą", "Vyriškumą", Ž. Zandos (George Sand) "Baisųjį milžiną", S. Mečiaus "Žemės aprašymą", "Pasakėčias" (įvairių autorių pasakėčių rinkinėlį kalbos mokslui), "Visuomenės įnamius", "Urvinį žmogų" ir kt. Jis išvertė net aritmetiką!

Įvairiais švietimo reikalais J. Jablonskis yra daug rašęs ir mūsų periodinėje spaudoje. Pradėjęs rašyti 1905 m. "Vilniaus Žiniose" ("Apšvietimo reikalai"), jais nenustojo rūpinęsis bemaž iki savo mirties. Jau negalėdamas pats rašyti, 1929 m. jis padiktuoja "Kelis mažmožius iš mano Panevėžio mokytojų seminarijos gyvenimo" Juozo Mičiulio rengiamai knygai "Panevėžio Mokytojų Seminarija prieš karą ir dabar (10 metų sukaktuvėms paminėti). Juozas Balčikonis, Jablonskio raštų redaktorius, visus Jablonskio švietimo reikalais parašytus raštus yra sudėjęs į atskirą (II) tomą, ir šio tomo yra 417 psl. (be redaktoriaus prakalbos, pastabų, turinio irkt.). Iš šio tomo matyti, kad Jablonskis yra rašęs įvairių rūšių ir pakraipų laikraščiams: "Vilniaus Žinioms" (1905-1907 m.), "Lietuvos Ūkininkui" (1906-1908), "Vilčiai" (1908-1909, 1912, 1914-1915), "Vairui" (1915), "Lietuvių Balsui" (1915 -1917), "Santarai" (1917), "Ateities Spinduliams" (1917-1918), "Lietuvos Mokyklai" (1918 -1922), "Lietuvai" (1919-1925), "Nepriklauso-majai Lietuvai" (1919), "Švietimo Darbui" (1919-1922, 1924-1926, 1928), "Tautai" (1920), "Sekmajai Dienai" (921), "Lietuvos Žinioms" (1925), "Kauno Naujienoms" (1925), "Rytui" (1927), "Lietuvos Aidui" (1928)... Vienuose laikraščiuose tėra įdėta vos po vieną jo straipsnį, kituose — po kelis, o kaikurių jis yra buvęs ir nuolatinis bendradarbis. Taip pat švietimo reikalais jis yra rašinėjęs mūsų švietimo ministe-riui ir Švietimo Ministerijos Mokslo Priemonių ir Knygų Tikrinimo Komisijai (daugiausia dėl jam siunčiamų recenzuoti knygų).

Padarius šią apžvalgą, mano šio rašinio tolimesnis uždavinys yra parodyti J. Jablonskio kaip švietėjo darbo ryškesnius momentus, iškelti aikštėn jo siekimus ir tikslus, iš naujo priminti jo mintis, kurios budino apsnūdusią mūsų visuomenės sąžinę anuo metu, kurios taip pat turi kelti ją dabar, kada vėl atsidūrėme naujuos savo tautos varguos ir kada vėl lietuvių jaunimo švietimas reikalaute reikalauja iš mūsų visų ir sustiprintų jėgų, ir sustiprinto ryžtingumo. Jablonskio raštai, sako J. Balčikonis, turi atstoti "jo gyvą balsą, kuriuo jis nepaliaudamas per daugelį metų šaukė mus į rimtą švietimo darbą".

2. LIETUVYBĖS DAIGAI RUSIŠKOJ MOKYKLOJ
Po rusų pralaimėto 1904 m. karo prieš japonus ir dėl 1905 m. pačioje Rusijoje kilusios revoliucijos pasidarė kiek laisvesnis ir lietuvių gyvenimas: kaip jau buvo sakyta, lietuviams buvo grąžinta spauda, lietuvių kalba pradėta įsileidi-nėti į mokyklas, leista steigti švietimo ir kultūros draugijas ir kt. Šitas atsiradusias laisves lietuviai rūpinosi panaudoti savo kultūriniam gyvenimui kelti ir gyvinti. Tarp jų mes randame ir J. Jablonskį.

1906 m. "Lietuvos Ūkininko" Nr. 9 lietuvių visuomenei jis praneša, jog esąs gautas iš Rusijos švietimo ministerijos raštas, kad galima įvesti lietuvių kalbos pamokas Vilniaus dviejose vyrų gimnazijose, realinėje mokykloje ir Prozorovienes mergaičių gimnazijoje, kad vyriausybė šiam reikalui pinigų neskiriantį ir kad juos reikėsią surinkti iš tų lietuvių, kuriems mūsų kalbos dėstymo reikalas Vilniaus mokyklose rūpis. Čia pat jis dar prideda, kad šis dalykas turįs rūpėti ir visai Lietuvai: jis tikisi, lietuviai pasirūpinsią, jog jų kalba būtų dėstoma Vilniaus mokyklose visiems mokiniams, kurie tik to norėsią. Kitame tų pačiu metų "Liet. Ūkininko" numery (13) Jablonskis jau praneša, kad į Vilniaus vidurines mokyklas lietuvių kalbos mokytoju esąs paskirtas jis pats, tik dar nesą žinios, kiek jam būsią skiriama pamokų ir kiek jis turėsiąs mokinių, panorėjusių lietuviu kalbos mokytis. Čia pat jis pasisako manąs, kad. baigiantis jau mokslo metams ir mokiniams dėl buvusių jų streiku turint daug darbo, lietuvių kalbos mokymas Vilniuje kaip reikiant dar nesusitvarkysiąs.

Šitas Jablonskio spėjimas iš dalies pasitvirtino: sąlygos jam dėstyti tesusidarė tik dviejose mokyklose — Prozorovienes mergaičių gimnazijoj ir realinėj mokykloj. Pats darbas buvo sunkus, nes reikėjo mokyti po kitų pamokų arba po pietų. Ir pragyventi iš šito buvo neįmanoma, tad Jablonskis nutarė ieškotis vietos kitur.

Tais pačiais 1906 m. J. Jablonskis pradėjo rūpintis, kad švietimo valdžia (Vilniaus Mokslo Apygarda) jį paskirtų lietuvių kalbos mokytoju į Panevėžio mokytojų seminariją, nes paaiškėjo, kad joje "bus tuoj pradėta rimčiau dėstyti mokiniams ir lietuvių kalba" (II, 388). Kadangi Rusijos įstatymai (šios seminarijos statutas) leido į ją priimti mokytojais tik rusus pravoslavus, todėl Vilniaus Mokslo Apygardos globėjas sutiko Jablonskį į Panevėžį paskirti mokytoju tik be valstybinės tarnybos teisių — samdytinio mokytojo teisėmis. Globėjas sutiko taip pat duoti Jablonskiui seminarijoj ir geroką skaičių pamokų — Jablonskis išsiderėjęs po šimtą rublių mėnesiui algos

Taip Jablonskis 1906 m. atsirado Panevėžy. "Panevėžio seminarijoj aš, lietuvis mokytojas ne pravoslavas, buvau tuomet didžiausia naujiena: l isioms valdžios žmonėms buvo tat negirdėtas Beregėtas dalykas" (II, 388). Seminarijos direktorius taip pat suprato viso šito paskyrimo nepaprastumą. Kai Jablonskis nuėjo jam prisistatyti ir direktorius pastebėjo Jablonskį "būsiant nuolaidų, ramų žmogelį", jis ryžos naujai paskirtuoju mokytoju pasinaudoti "ir savam reikalui". Mat, šio direktoriaus negeruoju gyventa su seminarijos mokytojais, tad jis tuoj patarė Jablonskiui "dažniau sueiti" su naujaisiais jo draugais, "dažniau lankytis" jų butuos, "geruoju" su jais gyventi, "atsidėjus klausytis", ką jie pikto pasako apie direktorių, ir, ką nors išgirdus, tuoj pranešti jam, šitam direktoriui...

Bet Jablonskis ne "tokiais tikslais" važiavo į Panevėžį! Jam pirmiausia rūpėjo, kad į Panevėžio mokytojų seminariją galėtų įstoti ko daugiau lietuvių. Mat, ir mokiniams veikė nuostatas, kad į seminariją esą priimami tiktai pravoslavai. Bet Jablonskis 1906 m. "Lietuvos Ūkininko" Nr. 24 lietuviams jaunuoliams pataria dėl to nenusiminti. Jis rašo: ". . ."Įstatymas", kurs gina lietuviams stoti į Panevėžio seminariją, reikia būtinai šią vasarą sugriauti, reikia būtinai pasirūpinti, kad nuo rudens lietuviams būtų mūsų krašto mokytojų seminarijų atidarytos durys. Visur matome tamsybę, visur stinga apšvietimo, ir kaip gi gali rasties dar tokių kliūčių žmonėms, ieškantiems savo krašte šviesos!" (citatų rašyba niekur netaisoma) (II, 10). Padavus į seminariją prašymą ir gavus iš jos direktoriaus pranešimą, kad į ją esą priimami tik pravoslavai (tokius pranešimus seminarija turėjo išspausdintus iš seniau), reikią kreiptis į Vilniaus Mokslo Apygardos globėją; jei čia teisybės nerasią — į patį švietimo ministerį, į Valstybės Durną (Rusijos seimą)...

Ir prasidėjo "įstatymo" laužymas. 1906 m. "Liet. Ūkininko" Nr. 29 Jablonskis praneša, jog esanti jau tikra žinia, kad nuo šių metų į Panevėžio mokytojų seminariją būsią priimami ir lietuviai. Šia žinią jis pakartoja dar kelis kartus (1906 m. Nr. 32, 37, 1907 m. Nr. 6, 7,) ir visada paragina lietuvius jaunuolius į seminariją stoti. Nors įstojimas esąs paliktas sunkesnis kaip pravoslavams, nes seminarija, peržiūrėjusi atsiųstus lietuvių kandidatų prašymus, juos turėjusi persiųsti globėjui, o šis — ministeriui, bet tai neturį gąsdinti. Jaunuolius į seminariją stoti turėtų paskatinti ir lietuviai kunigai bei mokytojai, taip pat ir visi kiti, kurie stovį arčiau Lietuvos valstiečių, nes valstiečių vaikai labiausiai esą seminarijai pageidaujami. Į seminariją turėtų spiestis lietuviai valstiečiai ne tik iš Kauno ar Suvalkų, bet ir iš Vilniaus ir Gardino gubernijų: "Tokie vaikinai, pabaigę seminariją", rašo Jablonskis 1907 m. "Lietuvos Ūkininko" Nr. 6, "parneštų paskui nemaža šviesos ir į savo gimtąjį kraštą — galėtų savo gimtajame krašte ir mokytojais būti. Man rūpi čia daugiausia tokios vietos, kaip Lazūnai, Dieveniškis, Druskininkai, Zietela ir t.t." (II, 19). Seminarijos reikšmę Jablonskis iškelia ne tik šiuo vienu atveju — jis ją prisimena beveik kiekvienu kartu, kai tik apie seminariją rašo. Ši seminarija, sako Jablonskis kitoj vietoj, "nesugydys visų mūsų panašių žaizdų ir ligų, bet vis dėlto nemaža tų vaikinų galėtų atrasti dabar, mūsų nuomone, sau vietos šitoje mokytojų seminarijoje: ir jiems, išėjus daugiau mokslo, būtų geriaus, ir kraštui, turint daugiau gerų savų mokytojų, būtų naudingiau*" (II, 13).

Jablonskis norėjo, kad Panevėžio mokytojų seminarija "pilna būtų lietuvių, kad toji seminarija duotų mums tokių mokytojų, kokių privalo mųsų žmonės ir mųsų tauta" (1907 m. "Liet. Ūk." Nr. 6; II, 19). Tačiau šiuos jo norus laužė žiauri gyvenimo tikrovė. Lietuvius anuo metu netaip dar lengva buvo išjudinti. Be to, atvykdavo kandidatų, menkai pasiruošusių egzaminams. Tokie, aišku, egzaminų negalėdavo išlaikyti, juos nukonkuruodavo geriau pasiruošę gudai ir rusai. Todėl 1907 m. iš 132 mokinių lietuvių tebuvo vos 8. Apie tai pranešdamas lietuvių visuomenei, Jablonskis ragina kandidatus, važiuojančius egzaminų laikyti, gerai mokėti reikalingą kursą.

Jablonskio veiklai Panevėžio mokytojų seminarijoj paskirta šiam rašiny daugiau vietos dėl to, kad jis savo rašiniais ir buvimu mokytoju, kaip pastebi J. Balčikonis savo prakalboj, "sudaro tos Panevėžio mokyklos visą epochą". Ši veikla apibūdina ir patį Jablonskį: važiuodamas į tą mokyklą dirbti pats ir neregėtu karštumu ragindamas savo tautiečius vykti į ją mokytis, jis visų pirma norėjo per ją patarnauti savo tautiečiams ir savo gimtajam kraštui.

Deja, būdamas Panevėžy, Jablonskis apsirgo inkstų liga. Trūko lėšų gydytis. Teko imti Vilniaus švietimo valdžios pasiūlytą geriau apmokamą etatinę lotynų kalbos mokytojo vietą Bresto gimnazijoje. Seminarijoje Jablonskis teišbuvo dvejus metus (1906- 1908). Mokslo Apygarda, kaip pats pasisako, juo buvusi jau beveik visai patenkinta, tik visų jo "norų ar prašymų tuo metu, žinoma, . . . negalėjo įvykdyti — buvau jai lyg per didelių apetitų ar norų žmogus" (II, 392).

Šie jo norai matyti iš 1908 m. "Vilties" Nr. 146 įdėto ir Lietuvių Mokslo Draugijai skirto rašinio "Lietuvių kalba vidurinėse mokyklose". Čia jis sako, kad lietuvių kalbos mokymas dabar jau yra įvestas į kelias Vilniaus vidurines mokyklas, į Kauno, Šiaulių ir Ukmergės vyrų gimnazijas, į Marijampolės ir Telšių mergaičių progimnazijas, į Vilniaus ir Seinų kunigų seminarijas; be to, lietuvių kalba tebėr seniai mokoma Marijampolės gimnazijoje, Veiverių mokytojų ir Kauno kunigų seminarijose; pačių lietuvių mūsų kalbos mokymas įsivestas į Kauno "Saulės" kursus (tik Panevėžio mokyklose, išvažiavus iš jo Jablonskiui, lietuvių kalbos mokymo vėl nebėr). Taigi lietuvių kalba jau yra mokoma daugely Lietuvos mokyklų. Tačiau šis mokymas negali būti tvarkingas, nes lietuvių kalbai mokyklose nėra nei programų, nei vadovėlių, nei pagaliau tinkamų ir normaliai atlyginamų mokytojų. Šią netvarką galėtų sumažinti Lietuvių Mokslo draugija, jei ji pasirūpintų parengti Lietuvos vidurinėms mokykloms lietuvių kalbos programas ir nuostatus lietuvių kalbos mokytojo teisėms įgyti. Draugija su šiais projektais turėtų lietuvių vardu kreiptis į Vilniaus Mokslo Apygardą ir prašyti, kad ji sutvarkytų lietuvių kalbos mokymą vidurinėse mokyklose, nes iš tokio mokymo, koks praktikuojamas dabar, maža tėra naudos: "Kur mokyklose mokiniai lietuviškai mokos neverčiami, tėvų ar šiaip-jau žmonių įneštais pinigais, kur mokiniams lietuvių kalba yra neverčiamas dalykas, tenai lietuvių kalbai po visų kitų darbų tėra skiriama valandos, kada mokiniai jau visiškai pavargę, išalkę, kada jiems grobas į grobą jau lenda, kada reikia jiems atsigauti, sveiku oru pakvėpuoti. Mokiniai tuomet, jei nesprunka iš mokyklos, savos kalbos mokyties, ar šiaip ar taip, pasilieka dažniausiai nenoromis. Pasilikę alkani, nenoromis mokykloje, kelių klesų mokiniai mokytojo belaukdami, susirenka į vieną būrelį. Tame būrely rasi labai įvairaus mokslo mokinių, labai nelygiai mokančių savo kalbą ir jos įstatymus. Su tokiuo tad įvairiu, alkanu, nuilsusiu mokinių būreliu ir ima dirbti lietuvių kalbos mokytojas. Ką gi jis žmogus gali čia gera nuveikti! Jis dirba, bet ...savo darbo vaisiais pasidžiaugti jam dažniausiai netenka. Jis ima pagaliaus svyrinėti, kaip musią kandęs, ir mokiniai, nesulaukę iš jo lauktojo kalbos mokslo, ima krikti, kaip žydo bitelės" (II 44).

3. "MOKYKLA YRA BRANGIAUSIA MUMS ŠVIETIMO ĮSTAIGA"
Viename savo straipsnyje J. Jablonskis pasisako esąs mokyklos žmogus: "beveik visą savo amžių dirbau prišlijęs prie mokyklos ir tų žmonių, kuriems ir mokykla rūpėjo" (II 362). Kol lietuviai savo krašte tegalėjo turėti vyraujančią rusišką mokyklą, jis rūpinosi lietuvių kalbos reikalais joje: kad lietuvių kalbos pamokos būtų skiriamos "ne po kitų, bet tarp kitų klasės darbų" ir kad lietuvių kalbai dėstyti būtų skiriami tinkamai šiam darbui pasirengę ir pačios valdžios apmokami mokytojai. Kai toliau ėmė jau atsirasti ir lietuviškų mokyklų, Jablonskio rūpesčiai padidėjo — jis norėjo, kad lietuviška mokykla savo šviečiamą ir auklėjamą darbą atliktų kaip reikiant. Deja, lietuviška mokykla iš pradžių tokia būti dar negalėjo. Jablonskiui ir pačiam joje teko kiek dirbti, tad jis gerai matė jos trūkumus ir ydas. 1916 m. "Lietuvių Balso" Nr. 10, rašydamas "Didžiuoju mokyklos reikalu", jis sako: "Tauta, kurios mokykla nedirba ištik-rųjų šviečiamo savo darbo, nekelia jos kaip reikiant iš miego, yra labai varginga. Tokia varginga yra dabar ir mūsų tauta: mūsų mokyklų buvo ligi šiol labai mažai ir tos pačios buvo labai menkos, netikusios"' (II 59). Jablonskis ten pat mėgina ieškoti ir priežasčių. Tai bendras mūsų visuomenės pasyvumas ir nerangumas. Ji net neturinti nė vieno mokyklos ir auklėjimo reikalui skiriamo leidinio, mokyklų reikalų mūsų laikraščiai niekad ištisai ir rimtai nesvarstą ir kt. Todėl Jablonskis aktyviai dėjosi prie tų, kurie norėjo mokyklą gerinti. Jis, S. Čiurlionienė ir Pr. Mašiotas tais pačiais 1916 m. Voroneže įėjo į redakciją, kuriai mokytojų būrelis pavedė


V. VIZGIRDA      PEIZAŽAS

leisti du kartus metuose pedagogų leidinį, skiriamą mūsų mokyklos ir šiapjau tautos švietimo reikalui. Jablonskis, pranešdamas apie šį leidinį viešumai ir prašydamas "draugus, mūsų krašto mokytojus, ir kitus pedagogus" šelpti jį savo darbais — straipsniais, straipsneliais, patarimais ir teikiamomis žiniomis, kartu išdėsto, kurie didieji lietuviškos mokyklos reikalai jame bus liečiami: visa, kas susiję su mokyklose dėstomais mokslo dalykais ir jų metodais; mokyklos ir jų uždaviniai svetur (Baltijos pajūryje, Danuose, Čekuose, Šveduose ir kt.); liaudies universitetai ir įvairios augštosios pradedamosios mokyklos; liaudies knygynai skaityklos, šventadienių mokyklos; mokslo vadovėliai; mokyklų kronika ir kt. Jis taip pat pirmininkavo Voroneže įstegtai Lietuvių Mokytojų Sąjungai, kuri turėjo rūpintis šviesti Lietuvos žmones, tobulindama žmonių mokyklą, steigdama žmonėms paskaitas, skaityklas, mokyklas, kursus suaugusiems, knygynus... ir jungdama tam reikalui visus žmones, kurie gali būti naudingi šiam Sąjungos tikslui (II 113).

1918 m. Jablonskis parvažiavo į Lietuvą. Jam rūpėjo ir nepriklausomos Lietuvos mokykla. Matydamas, kad ir jai daug ko trūksta, jis savo straipsniuose kėlė aikštėn jos ligas ir nurodinėjo, kaip reikėtų jas gydyti. 1922 m. "Lietuvos Mokyklos" bal. ir geg. nr. jis kreipiasi į mokytojus ir mokyklos laikraščius, į universitetą ir susirūpinusius mokykla žmones: "...sudarykite netrukus pedagogų draugiją, kuri ims kaip reikiant ir mokamai spręsti apie pedagogijos dalykus, rūpinčius mūsų mokyklai, — jų yra devynios galybes, — ir tarp ko kita apie mūsų mokyklos vadovėlius — apie turimus ir neturimus — nusprendusi ką tikrai gera mokamai ir tikrai vykdys Lietuvos gyvenime" (II 286). Ir šitai reikia daryti neatidėliojant ir nieko nelaukiant, nes "Lietuva tiek tebus tvirta ir laiminga, kiek rimta ir gera bus jos mokykla" (ten pat). Mokykla dirba savo tautai tokį atsakingą darbą, kad jis turi rūpėti visiems be išimties: "...mokykla yra švietimo įstaiga, tam tikrai prižiūrima visuomenės; jos sopamus dalykus turi žinoti visuomenė, savivaldybė, vyresnybė, ministerija... Mokykla yra brangiausia mums švietimo įstaiga, ja turime rūpintis visi, ypačiai jos mokytojas" (II 208).

Tačiau taip nėra. Pirmiausia "mūsų mokykla labai nedaug tegauna savo reikalui iš savo mokslo žmonių ir šiaip inteligentų rašytojų..." (1925 m. "Kauno Naujienos" Nr. 12; II 362). Jablonskis, 1925 m. vasario 27 d. atsakydamas į jam rašytą švietimo ministerio raštą, pastebi, kad mūsų istorijos profesoriai nėra davę istorijos vadovėlių nei augštesniajai, nei augštajai mokyklai, beveik niekas nesirūpina gerai išversti į lietuvių kalbą įvairių literatūros klasikų kūrinių ir kt., ir sako: "Esame, šiaip ar taip kalbant, dideli tinginiai, nemoką kaip reikiant atsidėti visuomenės reikalui" (II 341). O pabaigoj tiesiog barasi: "Mūsų profesoriai skaito studentams kiek apie įvairias literatūras, bet patys nieko šiam reikalui neišverčia ar patys neparašo. Kodėl? Čia reikia, žinoma, patiems mokytis ir daug dirbti, mokėti rodytis savo darbu ir visuomenės gyvenime, nesitenkinti prisikabinus prie kaktos tam tikrus titulus (prof., doc, dr. ... j (II 342).

Jablonskiui didžiai rūpėjo, kad Lietuvoje atsirastų daugybė gerų, išmintingų, mylinčių savo kraštą ir tautą mokytojų. Kol jų užtektinai nebus, visados bus sunku pakelti tautos švietimą ir susipratimą. Dėl to, kaip matėme, jis karštai ragino jaunuolius stoti į Panevėžio mokytojų seminariją; šituo ir vėliau jis labai sielojosi. Mokytojo darbas, pasak Jablonskio, yra tos rūšies kad ir visuomenei reikia žinoti, ką ir kaip moky tojas dirba ir ką nudirba. Nepakanka tik pasiskųsti ir aplinkybes pakaltinti, reikale būtina ii griežčiau reaguoti, nes vieno kito mokytojo reikalas ir jo neliečiamumas negali būti didesnis už tautos ir auklėjamosios jaunuomenės reikalą.

Savo mintis lietuvių kalbos mokslo reikalu augštesnioj mūsų mokykloj Jablonskis yra išdėstęs 1928 m. "Švietimo Darbui" rašytame straipsny. Šis straipsnis yra kaip ir "aplinkraštis", nu-rodąs, kaip reikėtų gimtosios kalbos dėstymą Lietuvoj tvarkyti. Visų pirma savo dėstomąjį dalyką turi gerai mokėti pats lietuvių kalbos mokytojas. Šitą mokėjimą jis turi rodyti mokiniame "tiek pačiu savo dalyko dėstymu, tiek šiaip gyvenimu (gyvenimo praktika, savo kalba gyvenime)". Kur vienoj mokykloj dirba keli mokytojai, jie negali vienas kitam prieštarauti — "negali vienas smerkti tą dalyką, kurį kitas ypačiai giria". Jie gerai padarytų, jei vieni kitų ir pamokas retkarčiais lankytų. Mokinį kalbos moko ir kitų dalykų mokytojai, todėl "jei matematikos, geografijos, istorijos ir kitų dalykų pamokose mokinys girdės daugybę įvairių įvairiausių kalbos klaidų, tad nieko toj mokykloj nepadarys pats vienas kalbos mokytojas". Mokyklos bibliotekoj turi būti užtektinai įvairių skaitinių, išspausdintų padoria, taisyklinga, sklandžia ir gražia kalba (įvairių mokslo populiarizacijų, įvairių mokslo ir literatūros monografijų ir kt.). Švietimo Ministerijoj turi būti specialistų, kurie lietuvių kalbos (ir kitų dalykų) mokslą augštesniojoje mokykloje prižiūrėtų, ir ministerija mokslo metų pabaigoj turėtų duoti visuomenei apyskaitą, kaip šitas mokslas mokyklose yra einamas. Savo kalbos mokslui reikia turėti ir vieną kitą laikraštį ar žurnalą ir kt. (plg. II 385 -387). Mokyklų žmonės žino, kad šios mintys tikrai rado atgarsio Švietimo Ministerijos mokykloms leidžiamuose nuostatuose ir instrukcijose.

Vaizdas būtų dar nevisai pilnas nepriminus, kad Jablonskiui rūpėjęs ir visų dalykų dėstymas mokyklose. Pastebėjęs kur netvarkos, jis vienaip ar kitaip tuoj reaguodavo. Pvz. 1909 m. "Vilties" Nr. 122 jis aprašo savo įspūdžius iš egzaminų pradinėse mokyklose. Jam krito tuomet į aki "labiausiai katalikų mokinių atsakymai iš religijos: iš to dalyko, neslėpsiu, buvo atsakinėjama labai labai prastai — mokiniai pasirodė beveik nieko neturį išnešę iš savo religijos pamokų" (II 47). Straipsnio pabaigoj kunigus prašo dėl jo pastabų nepykti, nes apie jas "verta ir reikėtų gerokai ir bešališkai pagalvoti" (50).

4. PO LIETUVIŠKAS KNYGAS BESIDAIRANT
J. Jablonskiui kaip mokytojui ir kultūros darbininkui rūpėjo, kad lietuviai susilauktų ko daugiausia gerų lietuviškų knygų. Jų reikėjo skaitybai, jų trūko lavinimui ir auklėjimui, be jų buvo negalimas ir sėkmingesnis gimtosios kalbos mokslas. Tačiau ano meto sąlygomis šis klausimas nebuvo taip visai lengvai išsprendžiamas: labai trūko šiam darbui tinkamai pasirengusių žmonių, tad geru knygų pasirodydavo, palyginti, mažai, o daug daugiau išeidavo netikusių, ypačiai kalbos atžvilgiu.

  Jablonskis daug dėmesio ir laiko skyrė naujai išleidžiamų knygų recenzijoms. Viso šito jo didelio ir plataus darbo čia neįmanoma smulkiau apžvelgti, tad reikia tenkintis tik būdingesnių dalykų priminimu.

  Gera ir kultūringai parengta knyga Jablonskis nuoširdžiai pasidžiaugdavo ir tuojau pat ją rekomenduodavo skaitytojui ir vartotojui. Štai net keliais atvejais jis giria 1920 m. pasirodžiusią M. Biržiškos' "Mūsų raštų istoriją": tai "labai ženklingas vargingajai mūsų mokyklai rašinys", narašytas "žmogaus, daug dirbusio ir tebedirbančio mūsų raštų istorijai iškelti aikštėn ir suįdominti ja mūsų visuomenei" (II 212). Kitoj vietoj jis taip pat džiaugiasi, kad šito rašinio ir kalba taisyklinga, visai pakenčiama — "čia kalbos reikalui buvo prisidėjęs ir J. Jablonskis" (II 157). Mokslo Priemonių ir Knygų Tikrinimo Komisijai jis recenzuoja J. Balčikonio verstas 1925 m. išleistas "Brolių Grimmų pasakas" — šis vertimas "visais atžvilgiais tinka mokyklai" (II 347). Jablonskis pagiria Ch. Dickenso "Šykštuolio Skrudžo" 1922 m. išspausdintą vertimą: "Gerai padaryta! Tuo tarpu labai maža turim, rodos, tokių gerų, bent tokių rūpestingų vertimų" (II 310) — jis turiningas ir įdomus skaitytojams ir visuomenei. Nors daug ką prikiša 1920 m. išleistai A. Aleknos "Lietuvos istorijai", bet šį vadovėlį mokyklai teikia: "Vadovėlis, matyti, plačiai eina, parašytas suprantamai. Kito istorijos vadovėlio, geresnio už šitą, rodosi, neturime ligi šiol mokyklai" (II 240). Taip pat esančios girtinos, gyva, sklandžia kalba rašomos Pr. Mašioto knygelės ir kt.

  Tačiau Jablonskis be kokio gailesčio barė apsileidėlius autorius ir vertėjus. Štai vienas žinomas lietuvių rašytojas ir poetas parašė niekam tikusią lietuvių gramatiką rusiškai. Jablonskis, ją sukritikavęs, savo recenziją 1924 m. "Švietimo Darbo" Nr. 10 baigia šiaip: "Iš viso šito vadovėlio juk aišku bus mokytojui, kad autorius nei apie kalbos dalyką nei apie jos mokymą nieko šiuo tarpu nenusimano" (II 326). Supeikęs kitą "gramatiką", jis pasisako gailįsis, kad "mūsų mokyklai jau ir tokie šlamštai skiriami' (II 309). Vieno verstinio romano recenziją Jablonskis taip baigia: "Nei giriu nei peikiu, kaip matote, kalbamojo rašinio: juo tik pasipiktinu... Mūsų visuomenei jis visai nereikalingas" (II 272). Bet bene pikčiausiai jis yra pasisakęs dėl vieno dar 1916 m. išspausdinto M. Liuterio katekizmo vertimo: "Mūsų "Kultūros sekciją", išleidusią šitą katekizmą, šaukiu visuomenės tieson: reikalauju, kad ji visuomenės pinigus, išleistus šitam katekizmui, tuojau sugrąžintų, kad to katekizmo mokslo reikalui nebepardavinėtų, kad ji kuo veikiausiai sunaikintų... To reikalauja — mūsų tautos, mūsų tautos įstaigos, lietuvio, kalbos mokytojo vardu!" (II 69).

  Tiesiog stebėtis reikia J. Jablonskio erudicija, darbštumu ir atsidėjimu: jis sekė ne tik vienos sau artimos srities knygas, bet įvairių sričių. Jis gausiose savo recenzijose vertino religijos, kalbos ir literatūros, istorijos, geografijos, gamtos mokslų, higienos, net matematikos naujai pasirodančius leidinius ir rūpinosi visuomenei pranešti, ar jie jai ir jos mokyklai tinka, ar netinka. Savo sprendimą, ypač neigiamą, rūpinosi visur pagrįsti. Jis gynė mūsų kraštą nuo gaminamo menkos vertės šlamšto ir reikalavo, kad betkoks darbas būtų dirbamas rimtai. Ypačiai jam nepatiko skubos darbas, lengvapėdiškas žiūrėjimas į savo pareigas ir visuomenės reikalus. Todėl mums visiems reikėtų gerai įsidėti į galvą šiuos jo žodžius, taikytus Lietuvos Mokytojų Profesinės Sąjungos 1920 m. suvažiavime priimtai vienai rezoliucijai: "Dirbkime kiekvienas, ką liepia mums sąžinė, visuomenės gerovės dalykas, krašto reikalai, daugiausia reikalaukime patys iš savęs, dirbdami patys save kontroliuokime — ir mums nereikės, mokyklai gerinti, tų "griežtųjų priemonių, ligi pat streiko". Vienais ginčais, barniais ir tokiais reikalavimais, kokie tikrai paaiškėjo iš suvažiavimo pranešimų, — nieko nelaimėsime Lietuvos mokyklai. Kiti kaltinti ar vainoti yra lengviausias dalykas; kitus kaltiname dažnai ir ten, kur mes patys esame kalčiausi, kur patys nemokame ar nenorime mokamai darbo dirbti..." (II 208-209).

  Mūsų kultūros istorijoj J. Jablonskio vardas amžinai pasiliks. Tačiau jį mes minėsime ne tik kaip kalbininką, kaip bendrinės rašomosios mūsų kalbos kūrėją ir tėvą, bet taip pat kaip Lietuvos mokytoją ir švietėją. Ir čia jo asmenybė yra lygiai didi, lygiai šviesi, lygiai patraukli. Ir man, 1927-1928 m. galėjusiam jo išminties girdėti, šio buvusio Mokytojo prisiminimas sunkiomis dienomis yra dvasinės paguodos ir suraminimo gaivi versmė.