Apie laiką ir žmones Spausdinti
Parašė J. AISTIS   
Visa, kas negrįžtamai pasitraukia — laikas ir žmonės — nusidažo ypatingomis spalvomis. Kai pamanau apie laiką, man gaila jo, ir gaila ne dėl to, kad negrįš, bet kad aš jo, rodos, nemačiau. Kai prisimenu žmones — jų daugio jau nėra, — jaučiuosi kaltas, kad nemokėjau laiku jų įvertinti. Štai dabar žiūriu į amžinai nurimusio Kazio Binkio fotografiją ir matau jį su ilga meškere einantį basą Daugyvenės pakraščiu: girdžiu jo ir savo balsą. Jis atsisėdo ir traukė iš tarpupirščio rakštį. Kojos visos subraižytos. Ir sakau jam: "Žinai, Kazimierai, jei aš valdyčiau Lietuvą, tai uždrausčiau vaikščioti basiems... — Eik tu, atsakė jis, spausdamas kraują, žmogus sutvertas vaikščioti basas... Dievas vaikščiojo basas, apaštalai vaikščiojo basi, visi geri žmonės vaikščioja basi..." Taigi, kai prisimenu laiką, noriu visus tuos mielus žmones šaukti vardu, pavarde ir laipsniu.

Jie šiandien stovi debesyse, stovi šalmuoti, žvilgančiais nertiniais šarvais, auksu adytomis kapomis ir olimpiškai giedromis šypsenomis. Aš juos prisimenu kitokius: paprastus, graudžius, nerimtai linksmus, išdidžius ir nusilenkusius iki žemės... Kartą Šv. Petro aikštėje laukiau pasirodant balkone šventos atminties popiežiaus. Tarp Maltos riterių, kardinolų, vėduotojų, po dideliu baldakimu ir aukšta tiara išnešė soste nusilpusį Bažnyčios Galvą. Ir man atėjo mintis: ar nebūtų teatrališkiau, jei popiežius imtų ir pasirodytų kasdieniškoj sutanoj. Bet priėjau išvados, kad ne. Viena yra žmogus, kita yra pareigos. Menininkas visada žmogus, net, kai vaidina, yra nuoširdus. Jų gyvenimas yra to paties meno dalis. Kai pasitraukia, atsiskiria gyvenimas nuo meno, kaip siela nuo kūno.

Atsimenu Maironį, Jakštą, Tumą... Būdavo, Maironis , Jakštas ir Karevičius eina per miestą ir kalbasi. Jakštas vis tuo pačiu į šalį nunešiotu batu, atrodė, kad ne padu, bet beveik aulu mina. Eidavo tiksliai, kaip laikrodžiai — vis tuo pačiu laiku, tik nevisada ta pačia kryptimi. Eidavo alėja iki Karmelitų ir grįždavo panemune, arba priešingai. Retai tematydavai su jais Tumą, kurs lėtam pasivaikščiojimui netiko: kol ta trejukė apeidavo miestą, jis būtų tris kartus jį apibėgęs.

Kas man tuose žmonėse, neišskyrus net kietų principų Jakšto, patiko, tai meilė jaunimui, tai deimančiukų ieškojimas. Jaunimas visada buvo ir bus jaunimas, kuris guodžiasi briedžiu girioje, nors nevisi tą briedį pagauna: vieni pasitenkina žvirbliu rankoje, antri vaikosi visą gyvenimą briedį, ir tik retas pačiumpa jį už ragų ir visą gyvenimą galinėjasi. Ir kietasis Jakštas ieškojo deimančiukų, nors piestu stojo prieš naujumus, kurie lygiai, kaip jis, jungė matematiką su poeziją. Vienas mokytojas man tvirtino, kad matematika esanti vienintelė moteris, kuri nemeluoja. Deja, ji nieko bendra neturi su ta nepastovia pliuške, kurią vadiname Poezija. Dažnai žmonės neigia tai, ką gina. Nūnai Sruoga nekaltas ir nuosaikus novatorius, o kiek jis yra Jakštui kraujo priga-dinęs! Argi tai ne Ekleziasto vėjai?

Prisimenu visa tai, kad gyvenome dienas, kai buvo labai madingos ir gyvos srovės. Niekas nenorėjo nuo gyvenimo atsilikti ir, anot Tumo, darė viską, kad tik būtų srovė. Tada buvo aiškios trys kartos: seniai, pusamžiai (radikalai ir konservatoriai) ir jaunuolynas. Didžiosios srovės šakojosi į sroves ir sroveles. Ir būti be srovės, tai lyg be galvos — pasimesdavai žmogus. Savo laiku man tai buvo didelė problema: kaipgi čia dabar visai be srovės. Stengiausi ir vos nepaklydau toje didžiulėje deltoje. Vargas buvo man ir recenzentams, kurie vis dėlto buvo guvesni už mane ir rado manyje tokių srovių, apie kurias man nesisapnavo. Tiesa, nevisada jos tenkindavo mano godumą, bet džiaugiausi, kad štai ir aš galėsiu galop ramiai numirti su šiaip taip priklijuota etikete.

Jei jaunimui srovė buvo pasididžiavimas ir ateities, o gal ir amžinybės laidas, tai senimui jos buvo lyg didžiuliai širšių lizdai: vargas, jei jį paliesi, o dar didesnis vargas, jei nepaliesi, tai yra niekinsi ir ignoruosi: tai lygiai, lyg vyro akivaizdoje pati muštų meilužį, o ne jį patį. Palankiai atsiliepsi — bijo, nepalankiai — pavydi ir nori užpiauti. Jaunimas vaikšto palaidomis api-varomis ir tik laukia, kad kas jas užmintų. Taip radome, taip paliksime.

Atsimenu "Keturių Vėjų" teismą didžioje universiteto aulėje. Rūstus buvo prokuroras, prof. Mykolas Biržiška: nepasmerkė vėjiškumo, bet reikalavo vėjininkus nubausti iki gyvos galvos priverstiniems darbams "Keturių Vėjų" galeroje. Aišku, nuteistieji buvo nepatenkinti sprendimu: piestu stojo Tarulis ir Binkis, jog aš, tada dar visai nežinomas fuksas, lyg nujausdamas savo garbingą ateitį ir misiją, pradėjau dairytis, kur artesnės durys, kad man, visai nekaltam, susipešusios šalys per klaidą sprando nenusuktų. Paūžavo vėjai ir viesulu pro duris išėjo. Greičiausia tulžies, apmaudo ir neteisybės artimiausioje vietoje žaliu vynu užpilti. O vėjai buvo pasišovė viską iš pašaknų pakeisti. Jie nenorėjo net banališkai gert. Išgalvojo "spaudynę" (kai kas tą garbe priskiria Antanui Bružui), kuris pergyveno vėjus ir pergyvens gal ir visus vėjininkus.

Iš vėjininkų teismo išėjome visi trys piūvi-ninkai: Juodelis, Miškinis ir aš. Nors Juodelis jau buvo paskelbęs savo deklaraciją, kodėl mums nepakeliui su "Keturiais Vėjais", bet mes jais gėrėjomės: turėjo talentų ir žodžio užantyje ilgai neieškojo — kalbėjo, kaip iš rašto. Vėjuose nebuvo nei šveplo, nei grėbio: jie daug ir ilgai nekalbėjo. Gal tai ir priešinga granitininkams, kurių epigonas Keliuotis kalbėjo sunkiai, užsikirsdamas ir daug. Tai buvo šaunūs ir epiški laikai.

Į raštą ėjau su nepasitikėjimu. Teorijos ir mokyklos man nelipo. Juodelis ilgai aiškino "Piūvio" genezę ir prasmę. Girdi, tai būsiąs piūvis skersai visą gyvenimą. Ir kai aš jam paabejojau, kad man neaišku, kur viso to ilgis ir plotis, be to, kad tik nagais įdrėksime ir taip paliksime surembėjusią gyvenimo nugarą, tai jam buvo lyg ir smūgis: "Jonai, sakė, tu skeptikas! Rašyk, o kitu aš pasirūpinsiu".

Tas ramus, geras ir nuostabios ateities žmogus netrukus lūžo. Nieko aš taip sunkiai nepergyvenau, kaip jo pakrypimą į kairę. Viso to paveiktas, aš parašiau "Imago Mortis" ciklą. Ir ironija: prieš metus išgirdau, kad jis ištremtas į Krasnojarsko sritį. Kur ta gyvenimo logika? Sako, jis vienintelis išdrįsęs pasakyti vokiečiams priklausęs komunistu partijai. Gestapas jį pa-tardė kelias dienas, išsukinėjo ir apdegino pirštus ir paleido pusiau pamišusi.

Tai jis mane už skverno ištempė į raštų pasaulį. Kadaise, dar penktoje klasėje. aš parašiau prozos puslapi, ir jis manės neatleido: "Jonai, rašyk". Ir viską darė, kad rašyčiau. Net J. A. Herbačiauską pasikvietė, kad nustatytu horoskopą, o horoskopas nieko gera man nežadėio. Didysis burtininkas pasakė teisybe: mano stichija — ugnis ir vanduo: nei poezijai, nei praktiškam gyvenimui netinku. Būsiu, kaip Petras Vaičiūnas, tik dar blogesnis. Mane tai pritrenkė ir drauge pradžiugino: vadinas, nėra ko man veržtis i svetimas sritis. Bet Juodelis netikėjo nei burtininkui, nei zodiako ženklams, o tik mano vieno žvaigždei, ir — neatleido.

 Jis mane lankė, prašydavo nurašyti kiekvieną naują posmelį. Pasirodo, kad tai darė ne vien savo malonumui, o skaitydavo visiems, ką sutikęs. Kurį laiką net buvo manoma, kad Kossu visai nėra, o kad rašo pats Juodelis ir mistifikuoja...

Kartą jis atskuba pas mane ir sako: "Jonai, rodžiau Binkiui ir jis sako, kad tai velnias žino kaip stipru..." Binkis man tada buvo Helikonas. Tais laikais man buvo du stabu: klase vyresnis Miškinis ir Binkis.

Universitete sutikau trečiafrontininkus. Talentas ten buvo vienas — Cvirka. Su juo kirsda-vausi, bet šiaip sau. Ideologiškai jis buvo silpnas, bet turėjo gerą liežuvį ir mėgdavo kalbėt valandas apie nieką.

Tai ir visos pagrindinės srovės. Jų pradžia — "Keturi Vėjai". Vėjai skelbė kovą "maironinei" poezijai. Jaunieji manė, kad vėjai neapkenčia Maironio. Ir buvo susidariusi tokia nuomonė, kad kiekvienas jaunasis galėjo pasireikšti, tik nepalankiai atsiliepęs apie Maironį. Kartą kažkuris ten ironiškai atsiliepė apie Maironį Binkio akivaizdoje. Binkis įtūžo: "Vaikine, mes nė vienas nesame verti nuvalyti Maironiui batų".

  Binkį iš matymo pažinojau  dar gerai   prieš "Vėjus". Matydavau jį elegantišką, laibą, juodomis žvaliomis akimis einantį gatve. Paskui jį arčiau pažinojau ir net susidraugavau.   Jis   buvo šaunus, kaip ir visa, ką jis rašė. Dar jaunas buvo legendarus. Tiesa, legendos buvo margos, dažnai nepalankios.   Dalį jų jis pats bus paleidęs.   Jis mėgdavo iš savęs pasijuokti. Kartą mudu lipova laiptais į kalną. "Palauk, sako, Jasiau (nežinau, kodėl jis mane lenkišku Jasium buvo praminęs), aš jau negaliu po tris laiptus žengti. Palipu ir, žiūrėk, širdis,   kaip anties sparnas, klapsi". — "Tu pas daktarą nueitum, sakau". —   "Kad aš daktarams netikiu. Dauguvietis juos visus apeina, o mano liga panaši, tai aš imu io receptus ir gydaus... Tiesą pasakius, aš vieną kartą esu sutikęs vieną puiku daktarą Šiauliuose. Žinai, pasakojo, žmogus silpnas, o pakeliui pagundų daug. Buvo taip: kartą man reikėjo skubiai važiuoti i ūki. Draugai palydėjo iki įtotie  bufeto Traukini praleidome ir reikėjo laukti rytojaus. tai ką aš čia. sakau, dar grįšiu namo — stoty palauksiu Ir laukėm. O pakeliui yra stočių- Palemonas. Jonava, Kėdainiai. Radviliškis .  Ketvirtos dienos popiete prisikasiau iki Šiaulių.  Bet girdžiu, kad mano širdis eis, eis ir sustoja. Toliau keliauti neturėjau drąsos. Užėjau į viešbuti, atsiguliau ir prašiau panelės, kad man iš vaistinės atneštų valerijono lašų. Mergina patempė lūpa ir pasako: "Gerai, pone!" Ir išėjo. Po minutės įeina vyriškis ir žiūri i mane. Aš jam sakau:   "Aš prašiau valerijono". Tas atsakė: "Tamstai ne valerijono, bet daktaro reikia." "Tik jau ne daktaro, atsakiau. "Kodėl?" O todėl, kad aš daktarams netikiu ir nenoriu jų matyt.
"Bet čia mes, Šiauliuose, turime daktarą, kokio jūs dar nematėte... Galop, jūs norite ar nenorite, tai man vistlek, bet ir aš nenoriu, kad jūs man čia bėdos padarytumėte". Tai pasakęs išėjo, ir po kiek laiko tikrai įėjo daktaras: dar jaunas ir pirmas mano gyvenime simpatiškas daktaras. Pažiūrėjo jis į mane ir sako: "Na, tai nekaip jaučiamės... Kas atsitiko?" Nieko, sakau, neatsitiko,  tik  bevažiuojant pajutau, kad širdis, kaip išmestas į krantą ešerys, pąspurda,   paspurda  ir  nurimsta...   Paspurda, paspurda ir nurimsta... Prašiau panaitės valerijono, bet jus pašaukė.   "Na, o pasakykite man, kada jūs iš Kauno išvažiavote?" Trečiadienį, pone daktare, pradėjau nedrąsiai atsakinėti į klausimus. "O šiandie ar tik ne sekmadienis?"

  Sekmadienis, kukliai atsakiau.   "Tai nugeriat prie progos šiek tiek?" Nugeriu, ką veiksiu nenugėręs, atsakiau. Jis dar paklausė: "Na, kiek, tam vidutiniškai?" Pagalvojau, pasvarsčiau ir, trei dalį tiesos tesakydamas, pasakiau kiek.   "O tai jau savo dalį esi išgėręs.   Daugiau — nė lašo. Daktare, sakau, tai vienintelis mano gyvenimo džiaugsmas. Jei aš to atsisakysiu, tai man gyvenimas nustos savo prasmės. Daktaras pagalvojo ir tarė: "Susilaikyk vardan būsimos girtuoklystės". Tas jo patarimas man taip patiko, kad aš tris dienas nė lašo burnon neėmiau..."

Kartą grįžome iš Klaipėdos. Buvome tik trys miegamajam skyriuj: aš, Miškinis ir Binkis. Turėjo būti ir L. Gira, bet šis, kaip paprastai, naktį, būdavo, dingsta. Santariečiai mus gražiai priėmė . Literatūros vakaras šauniai praėjo. Vaišino mus ten. Vienas kitas gal ir lašą viršaus buvo paėmęs. Visi, rodos, buvome blaivūs, bet Miš-Miškinis pradėjo trokšti, o jis, vargšas, kantrybe nepasižymėjo ir pradėjo šaukti: "Trokštu, Kazimierai Binki, trokštu! Jei tu man nerasi traukiny bonkutes selterio suvilgyti mano prie gomurio prikepusiam liežuviui, tai žinok, kad aš Kauno nepasieksiu ir numirsiu, kaip tas Lozorius (sic!) peklos pragare." Iš pradžių Binkis atsikalbinėjo: pavargęs ir miego norįs, bet Miškinis, matyt, tikrai buvo ištroškęs, kad buvo gana įky-rus; Neapsikentęs Binkis išėjo ir po kiek laiko grįžo su dviem bonkutėm selterio ir sako: "Va, viena tau, o kita man su Jasium". "Ne, tarė Miškinis, viena man, kita Jasiui, o tau nieko". "O kodėl jau man nieko?" — paklausė Binkis. Miškinis atšovė: "Todėl nieko, kad tu anais metais tyčioj ais iš šitos Dievo dovanos". "Kaip aš jau galėjau tyčiotis iš tokio gero daikto?" pasakė nustebęs Binkis. "Palauk, palauk, Kazimierai, nu-gersiu gurkšnį ir papasakosiu". Nugėrė jis du trečdaliu bonkutes ir pradėjo: "Anais metais tu, Bružas ir kiti gėrėte Kaune, bet tau Kaune gert nusibodo, tu pasiilgai gamtos ir nuvažiavot į Birštoną. Ten geriat, geriat, tik staiga tu sakai Bružui: "Antanai, kodėl čia nelyja?" Bružas atsake: "Taigi, Kazimierai, kodėl čia dabar nelyja?" Bet tu nerimsti ir sakai: "Bružai, aš noriu kad lytų!" Bružas atsakė: "Kazimierai, jei tu nori, kad lytų, tai pasišauk patarnautoją ir pasakyk jam, kad jis padarytų, kad lytų". Tu pasišaukei patarnautoją, pasakei, kad ateitų keturi su selterio sifonais ir purkštų ant skėčio, o jūs po skėčiu gėrėte.. "Neteisybė", pasakė Binkis, "bet tie žmonės ir fantaziją turi, kurie tokias pasakas išgalvoja"... Miškinis kryžiavojosi, kad tai tikra tiesa ir kad jis dabar neturi teisės į selterį.

Binkis buvo poetas iki kaulo smegenų. Tiesą pasakius, jo poetinis palikimas labai mažas: "Eilėraščiai". — "100 pavasarių", nors ir stiprus, naujas ir binkiškas rinkinys, bet jau proza, jau prasiveržia juose retorika ir maniera. Labai galimas daiktas, kad net toks "Tamošius Be-kepuris" ateityje literatūriškai bus daugiau vertinamas negu jo programiniai vėjiški dalykai. Galop visa yra binkiška: dramos, dainuškos ir kiti rašinėliai. Bet "Eilėraščiai" bus amžini, ir Binkis jų jau nepralenkė. Tai daug nulėmusi knygelė.

Ne Sruoga, ne Kirša, bet jis yra visos naujosios poezijos pirmtakas ir korifėjus. Gal tik dvi pirmąsias knygas jis parašė reikalų nespaudžiamas. O reikalai jį spaudė, ir spaudė hidraulinio preso sunkumu.

Kartą jis mane užsikvietė pakalbėti apie literatūrą. Atėjau, atsisėdau ir pradėjome ieškoti kalbos, šokinėdami nuo vieno klausimo prie kito. Staiga kažkas paskambino, jo motina (o jo motina, tai visa epopėja!) atidarė duris ir pasakė: "Kaziuk, čia vienas ponas nori tave pamatyti." Binkis atsiprašė ir, net neuždaręs durų, nuėjo su tuo "ponu" kalbėtis. Maloniai nusilenkė ir tarė: "O, laba diena, pone anstoli!" Ir užsimezgė toks malonus pasikalbėjimas, jog atrodė, kad anstolis buvo atėjęs ne turto aprašyti, bet šiaip maloniai pasikalbėti. Juodu prakalbėjo gerą pusvalandį ir atsisveikinimo mandagumams nebuvo nei galo nei krašto: "Pone Binki, man labai nemalonu, kad aš su tokiu vizitu, bet, žinot, mano jau tokia nemaloni pareiga". "Ir man, pone antstoli, labai nemalonu"... Viens kito atsiprašinėjo ir ilgai ilgai viens kitam spaudė ranką. Anstolis pasakė: "Su Dievu, pone Binki". O Binkis, nežinau ar pagalvojęs, ar ne: "Iki pasimatymo, pone antstoli!"

Mes dar tada vardais viens kito nevadinome, tai jis ir manęs labai gražiai atsiprašė, pasiaiškindamas, kad turi kažkur skubėti: skolinti ar pasiūlyti kam nors savo sumanymą, kurį greičiausia dar turėjo sugalvoti eidamas.

Kitą kartą, jau daug vėliau, pasikvietė jis į savo ūkį mane pameškerioti. Sutinka jis mane Petrašiūnų stotyje ir sako: "Iš dangaus man iš-krenti, Jasiau! Atvažiuoja antstolis manęs varžyt, tai tu atpirksi inventorių". Aš tai jam ir sakau: "Kazimierai, bet kad aš nepasiruošęs varžytis, netesėsiu". Jis atsakė: "O tu tiek metų banke dirbai ir nieko nenusimanai apie varžytynes. Į varžytynes stojant pinigų nereikia! Užstatui aš pats duosiu, o tu sau varžyk ir nenusileisk iki galo. Žus mano užstatas, bet kitos varžytynės bus tik po šešių mėnesių". Aš nelabai tuo tikėjau ir nežinau, kaip būčiau varžęsis, bet varžytynės dėl man nežinomų priežasčių neįvyko. Binkis anstolio nekantriai laukė iki pietų ir, taisydamas meškeriojimo pabūklus, burnojo visą valdymo sistemą, kuri leidžia anstoliams vėluotis ir trukdo žūklę. Po pietų mudu pasileidome Daugyvenės pakraščiais.

Binkis mano poezijos nemėgo, o aš jam pavydėjau jo olimpietiško būdo. Tuo mes buvome priešingo būdo, bet labai gražiai sutarėme. Jis nusivylė ir mano žūkle. Bet nežiūrint viso to, mus kažkas rišo. Daug kartų patyriau, kad aš jam rūpėjau. Mane ir šiandie jaudina tas švelnus rūpestis.

Mudu meškeriojome, dažnai vienoje sietuvoje. Ir kai jis pastebėjo, kad aš žiūrėdamas nematau judančios plūdės, pažadino: "Jasiau, trauk." Dideliais vargais ištraukiau didžiausią savo gyvenime žuvį. Bet aš ir tuo neapsidžiaugiau. Jis atsisėdo šalia manęs ir taisydamas meškerę kalbėjo, kad nėra nieko taip gero, kaip meškerione, tik, kai meškerioji, reikia meškeriot. "Žinai, kai aš į tave pažiūrėjau, prisiminiau, kad ir aš vieną kartą taip pat žiūrėjau į vandenį!"

"Aš tada buvau dar vaikas. Ganėme miške. Turėjau seserį Leosėlę, kurią mylėjau, kaip nieko gyvenime nemylėjau. Kartą rudenį mes, piemenys, nutarėme ją papuošti karalaite. Liepėme apsivilkti balta suknele ir su ta viena suknele pasodinome ant kelmo ir bėgiojome, žaidėme aplink kelmą. Ji vieną kartą pasiskundė: Kaziuk, man šalta. Bet visi šaukėme: Dar, dar! Ji dar taip porą kartų pasiskundė, bet mes vėl sakome, kad dar truputį pasėdėtų. Galop ji nurimo ir daugiau nesiskundė. Kai nusibodo mums bežais-ti, pastebėjau, kad ji visa pamėlusi ir dreba. Mes norėjome, kad ji bėgiotų ir sušiltų, bet ji buvo visa sustingusi ir vos bepaėjo. Vakare parvedem namo ir ji atgulė ir karščiavo visą naktį. Rytą pažiūrėjau į ją lovutėje ir man pasidarė baisu. Sėdėjau pas galvijus ir visą laiką apie ją galvojau. Popiete atėjo šauktų manęs motina, kad aš jočiau daktaro Leosėlei. Užsėdau ant arklio ir jojau į Papilį. Visą kelią kankino mane mintis, kad aš nužudžiau savo seserį. Prijojau tiltą, po kuriuo buvo gili sietuva: ir man taip staiga atėjo mintis, kad reikia šokt nuo tilto į vandenį. Ir aš ilgai, ilgai į sietuvą žiūrėjau. Vel atėjo mintis, o gal daktaras ją išgelbės. Paspaudžiau arklį ir nujojau šuoliu. Bet ji mirė".

Jo gyvenimas, banaliai tariant, nebuvo rožėmis klotas, bet jis niekad nenusimindavo ir visas negeroves su jumoru sutikdavo. Viešėjau jo ūkyje, kuris kadaise buvo tipingas dvarelis. Uošvė, senos kartos ponia, mėgo pakalbėti apie literatūrą, bet ne apie ūkį. Ūkis skurdo ir tolydžio smuko. Ypač po Binkio pravestų reformų. Vieną kartą bandė plačia pėda cukrinių runkelių ūkį, bet nepasisekė. Binkis nenusiminė ir sugalvojo paukščių ūkį. Priperino šimtus žąsiukų, bet, vos tie išsirito, užnyko žąsiukus žiurkės. Binkis, Geležinio Vilko puskarininkis, per penkiasdešimt žingsnių iš revolverio gesinęs žvakes, rado išeitį: reikia pirkt šautuvas ir ginti žąsiukus. Nukako į Šiaulius, nusipirko už kelis šimtus šautuvą ir pradėjo žiurkes šaudyti. Bet bešaudydamas žiurkes, beveik visus žąsiukus iššaudė.

Kai aš buvau jo ūkyje, jame augo vienos usnys. Kai paklausiau, iš kur čia tiek usnių, jis man atsakė, kad jo kaimynas, poetas Borisas Melngailis, usnimis jo visus laukus užsėjąs. Girdi, jis jo ūkį ir nuvaręs. Juo geriau dirbi dirvą, juo geriau usnys auga, o jomis kasmet jo laukus užsėja vėjas iš kaimyno ūkio, kur vienos usnys.
Tame dvare kartą, susėdus vakarieniauti, užėjo būrys lietaus ir per lubas pradėjo lašėti ant stalo ir į lėkštes. Iš karto jis pasijuto nei šiaip nei taip, bet valgė ir nepaisė, o lietus savo: lyja nuo lubų, kaip lauke. Pakėlė jis galvą, pasidairė ir kreipėsi į žmoną: "Ar tu nepaieškotum kokio jiors skėčio, ar ką?" Nieks, net vaikai nesijuokė, ir nuotaika buvo sunki. Man buvo gaila jo uošvės, kuri į dalykus visai tragiškai žiūrėjo. Galop linkis atsistojo ir olimpiškai ramiu balsu pasakė: "Palaukim, kol lietus praeis." Sūnus atsiliepė: "Tėte, kad jau lauke nelyja." Tas vėl ramiai atsakė: "Jei lauke nelyja, tai ir troboj greit nustos".

Per savo trumpą gyvenimą Binkis nugyveno tris ar keturius ūkius. Trisdešimt devintaisiais ruošėsi parduoti tą, tada jau mirusios uošvės ukį ir pirkti naują kažkur netoli Aukštadvario, Trakų apskrity. Jis man sakė, kad tai esąs idealus ūkis, apie kokį jis visą gyvenimą svajojęs: žemės tik septyniasdešimt hektarų ir visa nedirbama! Bet čia pat ežeras, čia pat krūmai: medžiok, meškeriok ir ruduokes rudenį rink! O ruduokes jis labai mėgo: kiekvieną rudenį su žmona ir vaikais jis eidavo ruduokių rinkti į Eigulių šilą. Nežinau, kaip jam pasisekė su tuo idealiu ūkiu: greičiausia karas ir okupacija neleido įsikūnyti tai gražiai poeto svajonei.

Vienu metu jis turėjo tikrą dvarą: su trisdešimt septynių kambarių rūmais ir kelių dešimtų hektarų parku. Surinkęs, ar staiga kur gavęs, nes ne jo būdo žmones pinigus taupo, kelis tūkstančius litų, Binkis užpirko iš valdžios buvusio visos Rusijos vidaus reikalų ministro Stolypino dvarą. Kaip jis ten ūkininkavo — nežinau. Jis pats nemėgdavo apie tai užsiminti, nes tasai nelaimingas dvaras susijęs su jo pirmosios žmonos mirtimi. Kartą kažkaip prasitarė, kad jo žmoną į kapus nuvaręs Žemės Ūkio ministeris. Vienas jo draugų pasakojo taip: Binkis, kiek paūkininka-vęs, suprato, kad ne jam tas dvaras vesti ir išsipirkti, bet jo žmona kitaip galvojo: ji manė, kad ne tik gali, bet ir turi. Iš dvaro galop reikėjo išeiti. Ji nuvyko pas brolį, o Binkis, ją nulydėjęs, grįžo Kaunan su vaikais. Iš pirmosios žmonos turėjo du vaiku: dukterį ir sūnų. Duktė buvo pakrikštyta mirusios jo sesers vardu.

Apie savo žmonos mirtį jis man pasakojo porą kartų, bet netiesiogiai, kaip kažką susijus su telepatija: "Aš gyvenau tada Kaune, Domininko Blyno namuose; vieną vasaros rytą duktė, prabudusi iš miego, pradėjo nesavu balsu šaukti: mama! Aš atsikėliau — pro langą matėsi tekanti saulė — priėjau prie mergaitės lovutės, paėmiau ant rankų, o ji vis: bijau, bijau! mama! Vienuoliktą valandą gaunu telegramą, kad tą rytą, kaip tik tuo laiku mirė mano žmona."

Jis man sakydavo, kad Kaune nei gyvent, nei mylėt negali žmogus. "Mylėt, tai tik Vilniuj! Bet ir ten man nesisekė. Išėjau vieną kartą su tokia dailia lenke į Antakalnio pusę. Susėdome, pradėjome šnekėtis ir ji manęs paklausė: ar aš skaitęs Helenos Mniszek "Raupsuotąją". Atsakiau, kad ne. Pažiūrėjo ji į mane, kaip į raupsuotąjį, ir išsiskyrėme..."

Dar kartą, neatsimenu, ar baliuj ar svečiuose, prisėdo prie Binkio ponia B. "Va, sako jis, tai šitai poniai aš parašiau kadaise savo Gėles iš šieno." "Man?" ji paklausė, "tai ko man apie tai niekad neužsiminei?" — O buvo taip. Kartą ji vartė šieną, gimnaziste būdama. O aš taip buvau įsižiūrėjęs, taip įsimylėjęs, kad, būdavo, kai pro šalį eina, tai aš vos ant kojų besilaikau. Bet vieną kartą suėmiau save į saują ir kai pamačiau ją vieną lankoje šieną bevartančią, nutariau, kad šį kartą tai aš jai viską aiškiai išklosiu, kaip ant delno. Nuėjau, sakau labas, o ji varto. Šnekinu, o ji sau varto. Palydėjau vieną pradalgį, ji tyli ir varto. Antro pradalgio nelydėjau, bet šnekinu, o ji tyli ir varto: aš šnekinu, o ji varto." Ponia B. tarė: "Na, tikrai, tikrai taip buvo, bet aš maniau, kad tu tik taip sau atėjai paerzinti gimnazistės". — Aš užpykau, apsisukau ant kulno ir parėjęs namo parašiau Gėles iš šieno. — "Žinai, Binki, kad aš tau turėjau didelę silpnybę, bet tu tik tą vieną kartą mane ir tekalbinai".

Binkis buvo staigus ir ambicingas. Aš jam sakydavau, kad jis gimęs diplomatas. "Klysti, Ja-siau, atsakydavo. Mane buvo bepradedą diplomatu daryti Įdavė man diplomatinį pakietą kumpių į Berlyną nuvežti. Aš tą pakietą pamiršau stoty, o vokiečiai užuodė kumpius, reikėjo ministerijoms aiškintis, tai taip ir baigiau diplomatinę karjerą."

Aš dažnai galvodavau, kad ateities literatūros istorikui bus labai sunku rašyti apie anuos gražius laikus. Lietuviai pakalba, pakalba ir išgeria, bet ištartas žodis — ne paukštis, nesugrįš.

Mūsų epistoliarinė literatūra buvo tik dviejų rūšių: meilės ir pinigų. Tai numatydamas, kai vykau į užsienius, prašiau, kad rašytų, ir visi pažadėjo, net Binkis. Bet, be A. Vaičiulaičio, beveik niekas nerašė. Kai grįžau po metų ir Binkį sutikau, pirmas žodis, kurį jis man tarė, buvo: "Jasiau, aš tau parašiau laišką, ateik rytoj, aš tau jį įteiksiu..." Ir turėjau paimt tą laišką, be voko, be nieko.   

Rašė jis lengvai ir greitai, nors rašyt nemėgo. Ir jei ne reikalai, tai vargu ar būtų tiek parašęs. Vieną kartą susitikęs mudu su Miškiniu gatvėje, dar "Mūsų Rytojaus" laikais, sako: "Gerai, jūs mane iš bėdos ištrauksit. Lipam į viršų!" Užlipami į kurį ten aukštą, skambiname prie durų, kur girdėtis būrys kvatojančių merginų. Atidarė duris nepažįstama pana. Net pagalvojau, kur čia jis mudu veda. Įėjus pasirodė, kad vieną kitą ir mes pažįstam. "Na, vaikinai, tarė jis mums, aš truputį su mergužėlėmis pakalbėsiu, o jūs man pabaikit šitą raštelį". Padavė pradėtą eiliuotą feljetoną ir nuėjo kalbėtis. Miškinis pažiūrėjo, paskaitė ir tarė: "Tai kirvis — nei pradžios, nei galo, nežinia nei apie ką, ir rašyk. Kazimierai, kas čia turi būt?" Tas atsiliepė: "Rašykit, ką tik norit, aš pasirašysiu". "Ir prieš valdžią?" paklausė Miškinis. "Ir prieš valdžią, ir prieš patį velnią, tik rašykit!" Tai ir sakau Miškiniui: "Rašom!" Ėmėm ir parašėm bent dešimt posmų. Mes ten keletą sušukom gana juokingų, kad net patys iš savo rašto pradėjom juoktis. Atėjo jis su merginomis pažiūrėt, kaip einasi. Paėmė, paskaitė: "Na, gerai, vyrai, tik ne į temą"... Miškinis atsistojo teatrališkon pozon: "Matai, Kazimierai, ir mudu, va, su Jonu ne iš kelmo išspirtu esava, Rygiškių Jono Gramatikos žodžiais tariant, bet tu čia pasodink ir karalių Saliamoną, tai ir jis neišgalvos, kas čia reikia parašyti". Binkis atsakė: "Rašyt nemokat, tai ir nesiteisinkit. Eikit, va, dabar su panomis pakalbėt. Jei jūs taip ir kalbat, kaip rašot, tai aš jums daugiau ne draugas." Po pusvalandžio jis atsinešė apie keliolika posmelių, ir išsivedė lauk.

Visada pilnas sąmojaus, taiklus: pradėk žodį — jis pabaigs sakinį. Kartą, dar prieš "Atžalyną", aš jam sakiau, kad jis gimęs dramaturgas. Buvo taip: Miškinis, dėl kažkurios ten padarytos klaidos, krapštydamas pakaušį, pasakė: "Matai, Kazimierai, jei Dievas nori ką nubaust, tai... "velnias tam pakiša pusbonkį", pabaigė Binkis. Aš juokiaus ir sakiau, kad gimęs dramaturgas. Binkis atšovė: "Aš tau netikiu, Jasiau. Tu man pataikauji: aną kartą sakei — gimęs diplomatas, šiandie gimęs dramaturgas, ryt vėl ką nors išgalvosi".

Vienu metu jis buvo persiėmęs K. Ambro-zaičio darbiečiais. Vienanie susirinkime jis pastebėjo, kad saugumo agentas stenografuoja kalbas; ramių ramiausiai prie jo priėjo ir sako: "O kaip bičiulis gražiai rašo! Mūsų sekretorius beveik neraštingas, tai gal paskolintum nusirašyt". Tas, žinoma, sumišo ir paliko salę.

Binkis vis būdavo su jaunimu. Kur koks judėjimas, ten ir jis, o gal kur jis, ten ir judėjimas. Jam rūpėjo ir darbiečiai, ir jaunalietuviai, ir rašytojų draugija. Tiesa, greit viskas nusibosdavo. Jam viena pradžia buvo svarbu. Bet ko Binkis imdavos, imdavos visa širdimi. Jis arba mylėjo, arba nekentė, o vidurio nemėgo.
Vienas tokių rašytojų ūpo pakilimas buvo "Literatūros Naujienos". Būdavo visi, kas tik rašo, spaustuvėje: Rimydis, Binkis, Giros, Žengė,

PETRAS KIAULĖNAS  SKAITYTOJA

na, ir Miškinis su savo šešėliu Jasium. Diskutuoja, korektūras taiso. Buvo garsus Liudvikas Gira, kuris trečioj korektūroj dar mėgdavo taisyti stilių. Žinodami tą jo silpnybę, tiek redaktorius, tiek spaustuvės darbininkai jo nemėgdavo. Vieną kartą atbėga Gira korektūrų taisyti. Rimydis sako: "Binki, tu pažiūrėk Giros korektų: jei jį pri-leisim, tai laikraštis ryt neišeis". Binkis sutiko. Į tą tarpą atėjo Karolis Vairas, su panaitėle iš Užsienių Reikalų Ministerijos, padaryti laikraščio trumpą santrauką prancūziškai. Binkis skaito ir kažką po nosim burba, o Gira iš šalies žiūri. Perskaitė, pakėlė galvą, pagalvojo ir braukia pusę straipsnio. Gira šaukia: "Binki, ką darai?" "Braukiu" — ramiai atsakė. "Bet kam brauki?" klausė Gira. "Dėl to, Liudai, braukiu, kad...!" Paskutinį necenzurišką žodį verčiau nutylėkim.

Jis man sakydavo, kad dėl to jis stiprus ir daug ko pakelia, kad jis buvo senlietuviškai užaugintas. Anot jo, motinos kūdikiams duodavo činčibiero. O tasai činčibieras yra ne kas kita, kaip strichninas. Silpnas krinta, o stipresni atlaiko, o jau kas činčibierą atlaiko, tas šimtą metų gyvena...

Mirė jis gana jaunas. Aš jį mačiau kartą per tris žingsnius nuo mirties. Buvo Ukmergėje literatūros vakaras. Nuvažiavom, paskaitėm ir manėm nakvoti, bet Liūne Janušytė per anksti ant kamščio užmynė ir šokių salėje ji sau pradėjo naują literatūros vakarą. Binkiui tas nepatiko.

Išsikvietė jis ją į koridorių ir, žodžių vaton nevyniodamas, pasakė jai tiesą į akis: tai yra, kad girta, kaip vežikas, kad šiokia ir tokia, ir taip toliau. Bet ta, alkoholio ir pasisekimo apsvaiginta, atkirto: "Aš ne maža mergaitė, o tu ne mano tėvas, ir kas tau darbo, darau, ką noriu". Binkis įtūžo. Pasišaukė mane ir Miškinį ir sako: "Negaliu žiūrėt į tą paleistuvę — važiuojam namo." Atvažiuojant snigo, paskui paleido, bet naktį pradėjo šalti, ir kelias buvo baisiai slidus. Taip maždaug pusiaukely tarp Ukmergės ir Jonavos, gana smarkiai važiuojant, sprogo padanga. Ar šoferis nesusiorientavo, ar tikrai slidžiam kely negalima buvo mašinos sulaikyti, bet automobilis, blaškydamasis į abi pusi plento, visu smarkumu dar skrido bent porą šimtų metrų ir įvirto į griovį. Bevirstant Miškinis sušuko: "Jau!"... bet pradėjo kristi ant veidų stiklai ir jis net nepabaigė sakinio, o Binkis sėdi, kaip sėdėjęs. Kiek palaukęs pasakė šoferiui. "Tu, vaikine, tur būt, pirmą kart važiuoji?' Tas aiškinosi, kad kelias taip slidus, kad jis nieko padaryt negalėjęs. Išlipome iš pusiau apvirtusio automobilio — graži mėnesiena, nors eiles berašyk, bet plynas laukas, geriau pelkės, ir jokios trobos, jokios sodybos. Binkis nelipa lauk: girdi — šalta... Mes su šoferiu pakeitėm ratą. Binkis išlipo. Užvedė mašiną. Krantas buvo staigus ir status. Pirmieji ratai šiaip taip užsirito, bet mašina užkliuvo į žemę. Kažkur pelkėse buvo tvora. Klimpdami nuėjome tvorų. Prisėmėme batus. Dirbome gal valandą, bet mašina ne iš vietos. Nustojome vilties savomis jėgomis išsikapanoti. Automobilio stiklai iškikulti, ir nėra kur dedas. Miškinis sugriebė mane ant plento pašokt polkos. Bešokdami žiūrim, kad plentu kažkas atvažiuoja. Važiavo ūkininkas su žmona iš Siesikų. Arkliukas, kaip gera ožka, bet vis ne žmogus. Ūkininkas mielai sutiko padėti. Išsitraukė iš rogių virvę, pririšo prie automobilio, mes iš užpakalio su tvoromis, ir mašina pajudėjo, bet arkliukas, pasiekęs patį plento vidurio slidumą, suklupo, ir kiek kartų bandėm, vis be pasėkų. Padėkojom žmogui, dar porą litu įspraudėm, tai nuvažiavo kepurę kilnodamas" Tada Binkis vėl mašinon, pasikėlė"apikaklę ir sėdi. Su Miškiniu metėm burtą, kurion pusėn eiti, ir burtas nulėmė Jonavos pusę. Ėjome gal du kilometru ir pasiekėm sodybą ne sodybą, karčia-mą ne karčiamą. Šunų pilna, baladojamės, ir netrukus išgirdome kažką viduje kalbant. Išėjo augalotas žydas. Papasakojom jam savo nelaimę ir prašėme, ar negalėtų padėti ištraukti mašinos. Tas pasakė "gerai", prikėlė du sūnu, kaip ąžuolu, o tie išsivedė du sunkaus tipo arkliu, tai mes grįžome tikri, kad šį kartą bus gerai. Binkis, pamatęs penkis vyrus ir du arkliu, išlipo iš automobilio, dėkodamas žmogui, kad tas vidury nakties nepatingėjo mums padėti.   Bet žydas   prabilo:
"Ui, mes biedni žydeliai, mes iš to gyvenam". Binkis šoko, kaip žarija: "Ak, jūs netikėliai! Ak, jūs nevidonai, dėl to jūs ir biedni, kad žmonių nelaimėmis naudojatės".
Žydas sumišo ir nežinojo nei kas beatsakyti. Užkinkė arklius, ištraukė į plentą, o mes jiems sumokėjome nesiderėdami penkis litus. Padėkojome vieni kitiems ir nuvažiavome. Važiuot buvo tikrai šalta, ypač pradėjo gelti šlapias kojas. Jonavoj įsiveržėme į be-atsidarančią užeigėlę, išgėrėme arbatos su lašais, užsiklijavome laikraščiais automobilio stik-lovietes. Iš laikraščių naudos nebuvo, nes tik išvažiavus į kelią, vėjas juos nuplėšė.

Ir šiandie jį matau majestotišką juodą, kaip Edgar Poe juodvarnį, betupintį pakrypusioj mašinoj. Yra žmonių, kurių negalima įsivaizduot mirusių. Neįsivaizdavau mirusio Tumo, o reikėjo. Neįsivaizdavau ir Papilio aro, užmerkusio plėšrias akis, ramiai sudėjusio rankas, tarp palmių ir kitų tropiškų augalų. Jo tenai jau nėra. Aš niekad daug draugų neturėjau (ir priešų!) ir kai pagalvoju, kad ten kada nors grįžus jau nebematysiu tų mielų veidų, tai man prabėga akyse visi tie laikai, ir skamba ausyse tie žodžiai, kurie jau niekad nesugrįš ir neskambės. "Kur jūs, mano draugai, įtūžusio likimo siūbuojančių bangų staigiais verpetais einat?"