Eilėraštis |
Parašė PRANAS KOZULIS |
PRARASTI POJŪČIAI Aš esu atėjūnas — ne vietinis: kur einu — man pačiam nesvarbu ... Mano žingsnis apmiręs ir lėtas laukime netikėtų žaibų. Nematau aš tavęs — tu, lakštingala, išsiilgęs tavęs ir giesmės; man regėjimas tėra būdingas, kaip gausių paklydimų versmė. Negirdžiu aš tavęs — tu, mieliausioji — negirdžiu tavo žodžių tikrų: — argi būsiu praradęs jau klausą, kaip — gaudimą dangaus vyturių? .. Tavęs laukiu, tartum Pažadėtosios, bet visvien iš to nieko nebus: aš esu negudrus ir per lėtas — kada reikia ugnies ir žaibų. |