APIE DRAMATURGIJOS PRADŽIODALAS Spausdinti
Parašė BALYS SRUOGA   
I. DRAMATURGIJA IR LITERATŪRA!
1. Nuo senų laikų literatūros istorijos bei teorijos vadovėliuose dažnai kartojama, kad dramaturgija esanti pati sunkiausia literatūros rūšis. Ji ir atsirandanti tautos literatūros raidoje vėliausiai. Visų pirmiausia gimstanti lyrika — daina, proza — pasaka, ateinąs epas, ir tik paskui jų gimstanti tragedija, iš viso, — draminės formos literatūra. Ji esanti reikalinga ir labiau subrendusio rašytojo. Na, ir skaitytojas, esą, turįs būti labiau subrendęs. Net ir mūsų laikais retai kas mėgstąs dramos veikalus skaityti, — duok skaitytojui, esą, gerą apysaką, romaną, net eilėraščių knygą, — tai jis dėkui pasakysiąs. Drama esanti lyg kitų literatūros rūšių sintezė, lyg aukščiausia jų forma. Tuose vadovėliuose dramos atžvilgiu prikalbama ir dar gražesnių žodžių. Kad dramaturgija yra literatūros dalis — dėl to beveik niekas neabejoja. Kas gi čia, kaipgi čia abejosi? Romanas ir drama — tas pats popierius, tos pačios raidės, tokia pat knyga, dažnai tas pat leidėjas ir pardavėjas, nekartą ir tas pats rašytojas. Kitame romane dialogų yra nemažiau, negu geroje dramoje. Ir dramos veikale yra visokių aprašymų ir paaiškinimų, tiesa smulkesnėmis raidėmis atspausdintų, bet vis dėlto yra. Ar ne juokinga, ar ne eretiška pati mintis kelti klausimas dėl dramaturgijos ir literatūros santykių? Kas gi filosofuoja dėl kojos ir viso kūno santykiavimo? Juk čia yra ne kas kita kaip dalies ir visumos santykiavimo reikalas. — ar ne tiesa? Bent šitaip daugelis rimtų vyrų samprotavo per ilgus šimtmečius.

2. Literatūros mokytojų samprotavimai dramos reikalu tikrai buvo neblogi. Gaila tiktai, kad tokio samprotavimo vaisiai išėjo nelabai kokie. Kai tiktai literatūros istorikai ir kritikai pradeda su visu sąžiningumu nagrinėti dramos veikalą literatūrinės vertybės atžvilgiu, nuolat ir nuolat išeina nesusipratimai, kartais net visai nepagirtini. Ryškiausias pavyzdys mūsų Petro Vaičiūno reikalas. Vargu ar atsiras toks mūsų literatūros kritikas, kuris Vaičiūno dramaturgiioje nerastų nuodėmių — devynių galybių. Kiek prieštaravimų, kiek klaidų, kiek nenuosaikumo, kiek neteisybiškumo jo veikaluose surandama. Kas ir besakyti.   Literatūros kritikai bara Vai-
------
1. Balys Sruoga (1896-1947) Stutthofo koncentracijos stovykloje paraše tris dramas ("Pavasariška giesme", "Uošvė" ir "Dobilėlis penkialapis") ir straipsnius "Apie meno pradžiodalas" ir "Estetinė ir natūraline tikrovė", čia dedame pirmąjį žymiojo mūsų poeto ir dramaturgo straipsnį.   
--------
čiūną iš visų pusių. Bet teatras ir publika visų tų barnių lyg ir negirdi. Per porą dešimtmečių Vaičiūnas stačiai viešpatavo mūsų scenoje. Teatras atkakliai jo veikalus vaidino ir vaidino. Tiesa, pastatymai, su labai reta išimtimi, būdavo labai blogi, veikalai buvo negailestingai žalojami, dramaturgas dėl tokios jam daromos skriaudos keikdavosi ir aimanuodavo, bet publika sąžiningai ėjo jo veikalų žiūrėti. Kritika peikdavo ir publiką už tokį jos nusistatymą. Sakydavo, publika skonio neturinti, blogai išauklėta esanti, o publikai būdavo visai vistiek, ką kritika jai skelbdavo. Teatras Vaičiūno veikalus vaidino, publika jo spektaklius lankė. Ar nebūtų pravartu dėl šio reiškinio, gana žymų vaidmenį suvaidinusio mūsų kultūros istorijoje, kiek išsamiau pagalvoti?

3. Vaičiūnas ne vienintelis pavyzdys. Net pačiam nepalyginamajam Shakespeare — ir tai ne kas geriau sekėsi. Kol gyveno jisai — jo veikalai mielai buvo vaidinami. Jis mirė, anglų teatras pakriko — literatūros istorikai jį bent porai šimtmečių pamiršo. Šiek tiek dar atminimą palaikė Europos kontinento, ypač vokiečių, teatrai. Tačiau jie jo veikalus taip šlykščiai žalojo, kad Shakespeare tikrai būtų į Europa visus velnius pasiuntęs, jei tik būtų galėjęs. Romantikai jo atminimą šiaip taip atgaivino, išsiversdino jo veikalus, iškėlė jo milžiniškus nuopelnus literatūrai. Shakespeare grįžo į literatūros istoriją, teisingiau ne grįžo, bet pirmą karta užėmė joje garbingą vietą, nes gyvas būdamas Shakespeare, kaip kiti jo gadynes įžymieji laikininkai, savo veikalus kūrė tiktai teatrui. Jis savo veikalų nespausdino ir nemanė spausdinti. Pati pretensija i spaudą ar i vietą literatūroje tuomet būtų atrodžiusi stačiai juokinga. O kai romantikų pastangomis Shakespeare užėmė vieta ir literatūroje. Jo palikimo vargas tuo nepasibaigė. įvairūs literatai bei literatūros istorikai ėmė nagrinėti jo veikalus ir surado juose daugybe visokių nedorvbiu. Net Goethe, pats dramaturgas ir teatro direktorius, daugelio kažin kokiu antžmogiu iki šiol tebelaikomas. — net Goethe teikėsi pareikšti, Shakespeare — labai blogo dramaturgo esama. Esą, jo veikalai taip netikusiai sukomponuoti, kad jų Goethės laikų scenos priemonėmis nei įsceninti dorai negalima.

O profesiniai literatūros kritikai ko prikalbėjo! Shakespeare esąs ir rašytojas menkas. Labai storžieviškas jis esąs. Jo veikaluose charakteriai esa neišbaigti, neišdailinti, daug kas tikrovės neatitinka, siužetai, personažai esa be atodairos vogti, dialogai vulgariški. ir taip toliau ir taip toliau. Ne, rašytojų tarpe Shakespeare gero vardo neturėjo. Juos savo nuomonę pakeisti privertė tiktai teatro menininkai. Aktoriui Shakespeare — aukščiausia nepalyginama vertybė. Kuris aktorius ar aktorė nesvajoja savo kūrybą apvainikuoti Hamleto, Otelio,  Viešpaties Lyro, Venecijos pirklio, Ofelijos, Dezdemonos, Lady Macbeth vaidmenimis? Suvaidinti Hamletą — ir mirti: nieko geresnio šiame pasauly nebesukursi. Shakespeare reikalu literatų ir teatro menininkų kivirčas buvo itin stambaus masto susiriejimas. Vardo didybė stačiai įpareigoja giliau pažvelgti į reikalo esmę. Kodėl pasireiškė rimtų žmonių tarpe tokios skirtingos nuomonės? Iš kur tasai vaidas?

4.   Iš šalies žiūrint, atrodo, kad literatūros istorikai pasirodė esą kiek perdaug grobuoniškai nusiteikę. Jie įsigeidė pasisavinti tai, į ką jie tik dalį teisių teturi, kas iš esmės jiems visai nepriklauso. Kas iš to, kad dramos veikalas yra parašytas tokiomis pat raidėmis ir tokiame pat popieriuje kaip visos kitos knygos.   Dramos veikalai tarnauja visai kitam dievui, negu visos kitos literatūros formos. Senieji graikai gerai nusimanė dievų reikaluose, — ir jie jau dramaturgiją atėmė iš Apolono ir atidavė kitam dievui globoti. Ir mūza čia veikė visiškai kita, savarankiška,   nepriklausoma. Ir senis Aristotelis ryškiomis gairėmis nužymėjo dramaturgijos   savaimingą kelią. Tačiau laimėje, pasirodo, ir didelės nelaimės tūnota. Iš senosios   Graikijos likę   dramaturgų veikalai pasirodė esą tokie vertingi, tokie stiprūs ir grynai literatūriniu atžvilgiu,   kad ilgainiui tų veikalų teatrinė prasmė liko   visai pamiršta. Imta vertinti, imta džiaugtis tiktai literatūriniais nuopelnais. Tuo pagrindu dramaturgiją ir aneksavo judri ir godi literatūros   karalystė. Dramaturgija pateko vergijon,   nusitęsusion per porą tūkstančių metų. Per tą laikotarpi imperialistinėje karalystėje toli gražu neviskas buvo tvarkoje. Dramaturgija nuolat   ir   nuolat kėlė riaušes, ruošė sąmokslus, šaukė į revoliucija.   Nuolatos   prasilenkdavo   su  privalomomis taisyklėmis, reikalaudavo, neklausydavo literatūros įstatymu, skelbė savo nepriklausomo gyvenimo teisę. Maža kas gera iš to teišeidavo. Literatūros vadovai elgėsi nelyginant   anglų konservatoriai. Vos tik dramaturgija sukurdavo ką nors įžymesnio, tuoj literatai visa tai įrašydavo i savo nuopelnus ir savo programą. Visa tai, kas literatams neatrodė vertinga, iie patylėdavo ir paskandindavo nežinios prarajon. Paskandindavo, nežiūrint to, kad teatrui  tai būdavo kartais itin vertingi dalykai.

5. Dramaturgijai išsivaduoti iš literatūros vergijos šiek tiek pavyko vos XX-me amžiuje. Čia ji rado stiprų sąjungininką — pati kūrybini teatrą. Teatrui literatūros vergija buvo dar sunkesnė, negu dramaturgijai. Dramaturgiia vis dėlto buvo laikoma svarbia literatūros dalimi, o teatras — stačiai nepaklusniu baudžiauninku, kurio visa gyvenimo prasmė tebuvo — tarpininkauti tarp literatūros ir publikos. — dialogizuo-ta literatūros veikalą publikai gyvais paveikslais pailiustruoti. Šiaip nužemintas teatras atsidūrė ant bedugnės krašto, kur jau giltinė kaleno dantimis beruošdama jam grabą. Balsų, kad teatras esąs nereikalingas, net žalingas, visuomet netrūkdavo. Dar XX-to amžiaus pradžioje toks įžymus literatūros kritikas, kaip Julius Aichenval-das, ėmė visiškai rimtai kalbėti, kad teatras nesąs menas, ir kad jis, kaip tarpininkas ir iliustra-torius, esąs tik nemokšoms reikalingas. Sąmoningas, išlavintas pilietis, paskaitęs dramos veikalą, gauna daug gilesnio pasitenkinimo, negu žiūrėdamas jo vaidinamo spektaklio. Tipiškas literatas Aichenvaldas plačiai ir vaizdžiai argumentavo savo pažiūras. Aichenvaldas nevienas buvo tokios nuomonės. Daugelis daugelis literatų taip manė. Teatro padėtis pasidarė nebepakenčiama.

Į literatų valdovišką išdidumą teatras atsakė revoliuciniu šūkiu: Los von Rom, — atsipalaiduoti Romos, — išsivaduoti iš literatūros vergijos, pasiunčiant ją iš teatro šunim šėko piauti. Teatro menas esąs savarankiškas menas, anaiptol ne menkesnės vertės už literatūrą, kuri galinti teatrui tik pagelbėti, patarnauti, bet nieku būdu ne šeimininkaut jame. Šį revoliucinį šūkį sviedė pasauliui garsusai teatro reformatorius, Miuncheno Meno Teatro kūrėjas, Georgas Fuch-sas, savo įžymioje knygoje "Teatro revoliucija". Fuehso balsas plačiai nuskambėjo per pasaulį, įvairiose šalyse veikiai pasigirdo balsai, — savotiško nepriklausomo galvojimo vaisius, — besiūlą įvairias teatro reformas ir vieningai bešaukia vaduoti teatrą iš literatūros nelaisvės. Gordonas Craig, Adolfas Appia, Genier, Mejer-choldas, Reinhardtas, Tairovas, Vachtangovas — ir daugelis kitų žymių teatro kūrėjų vieningai pasisakė prieš literatūros imperiją ir bežiūrint suorganizavo kovojančias revoliucines armijas.

6. Teatro menas Europoje prasidėjo nuo pat žmonijos kultūros lopšio, tęsėsi bene tris tūkstančius metų, bet mokslinės savo istorijos jisai neturėjo iki pat mūsų laikų. Ne tiktai istorijos neturėjo, — neturėjo net istorijos metodo. Niekas nežinojo net, kaip teatro istorija turėtų būti kuriama. Buvo rašoma įvairiausių straipsnių, atsiminimų, monografijų, gyvenimo aprašymų, bet tai dar nebuvo teatro Istorija. Ivairiuose kraštuose buvo net specialios draugijos teatro istorijai tirti, buvo šaukiami iškilmingi draugijos posėdžiai, bet ir čia toliau menkavertės literatūros nenueita. Visa teatro istorija buvo tiktai dramaturgijos istorija, o ši pastaroji buvo tiktai menka literatūros istorijos dalis.

Tačiau XX-to amž. pradžioje ir teatro istorijos reikalu įvyko revoliucija. 1914 metais Berlyno universiteto profesorius Max Herrmann paskelbė veikalą "Teatrinės Studijos", kuriame pirmą kartą nuo pasaulio įsikūrimo bandė nustatyti mokslini teatro istorijos metodą. Max Herrmann buvo laikomas fantastu. Jį pripažinti mažai kas tenorėjo. Vargo ir skurdo jisai pats. 1921 — 1922 metais ateidavo universitetan sausą pluta grauždamas į paskaitas. Bet vis dėlto jo veikalas pralaužė pirmuosius ledus. Jo veikalą išgirdo užsienis, staiga jo veikalas  teatro sluogsniuose buvo pripažintas, susilaukė jisai gausiai mokinių ir sekėjų. Tad šitas Max Herrmann visu savo autoritetu ir uolumu parėmė teatro pastangas išsivaduoti iš literatūros jungo. Dramaturgijos literatūriniai nuopelnai jam visiškai nerūpi. Literatūros atžvilgiu koks menkavertis dalykėlis teatro menui galįs būti daug svarbesnis ir brangesnis už tobuliausius literatūros veikalus. Teatras gyvena savarankišką gyvenimą, visiškai skirtingą nuo literatūros, — literatūrai nėra ko savo mastu teatrinius veikalus matuoti. Daug panašių, literatūrai nemalonių, dalykų Max Herrmann pripasakojo. O jo mokiniai nuėjo dar toliau. Toks Tairovas savo pagarsėjusiame veikale "Išvaduotasai Teatras" skelbia, kad teatrui literatūra esanti visiškai nereikalinga. Esą, Com-media dell'arte jokios literatūros neturėjusi, o kokio aukšto meno pasiekusi. Ar teisybę Tairovas sako ar nušneka, — tai atskiras reikalas. Tačiau šie duomenys parodė, koks yra rimtas teatro bei dramaturgijos kivirčas su literatūra, — kaip giliai siekia jo šaknys.

7. Literatūros veikalas, kartą parašytas ir išspausdintas, yra jau visiškai baigtas. Kitoje laidoje autorius gali pataisyti, pakeisti, perredaguoti, — bus antra veikalo redakcija taip pat išbaigta. Imk veikalą, skaityk, džiaukis ar keikis — kaip nori, čia niekas nieko nepagelbės. Literatūros veikalo uždavinys — tiesiogiai kelti skaitytojo dvasioje estetines emocijas. Atspaudintas dramos veikalas — toli gražu dar nėra baigtas. Jo uždavinys — ne emocijas tiesiogiai kelti, bet duoti medžiagos, duoti pagrindą spektakliui — teutiinio meno kūrybiniam žygiui organizuoti. Draminis veikalas nėra baigtas be aktorių meno, be scenovaizdžio, be spalvų, be šviesų žaismo, be garsų, be žodžio ir muzikos, — be daugelio kitų teatrinių elementų.  Pagaliau, publikos buvimas spektaklio metu turi ypatingos reikšmės teatro menui. Geras spektaklis be vidujinio kontakto tarp scenos ir publikos nėra įmanomas. Publikos sudėtis, — jos skonis, jos išsilavinimo Laipsnis, jos temperamentas, — neretai nulemia spektaklio meno pobūdį ir lygmenį.

Publika, tas nežinomas, nepastovus, permainingas elementas, — ir tas priklauso prie draminių veikalų papildomųjų pradžiodalų. Atspaustas literatūros veikalas yra stacionarus — pastovus, nesikeičiantis. Draminis veikalas — kinetiškas, nuolat atgyjantis ir mirštantis, nuolat bekeičiąs savo spalvas, savo formas, savo emocinį turinį. Spausdintame literatūros veikale pauzė neturi jokios principinės reikšmės. Tuo tarpu dramos veikale gali būti itin reikšminga, daug svarbesnė už žodinę medžiagą. Gerai panaudodamas tinkamą pauzę, aktorius gali tiek emocijų nuo scenos pasiųsti į žiūrovų salę, kad per ją visą pagaugai nueina. Močalovas, įkvėpimo metu vadindamas kvailiausią melodramą, galėdavo publikoje audrą sukelti. Vienoje vietoje prancūzų melodramoje Močalovas sėdi scenoje ir mato veidrodyje, kad kambarin įeina jo žudikas. Močalovas, siaubo pagautas, pamažu keldavosi nuo kėdės — drauge su juo keldavosi ir visa publika, nors jis nei žodžio nepratardavo. Kai Obuchovas šokdavo Mozarto "Turkų maršą", audringu ritmu lėkdavo į aukštį, — net Kauno publikai sunku būdavo nusėdėti savo vietose. Kiti pasakoja, Šaliapinas taip mokėdavęs paskaityti paprastą restora-ninį valgių sąrašą, kad publikai ašaros trykšdavo. Žodis, melodija, muzika, pauzė, — vienas dalykas literatūros veikale, ir visai kitas — dramaturgijoje. Tad pirminė literatūros ir dramos pradmena, — visko pagrindas, — žodis — gyvas, skambantis, melodingas, — yra toli gražu ne tas pats pirmuoju ir antruoju atveju.

8.    Apysaka, ypač romanas, gali plėtotis ir augti įvairiomis linkmėmis, — gali šakotis jisai į tolį ir į plotį. Romano dydis paprastai siekia 300 puslapių, bet jis gali pasiekti ir 3000. Čia bent yra kur įsigilinti į psichologinę analizę, pavaizduoti gamtą, istorinę gadynę, buitį, charakterius ir jų raidą, iškelti įvairiausias problemas. Dramos veikalo dydis yra griežtai aprėžtas. Vidutiniu greitumu skaitant, draminio veikalo skaitymas gali nusitęsti 100 - 110 minučių. Mažesnis veikalas nesudarys pakankamai medžiagos spektakliui. Didesnis veikalas perdaug spektaklį nu-tęs, — nei aktoriam, nei publikai nepakaks jėgų ištisam spektakliui. Gal tik vieni vokiečiai — ir tai nevisi — išklauso iki galo Wagnerio "Sieg-friedo" spektaklį... Dramaturgas į tokį aprėžto dydžio veikalą privalo sutalpinti medžiagą, kurios romanui pakaktų keliems šimtams puslapių. Romano autorius turi labai daug vaizduojamųjų priemonių. Pavyzdžiui, personažo charakteriui išlukštenti romano autorius labai dažnai vartoja tokias priemones: atpasakoja personažo kilmę, jo auklėjimą, įvairias laukujės ir vidujes įtakas, paveikusias charakterio formavimąsi; plačiai pats autorius personažą aprašinėja, papasakoja, kaip kiti romano personažai kalbamąjį charakterizuoja, ką kalba apie jį, leidžia personažo charakteriui tiesiogiai pasireikšti aktyvioje veikloje bei susidūrimuose su kitais personažais. Dramaturgas neturi bent pusės šitų priemonių, — nei jis papasakos ką, nei jis pats nuo savęs charakterizuos. Tuo tarpu dramaturgo kuriamieji charakteriai anaiptol negali būti silpniau suformuoti, negu romano charakteriai. Romano autorius gali plačiai aprašinėti gyvenimo apystovas, istorinę gadynę, gamtą, psichinius išgyvenimus, gali daryti lyrinius ekskursus į šalį, gali įvairiausiomis aprašomomis ir pasakojamomis priemonėmis sudarinėti tinkamą nuotaiką. Dramaturgas visų šitų priemonių neturi. Jam turi jas atstoti teatriniai elementai, su literatūra jau nieko bendra neturį.

9.    Draminio veikalo dydžio aprėžimas, vaizduojamųjų priemonių negausumas iškelia jame pirmon eilėn veiksnius, susijusius su teatriniais veiksniais. Sakysime, siužeto reikalai. Grynai literatūrinis veikalas siužetu gali nesivaržyti, — tinka jam bet kuris siužetas — mokėk tiktai jį tinkamai išrutuliuoti. Draminiam gi veikalui toli gražu ne kiekvienas siužetas tinka. Štai, sakysim, žiravai kokiam geram bičiuliui vekselį. O jo, pasirodo, būta ne bičiulio,   tik apsukresnio pažįstamo, — atėjus terminui, jis vekselio neiš-perka. Eini pas jį, prašai vekselį išpirkti, šaukie-si visų šventųjų ir prakeiktųjų, keiki ir aimanuoji, sakaisi pati pabėgsianti ir uošvė numir-sianti, jei tau teksią jo vekselis išpirkti, ir jų laidotuvėms lėšų neturėsiąs... Bet tavo bičiulis sukas šiaip ir taip, tave glamonėja ir šukuoja, o vekselio išpirkti vis dėlto nenori. Ką gi, tu jam patrauki delnu per žandą, nusispiauni į jo kepurę, — eini ir pats išperki jo vekselį, kad jis kur degute prilaktų. Va, šituo siužetėliu galima parašyti puikus literatūrinis veikaliūkštis, noveliukė kokia ar apysakaitė. Tačiau dramaturgui su šiuo siužetėliu nėra kas veikti. Jam reikia kito. Žiravai tam latrui vekselį, o jis jo neišperka, tu pats tam reikalui pinigų neturi. Tiesa, turėjai šimtuką ir kitą, bet turėjai ir mergužėlę, kurią rengiesi vesti. Prašai mergužėlės vestuves atidėti, nes vekselis reikia išpirkti, nes jo neišpirkus, tave iš tarnybos pavarys, mergužėlė už tavęs neis, jei tarnybos neturėsi; vestuvių gi jinai atidėti nesutinka, būsimoji uošvė net iš savo namų tave išveja už tokius darbus. Iš to susigraužimo eini ir išmeti vieną kitą tarnybinę baltosios. Šitaip Įsidrąsinęs nei pats nebežinai, kaip pats įsilauži į savo bičiulio butą, norėdamas jį sukulti. Bičiulį randi kaip tik su tavo mergužėle saldų vyną begeriančius. Tu užsimoji ant bičiulio šiukšlių dėže, — jis dumia pro langą, išsinešdamas jį su visais rėmais, o tavo mergužėlė klykia, aimanuoja. Tu mergužėlę glostai, ramini, o už lango tuo tarpu visa vėtra susirinko. Bičiulis maudamas pro langą, pataikė į tavo būsimą uošvę, kuri vijosi savo lengvabūdę dukrelę, — ėjus jos ieškoti į bičiulio butą. Bičiulis jai papasakoja, kad tu jos dukrelę į jo butą įsiviliojęs, jį nušauti norėjęs, todėl jis šokęs pro langą, o tu ten likęs su dukrele ir galas žino ką ten daręs. Lango stiklu ap-kruvinta uošvė rėkia, klykia, —- iš susijaudinimo tu to viso negirdi, — pasišaukia policiją, įsiveržia į butą ir randa tave apkabinusį dukrelę, ją beguodžiantį. Uošvė prikiša tau visokių nuodėmių, policija surašo protokolą ir nusigabena i nuovadą. Nuovadoje tau visiškai liūdna, — nutari tu pasikarti. Šiaip taip prisitaisai diržą ant lempos gembės, palubėje, užsineri kilpą, paspiri koja kėdę, bet gembė neišlaiko tavo storio, ištrūksta, išplyšta, išplėšdama ir lubų tinką, — tu žnekteli žemėn, kaip pelų maišas. I tavo sukelta triukšmą atbėga policininkas ir už nedapasikorimą ima tave šukuoti. Tuo tarpu nuovadoje atsirado ir tavo nenusisekusi uošvė, — ji iš tavęs norėjo sužinoti teisybę apie dukrelės santykius su tuo latru bičiuliu, kaip visa atsitiko, ir taip toliau. Uošvė beklausinėdama, tau papasakoja, kad jos vėjavaikė dukrelė už tavo akių jau epniai buvo susičiulbėjusi su tavo bičiuliu, ir kad jisai visą istoriją su tuo prakeiktu vekseliu tyčia sukombinavo, norėdamas tave suėsti. Tavo nusiminimui ir pasipiktinimui nėra ribų. Žlembi tu gailiomis ašaromis, trokšdamas keršto. Nenusisekusiai uošvei tavęs pagailsta. Ir ji. ką gi, dar apyjaunė moteris, našlė, gyventi trokštanti... Žodis po žodžio, paglostymas po paglostymo. Iš kur žmogus gali žinoti, ar ji begaus geresnį už tave? O tau absoliučiai vis tiek, bet tik būtų atkeršyta... Žodis po žodžio ir čia seka glėbis ir pasibučiavimas, kuris, deja, kiek perilgai užtrunka. Tuo tarpu grįžta policininkas pranešti, kad vizito laikas jau baigėsi, ir randa judu besibučiuojančius. Nenusisekusi uošvė buvo patyrusi moteris, ji policininkui praneša, kad tu esi jos sužadėtinis ir judu galite bučiuotis kaip tinkami. Abejingai šyptelėjęs policininkas praneša, kad nuovadoje esąs kaip tyčia kunigas, užėjęs Nekaltų Bernelių Draugijos susirinkimo reikalu, — jis galįs jus ir sutuokti, jeigu jau jums toks skubus reikalas. Kol tau pasaulyje absoliučiai vistiek, kas vyksta, nenusisekusi uošvė naudojasi proga, prašo pašaukti kunigą, kuris paima užsakus, avansu duoda jiems palaiminimą, ir netikėta sužadėtinė, persikorusi tavo parankėje, išsiveda tave, policijos linksmybei, iš nuovados, — nusitempia tave stačiai į savo namus...

10. Tarp abiejų išdėstytų siužeto variantų yra principinis skirtumas. Pirmas variantas — tipiškai noveliškas, antras — tipiškai draminis. Žinoma, šiuo siužetu gali būti sukurta ir apysaka, bet ji turės ryškų draminį pobūdį. Jau Aristotelis mokė, kad be charakterių galinti būti tragedija, o be fabulos negalinti. Tragedijoje, kaip ir visose kitose draminėse formose, visų svarbiausia yra siužetas ir veiksmas. Be veiksmo — vykstančio, augančio, besikartojančio, stiprėjančio ir lūžtančio — negali būti draminio veikalo. Veiksmą sudaro įvairūs konfliktai, tikslo tolydis siekimas, pasitaikančių kliūčių nugalėjimo procesas. Dramaturgas neturi romanisto naudojamų priemonių personažo charakteriui lukštenti, jis tegali duoti progų charakteriui pačiam pasireikšti. Charakterio pagrindas — valia. Charakteris pasireiškia tuomet, kai vyksta valios įtempimas, kai reikia kam pasiryžti, kas nuspręsti, koks sprendimas įvykdyti, kokios kliūtys nugalėti. Norint pašaukti valios įtempimą, reikia, kad personažai susidurtų konflikte, kad vyktų kova. Pakeičiant Aristotelio žodžius, būtų galima pasakyti: be konfliktų, be kovos nėra tragedijos, nėra apskritai draminio veikalo, nes nėra veiksmo. Tat dramaturgui charakterį lukštena konfliktai, kova, apystovos, įvykiai, kuriuose personažai aktyviai dalyvauja. Apysakoj, romane atvira personažų kova ar nuslėpta nėra būtina, romano herojus gali būti pasyvi prigimtis, tuo tarpu vyriausias dramos personažas turi būti visu aktyviausias, — kova yra būtina. Romane gali būti įvairūs susidūrimai įvairiomis progomis, įvairiausi konfliktai, — romane anaiptol ne veiksmas gali pagrįsti veikalo meninį vieningumą, bet tikslumas. Tuo tarpu dramoje tą vieningumą pagrindžia veiksmas, nuo pat pradžios iki galo be-sitęsiąs per visa veikalą. — tame pat veikale užsimezgės ir logiškai išsirutuliojęs, išsisprendžiąs, užsibaigiąs. Todėl tad draminio veikalo personažai sudaro paprastai tris grupes, o kartais net tiktai dvi. Vienas personažas, siekdamas savo tikslo, besistengdamas igyvendinti savo valia, susiduria su kitu personažu, besivaduojančiu ki-
 
A. GALDIKAS   PEIZAŽAS

tokiais interesais... Jų tarpe prasideda konfliktas, vyksta slapta ar visiškai vieša kova, besibaigianti tragišku ar komišku laimėjimu ir pralaimėjimu, arba susitaikymu. Vienas ir antras turi savo bendraminčių ir pagalbininkų, patarnautojų, — štai ir čia susidaro dvi pastovios kovojančios grupės. Esti dar ir trečia, konflikto atžvilgiu neutrali grupė, paprastai vadinama rezonuojama sritim. Ji aidiškai atsiliepia į abiejų kovojančių pusių išgyvenimus ir žygius, juos paryškina, išlukštena, bet pati pasilieka nuošaliai nuo tos kovos. Romane šitoksai personažų paskirstymas visiškai nebūtinas. Romane herojus gali pragyventi visą amželį ir Dievui dūšelę atiduoti su nieku nesusipykęs, — romanistas gali labai gražiai aprašyti tokį gyvenimą.

Dramos personažų paskirstymas kovojančiomis grupėmis, — tokio paskirstymo būtinumas, pašaukia kitus draminio veikalo ypatumus.

11. Romanistas savo siužeto dėstymą gali pradėti nuo bet kurio galo. Gali, sakysime, pradėti herojaus laidotuvių aprašymu — ir nuo mirties meto slinkti į krikštynas, — herojaus gyvenimą atpasakoti iš antro galo. Romanistas, imdamasis rašyti romaną, gali aiškaus tolimesnio darbo plano visai neturėti. Romanas jam išsivysto darbo proceso metu. Net Puškinas prisipažįsta dėl savo nepalyginamai meistriško kūrinio: . . . skvozj magičeskij kristall ja dalj svojevo ra-mana ješčo nejasno različal — pro magišką krištolą aš savo romano tolį dar neaiškiai tenužie-biau... Pradėjęs kurti romaną, aiškaus plano Puškinas neturėjęs, — nežinojęs, kaip viskas ir kada baigsis. Apie Aleksandrą Dūmas pasakojama, kad jis savo romanus kurdavęs šitokiu būdu. Paleidžia kokį personažą į apyvartą — tuoj pasidirbdina jo lėlę ir pasisodina ant stalo. Romano eigoje personažą numarina — tuoj jo lėlė makt po stalu. Kitaip Dūmas negalėdavęs prisiminti, kurie jo personažai dar gyvi ir kurie jau čysčiuje su kortele eilėj stovi. Būdavę, sako, dar ir taip. Tarnaitė, šluodama kambarį, randa lėlę pastalėj, — ir padeda ją ant rašytojo stalo prie kitų lėlių. Dumas, pastebėjęs ant stalo numarintojo personažo lėlę, vėl paleidžia personažą į apyvartą...   Galimas daiktas, šitas anekdotiškas pasakojimas ir nevisiškai atitinka tikrenybę, bet vis dėlto jis vykusiai apibūdina Dūmas romanų kūrybą. Ir ką gi? Duok, Viešpatie, kiekvienam romanistui turėti tiek skaitytojų, kiek jų Dumas turėjo. Kaune 1928-29 metais ėjo vienas toksai pigus dienraštukas. Jame keturi mūsų rašytojai, visiškai pakenčiamo talentingumo, susimetė bendrą romaną rašyti. Vienas jų pradėjo romaną ir labai supainiojo padėtį. Kitas turėjo tą padėtį atpainioti ir sekamam kandidatui vėl supainioti. Taip ir ėjo kiekviename dienraščio numeryje romano nuotrupa: padėties supainiojimas ir atpai-niojimas. Romanas, žinoma, išėjo nelabai koks, bet skaityti jis buvo įdomus. Tai parodo, kad romanas gali būti kuriamas net be jokio iš anksto nustatyto plano. Kūrybos procese atsiranda nauji personažai, naujos situacijos, veiksmas sukaliojasi į visas puses ir romanui tas principiškai nieko nekenkia. Romano kompozicija yra labai lankstus dalykas. Romano kompozicija gali būti visiškai menka, bet pats romanas gali turėti tiek literatūrinių nuopelnų, kad juos istorija vistiek įamžins. Sakysime, visi klasicistinės srovės romanai ar visi avantiūriniai romanai pasižymi ypatinga kompozicijos menkysta, o kiek literatūros istorijos vadovėliuose apie juos prikalbama.

12. Draminiame veikale kompozicija turi pirmaeilės reikšmės. Dramaturgas iš anksto turi žinoti, kada koks personažas turės scenoje pasirodyti, kada ir į kokį konfliktą turės įeiti, kaip ir kada konfliktas turės išsispręsti, — juk dramaturginio veikalo dydis ir laikas yra labai aprėžti. Dramaturgas darbo pradžioje privalo turėti aiškų ir konkretų būsimoje veikalo planą. Max Herrmanno mokiniai dramaturgo darbą dažnai palygina su architekto darbu. Architektas nupiešia būsimo pastato eskizą, — iš jo matyti, kaip iš lauko būsimas pastatas atrodys. Norėdamas pastatą įgyvendinti, architektas privalo padaryti tikslius ir smulkius pastato planus, — turi net atskirai nupiešti, kaip bus langai suverti, kaip susikibs gegnės ir grebėstai, iš kokios medžiagos ir kaip bus sudarytos lubos, kokio storumo reikės dėti balkiai, — taip toliau ir taip toliau. Būsimojo veikalo eskizo visiškai pakanka romanistui, bet dramaturgas privalo turėti tikslų architektonišką planą. Jis privalo numatyti, kaip turės koks personažas atrodyti, ką turės duoti veikalui teatro papildomieji elementai, — kurioje vietoje ir kokių emocijų jie turės kelti, privalo apskaičiuoti, kiek laiko nusitęs ta ar kita scena, monologas, replika, — kad viskas sudarytų menišką organišką vienetą. Be plano nei padorios daržinės nepastatydinsi, — gal tik kokį vištininką ar užpelkio pašiūrę. Architektūriniame pastate pirmoje vietoje eina pamatai, paskui sienos, o paskui stogas. Šios 3-jų pagrindinių dalių santvarkos nepakeisi. Ir ši santvarka visuomet turi pasilikti ta pati, ir jų formos ir dydžio proporcinga sandora. Su šiomis pagrindinėmis dalimis turi būti suderinta formos ir proporcijos atžvilgiu ir langai, ir durys, ir balkonai, ir ornamentai, ir taip toliau. Lygiai tokias pat pastovias nesikaitaliojamas dalis turi ir draminis veikalas, — jos nusprendžia ir antrinių dalių sandorą ir formas. Todėl tad ir sakoma, kad dramaturgo darbas prilygsta architekto darbui, ir kad draminio veikalo kompozicija privalo pasižymėti architektoniškumu.

13.    Draminio, kaip ir bet kurio literatūrinio, veikalo pagrindinė medžiaga yra žodis. Medžiaga visur ta pati, bet jos panaudojimas ir sutvarkymas — ne tas pat. Romanistas gali pavartoti neaprėžtą žodžių kiekį, gali duoti vadinamą tiesioginę kalbą, gali ją papildyti aprašymais bei pasakojimais. Romanistas gali, jei nori, tiesiogine kalba pasakyti tiktai mintį, o kalbėjimo būdą ir personažo charakterį apibrėžti kitomis priemonėmis. Dramaturgas teturi tiktai vieną tiesioginę kalbą ir apibrėžtą žodžių kiekį. Tuo nedaugeliu žodžių jis turi daug pasakyti. Jis turi pasakyti ir personažo mintis ir išgyvenimus, turi duoti gyvenamojo laikotarpio ir vietos koloritą, turi pareikšti ir individualinius personažo kalbos savumus, turi duoti vietos personažo valios įtempimui pasireikšti ir sprendimam spręsti, — personažo kalboje turi pasireikšti jo charakteris. Todėl tad kiekvieno personažo kalba turi būti labai kondensuota, turininga, veiksminga, spalvinga, kas labiau, — emocinga. Ji turi turėti aiškiau ar mažiau aiškių apčiuopiamų pauzių, kurias aktorius galėtų atitinkamai veiksmais pripildyti. Kartais personažas pasako scenoje tik vieną kitą sakinį, — ir iš tos šykščios medžiagos turi išryškėti personažo charakteris. Dramaturgas itin turi atsižvelgti į grynai akustinę personažo kalbos dalį, — turi atsižiūrėti, kad scenoje žodžiai skambėtų. Toksai Ostrovskis, vienas pačių įžymiausių XIX-to amžiaus Europos dramaturgų, savo pjesių skambėjimą labai uoliai tikrindavo, pats balsiai skaitydamas ir duodamas aktoriams garsiai paskaityti. Mūsų dar netolimoje praeityje buvo tokių dalykų. Prisireikė teatrui Shakespeare ir Byrono veikalų vertimų, kuriuos norėta įsceninti. Buvo ir neblogų tų veikalų vertimų, — ir gana tikslūs, ir gera lietuvių kalba parašyti. Pradėta tie vertimai įsceninti — ir niekai: pasirodė, kad jie scenoje visiškai neskamba. Kas tai yra: scenoje neskamba? Tai reiškia, kad kalbamųjų žodžių emocinis turinys žiūrovo nepasiekia. Žiūrovas suvokia mintį, žodžių prasmę, bet jo žodžiai nejaudina. Kitas poetas davė tų pačių veikalų kitą, ne tokį tikslų, vertimą, bet emociškai turiningą, jaudinantį klausytojus, — jo žodžiai scenoje skambėjo. Pagaliau, dramaturgas, kurdamas veikalą, ne kartą atsižvelgia gyvo konkretaus aktorio, kuris tą ar kitą vaidmenį vaidins, — pritaiko ir vaidmens tekstą jo balsui, jo pajėgumui, jo fiziniam duomenim.

14.    Daugelis daugelis esminių elementų dramaturgiją išskiria iš dailiosios literatūros tarpo. Žinoma, bet kurie dramaturgijos ir dailiosios literatūrosryšiai neigti būtu nesąmonė. Literatūrinis skonis, tradicija, stilistiniai elementai, tematika, siužetika   — visomis šiomis   svariomis priemonėmis dailioji literatūra veikia dramaturgiją, — padaro ją savo gimine. Ką gi, žinoma, žydai su arabais ar vokiečiai su anglais — taip pat artimi gimines, tačiau esmėje vis dėlto labai skirtingi piliečiai. Antra vertus, dailioji literatūra veikia labai plačiai, ji giliai paliečia ir daugelį kitų kultūrinio gyvenimo reiškinių. Net tokia tapyba, ir ta plačiai pasiduoda literatūros įtakai. Kai kuriais laikotarpiais visa tapyba būdavo beveik stačiai literatūrinė: literatūrinė tematika, literatūrinė siužetika, ideologija; tapyboje pasireiškė vyravę ne tik skonis, bet ir ideologija. O vadinamoji iliustracinė tapyba, ypač grafika su literatūra susijusios dar glaudžiau. Bet tapyba ir grafika iki šiol dar niekuomet nebuvo laikomos literatūros dalimi. Dramaturgijos saitai su teatru anaiptol nemenkesni už saitus su literatūra. Tad kokiu būdu būtų galima nagrinėti dramaturgijos reikalai aplenkiant teatrą? Ir kokiu vardu reikia pavadinti tie literatai, kurie šitaip daro? Ar nebūtų daug naudingiau ir sąžiningiau pasielgta, dramaturgijos studijas iš literatūros istorijos perkėlus į teatro istoriją? Į dramaturgiją pažiūrėjus kaip į teatrinės kūrybos esminę dalį? Stranickis — ką šitas vardas bet kuriam vidutinės erudicijos Vakarų Europos literatūros istorikui sako? Žinoma, nieko nesako. O teatro ir dramaturgijos istorikui tai yra labai brangus vardas Carlo Goldoni šiek tiek žinomas ir literatūros kritikams, ypač romanistams, bet Carlo Gozzi, — kuris literatas apie jį ką gera pasakys? O teatro — dramaturgijos istorikui Gozzi vardas yra nepalyginti brangesnis už Goldoni. Goldoni jau visas praeity, o be Gozzi — daugelis ir XX-to amžiaus dramaturgijos reiškinių nebūtų suprantami. Žinoma, dramaturgiją išimti iš literatūros istorijos ir perkelti ją į išimtinai į teatro sritį, daug kam pasirodys baisi erezija, pasipiktinimo verta šventvagystė. Sako, nevisuomet verta žvirbliai iš daržinės baidyti. Jei nori literatai dramaturgijos veikalus svarstyti grynai literatūriniais metodais, — tegul svarsto, tegul jiems Viešpats padeda. Ir jie yra šiuo žygiu nemaža gera padarę. Gal dar ir ateity padarys. Tik tegu nebūva jie Azijos pobūdžio imperialistai, — nesi-savina to, kas jiems nepriklauso. Mažų mažiausia, tegu nesipiktina dramaturgijos pastangomis gyventi savo gyvenimą. Vadovautis savo įstatymais ir interesais. Dramaturgijos studijos, susietos su teatro istorija, niekam nieko bloga nepadarys. Gal tik vieną kitą literatą papiktins. O gal ir vieną kitą literatą sugundys rimčiau pagalvoti apie dramaturgijos reikalus...
Stutthofas, 1944 m.