TREMTINIAI IR LIETUVIŠKŲJŲ PAPROČIŲ IR TRADICIJŲ PALAIKYMAS Spausdinti
Parašė KUN. DR. K. ŠIRVAITIS   
Amerikos lietuvių laikraščiuose labai dažnai pasirodo straipsniai apie lietuviškumo palaikymą, iškeliamos nutautėjimo priežastys ir peršami būdai tautinėms tradicijoms, papročiams ir kalbai išlaikyti. Žinoma, šis klausimas mums, lietuviams, turi rūpėti ypač dabar, kada pradėjome lyg kad naują imigracijos etapą Amerikon. Tūkstančiai mūsų tautiečių, išvargusių kelerius metus Vokietijos lageriuose, dabar jau kuria žmonišką gyvenimą, išsiskirstę po Amerikos miestus ir miestelius. Matydami pusėtinai nu-tautusį lietuvių jaunimą Amerikoje, nevienas širdyje galvoja, o kiti viešai laikraščiuose skelbia, kad jie savo pirmatakų klaidų nekartos. Dieve, padėk! Tačiau gerų norų nepakanka. Reikia susipažinti ir su realiomis priemonėmis ir būdais, kurie šiuos gerus norus padėtų realizuoti. Kadangi tautinių papročių ir tradicijų palaikymo klausimas ir man kiek teko pastudijuoti, tad ir aš savo trigrašį pridėsiu.

Rašysiu trumpai ir suglaustai.
Sociologai jau nesiginčija, kad imigrantai natūraliai asimiliuoja kai kuriuos krašto papročius ir apskritai krašto kultūrines vertybes. Šis asimiliavimo procesas vyksta gana greitai, arba visai palengva, žiūrint, kokį kultūrinį lobį imigrantai yra atsivežę ir kokioje aplinkumoje yra apsigyvenę. Ir patys individai ir jų visuma ir, pagaliau, išorinės aplinkybės yra veiksniai ir jėgos, kurios dalyvauja šiame asimiliavimo procese.

Jeigu šis asimiliavimo procesas vyksta visai natūraliai, net ir nepastebimai, ir nė vienas iš šio proceso nėra išskiriamas, taigi, atsidūrus tokioje būtinybėje, yra svarbu tinkamai nusiteikti psichologiškai, kad asimiliuojant vertybes būtų pasisavinta pačios aukščiausios ir naudingiausios naujo krašto kultūrinės vertybės. Iš antros puses, reikėtų žinoti ir veiksnius ir jėgas, kurios padėtų atsivežtą kultūrinį lobį išlaikyti ir dar labiau jį praturtinti.

I. SOCIALINIAI VEIKSNIAI

a. — Yra svarbu, kad lietuviai tremtiniai apsigyventų arti vieni kitų ir tarp kitų lietuvių, ir kad palaikytų nuoširdžius, draugiškus santykius. Nuoširdūs ir draugiškai dažni santykiai tarp savęs tvirtins jų kultūrinių vertybių išlaikymą. Grynai pirkliški, šalti santykiai, įvairūs nesusipratimai, kivirčai, šnairavimai yra daugiau ar mažiau bendrų kultūrinių vertybių išlaikymo priešai. Be to, tremtinių išsiskirstymas po didžiulį miestą jų santykių palaikymą apsunkins ir kartais juos darys visai negalimus, tuo tarpu atidarys duris kontaktams su kaimynais, kurie, nebūdami tų pačių kultūrinių vertybių, greitins asimiliavimo procesą.

b.    — Lietuvių bažnyčios šiame krašte savo esme lietuvius laiko drauge ir duoda progos dažnokai susitikti ir ugdyti krikščioniškai draugiškus santykius. Bendroji bažnyčia, bendri religiniai išgyvenimai lietuvius daro artimus vieni kitiems ir kai kuriuos suveda į labai nuoširdžius santykius. Kadangi bažnyčia yra jų, kunigai irgi yra jų pačių tautos, oficiali bažnyčios kalba (be lotyniškosios liturginės kalbos) yra lietuvių kalba, tad lietuvių bažnyčia tampa jiems lyg senosios tėvynės dalis, ir jie čia jaučiasi, kaip namie. Net ir tie, kurie nelanko bažnyčios, maitinasi šio lietuviško susibūrimo vaisiais. Iš to išeinant, yra svarbu, kad bažnyčia, jų senosios tėvynės dalis, atitiktų jų paliktos tėvynės bažnyčias, ypač apeigų atžvilgiu. Čia iškyla ir labai svarbi lietuvių klebono ir kitų kunigų rolė.

c.    — Lietuvių organizacijos irgi yra svarbūs veiksniai lietuvybės ir apskritai tradicijų išlaikymo situacijoje. Be dažno susitikimo progų organizacijos teikia galimybių kai kuriems "iškilti", susidaryti prestyžo-garbės kitų lietuvių tarpe ir tuo būdu įsigyti vardą, kurio negalima būtų laimėti angliškai kalbančioje visuomenėje. Tai visa dar labiau kai kurių energiją patraukia išlaikyti lietuviškumui. Be to, atskirų organizacijų nariai, rengdami įvairius parengimus, programas, išvažiavimus, ugdo labai draugiškus santykius. Čia irgi svarbu tarp narių išlaikyti solidarumo dvasią ir kiekvieną nesusipratimą greitai likviduoti.

d.    — Lietuvių parapijos mokyklos padeda palaikyti vaikus parapijoje ir prie lietuvių tėvų. Mokytojai gi gali susidariusį skirtumą tarp lietuvių tėvų ir vaikų didinti, arba jį kiek galima išlyginti. Kartais jie gali vaikus tiesiog nustatyti prieš tėvus, arba prieš kai kurias jų kultūrines savybes. Šiaip ar taip, parapijos mokykla yra labai svarbus veiksnys lietuvių kultūrinėms vertybėms ugdyti jaunoje kartoje ir jas palaikyti tėvuose ir suaugusiuose. Mokytojų pagarba papročiams ir tradicijoms išugdys ir mokiniuose joms pagarbą ir meilę. Tėvų ir mokytojų bendri subuvimai pamokys ir tėvus kai kurių šio krašto kultūrinių vertybių.

e.    — Didelės ir gerai organizuotos šeimos yra savo prigimtimi tradicijų ir papročių nešėjos ir palaikytojos. Kai kurie papročiai reikalauja puikaus susiklausymo ir nemažos grupes žmonių. Esant mažai grupelei,   nėra nei nuotaikos, nei noro kai kuriuos šeimos papročius palaikyti. Gi nesusitarimai šeimose yra bendrų papročių dideli priešai. Gerai organizuota šeima pasižymi valių vienybe su vykdomuoju vienetu, kuris paprastai koncentruojasi šeimos galvoje — tėvo asmenyje arba ir motinoje. Susiklausymas ir vienybė šeimose ugdo malonius sentimentus, kurie dažnai būna surišti su tradicija. Mišrios šeimos nepajėgs tęsti nei išlaikyti lietuviškų tradicijų ir papročių. Jos labai greitai naikina lietuviškumą.

f.    — Be to, irgi yra labai svarbu, kad giminės apsigyventų tame pačiame mieste arba net toje pačioje miesto dalyje, kad jie galėtų tarp savęs palaikyti tradiciškai nuoširdžius santykius. Giminių išsiskirstymas po atskiras valstybes tikrai retins progas susitikti. Žinoma, nevisada galima įvykdyti, kad visos giminės įsikurtų arti vienas kito, bet tai svarbus dalykas kai kurioms tradicijoms tęsti ir kai kuriems papročiams palaikyti. Išsiskirstę, neturėdami nei giminių, nei draugų arti savęs, kai kurie lietuviai turi išgyventi labai didelį psichologinio pasikeitimo procesą ir tuo būdu yra priversti netekti daug savo atsivežtų kultūrinių savybių.

g.    — Kaimynai irgi turi daug reikšmės ir įtakos, palaikant kai kuriuos lietuviškus papročius arba net ir pačią lietuvių kalbą išlaikant. Daug lietuvių turi vengti pasireikšti kartais tikrai lietuviškai, jeigu jų kaimynai yra nelietuviai,  dar blogiau, jeigu jie dar kiek nusistatę prieš "foreinerius." Taigi lietuviams kuriantis, reikėtų apsigyventi arti savo lietuviškos parapijos bažnyčios, kad galėtų lyg kad sudaryti lietuvišką miestelį. Žinoma, tai nėra lengvas dalykas, bet jeigu būtų daugiau noro ir dar pastangų, tai tokių lietuviškų susibūrimų mes šiandien apsčiau turėtume.

h.    — Bendroji organizacija sukurta specialiai lietuvių kultūrai išlaikyti irgi turi savo uždavinį. Jau kai kuriose vietose lietuviai tremtiniai kuria tokias organizacijas. Ši organizacija turėtų ugdyti meilę visoms lietuvių kultūrinėms tradicijoms, kurios tikrai yra mūsų pasididžiavmas ir garbė. Ne visa galima didmiesčio gyvenimui pritaikyti, ypač tai, kas buvo uoliai užlaikoma Lietuvos kaime. Bet koks organizacijos priešingas nusistatymas religinių tradicijų atžvilgiu gali tik sužaloti lietuvių kultūros lietuviškumą.

i.    — Lietuvių kalba laikraščiai, ypač dienraščiai padeda net ir atsiskyrėliams lietuviams bent dvasioje laikytis lietuvių bendruomenėje. Jie juos tvirtina lietuviškume ir gali ugdyti tam tikrą savo tautos meilę ir prie jos prisirišimą. Daugreikšmės turi ir lietuvių kalba knygos ir knygelės. Tačiau reikia pažymėti, nors laikraščių įtaka svarbi asimiliavimo procese, bet daug daugiau reikšmės turi draugiški kontaktai su kitais asmenimis.

Apskritai lietuvis, kaip individas, turi išsilaikyti socialus, vaišingas, draugiškas, ypač su savo tautos žmonėmis. (Jis turi būti draugiškas ir su kitais). Individuališkumas be socialinių pareigų yra tradicijų ir papročių priešas. Taigi nuoširdus atsiliepimas, vadams kviečiant į kokį lietuvišką darbą, yra būtina sąlyga lietuviškumui tvirtinti. Iš antros pusės vadų reikšmė lietuviškumo išlaikyme yra nepaprastai didelė.

II. SOCIALINES JĖGOS

Autorius tiki, kad tik giliai religingas lietuvis katalikas gali išlaikyti daugiausia lietuviškų tradicijų ir papročių. Tik katalikybės nuoširdus pamilimas lietuvį padarė tuo lietuviu, kuriuo buvo mūsų tėvai, visi katalikai lietuviai.

Lietuviškoje katalikybėje yra charakteringa Dievo sąvoka, Gerojo Dievo Senelio, Rūpintojėlio, lietuvio Tėvo ir Draugo, kuris "už vieną gerą darbą atleidžiąs dešimt blogų darbų," kuris už mažus jų darbus ar pagalbą atlygina nepaprastai gausiai. Lietuviams charakteringas Švenčiausios Panelės Marijos pamilimas, kaip būdingas yra ir išugdytas mirusiųjų kultas.

Daug lietuviškų papročių ir tradicijų yra susijusių su Bažnyčios šventėmis. Advento atgailojanti nuotaika (paprastai einama išpažinties), kalėdojimas, ypač puiki kūčių vakarienė su "plotkelėmis", lietuviškais valgiais, jei galima, ir su šienu po staldengte, uždegta žvake, kryželiu ant stalo ir kitais tradiciniais dalykais, pasakojimais, atsiminimais ir pokštais, tai religingo lietuvio kultūrinis palikimas. Gavėnios stropus laikymas (kai kur dar ir dabar negalima švilpti), giesmės ar bendros maldos, Velykų Grabas, Prisikėlimo apeigos, procesija Velykų rytą, meniškai išdažyti margučiai ilgai dar gali priminti lietuviškosios religinės kultūros gražumus. Dievo Kūno procesija, gėlių šventinimas per Žolinę, lietuviški Keturiasdešimt Valandų atlaidai su mišparais, Vėlinių dienos procesija — vis tai lietuvio sielai mieli dalykai. Giesmės "Marija, Marija". "Pulkim ant kelių", "Šventas Dieve", "Ateik Dvasia Šventoji" per Sekmines, "Viešpaties Angelas" kapuose ir daugelis kitų giesmių dar ilgai primins, jog esame giesmių ir dainų šalies žmonės.

Mūsų vedybos gali būti pagražintos tradiciniu tėvų palaiminimu, teikiamu jauniesiems einant į bažnyčią santuokai, sutikimu sugrįžus iš bažnyčios su duona, druska ir vynu, lietuviškomis dainomis ir tautiniais šokiai. Graži yra lietuviškos kultūros tradicija, kada tėvai naujagimį laimina kryžiaus ženklu, ir krikštynos, susi-kviečiant gentis ir kaimynus. Užgavėnių atšven-timas parapijos salėje su žemaitiškais pokštais ir daugelis kitų mūsų lietuviškų tradicijų ir papročių yra labai glaudžiai susiję su katalikybe, su Bažnyčios ir religijos meile.

Religinis pagrindas (pagrindinės socialinės jėgos) šioms visoms lietuviškoms tradicijoms ir papročiams išlaikyti yra: 1) Dievo valia. Dievas leido ir norėjo, kad mes gimtume lietuviais. Jeigu Jis būtų norėjęs, kad mes gimtume airiais, ar anglosaksais, ar kitokiais, — Jis būtų patvarkęs kitaip. 2) Ketvirtasis Dievo įsakymas liepia gerbti savo tėvus, mylėti savo tautą ir tėvynę. Lietu-


LIETUVIŠKA  SODYBA   Foto V. Augustino

viams Dievas irgi tokią pareigą uždeda jų tėvų, brolių ir jų kultūrinio lobio atžvilgiu. Nekęsdami lietuviškumo, negalėsime mes reikiamai pagerbti savo lietuvių tėvų. Žinoma, čia prieš akis turima krikščioniškasis lietuvių tėvų kultūrinis lobis.

Apskritai lietuviškam religingumui palaikyti pradedamoji ir palaikomoji socialinė jėga yra ne kas kita, kaip tik pasitikėjimas lietuviškąja Bažnyčia, protingas įsitikinimas religinėmis tiesomis ir to įsitikinimo gaivinimas malda, taip pat sakramentais.

Kitos gi socialinės jėgos, kurios padeda praktikuoti ir palaikyti lietuviškus papročius ir tradicijas, paprastai pasireiškia šiais motyvais:
1)    Papročiai ir tradicijos palaikomos iš pagarbos lietuviškai tradicijai.
2)    Papročiai palaikomi, nes vadas to nori ir juos palaiko.
3)    Papročiai ir tradicijos palaikomos, nes tai patikrina dvasinį ir kartais medžiaginį individo saugumą.
4)    Papročiai palaikomi iš meiles ir prisirišimo prie šeimos, genčių ir draugų.
5)    Papročiai palaikomi, kadangi įtakingi asmenys rodo daug lietuviškumo ir kartu religingumo.
6)    Palaikomi papročiai, nes jie žada tam tikrą gėrį.
7)    Palaikomi papročiai, nes jų laužymas gresia tam tikra socialine bausme.
8)    Palaikomi papročiai, nes jie teikia malonaus poilsio ir dvasinio atsigaivinimo.
9)    Palaikomi papročiai, nes jie palaikytojų neišstato didesniems nepatogumams.
10) Palaikomi papročiai, nes yra tam tikras tradicijoms susidomėjimas.

Apskritai lietuviškų ir religinių tradicijų palaikyme šie išskaičiuoti motyvai vaidina didelį vaidmenį. Yra, žinoma, ir daugiau ir įvairesnių motyvų, bet autoriui lietuvių gyvenime Amerikoje teko daugiausia rasti viršuj pažymėtuosius. Kai kurie šių motyvų yra susipynę su socialiniais veiksniais. Tačiau čia nėra jokio prieštaravimo. Socialiniai veiksniai veikia individą iš lauko, o tas pats individas atsako į šį veikimą savo veiksmais, kurie yra remiami motyvais. Motyvai yra socialinės jėgos. Motyvai kartais sudaromi veiksnių įtakoje, kartais ne, — tai priklauso nuo galvojančio ir laisvo individo.

Kaip matome, lietuviškų papročių ir tradicijų išlaikymo klausimas nėra taip jau labai paprastas dalykas. Įvairūs socialiniai veiksniai ir socialinės jėgos yra pasiskirstę paprastame individo, atskirų bendruomenių, organizacijų, institucijų ir pagaliau natūralių pirminių grupių (šeimos ir kaimynų) gyvenime. Savaime suprantama, kad išorinė įtaka, einanti iš amerikoniškojo gyvenimo aplinkumos, irgi nepasiliks be vaisių. Ji veiks tuos labiau, kurie turės daugiau ir nuoširdesnių kontaktų su tikraisiais amerikiečiais ir jų gyvenimu. Visiškai izoliuotis niekas negalės, ypač miestuose. Taigi norint nenorint, imigrantai kiek asimiliuos vietinių kultūrinių vertybių. Svarbu yra pasisavinti visa, kas yra čia gera. Vadinas, reikia neprarasti nieko vertingo, bet priešingai — savo atvežtą kultūrinį lobį dar praturtinti.

Nusiteikus kūrybiniam asimiliavimui aukščiausių Amerikos kultūrinių savybių, būtų galima savintis šias gražias Amerikos gyvenimo vertybes. Pirmiausia, Amerika yra garsi savo demokratija, tai yra laisvės meile ir jos pripažinimu kitiems. Amerikiečiai rodo taip pat daug tolerancijos kitų nuomonei ir jai reiškia tam tikros pagarbos. Amerikiečiai supranta individo vertybę ir apskritai jam duoda daug teisių. Politiniame gyvenime jie nevengia kritikuoti ir savo valdomojo aparato, o valdantieji tą kritiką priima ir taiso, ką gali. Amerikiečiai reiškia pagarbos religijai ir religiškai nusistačiusiems žmonėms, jų institucijoms ir organizacijoms. Čia yra teikiama religijai pilna laisvė ir tam tikra prasme parama. Nėra taip didelio skirtumo nė tarp socialinių klasių Amerikoje. Valdininkai jaučiasi ne žmonių valdytojai, bet jų patarnautojai. Amerikoje yra ir daugiau sektinų kultūrinių vertybių, bet autorius čia ir neturi tikslo jų visų išvardinti.

Žinoma, yra ir tokių vadinamųjų vertybių, kuriomis mes neturėtume domėtis nei jų savintis. Pavyzdžiui, nesisavinkime šeimų netvarkos, pasireiškiančios gausiais "divorsais", arba auginant tik vieną ar du vaikučius. Nesekime jų per dideliu patogumų ir malonumų ieškojimu, materializmu, nesidomėjimu kitomis tautomis, nesi-domėjimu krašto politika, jos politiniais reikalais, per dideliu sporto vertinimu, išsižadant net kai kurių svarbių dvasinių vertybių. Per didelis jų individuališkumas irgi nėra geras dalykas. Kai kurie rasiniai prietarai irgi jokiu būdu nesektini. Taip pat vengimas ir nenoras mokytis svetimų kalbų nėra girtinas dalykas. Na, galėtume surasti dar ir daugiau ne taip jau aukštų kultūrinių vertybių. Tai visa gali mums parodyti, kad nė viena tauta nėra tobula. Mūsų, lietuvių, tautinių vertybių irgi negalima būtų statyti visų, be skirtumo, į aukščiausiąjį laipsnį.

Pagaliau galima tarti dar kelis žodžius dėl politinio lojalumo šio krašto valdžiai. Savaime suprantama, kad lietuviai turi būti geri šio krašto piliečiai. Turi stengtis išmokti šio krašto valstybinę kalbą, nes kitaip daugelio savo pilietinių pareigų negalės kaip reikia atlikti. Lietuviai imigrantai turi stengtis įsigyti šio krašto pilietybę. Visa tai nekliudo jiems pasilaikyti savo gerąsias kultūrines vertybes. Priešingai, aklas sekimas vietiniais dažnai pakenkia imigranto asmenybei, ir kraštui iš tokio piliečio nėra daug naudos. Krašto aukščiausių kultūrinių vertybių asimiliavimas turi būti kūrybinis.