ŽEMĖS KVEPALAI |
Parašė JONAS MEKAS |
žeme, žeme, aš ragavau, kaip vyno, tavo skonio — aš priėmiau kiekvieną tavo prilietimą tartum duoną, — ir akmenį, Ir vandenį, ir mylimą — vienoda lūpų šilima. Dabar aš nežinau, kas tu buvai: malda, ar vynas, ar kvepalai. O gal buvo viskas tiktai skausmo kekės — ir sunertos rankos, ir lūpos, ir akys? Ar nebuvo viskas vien susirišimai, vien susirišimai ir atsiskyrimai? — Dabar aš nežinau, kas tu buvai: malda, ar vynas, ar ašara tiktai: — žemės kvepalai, kaip rūkas, kilo ir skleidės, ir muzika išbudusių daiktų lašėjo per būties veidus kristaliniu skambėjimu, ir buvo gera gerti tavo prilietėjimus. O raiščiai, kurie rišė rankas ir lūpas buvo kaip gėlės. TADA buvo pavasario pirma audra, nors nežinojau, kas tai yra. Naktis buvo su vėju, ir tamsa, ir šlapia, tik blizgėjo langai įšlapę Bet rytą, kai atidariau duris - žydėjo, ir visas kiemas buvo sklidinas mėlyno kvapo. Tačiau dabar — ruduo. Ir nei alyvų, nei beržų. Anei mergaitės tos, kuri ateidavo pavasarį — ir tik, lyg ašaros, liejas uosio liemeniu vanduo. ŽINAU, nueisi, kaip nuėjo lietus ir vėjas topolių blakstienom, ir liksiu vėl svyruoklis aš ir vienas. Todėl geriu ištroškusiai tavo akis ir žodžius. Taip topoliai geria lietų ir vėją sidabro lūpom. |