Eilėraštis Spausdinti
Parašė KAZYS VESELKA   
UŽMIRŠTA STOTELĖ

Tu nežinai, kad aš lyg užmiršta stotele,
Kur žiburiai užgesę, iešmai rymo lyg sapne,
Kur metų metai plaukdami lėnai pro šalį
Niekad skardaus sirenų klyksmo neatneš.

Ir traukiniai nesikėsins į gūdžią rimtį,
Ir niekas alpstančios  ramybės  neišdrįs  pažeist.
Ir bus ramu, ramu, nes mano visos mintys,
Tarsi sulaužyti pasenę garvežiai,

Kurių draugų šauksmai nebeįstengs išjudint
Ir tolių ilgesiu jų sąnarių sunkių uždegt.
Ir tik rudens lietus, tik drėgnos, nykios rūdys
Tamsiais vidurnakčiais  graudžiai  graudžiai   kuždės:

Kad kažkada, lyg žvaigždės tolimos ir blausios,
Viliojo akys pilnos liūdesio graudaus,
Ir kaip paskui aš klysdamas į jas veržiausi,
Ir kaip staiga jų nebetekęs supratau:

Kad būsiu vienišas lyg užmiršta stotelė,
Kur žiburiai užgesę, iešmai rymo lyg sapne.
Kur metų metai plaukdami lėnai pro šalį
Beprasmiškai jaunystės džiaugsmą nusineš.