LIETUVIŲ KALBOS DRAUGIJA Spausdinti
Parašė St. Barzdukas   

Kas ji yra ir ko siekia

Lietuvių kalba yra mūsų tautos ilgų amžių ir daugybės kartų kūrybos vaisius. Ja reiškėsi ir tebesireiš-kia mūsų tautos dvasia su visais savo polėkiais ir siekimais. Ja mąstė, mylėjo, kentėjo, verkė ir džiaugėsi daugybė geriausių, tauriausių mūsų žmonių. Joje atsispindi ne tik tolimosios praeities ir gyvosios dabarties tautos gyvenimas, bet ja yra statomas ir tautos ateities rūmas. Todėl kiekvienas, kas tik vartoja, myli ir brangina savo gimtąją kalbą, jau savaime sutampa su savo tautine bendruomene, įsijungia į tautinės kultūros srovę ir tampa gyvas visos tautos gyvybe.

Nors kalba ir yra visos tautos kūrinys, tačiau iš kitos pusės ji nuolat auga, turtėja, tobulėja ir gražėja tik atskirų žmonių sąmoningomis individualiomis pastangomis, šitame kalbos ugdomajame darbe visų pirma reiškiasi atskirų liaudies žmonių išmintis, pastabumas ir skonis, toliau jame dalyvauja tautos dailiojo žodžio kūrėjai — jos poetai, rašytojai ir kiti menininkai, bet ypačiai svarbų vaidmenį čia vaidina kalbininkai, kurie kalbos kultūros darbui specialiai pasirengia ir atsideda. Juk daugiausia tik jų, šitų kalbininkų, darbu ir pastangomis buvo padėti mūsų kalbai moksliniai pagrindai, sukurta jos gramatika, nustatyti rašybos dėsniai, jos taisyklingumo bei grynumo kriterijai ir kt. Tai atliko Fridrichas Kuršaitis, Augustas Schlei-cheris, Antanas Baranauskas, Kazimieras Jaunius, Jonas Jablonskis, Kazimieras Būga ir kiti mūsų ir ne mūsų mokslo vyrai, kuriuos dėl jų nepaprastai didelių nuopelnų mūsų kalbai tauta atmins, kol tik ji pati bus gyva.

Bet mūsų kalbos kultūros darbas dar toli gražu nėra baigtas. Jis ir negali būti baigtas, kol gyva pati kalba, kol nuolat kintąs ir plintąs gyvenimas reikalauja ir pačios kalbos kitimo — naujų žodžių, naujų lyčių, didesnio tikslingumo, taisyklingumo, ekonomiškumo ir t. t. Žodžiu, ir toliau mūsų kalbą reikia nuolat gerinti, tobulinti. Todėl reikia turėti ir tokį organą, kuris visu šituo reikalu sistemingai ir organizuotai nuolatos rūpintųsi.

Toks organas nepriklausomoje Lietuvoje buvo Lietuvių Kalbos Draugija, sutrumpintai vadinama L K D. Ją įsteigė ir savo darbu gaivino daugiausia mūsų kalbininkai lituanistai, bet jai taip pat priklausė nemaža ir gimnazijų lietuvių kalbos mokytojų, kai kurie rašytojai ir vienas kitas gimtosios kalbos reikalais besidomįs šiaipjau kultūrininkas. Neturint jų sąrašo, negalima jų visų dabar ir beprisiminti. Draugijai Lietuvoje visą laiką pirmininkavo dr. Pr. Skardžius, jos nariais buvo dr. K. Alminas, J. Ambrazevičius, A. Ašmantas, dr. P. Avižonis, J. Balčikonis, St. Barzdu-kas, S. Čiurlionienė, V. Čižiūnas, L. Dambrauskas (Dambriūnas), N. Grigas, dr. P. Jonikas, Z. Kuzmickis, J. M. Laurinaitis, J. Lazauskas, Iz. Matusevičiūtė, O. Mikalauskaitė, dr. J. Puzinas, dr. A. Salys, J. Senkus, dr. St. Šalkauskis, J. Talmantas, A. Vaičiulaitis, O. Zenkevičiūtė, J. Žiugžda ir kt.

Lietuvių Kalbos Draugija Lietuvoje išvarė gilią ir plačią darbo vagą. Savo susirinkimuose ir komisijose ji apsvarstė ir vėliau paskelbė viešumai daugelį aktualių kalbos klausimų. Kalbos kultūrą žymiai pakėlė LKD leidžiamas nedidutis, bet labai populiarus ir visų nepaprastai mėgstamas specialus kalbos žurnalas "Gimtoji Kalba", pradėjusi eiti 1933 m. ir sustojusi, nepakeldama bolševikų okupacijos. LKD taip pat buvo jau suplanavusi reguliariai leisti ir tam tikrus savo leidinius, kuriuos visų pirma priedais turėjo gauti "Gimtosios Kalbos" skaitytojai, bet juos būtų galėję įsigyti ir šiaipjau visi norintieji, šitaip 1939 m. pasirodė L. Dambrausko paruoštas ir A. Salio bei Pr. Skardžiaus suredaguotas "Kalbos Patarėjas", kuris skaitytojams pateikė apie porą tūkstančių pačių reikalingiausių patarimų įvairiais kalbos klausimais.

Bet 1940 m. Lietuvą užgriuvo komunistinės Rusijos okupacija. Kitais, 1941, m. prasidėjo antrasis Didysis karas, atnešęs kelerių metų nacionalistinės Vokietijos okupaciją. Bet-koks kūrybinis organizuotas darbas turėjo sustoti. Nebebuvo sąlygų veikti ir Lietuvių Kalbos Draugijai — ji taip gražiai pradėtą ir sėkmingai varytą darbą turėjo nutraukti, šitaip buvo užverstas pirmasis LKD istorijos lapas.

1944 m. vasarą iš naujo į Lietuvą ritosi fronto banga, atnešanti ir antrą bolševikų okupaciją. Ji iš Lietuvos į tremtį išbloškė ir daugumą LKD narių su pačiu jos pirmininku priešaky. 1945 m. pasibaigus karui ir tremtiniams susibūrus į stovyklas, vėl atsirado sąlygų, nors nelabai palankių, lietuviškam kultūriniam gyvenimui. Pradėtos organizuoti mokyklos, ėmė rodytis vienas po kito įvairūs laikraščiai bei žurnalai, imtos spausdinti knygos ir t. t. Tuojau taip pat ėmė aiškėti, kad yra reikalinga rūpintis ir svetimų įtakų veikiama lietuvių tremtinių gimtąja kalba, šitaip kilo mintis vėl atgaivinti Lietuvoje veikusią LKD.

Po tam tikrų organizacinių pasirengimų 1947 m. vasario 8 d. Reb-dorfo stovykloje (prie Eichstaetto) buvo sukviestas LKD steigiamasis suvažiavimas. Jame buvo nutarta rūpintis stabilizuoti įvairuojančią mūsų rašybą ir šiam reikalui parengti jos vadovėlį, išleisti "Kalbos Patarėjo" antrąją laidą, kreiptis į laikraščių redakcijas prašant daugiau rūpintis kalbos grynumu bei taisyklingumu, organizuoti žodžių rinkimą, tautosakos bei tarminių tekstų užra-šinėjimą, daugiau patiems rašinėti kalbos reikalais į laikraščius ir kt.

Ne visi šie nutarimai buvo įgyvendinti. Tačiau iš jų vėliau atsirado "Lietuvių kalbos vadovo" mintis, ir šio leidinio parengimą LKD laiko pačiu didžiuoju savo darbu tremtyje.

Tremty LKD vadovavo steigiamojo susirinkimo išrinkta trijų narių valdyba — pirm. dr. Pr. Skardžius, sekr. J. M. Laurinaitis ir admin. St. Barzdukas, nariais buvo V. Alantas, P. Balčiūnas, dr. J. Balys, V. čižiūnas, L. Dambriūnas, dr. P. Jonikas, P. Kirvelaitis, VI. Kulbokas, Iz. Matusevičiūtė, F. Neveravičius, A. Plioplienė, M. Stonys, O. Zenkevičiūtė ir kt.

Bet ėmus tremtinius gabenti iš Europos į užjūrius, pradėjo sklaidytis ir LKD nariai. Teko užversti ir šitą LKD istorijos lapą.

Tačiau ir užjūriuose gimtoji mūsų kalba reikalinga ir globos, ir meilės, ir pagarbos. Ir dar daugiau, nes čia jai if pavojai didesni. Ji čia pasmerkta ne tik sunykti, bet ir visai išnykti. Todėl ir čia, pirmiausia Jungtinėse Amerikos Valstybėse, vėl atgaivinama Lietuvių Kalbos Draugija — ji ir toliau, kaip pasakyta naujai parengtame jos įstatų projekte, rūpinsis palaikyti, ugdyti ir tobulinti lietuvių gimtąją kalbą (§ 1).

Tik naujose ir visai skirtingose sąlygose LKD iškyla jau ir naujų uždavinių. Visų pirma dabar ji nori sutelkti kuo daugiausia gimtosios kalbos brangintojų ir apjungti jau ne tik lietuvių kalbininkus mokslininkus, mokytojus lituanistus ir kitus specialistus, bet taip pat ir lietuviško žodžio menininkus bei visus kitus, kuriems gyvai rūpi lietuvių kalba, jos gyvata ir pažanga (§ 5a). Taigi LKD durys dabar jau praveriamos daug plačiau.

Taip pat smulkiau nurodoma, kad LKD rūpinsis lietuvių kalbos išlaikymu privačiame ir viešame gyvenime — šeimose, bažnyčiose, mokyklose, organizacijose ir t. t. (§ 5b). Ji kovos su neigiamais kalbos reiškiniais ir jos meilę bei pagarbą žadins spaudiniais, straipsniais, atsišaukimais, paskaitomis, pasikalbėjimais, lietuvių kalbos kursais ir mokyklomis, kultūrinėmis pramogomis, premijomis ir kitomis įvairiomis priemonėmis (§ 5c).

šalia šito LKD rūpinsis dirbti ir konkretų pačios kalbos darbą: ji1 svarstys ir spręs įvairius gyvybinius lietuvių bendrinės kalbos — rašybos, žodžių darybos, žodyno, naujadarų, skolinių ir kt. klausimus (§ 5 d). Taip pat ji rems lietuvių kalbai nusipelniusius bei ją studijuojančius asmenis ir Į vargą patekusius savo narius (! 5e), santykiaus su kitų tautų panašiomis organizacijomis, atskirais kalbininkais ir kitais asmenimis, kurie domisi lietuvių kalbos mokslu bei praktika (§ 5f), ir kt.

LKD numato turėti trejopus narius: tikruosius, garbės ir rėmėjus (§§ 6—12). Jos vykdomieji organai— centro valdyba ir kontrolės komisija (§§ 13—17). Ruošiant įstatų projektą, buvo susidurta su įvairiomis technikinėmis kliūtimis, todėl teko atsisakyti nuo visuotinių suvažiavimų ir kai kurių kitų organizacinių formalybių. Vykdomuosius organus pvz. yra numatoma rinkti korespondencijos būdu (§§ 18—21) ir kt. Skyriai gali būti steigiami visur ten, kur susiras bent keli nariai (§ 22). Atskirų kraštų apygardlnlams reikalams tvarkyti centro valdyba galės įgalioti pajėgesnius vietinius skyrius (§ 26).

Visai naujas LKD gyvenime dalykas yra vadinamasis Lietuvių Kalbos Centras. Jį sudarys centro valdyba iš lietuvių kalbos moksle ir praktikoje pasižymėjusių žmonių, ir jis spręs įvairius lietuvių kalbos mokslo bei praktikos klausimus, teiks kalbinių patarimų ir apskritai atliks kitokius lietuvių kalbos uždavinius (§ 27). šitoks Centras, gerai veikdamas, gali būti didžiai naudinga institucija mūsų kalbos gyvenime.

LKD lėšas sudarys narių mokesčiai, nustatyti centro valdybos, aukos ir kitokios pajamos. Jos bus naudojamos draugijos veiklai ir kitiems įstatuose numatytiems reikalams (§ 35).

Sėkmingai leidusi Lietuvoje, LKD numato leisti ir čia specialų kalbos laikraštį — tą pačią "Gimtąją Kalbą" — ir jį ko plačiausiai paskleisti lietuvių visuomenėj. Nariai jį turėtų gauti lengvesnėmis sąlygomis, nei šiaip skaitytojai (§ 10b).

Tai štai koks bendrais bruožais peržvelgtas naujasis LKD įstatų projektas. Laikinė LKD valdyba (jos pareigas JAV eina Vokietijoj išrinkti valdybos nariai ir valdybon kooptuotas Ig. Malinauskas), imdamasi organizacinio darbo, šį projektą savo 1950 m. gegužės 27 d. posėdy priėmusi, nutarė jį paskelbti spaudoje, išsiuntinėti buvusiems LKD nariams bei kitiems lietuvių kalbos mylėtojams ir paraginti juos, kur tik aplinkybės leidžia, tuojau nedelsiant steigti LKD skyrius, apsvarstyti sudarytą projektą ir pastabas atsiųsti valdybos pirmininkui dr. Pranui Skardžiui (6608 Bliss Ave., Cleve-land 3, Ohio). Kai tik bus įkurti bent keli skyriai ir galutinai priimtas įstatų projektas, laikinė LKD valdyba stengsis įvykdyti ir nuolatinių draugijos organų rinkimus.

Tad visi, kurie myli ir brangina savo tėvų ir savo tautos kalbą ir rūpinasi jos ateitimi, kviečiami stoti į organizuotą jos darbą. Visi telkimės į Lietuvių Kalbos Draugiją. Atverskime naują jos istorijos lapą!
St. Barzdukas