LIETUVA AMERIKIEČIŲ ISTORIJOS VADOVĖLY Spausdinti
Parašė A. V.   
Neseniai teko matyti vieną amerikiečių mokyklose (kolegijose) vartojamą paskutinių laikų istorijos knygą. Tai "The Origins and Consequences of the World War H". Šis veikalas suredaguotas Floyd Cave, o parašytas kelių bendradarbių ir dar palydėtas buvusio Valstybės pasekretario Sumner Welles pratartimi. Nežiūrint profesoriškų titulų ir Sumner Welles pagyrimų, šioje naujausių laikų istorijoje esama visai klaidingų teigimų. Tie teigimai juo blogesni, kad jie sudaro iškreiptus ir juodus paveikslus apie kai kurias šalis. Gaila, kad amerikiečių jaunimas mokomas klaidų, ir net keista, kad tokią knygą vartojant pasitaikė rasti vienoje katalikų kolegijoje.

Tų nesąmonių šiame veikale pažerta ir apie Lietuvą, kada kalbama apie Baltijos kraštus.
Į knygos pabaigą randame skyrių "Supervalstybių konfliktai", šią dalį parašė Vanderbilt universiteto profesorius R. E. Lindgren.

Kalbėdamas apie komunizmo plitimą Rytų Europoje, autorius sako: "Rytų Europos palankumas komunistų skverbimuisi gerai žinomas ir yra atsiradęs dėl aiškių priežasčių. Jau nuo 1920 metų kaimiečiai reikalavo žemės išdalinimo"... Toliau jis pažymi, kad tik Čekoslovakija įvykdė žemės reformą, be to, Bulgarijoj ji nebuvo taip reikalinga. "Bet Rumunijoj, Vengrijoj, Lenkijoj, Jugoslavijoj ir Baltijos valstybėse kairiosios grupės reikalavo padalinimo (žemės reformos)".

Prieš akis pasistatęs pavyzdžiu Čekoslovakiją, kuri taip menkai nubaigė, R. E. Lindgren visai nežino žemės reformas buvus Lietuvoje ir kitose Baltijos valstybėse. Atsistojęs ant savo nežinojimo, jis daro jokio pagrindo neturinčios išvadas: esą, dėl neįvykdytos žemės reformos Lietuvoje ir kitose Baltijos valstybėse plito komunizmas. Iš to peršasi kita išvada: tos valstybės pačios kaltos, jei jas užliejo komunizmo vilnis. Tuo lyg ir nuplaunamos rankos Maskvai, gi atsakomybė sudedama nieko nekaltiems kraštams.

Rimto universiteto profesorius nežino Lietuvoj buvus vieną iš pažangiausių žemės reformų. Galima dar prileisti šią spragą jo žiniose, tačiau kada jis dėl savo neišmonės tauškia niekus ir žemina garbingus kraštus, tai jau koktu darosi ir dėl tokio profesoriaus ir dėl pačios knygos.

Tuo jo išradingumas dar nesibaigia. Toliau jis tvirtina: "Tikros demokratijos, vėl tik išskyrus Čekoslovakiją, niekados nebuvo Rytų Europoje" (p. 751). Jis išvedžioja, kad Baltijos valstybėse, Lenkijoj, Bulgarijoj, Rumunijoje ir dar kitur "prieš 1939 metus buvo pabrėžiama diktatūra. Esant nedemokratinėms valdžioms, plėtėsi revoliucijos idėja".

Autorius nežino, kad ligi 1926 metų Lietuvoj buvo demokratinė tvarka ir davė šaunių rezultatų. Tai viena. Antra — net ir tada, kai Baltijos kraštuose įsisvyravo nedemokratinis režimas, komunizmo šalininkų ten būta labai maža. Pav., Lietuvoj prieš rusų atėjimą komunistų būta apie 3000, tarp kurių pačių lietuvių — apie 500 ar 600. Taigi, autoriaus tendencija komunizmo atsiradimą Baltijos kraštuose pagrįsti tų šalių vidaus priežastimis yra be jokio pagrindo. Amerikos mokyklose gi mulkinamas jaunimas, skleidžiant jiems aiškią netiesą.

Savo mintis apie Baltijos kraštus R. E. Lindgren vainikuoja tokia išvada: "Baltijos respublikų pasisavinimo klausimas ir teritorinės kompensacijos Sovietų Rusijai Rytprūsiuose... nesudaro jokios problemos" (p. 759). Išeina, kad, nors tai neteisinga, bet šiaip viskas tvarkoj, jeigu Maskva grobiasi laisvas ir kultūringas valstybes. Tačiau taip negalvoja Amerikos vyriausybė ir daugelis sąžiningų protų, žodžiu, tokiuose istorijos vadovėliuose knisamasi ir po Jungtinių Valstybių nusistatymu, kiek jis liečia Baltijos kraštus.
A. V.

"Aidų" Administracijoje (Kenne-bunk Port, Maine) galima gauti šių ankstesnių "Aidų" numerių: 1947 m.
—    Nr. 3, 7, 8; 1948 m. — Nr. 13 — 21; 1949 m. — Nr. 22—26; 1950 m.
—    Nr. 1, 5, 6.