TRYS FRAGMENTAI Spausdinti
Parašė PULGIS ANDRIUŠIS   
(Iš apysakos "Sudiev, kvietkeli")

Vasaros pavakariais, žmonėms grįžus iš bažnyčios, Viščių jaunimas eidavo parugėn, pusberniai virsdavo kūlio per dirvonėlį ties Mykolos beržais. Pasipuošę dažytu mileliu, kepures apsikaišę gėlėmis, o mergos su vainikais ant galvų. Tampydamas lyg rankovę Kazėnas nešdavo ar-moniją, jam tarp kojų veliantis kaimo vaikiščiams, kuriems tą dieną pasitaikydavo neganyti.

Saugodamas nuo parugės kiaules, Petrukas, užsikniaubęs ant tvoros, žiūrėdavo į tą šviesų pasaulį. Šiapus tvoros, kiaulių išknaisytame pūdyme, bliaunant kunkalotoms karvėms tarp usnių ir dagių, Petrukas stovėdavo apsikarstęs lietaus išmazgotais, saulės išbaltintais skarmalais, pasirišęs terbelę pažastyje. Nuo Papiaulės kalno šešėlių pirštai jau beveik siekė iki pat tvoros, dengdami pūdymo dirvas, išgramdytas tėkmeles dar tamsesniu liūdesiu. Į tenai, į beržyną, rodės, išsikelia ir saulė, ir paukščiai, ir peteliškės. Drėgnos tamsos vejami zvimbia į tą saulėtą šalį širšinai, norėdami dar pasiausti parugės spinduliuose, kuriuos jau čionai pridengė Papiaulis.

—    A us, kur lendi, degloj! — traškėdamas sausose šakose per krūmus vejojasi Mamertas.

Tir-lir, tir-lir, tir-lir.
Ku-va, ku-va, ku-va.

Žiobčiojo sidabriniais apkaustymais armonija po beržais, kurie pavakario saulėje tvaskėjo savo krakmolytomis krūtinėmis.

Besipilstydami kepurėmis vandeniu Daryme prie upelio keli vaikai, atsiplėšę nuo parugiau-tojų pulko ir, pamatę piemenis, ėmė bėgti prie tvoros. Pranciškėlis, Kazėniukas, Sinklio Povilas ir Takliutė.
—    Va, aš turiu, o tu neturi! — rodydamas piemeniui Mamertui lenktinį peiliuką, šaipėsi Kazėniukas. — Man atvežė, o tau neatvežė!
—    Nu, parodyk savo geležėlę, — ištiesė ranką per tvorą Mamertas.
—    Te, imk, — duoda Kazėniukas, bet kai Mamertas nori paimti, vėl atitraukia ranką. — Norėtum, a? Išgrauš!

Visi buvo paraudę nuo parugės vėjo, uždusę besigaudydami, net Pranciškėlio strazdanos veide, atrodė, mirga iš džiaugsmo. Sinklio Povilas ant galvos mandriai mūvėjo išeiginę kepurę su bumbulu pakaušyje, nors dar laikydavo burnoje įsikandęs pirštą ir jo neleisdavo į daržinę miegot šiene, — girdi, vis dar žuvis gaudo. Takliutė, kuri rytais išginusi, kudlota, įlindus į motinos nažutką, žliumbdavo surūgusi, dabar žydėjo kaip aguona, grojo moliniu gaidžiuku, tik ką atvežtu iš Padeksnių, užsidėjusi ant papurusios galvos mėlyniukų ir snaudalių vainiką.

—    Tu, padūduok! — pakišo Petrukui, nušluosčiusi pirma į margos suknytės rankovę. — Tik nepripūsk man seilių!
Petrukas iš to džiaugsmo net nežinojo, į kurį galą pūsti:
—    Nori, aš tau duosiu spalvotų akmenukų?— tarė jis, graibstydamasis po skarmalus, susigėdęs, jog neturi kuo jai atsilyginti už padūdavimą; bet tuo metu prasidėjo svarbesni įvykiai:
—    Tu šitaip man! — šėrė botagu Mamertas Kazėniukui, kad šiam net kojos susipainiojo, apsivijusios papliauška.
Mažieji parugiautojai stvėrėsi akmenų, o piemenys atsilygino kietais pūdymo gurvoliais. Piemenys, matai, užkabinės čia vakaruškininkus!

Sinklio Povilas, nespėjęs iš panuovalio išrauti akmenį, gavo gurvoliu į bumbulą, kad net nukrito žemėn jo nauja kepurė, o drauge ir visa puikybė. Petrukas prisiglaudė prie tvoros. Nebaisūs jam buvo akmenys, kurie zvimbė iš parugės, neėmė į galvą pajuokos šauksmų "ū-zirr, ū-zirr!". Jis tik žiūrėjo pro tvoros varus, ar nemes į jį akmenio Takliutė, kuri davė jam papūsti gaidžiuką.

—    Cibalot, varliamušiai, ar nesigausit man daikto! — suriko Zakarka, atsikėlęs nuo akmenio. — Man jūs išginsit rytoj, kitaip pasišne-kėsma!
Vaikai, versdamiesi per galvas, nuurštė papieviu ir atsigręžė tik pasiekę dirvoną, kur jaunimas baltais marškiniais vartėsi saulėje, lyg žuvėdros paežerėje.
—    Paversmiuos! Suverskit nuo patvorio! — įsakė savo piemenims Zakarka, į kuolą iškratydamas pypkės pelenus.
Petrukas įsivarė nuo patvorio į Kumšės paraistes, kur jau seniai dvelkė naktimi, iš juodų degimų kėlėsi šaltas tvaikas ir jau rasa rinkosi vietą ant mėsingų builių.

Sudiev, kvietkeli tu brangiausias ...
Tirštų alksnių šakose apvėsęs mušėsi jaunimo balsas nuo dirvono ir čia, atsidaužinėdamas į Kumšės akivaras, netekęs jėgų, subyrėdavo į kimsynų viksvas bei ajarus.
Takliutė nemetė į mane akmenio, mąstė Petrukas.
Ir praryja gomuryje augantį kąsnį.

Pernai rudenį, kūlimams pasibaigus, pačiuose gruoduose kokineje pas Šonaucką atėjūnas kriau-čiukas, pamerkęs muzikontams, sušuko:
—    Nu, o dabar piemenų kadrilius, kad man nė vienas didelis nesimaišytų! Marš!
Prie pušinės susigūžę, piemenys kaip matant užvaldė visą aslą, bernams susėdus pasieniais, seniams užustalėje lempą arčiau pastūmus, kad geriau matytų juokus.
—    Kas nešoks, tą nešim peludėn — įsakinėjo po pirkią besišvaistydamas kriaučiukas su blizgančiais aulais, iš po kepurės išvirtusią kuokšte juodų plaukų. — Arba atkėlę sąsparą, pakišim kepurę!
Petrukas, sėdėjęs prieduryje ant suolo, prie burokinės diečkos, buvo gatavas numest dangtelį su akmeniu ir pasinert į rašalą, kuomet jį patvėrė už alkūnės kriaučiukas ir ėmė tempt viduaslin.
—    Va, patį piemenų karalių atvedu, muzi-kontai, paduokit garo! Šitam duosim kaip reikia mergą, kad jai neatmuštų jaknų, bešokdinda-mas...
—    Duokit jam Takliotę, ji mokės apsidirbti! — šaukė bernai.
Petrokas akėjosi su kriaučiuku po aslą, net muzikontai padėjo dūdas, iš visų kampų rėkė, šaukė piemenys, gavę vienintelę progą išeit aikštėn iš po pušinės. Petrukas žnaibėsi, kandžiojosi, norėdamas išsipalaiduoti iš kriaučiuko glėbio.
—    Matai, kanda? Vyrai, bitės spiečiasi! — traukė kriaučiukas į priemenę, o tenai, bernų padedamas, suvertė kibirą šalto vandens ant tariamojo spiečiaus.

Bėgdamas namo pro lempos apšviestus darželio smidrus, Petrukas, šlapias lyg linų marka, girdėjo, kaip linguoja iš juoko Šonaucko pirkia.
Ant rytojaus tėvas nesibardamas tik pasakė, girdi, sunku bus tau, sūnau; jeigu nederi prie jų, tai ir nepatamsiauk, ba dar gali be kepurės pareiti.

*
Važiuot iš bažnyčios pradėdavo, kai gyvulius pakeldavo iš paežerės;brikeliuose ir vežėčiose būdavo dar neišsibarsčiusi linksmybė, nors ir iš Padeksnių į Viščius reikia važiuoti septynius verstus. Petrukas siųsdavo užstoti gyvulius nuo vieškelio mažuosius piemenis, kad ir jam neišmestų saldainį iš kurio vežimo, kartais tik tuščią popieriuką išvalgytais viduriais ir vėl rūpestingai suvyniotą.

Atsiguldavo tuomet jisai skardelyje ant samanų, nuleidęs kojas į upelį, o galvą patiesęs viršuje ties samanotu akmeniu, žiūrėdavo, nematomas, į gražius vežimus, gėlėtas gūnias, rašytines skaras. Va, atkyšuoja iš pakalnės žaliai dažytas lankas su blizgančia grandimi, paskui Ber-čiaus šyvio galva, purkšdama baltas putas. Tėvo pašonėje Takliotė su pivonijom, o vežimo užkalos įsitvėręs, — kad lengviau būtų kopti įkalniu, — žengia dantis rodydamas Mamertas, apsivilkęs juodo milelio eilute, žvilgančiu kepurės snapu, užsikišęs laukinį erškėtį už lankelio. Suraginus šyvį, Mamertas atitrūksta nuo vežimo.
Petrukas iš viso peties čiaukšteli botagu dvylai kiaulei, kuri buvo jau belipanti jam per kojas.

—    Ei. Meldaikiuk, miegali, ar nematai, kiaulės pavieškele jau zliaukia namo! Greičiau užbėk iš priekio! — rėkė jis dabar, botagočiu daužydamas alksnių žirgumynus, čaižydamas kempinių riekes, tiltais sugulusias ant kelmų.

Prieš genant namo, plačiu varymu per vieškelį piemens suverčia gyvulius į didžiuosius Pa-grabių skardžius, kur Petruką lyg durimis apvožia rasoti šešėliai, čionai jau nuo pusdienių įsirengę sau lindyklas. Tik anapus didžiųjų pievų raibuliuoja Kepuroto beržynas, besižarstydamas smulkiais lapeliais pavakario saulėje.
Stovėdamas sausom kojom ant samanoto akmens, išsišovusio staigioj pakriūtėj, Petrukas mintyse mato save prie Berčiaus vežimo, ranka įsikibusį į užkalą. Takliotės pivonijos, per dienos karščius apvytusios, dar aštriau kvepia...

—    Ka-ka-ka! — staiga pasipilia nuo Juodalksnio gegužėnas, savo juoku apibarstydamas pakriūtes. — Ką gi tu sakytum Takliotei, ką-ką? — perbėgo šonais šaltis Petruką, lyg jį vėl kas būtų perpylęs vandeniu; jis girdi kvatojimus Šonaucko pirkioje, mato iškritusią plaukų kuokšte iš po kriaučiuko kepurės; girdi, žiūrėk, ir Petrukas mergų užsimanė. Ir jo ranka, kurią mintyse buvo pridėjęs prie užkalos, pradeda degti, niežėti taip, kad pagriebęs iš builyno slėgą, paleido jį į juodalksnį, nuo kurio nukrekėjo gegužėnas. Susisupęs į rudinėlės skvernus, užlipo ant skardžiaus briaunos užstoti galvijus, kad nebėgtų per anksti namo. Tikrai, kaip jis pradėtų kalbą, ką jis sakytų?

Kaip visuomet, paskutinis nusibruka vieškeliu pakalnėn girtuoklis Dindžiokas, išsikėsnojęs vežėčiose, nusispardęs gūnias, visa gerkle plyšda-mas:
... paskyrė man Aukščiausias,
kad vargt-i-e raiks via-nam.