Eilėraštis |
Parašė J. Švabaitė |
KRAUJO GIESMĖ Kaip nuostabiai nutyla kartais kraujas Ir neplaka širdis ir nedega skruostai. Atrodo, jau tikrai planeton kur keliauji Ant negyvų uolų sudužti amžinai. Ir pažvelgi atgal — pasauly kaip nusėta Kalnų su uolomis bedugnių pakraščiais, Ir negyvenamų salų. Ir miestų išdidžių, Rankas tau vis ištiesiančių grakščiai. |