Eilėraštis Spausdinti
Parašė J. Švabaitė   
KRAUJO     GIESMĖ

Kaip nuostabiai nutyla kartais kraujas
Ir neplaka širdis ir nedega skruostai.
Atrodo, jau tikrai planeton kur keliauji
Ant negyvų uolų sudužti amžinai.

Ir pažvelgi atgal — pasauly kaip nusėta
Kalnų su uolomis bedugnių pakraščiais,
Ir negyvenamų salų. Ir miestų išdidžių,
Rankas tau vis ištiesiančių grakščiai.