FLORENCIJOJ PAS PAPINI Spausdinti
Parašė Maurice Caraco   

Papini gyvena už miesto, ramiam kvartale, kur namai, pasislėpę už langinių ir grotų, lyg pastatyti paveikslams ir statuloms saugoti. Tai metas, kai Arno upe, beveik išdžiūvusi, bėra tik ilga pažaliavusių balų virtinė, po kurią braidžioja basi vaikai. Prieš mane stiprus, plačių pečių vyras, plaukais, kaip liūto karčiai, visaip raukšlių išvagoto veido, lyg stiklas kulkai perėjus. Jis panėši į vieną Vidurinių amžių baisiųjų demonų.
— Aš aklas ir beveik nieko negirdžiu. Kalbėkite garsiai! — sako man.

Dvi salės, kur mudu esame, iki lubų prikrautos knygų, kurių eilės kyla išilgai sienų lyg Cinquecento (16 amžius) erudito bibliotekoje.

—    "Mykolo Angelo gyvenime" jūs kalbate apie naujus dokumentus, kurie jums padėjo parašyti biografija gyvesnę, turtingesnę ir originalesnę už kitas šio didžiojo menininko biografijas. Jūs ginatės parašę jo gyvenimą romano forma. Jūs tenorėjote būti menininkas, su meile pasakojąs kito menininko gyvenimą. Kuo šita naujoji biografija skiriasi, pavyzdžiui, nuo Grimmo, Symonds ar Romain Rolland parašytosios?
—    Aš gimiau ir visada gyvenau Florencijoje. Gyvenau tik už kelių žingsnių nuo Mykolo Angelo namų. Jis buvo visuomet mano didelis draugas. Jis man nebuvo koks tolimas, kaip tiems biografams, kurie nelyginant svetimi įlenda į didžiojo žmogaus namus, norėdami mums papasakoti jo gyvenimą. Aš visuomet gyvenau su juo kartu ir jo šešėlyje.

"Daugelis rašytojų Buonarotti asmenyje matė tik nusivylusį titaną, randantį paguodą tik vienumoje, šis menininko pavertimas gaižia, nevi-suomeniška ir paslaptinga būtybe neatitinka nei tikrų faktų, nei sutinka su atsiminimais jį pažinojusių. Kasdieniniame gyvenime Mykolas Angelas visai nebuvo mizantropas. Jis buvo susiartinęs, tarnavo ir mylėjo daugel savo amžininkų: popiežių, kunigaikščių, menininkų, mokslininkų, avantiūrininkų ir kuklių amatininkų; ir šitas toks įvairus pasaulis mane pastūmėjo nupiešti platų vaizdą 16 amžiaus, kuris Italijos istorijoj buvo sugedimo šimtmetis, bet gausus genijų ir didingų kūrinių.

— Kaip gyvenimas didelio menininko, išskiriančio, kaip sakot, "iš žmogiūkščių gaminamų serijomis", gali padėti įžvelgti žmogaus prigimties paslaptis?

— Genijus biaurisi kasdienišku gyvenimu. Jis svajoja apie tobulą, dievišką žmoniją, kurios pavyzdį jis teikia savo kūrinyje. Dideli dalykai sukuriami tik skausme. Mykolo Angelo pesimizmas reiškiasi ne žodžiais, bet jo statulomis.
—    Ar italų Cinquecento davė ener-gingesnį aistringesnį ir labiau išreiškiantį save žmogaus tipą negu mūsų amžiaus garsieji žmonės?

—    Anų laikų italų kūne buvo velnias. Tuomet atlikdavo lygiai lengvai ir gėdingiausius veiksmus ir garbingiausius, šiandien tikėjimo galas. Nebėra aistrų nei entuziazmo. Karų patyrimas žmoguje išgesino visą jausmą. Mes dideliais žingsniais, visiškai abejingai, žengiame į naikinimą. Įvykdžiusį visų gyvenimo formų svajonę, žmogų proto ir mokslo laimėjimai vedė ir ves į šį sunaikinimo galimumą. Mes esame paskutiniai liudininkai barbariško amžiaus, kuris betgi turėjo grožio supratimą. Mes žygiuojame į mechanizuotą barbarišką laikotarpį, kur žus visi minties laimėjimai, šiandieninio jaunimo idealas yra sportas ...

— Ar netikite šitame greičio siekime rasti žmogaus troškimą, kurį jis visada jautė, norėdamas išsivaduoti iš svorio dėsnių ir patapti dvasia, esančia už erdvės ir laiko ribų?
—    Tai mes, menininkai, vaizduojame šitą troškimą kaip ypatingą išsivadavimą iš medžiagos. Bet karo lakūnas čia temato tik priemonę greičiau griauti.

—    Skelbia pasirodysiant jūsų knygą "Paskutinis teismas". Ar galima sužinoti jos siužetą?
—    Jau 40 metų, kai aš pradėjau rašyti veikalą, kur galėčiau apibūdinti visų žmogaus gyvenimo formų prasmę. Ir aš norėjau aprašyti tai, ką kiekvienas iš mūsų žino iš patyrimo, lyg pirmą kartą praregėdamas gyvenimą. Mūsų pasaulyje yra šlykščių ir pasipiktinimo vertų dalykų, ir niekas to nesupranta; aš noriu išnešti į šviesą kai kurias baisias mūsų dvasinio ir animalinio gyvenimo tiesas. Aš noriu nupiešti kiek galima pilnesnį mūsų žmonijos vaizdą, pasigaudamas individų tiesiai iš gyvenimo.

"Paskutiniame teisme" žmonės po mirties stojasi Dievo akivaizdoje pasiteisinti iš savo darbų. Tapytojai dažnai ėmėsi šio rašytojų apleisto siužeto. Betgi parodyti patį Dievą paskutiniame teisme man atrodė per drąsu. Gal Dievas ne taip pasisako kaip žmonės. Tad aš Jį pakeičiau angelais kaltintojais, pro kuriuos traukia visi prisikėlusieji. Knyga prasideda truputį prieš pasaulio pabaigą. Visi paskyrimai, visos problemos, visos žmogiškojo gyvenimo formos įsikūnija mano vaizduojamuose asmenyse. Aš juos rinkau iš visų kraštų ir laikų. Visokios žmogaus gyvenimo sąlygos čia vaizduojamos — nuo elgetos iki karaliaus, nuo šventojo iki nusikaltėlio; visos nuodėmes, visos profesijos čia turi savo vietą. Aš galvojau, kad tuo būdu gindami kiekvienas savo bylą Amžinojo akivaizdoje, žmones gauna paskutinį kartą progą pasiteisinti, sakytume, bandyti paskutinį kartą. Vieni protestuoja, kiti piktžodžiauja ir toliau kaltina Dievą dėl savo likimo. Aš jiems leidžiu kalbėti savo tautos ir savo amžiaus būdu.

—    Kaip jūs galėjote išspręsti sunkią stiliaus problemą ?
—    Vokiečių karininkas nekalba kaip kryžiaus karų dalyvis, nei fariziejus kaip mūsų laikų žydas. "Dieviškoji komedija" bent kiek artima mano siužetui, bet ji skiriasi pagrindinai katalikiška ją gaivinančia dvasia. Mano veikalas yra dar krikš-čioniškesnis už Evangeliją ta prasme, kad aš žmones vaizduoju ne tiek blogus, kiek nelaimingus, ir kad tarp eilučių išskaitoma, jog galiausiai visas pasaulis bus išgelbėtas. Išvesdamas į sceną šimtus asmenų, aš vis dėlto stengiuosi glaustai kalbėti. Tačiau mano knyga turės nemažiau kaip 1200 puslapių.

—    Ar galėtumėt nurodyti šiandieninės italų literatūros linkmes.
—    Mūsų rašytojai romanus rašo anglų ar amerikiečių būdu: šie romanai, ypač kai vaizduoja seksualinius dalykus, labai skaitomi. Spausdinami taip pat atsiminimai įvairių politinių vadų, generolų, kur autoriai, patys teisindamiesi, atskleidžia praeito karo skandalus. O mūsų poetus laiko užsidarėliais, nes niekas jų nebesupranta. Jaunimas šiandien domisi tik sportu, kinu, mašinomis, ir visai nesudaro palankios atmosferos poezijai pražysti. Tai Hėgelio išpranašautas meno galas. Pasaulis daromas kasdien šlykštesnis. Dar Italijoje yra labai gražių dalykų, bet prieš 50 metų visas kraštas buvo gražus. Mes paskutiniai poetai. Ateityje žmonijos laukia baisūs bandymai ...
-i- Kadangi dabar šventieji Metai, tai ar nemanote, jog šitas visų tautų susitikimas Romoje sumažins pranašaujamos katastrofos pavojų ?

—    Popiežius savo kalbose visas tautas šaukia taikon. Bet reikia pripažinti, jog politiškai jis negali nieko. Jis neturi jokios įtakos Amerikai ir Sovietų Rusijai. Pinigu ir gamybos mitu pagrįsta amerikietiškoji mistika nėra krikščioniška. Rusijoje egzistuoja rusų stačiatikių Bažnyčia, besilaikanti komunistines linijos.
—    Ar tikite, jog Bažnyčia ir Sinagoga gali susiartinti, ir ar nemanote, kad religines jėgos kokios jos bebūtų, turėtų susivienyti grasinančio pavojaus akivaizdoje ?

— šitai kaip tik suprato šv. Tėvas, leisdamas pirmą kartą katalikams ir protestantams susitikus laisvai diskutuoti. Bet gilūs dogmų skirtumai apsunkina šiuos susitikimus. Kaip tik dėl to aš tikiu esant būtina dogmatinę religijų pusę sumažinti, kad pirmaujamą vietą gautų artimo meilė. Tik tuomet krikščionims ir žydams pasisektų susiprasti.
(Maurice Caraco. Iš "Nouvelles Littéraires", 1950 m. X. 26 d. Nr. 1208.)
Verte V. Kulbokas