ASSUMPTA EST IN CAELUM

Parašė T. BERNARDINAS GRAUSLYS, O.F.M.

Popiežius Pijus XII lapkričio 1 d. "Munifi-centissimus Deus" bule paskelbė visuotinei Katalikų Bažnyčiai dogmą, kuria teigiama Marijos su siela ir kūnu dangun paėmimo tiesa, paties Dievo apreikšta ir apreiškimo versmėse patalpinta. Šis retas Bažnyčios istorijoje įvykis turi nepaprastos reikšmės mūsų laikų pakrikusiai dvasiai atnaujinti. Teigiant Marijos kūno dangun paėmimą, tuo pačiu teigama amžinybė, kuriai yra skirtas žmogus. Šis amžinybės praradimas yra būdingas šių laikų dvasiai, nuvertinusiai žmogų ir atitolinusiai jį nuo tikrosios savo paskirties. Dangun Paimtosios tiesa rodyte rodo amžinybę, tikrąją žmogaus vertę bei jo paskirtį. Šia proga norime patiekti keletą samprotavimų apie Katalikų Bažnyčios dogmų prasmę apskritai ir apie Dangun Paimtąją kaip Dievo apreikštą tiesą. I. KATALIKŲ BAŽNYČIOS DOGMŲ PRASME Dogma savo esme yra Dievo apreikšta tiesa ir kaip tokia paskelbta Bažnyčios visiems tikintiesiems1). Tai paaiškina visuotinis Vatikano susirinkimas (1870 m.): "Dievišku ir visuotiniai galiojančiu tikėjimu reikia išpažinti visa tai, ką talpina Dievo žodis, rašytas ar padavimu perteiktas, ir ką Bažnyčia iškilmingu sprendimu ar paprastuoju ir visuotiniu mokomuoju autoritetu kaip dieviškai apreikšta tikėti paskelbia"2). Taigi, dvi sąlygos reikalingos kiekvienai tikėjimo dogmai: skelbiamos tiesos dieviškas apreiškimas ir autoritetinga jos deklaracija. Dievas yra apreiškęs daug tiesų senovės laikais per savo siųstus pranašus. Tačiau tikrasis pilnutinis Dievo apreiškimas įvyko per Jėzų Kristų, kuris yra pati įsikūnijusi Tiesa: "Aš kelias, tiesa ir gyvenimas" (Jo. 14, 6). Šių Kristaus apreikštų tiesų dalį patys apaštalai arba jų mokiniai tiesiogine Dievo įtaka ir vadovybe surašė į knygas, sudarančias vadinamą Naująjį Testamentą. Kita gi Kristaus apreikštų tiesų dalis buvo iš lūpų į lūpas nerašytu žodžiu perduodama. Šios tiesos sudaro Bažnyčios Padavimą. Šventasis Raštas ir Padavimas yra tos apreiškimo versmės, kuriomis naudojasi Bažnyčia, skelbdama tikėjimo dogmas. Nevisos apreiškimo versmėse patalpintos tiesos praneša žmogaus pažinimo jėgas. Yra apreikštų tiesų, kurias ir protu galima pažinti (pvz. sielos nemirtingumas). Tokių tiesų apreiškimas, kaip sako visuotinis Vatikano susirinkimas, yra tik morališkai reikalingas, kad "visi jas lengvai, tikrai ir be klaidų priemaišos galėtų pažinti" 3). Tačiau šios tiesos negali būti paskelbtos Bažnyčios dogmomis, nes jos nėra visuotiniai galiojančio tikėjimo objektu 4). Tik grynai antgamtinės tiesos, visiškai pranokstančios pažinimo jėgas ir tik paties Dievo liudijimu tikimos, gali būti paskelbtos tikėjimo dogmomis. Visą apreikštąjį mokslą Kristus sudėjo į Bažnyčios rankas, kad ji, kaip sako Vatikano susirinkimas, "ištikimai saugotų jį ir neklaidingai aiškintų" 5), Bažnyčia nėra pašaukta skelbti naujų apreikštų tiesų. Ji privalo saugoti Kristaus apreikštąsias ir jas neklaidingai aiškinti. Saugoti apreiškimo tiesas nereiškia jas laikyti paslėpus. Priešingai, reikia jas skelbti tikintiesiems, mokant juos Kristaus apreiškimo šviesoje. Tačiau nevisi Bažnyčioje turi teisės skelbti Kristaus mokslą. Tam reikia turėti paties Kristaus autoritetą. Tą autoritetą jis yra suteikęs grupei vyrų, kuriuos pats išsirinko, pavadindamas juos apaštalais. Jiems Kristus perdavė savo pasiuntinybę: "kaip Tėvas mane siuntė, taip ir aš jus siunčiu" (Jo. 20, 21—23). O ta pasiuntinybė yra — mokyti visus žmones Kristaus mokslo: "Eikite tat ir mokykite visas tautas .. . laikyti visa, ką tik esu jums sakęs" (Mt. 27, 18— 20). Gautą Kristaus pasiuntinybę ir jo autoritetą apaštalai turi perduoti savo įpėdiniams-vys-kupams, nes visa tai turi tesėti iki pasaulio pabaigai: "Štai aš su jumis visas dienas iki pasaulio pabaigai" (ten pat). Taigi, Bažnyčios mokomasis autoritetas yra paties Kristaus: "Kas jūsų klauso, tas manęs klauso; kas jus niekina, mane niekina" (Lk. 10, 16). Šį savo autoritetą Kristus pagaliau panoro dar labiau įprasminti, suvesdamas jį į vieną savo įsteigtosios Bažnyčios galvą — Petrą, o per jį — į visus jo įpėdinius — popiežius. Petrui Išganytojas suteikė ypatingą primatą. Ant jo, lyg ant kokios uolos, stato iki pasaulio pabaigos tveriančią Bažnyčią, jam įduoda dangaus karalystės raktus, jam paveda visą mokomąją ir mokančiąja Bažnyčią: "Ganyk mano avinėlius, ganyk mano avis" (Jo. 21, 15—17). Tiesiogiai popiežius, o per jį ir vyskupai yra pašaukti mokyti tikinčiuosius Kristaus autoritetu, jo apreiškimo šviesoje. Kristaus autoritetas neleidžia,  kad visuotinė Bažnyčia mokytų   --------- 1) Pal. E. Dublanchy, Dogme, in: Dictionaire de Teo-logie Catholique, IV, 1575. 2) Sess. III, cap. 3, Denzinger, 1792. 3) Sess. III, cap. 2, Denzinger, 1786. 4) Pal., E. Dublanchy, ten pat. 5) Sess. m, Cap. 4, Denzinger, 1800. klaidingai. Tam yra prižadėtas paties Kristaus vadovavimas Šventosios Dvasios poveikiu: -"Aš esu su jumis iki pasaulio pabaigai (Mt. 27, 20). Popiežius moko visuotinę Bažnyčią įvairiomis enciklikomis, kurios daugiau ar mažiau turi santykio su apreiškimu. Jomis popiežius negali mokyti netiesos ir blogio, nors jose skelbiamos tiesos ir nėra laikomos tikėjimo dogmomis 6). Prasilenkimas su jomis yra klaidingo kelio pradžia. Kristus Bažnyčiai pavedė ne tik saugoti apreiškimą, mokant tikinčiuosius Kristaus dvasioje, bet ir neklaidingai jį aiškinti. Apreiškimas galutinai baigėsi paskutinio apaštalo mirtimi. Jam iš tiesų nieko naujo Bažnyčia nėra pridėjusi ir nepridės. Jokių naujų tikėjimo tiesų daugiau nebus apreikšta. Tačiau kai kurios apreikštos tiesos ne iš karto tuo pačiu aiškumu ir tikrumu pasiekia žmonių sąmonę. Tai įvyksta todėl, kad neviskas apreiškime vienodu ryškumu yra perduota. Vienos tiesos yra aiškiai apreikštos, ir jas kiekvienas tikintysis be jokio abejojimo gali pažinti ir jomis tikėti. Pavyzdžiu gali būti, kad "Žodis įsikūnijo ir gyveno tarp mūsų" (Jo. 1, 14). Kitos gi tiesos yra neaiškiai (implicite) apreikštos 7). Jos ir atveria platų lauką žmogaus protui. Šisai gi turi tirti apreiškimo versmes, kad pilnai įsisąmonintų ir tų tiesų tikrumu, kurias Dievas paslėptai apreiškė, tačiau tuo pačiu tikrumu kaip ir ryškiosios tiesos. Neaiškiosios tiesos yra paslėptos aiškiosiose, kaip logiška išvada prielaidoje. Kiekvienos išvados tikrumas priklauso nuo jos prielaidos tikrumo. Kas skelbia principą, tuo pačiu turi pramatyti ir jo logišką išvadą. Žmogaus protas, galvojąs argumentavimo pagalba, nelengvai pajėgia išsemti visas galimas principo išvadas. Ne taip galvoja Dievo protas. Jis nepažįsta slinkties ir nemąsto argumentuodamas, bet intuityviai mato skelbiamame ir norimame principe visas jo galimas išvadas. Kai jis apreiškime skelbia kurią tiesą, intuityviu būdu jis pramato visą jos turinį. Kas toje tiesoje mūsų protui yra neaišku, jam yra ryšku ir tikra. Tik po ilgo tyrimo bei argumentavimo ir paslėptoji tiesa pasirodo žmogui visame savo ryškume bei dieviškame tikrume 8). Apreiškimo tyrimą paprastai atlieka teologai. Galutinis tačiau žodis priklauso nepaprastajam mokomajam Bažnyčios autoritetui. Šis gi yra dvigubas. Pirmasis yra visuotinis Bažnyčios susirinkimas, popiežiaus sušauktas, jo paties arba jo įgaliotinio vadovaujamas. Susirinkimo nutarimai dar turi būti popiežiaus patvirtinti. Antrasis autoritetas yra pats popiežius, kai jis kaip aukščiausias Bažnyčios valdytojas ir mokytojas sprendžia tikėjimo ir doros dalykus, visai Katalikų Bažnyčiai privalomus. Toks popiežiaus sprendimas vadinamas kalbėjimu "iš katedros". Kai popiežius sprendžia iš katedros kurią nors tiesą esant dieviškos kilmės ir patalpintą apreiškime, jis turi neklystamumo dovaną 9). Kaip matome, šis neklystamumas, popiežiui yra suteiktas aiškiai apibrėžtam tikslui. "Taigi", — taip kalba Vatikano susirinkimas, — "Petro įpėdiniams ne tam buvo prižadėta Šventoji Dvasia, kad, jai apreiškiant, skelbtų naujas tiesas, bet kad jos poveikiu apaštalų perteiktą apreiškimą šventai saugotų ir ištikimai aiškintų10). Toks popiežiaus autoritetingas sprendimas, įpareigojąs visą Katalikų Bažnyčią tikėti kurią nors tiesą esant Dievo apreikštą ir patalpintą apreiškime, vadinamas dogmatiniu sprendimu. Taigi, tikra žodžio prasme negalime kalbėti apie naujas dogmas. Dogmų naujumas yra ne jų išradime, bet atradime, ne turinyje, bet mūsų įsigyvenime į apreiškimą. Popiežius nekuria ir neturi teisės kurti savo autoritetu naujo tikėjimo. Jis tik garantuoja Šventosios Dvasios poveikiu, kad tokia tiesa yra dieviškos kilmės, savo esme praneša žmogaus pažinimo jėgas ir kaip tokia tikėtina Dievo autoritetu. Iš čia ryškėja, kad nė viena dogma nevaržo prigimto žmogaus proto. Dogmų skelbiamos tiesos yra grynai antgamtinės. Į jas žmogus savo prigimtimi neturi teisės. Jei Dievas pats maloningai apsireiškia, save atverdamas, tai yra virš žmogaus prigimties reikalavimų. Nors tikėjimo paslaptys, skelbiamos Bažnyčios dogmomis ir praneša pažinimo jėgas, jos tačiau neprieštarauja prigimtam jo protui 11). Priešingai, žmogui atveria naujus horizontus, naują darbo lauką, kuriame galima saugiai dirbti. Žmogus tada žino, kad stovi ant tvirto pagrindo, pačios Dievo išminties garantuoto. Kiekviena naujai paskelbta dogma yra naujas ir tvirtas pradinis taškas, saugus naujoms dedukcijoms. Bažnyčiai tai reiškia naujo teologijos klestėjimo pradžią. Marijos su kūnu ir siela dangun paėmimas tiesa praneša žmogaus pažinimo jėgas. Jei ji buvo Bažnyčios paskelbta dogma, tai ir ji turi būti Dievo apreikšta ir patalpinta apreiškimo versmėse: Šventajame Rašte ar Bažnyčios Padavime. II. DANGUN PAIMTOJI ŠVENTAJAME RAŠTE Ką kalba Šventasis Raštas apie Dangun Paimtąją? Aiškiai nieko nepasako. Bažnyčios istorijoje nesutiksime tokio teologo, kurs būtų atradęs bent vieną Šventojo Rašto vietą, aiškiai skelbiančią Dangun Paimtosios tiesą 12). Neaiškių vietų, kurios dievišku tikrumu pasisako už Marijos atbaigtą garbę danguje, Bažnyčios Tėvai ir teologai yra pririnkę nemaža. Jų ryškiausios yra: Protoevangelija (pirmoji linksmoji naujiena), Gim. 3, 15 ir Luko 1, 28; 2, 42. -------- 6) Pal. Th. Soiron, Définition dogmatique, in: L'Assomption de la très sainte Vierge, Paris 1950, 181. 7) Pal. P.-E. Vadeboncoeur, Doctrine révélée, in: Vers le dogme de l'Assomption, Montréal 1948, 78. 8) Pal. L. De Grandmaison, Le dogme cretien, Paris 1928, 227. 9) Vatikano susirinkimas, Sess. IV, cap. 4, Denzinger, 1839. 10) Sess. IV, cap 4, Denzinger, 1839. 11) Vatikano Susirinkimas, Sess. m. Cap. m, Cap. 4, Denzinger, 1796. 12) J.-Fr. Bon nef oy, Definibilite de l'Assomption, in: L'Assomption de la très saint Vierge, Paris 1950, 220. Pirmasis tekstas skamba šitaip: "Nesantaiką padarysiu tarp tavęs (žalčio) ir moteries ir tarp tavo sėklos (įpėdinių) ir jos sėklos; ji sutriuškins tavo galvą, ir tu tykosi jos kulnies". Apie Protoevangeliją, sąryšyje su Dangun Paimtosios dogma, Pijus XII "Munificentissimus Deus" bulėje, taip kalba: "Ypatingu būdu reikia prisiminti tai, kad Bažnyčios Tėvai nuo pat antrojo šimtmečio Mariją kaip naująją Ievą pristato naujajam Adomui, nors ir palenktą jam, tačiau tampriausiu ryšiu sujungtą anoje kovoje prieš pragariškąjį priešą. Ta kova, kaip jau Protoevangeli-joje (Gim. 3, 15) iš anksto buvo nurodyta, turėjo baigtis galutine nuodėmės ir mirties pergale. Nuodėmė su mirtimi Tautų Apaštalo raštuose visur tampriai siejasi (Pal. Rom. 5 ir 6; 1 Kor. 15, 21—26; 54—57). Kaip Kristaus galutinės pergalės trofėjus ir esmė buvo atbaigta garbė, taip ir Marijai reikia priskirti tos bendros kovos vaisių — jos niekad nepaliesto kūno gabin-gą išaukštinimą. Tas pats gi apaštalas kitoje vietoje taip sako: "O kuomet tas marusis kūnas apsivilks nemarumu, tuomet įvyks žodžiai,- kurie yra parašyti: mirtis praryta nugalėjimo" (1 Kor. 15, 54). Visi katalikai egzagetai ir teologai 2) galutinėje išvadoje sutinka, kad Protoevangelijoje minima moteris yra Marija, o jos sėkla — Kristus. Taigi, ten pranašaujama tarp Marijos—Kristaus ir velnio nuolatinė nesantaika, kuri baigsis galutine Kristaus pergale: "Tam ir pasirodė Dievo Sūnus, kad suardytų velnio darbus" (1 Jo. 3, 8). Jo darbai aiškūs: nuodėmė ir mirtis (Rom. 5, 12). Kristus nugalėjo ir viena ir antra (Jo. 1, 29; 1 Kor. 15, 55). Visi tikintieji po Kristaus pergalės yra pašaukti dalyvauti toje kovoje ir triumfe. Nuodėmė tačiau paliečia kiekvieną žmogų pačiu jo gimimu, o mirtis sunaikina kūną, paversdama jį dulkėmis ir laikydama savo valdžioje iki visuotinio prisikėlimo. Ne taip su Marija. Protoevangelijoje ji vaizduojama nuolatinėje nesantaikoje su velniu ir glaudžiai susieta su Kristumi, savo Sūnumi. Jos pergalė negali būti panaši į žmonių pergalę, bet į jos Sūnaus. Iš tikrųjų, gimtoji nuodėmė nepalietė Marijos jos nekaltame prasidėjime. Tuo pačiu tat ir mirtis negalėjo jos paliesti. Jei Marija nugalėjo nuodėmę per Kristų, užeidama jai už akių, tuo labiau ji nugalėjo mirtį — nuodėmės vaisių. Be abejo, ji mirė, kaip ir jos Sūnus. Bet ta mirtis nebuvo nuodėmės vaisius — velnio darbas, paliekąs kūną dulkėse iki teismo dienos. Vos jai atsiskyrus su šiuo pasauliu, ji buvo paimta su kūnu ir siela į dangišką garbę 3). Antrasis Šventraščio tekstas, suimąs savyje Dangun Paimtosios dogmą, yra Luko 1, 28: "Sveika", malonės pilnoji, Viešpats su tavimi". Malonės pilnybė Marijoje apima ne tik sielą, bet ir kūną, nes ji duota, kaip aiškiai nurodo tekstas, sąryšyje su jos motinyste. Marija buvo Kristaus motina ne vien siela, bet ypatingai ir kūnu, iš kurio Kristus gavo negendamą žmogišką prigimtį. Jei tat Marijos malonių pilnybė išplaukia iš jos motinystės, ji turėjo paliesti ir kūną ir patenkinti tą žmogiškos prigimties troškimą, kad visa, "kas yra mirtinga, būtų gyvybės praryta" (2 Kor. 5, 4). Be šito Marijos malonių pilnybei trūktų galutinio atbaigimo 4). Ten pat randame kitą panašų tekstą, dar ryškiau kalbantį apie Dangun Paimtąją: "Tu pagirta tarp moterų ir pagirtas tavo įsčios vaisius" (Lk. 1, 42). Elzbietos lūpomis čia skelbiama ypatinga Marijos palaima, kurios prasmė peržengia betkokią moterų palaimą. Ji yra jos Sūnaus palaimos plotmėje. Kaip medis pažįstamas iš jo vaisių, taip čia Marijos įsčios vaisius yra jos palaimos priežastis ir gausumo ženklas. Kokią palaimą, sąryšyje su jos garbinga motinyste, Dievas suteikė Marijai, mums mirtingiesiems būtų sunku nuspręsti. Tačiau mažiausia, ką galime teigti, — jos negalėjo paliesti jokio prakeikimo žymė. Mirtis, kurią lydi kūno pavirtimas dulkėmis ir prisikėlimo laukimas, yra pats žiauriausias Dievo prakeikimas, mestas Adomui ir jo įpėdiniams už nusikaltimą. Aišku, kad Marija, turėdama Dievo palaimos pilnybę, negalėjo užsitraukti to prakeikimo. Jos kūnas negalėjo pavirsti į dulkes, bet, nesugedęs ir nelaukęs paskutinės teismo dienos, jis turėjo būti papuoštas atbaigta garbe 5). Teologai suranda dar ir kitų Šventraščio vietų, kurios suima savyje Marijos dangun paėmimo paslaptį. Tačiau ji niekur aiškiai neskelbiama. Ji atsiskleidžia kaip logiška išvada iš kitų, ryškiai apreikštų ir Bažnyčios autorizuotų Marijos privilegijų. Tokios tiesos, kurios Šventraščio aiškiai neskelbiamos, bet glaudžiai siejasi su ryškiai apreikštosiomis, vadinamos teologinėmis išvadomis. Šis teologijos metodas tirti apreiškimą, žymiai pagyvinęs dogmų sklaidą, Katalikų Bažnyčioje yra tradicinis. Jau Origenas vienodai vertina aiškiai ir paslėptai apreikštąsias tiesas, kurios esančios tampriai tarp savęs susijusios 6). Šv. Anzelmas, gindamas"Filioaue" doktriną prieš graikus, taip argumentuoja: "Tuo pačiu tikrumu reikia priimti ne tik tai, ką skaitome Šventraštyje, bet ir būtinas jo išvadas, jei tam jis pats nėra priešingas 7). Skolastika tuo metodu pasiekė teologinės sistemos viršūnes. Pavyzdžiu galime imti Duns Skotą, aiškiai ir trumpai suformulavusį dieviško tikėjimo objektą: "Tik tai reikia laiky- ------- 2) Pal. B. Mariani, L'assunzione di Maria SS. nella Sacra Scrittura, in: Atti del congresso nazionale Mariano dei frati minori d'ltalia, Roma 1947, 468. 3) Pal. J.-B. Terrien, S. J., La Mere de Dieu et la Mere des Hommes, Paris II, 347—350; E. Longpre, As-sompiton et Immaculée Conception, in: L'Assomption de la très saint Vierge, Paris 1950, 243—282; J.-Fr. Bonne-foy, Le Mystère de Marie selon le Protoevangile et l'Apocalipse, Paris 1949. 4)Pal. B. Mariani, ten pat, 486—492. 5) Pal. B. Mariani, ten pat, 501—504; L. Laurent, Assomption et Materinte Divine, in: L'Assomption de la très sainte Vierge, Paris 1950, 135—150. 6) De Principus, praef., n. 10. 7) De processione Spiritus Sancti, 1. 11, Schmitt, t. n, 209. BOTICELLI   MARIJA   ti tikėjimo tiesa, kas yra paduota Šventraštyje, arba ką skelbia visuotinė Bažnyčia, esant Šventajame Rašte, arba kas būtinai ir aiškiai išeina iš tų dviejų versmių 8). Tą pačią doktriną, nors ir skirtingais žodžiais, skelbia šv. Bonaventūra ir šv. Tomas, skolastinės teologijos vadai 9). Panašiai kalba ir popiežius Pijus XII minėtoje bulėje, nurodydamas ryšį tarp Marijos motinystės ir jos atbaigtos garbės danguje: "Tarsi neįmanoma, atrodo, atskirti Mariją ne tik siela, bet ir kūnu, pasibaigus jos žemiškai kelionei, nuo to, kurį pradėjo, pagimdė, savim maitino, rankomis nešiojo ir prie krūtinės švelniai glaudė. Iš tikrųjų, neįsivaizduojama, kad mūsų Išganytojas, būdamas Marijos Sūnus ir tobulai pildęs Dievo įsakymus, šalia praamžių Tėvo nebūtų gerbęs ir savo brangiausios Motinos. Taigi, reikia tikėti, kad ją apsaugojo nuo mirties sugedimo, nes galėjo ją papuošti taip prakilnia garbe". O kalbėdamas apie Marijos Nekaltą Prasidėjimą, sąryšyje su jos paėmimu dangun, Pijus XII tvirtai pabrėžia: "Šios dvi privilegijos tampriausiai rišasi tarp savęs". Tas ryšys labai aiškus: mirtis, kurią lydi kūno sunykimas ir jo užsitarnautos garbės atidėjimas iki visuotinio prisikėlimo dienos, yra gimtosios nuodėmės vaisius. Marija, išimties keliu būdama apsaugota nuo gimtosios nuodėmės, negalėjo užsitraukti jos pasekmių. Taigi, tuoj po mirties jos kūnas buvo apvainikuotas dangiška garbe. Tai paaiškina pats popiežius: "Marija savo nekaltu prasidėjimu nugalėjo nuodėmę, taigi tuo pačiu buvo išimta iš įstatymo pasilikti sugedime ir laukti savo kūno atpirkimo iki laiko pilnybės." Dabar reikia statyti klausimą, kokios svarbos turi visos šios teologinės išvados, ar jos pačios savyje, izoliuotos nuo Bažnyčios Padavimo, yra užtenkama apreiškimo versmė tikėjimo dogmai skelbti? Jei peržvelgsime šių dienų teologus, paruošusius Dangun Paimtosios dogmos paskelbimą, turėsime į tą klausimą atsakyti neigiamai 10). Savo esmėje ir izoliuotos nuo kitų apreiškimo versmių teologinės išvados neperžengia konve-niencijos argumento. Konveniencijos argumentas pats savyje nėra pakankamas visuotiniai galiojančiam tikėjimui teigti. Teologinės išvados, įrodančios Dangun Paimtosios dogmą, nesuteikia to metafizinio būtinumo ir ryškaus aiškumo, reikalingo vispusiškam sutikimui su tiesa. Jos yra įtikinančios ir labai daug prisidėjusios prie Dangun Paimtosios dogmos išsivystymo. Tas įtikėtinumas yra tuo didesnis, kad visos didžiosios Marijos privilegijos tarytum reikalauja jos atbaigtos garbės. Popiežiaus žodžiais tariant, Marijos dangun paėmimu atsiekiama "tarytum aukščiausio visų jos privilegijų apvainikavimo". ----------- 8) I Sent. d. 26, n. 26, Vives, X, 316 b. 9) Pal. J.-Fr. Bonnefoy, La nature de la théologie selon saint Thomas d'Aquin, Paris 1939. 10) J.-Fr. Bonnefoy, Definibilite de l'Assomption, 1. c, 238. C. Balic, De assumptione B. V. Mariae quatenus in deposito fidei continetur, in: Antonianum, 1949 (XXTV) 159. Protas, remdamasis Šventraščiu, įrodo galimumą ir aukščiausią konvenienciją. Bet mirtingo kūno išaukštinimas dangiška garbe praneša bet-kokio mirtingojo pažinimo jėgas. Tam reikia aiškaus Dievo apreiškimo. Teigti antgamtinę tiesą be ryškaus aiškumo ir ją padaryti visuotiniai galiojančio tikėjimo objektu, — būtų pavojus patekti į skepticizmą. Šis samprotavimas savaime veda prie kitos apreiškimo versmės — Padavimo tyrimo. Padavimas, aiškinamas Šventosios Dvasios poveikyje visuotinio Bažnyčios mokomojo autoriteto, turi pasakyti, ar Dievas, aiškiai apreikšdamas Marijai suteiktas malones, norėjo jose paslėpti ir jos su kūnu bei siela dangun paėmimo privilegiją. III. DANGUN PAIMTOJI BAŽNYČIOS PADAVIME Kalbant apie Bažnyčios Padavimą sąryšyje su Dangun Paimtosios dogma, reikia pastebėti pirmųjų keturių šimtmečių visišką tylą apie Mariją. Tos tylos priežastį lengva susekti. Pirmieji Bažnyčios Tėvai buvo susirūpinę apginti apreiškimo tiesas, puolamas erezijų, ir sustiprinti drausmę, įvairių atskalūnų ardomą. Visas jų dėmesys pirmiausia buvo atkreiptas į Švenč. Trejybės, Kristaus dievybės, žmogystės ir abiejų prigimčių vienybės Žodžio asmenyje — esminių katalikų Bažnyčios dogmų išryškinimą. Atlikus tai, buvo galima eiti prie pagrindinės Marijos privilegijos — motinystės dogmos paskelbimo Efezo susirinkime (431 m.). Neturint tvirto pagrindo, būtų buvę pavojinga ir neprotinga kalbėti apie Marijos dangun ėmimą1). Iš viso pirmaisiais amžiais Bažnyčia susilaikė garbinti Mariją viešu kultu. Jos paveikslai katakombose nėra viešo kulto objektu, bet aiškiai simbolinio pobūdžio: jie vaizduoja maldą, prisikėlimo viltį, atpirkimo kilnumą. Tik ketvirtame amžiuje, kai krikščionybė laimėjo didelę pagonių dalį, randame pirmą Marijos paveikslą, skirtą viešam kultui 2). To susilaikymo priežastį randame pirmųjų Bažnyčios Tėvų susirūpinime pabrėžti Kristaus dievybę prieš pagonių idolatrines geneologijas. Jie sąmoningai vengė kalbėti apie Kristaus žmogišką kilmę, kad jo dievybės užakcentavimu patrauktų pagonis prie Bažnyčios 3). Be to, jei Bažnyčios Tėvai tuo metu būtų kalbėję apie Marijos kūno dangun paėmimą, būtų davę tvirtą ginklą Valentinų erezijai, teikusiai Kristui dangišką ir nemarų kūną 4). 1. Apokrifiniai raštai Nežiūrint Bažnyčios Tėvų to laiko aplinkybėmis pateisinamos tylos, Marijos kultas ir jos --------- 1) Pal. E. Recla, Il silenzio e la dottrina dei Padri sull'Assunzione di Maria SS, in: Atti.. ., 36-54. 2)C. M. Kaufmann, Manuale di archeologia cristiana, Roma 1908, 365 s. 3)    K. Kellner, L'anno ecclesiastico e le feste dei santi nel loro svolgimento storico, Roma 1914, 201. 4)    J. Bellamy, Assomption de la sainte Vierge, in: Dictionnaire de Theologie Catholique, I, 2136. pirmųjų krikščionybės laikų raštus, kurie nebuvo priimti mokomojo Bažnyčios autoriteto viešam krikščionių bendruomenių vartojimui, bet buvo slaptai ir privačiai skaitomi. Bažnyčios istorija juos vadina apokrifiniais raštais. Apokrifų autoriai neretai yra paprasti tikintieji, prisidengę kokio apaštalo ar žymaus to laiko Bažnyčios Tėvo vardu. Jie aprašo Kristaus ir Marijos gyvenimą taip, lyg patys būtų matę ir patyrę, papuošdami fantastiškais ir istorijos nepatvirtintais įvykiais 5). Neviskas tačiau juose yra klaidinga. Ten sutinkame daug tiesų, kurios nuo apaštalų laikų gyvu žodžiu iš lūpų į lūpas buvo perduodamos kitoms kartoms. Jau Orige-nas perspėjo, kad ne viską apokrifuose reikia atmesti. Protingas skaitytojas pajėgs atskirti melą nuo tiesos 6). Iš tikrųjų, apokrifiniai raštai yra padarę nemaža įtakos liturgijai ir ypatingai bažnytiniam menui. Sakysim, Marijos gimdytojų istorija, jos bažnyčioje pasiaukavimo ir daugelis kitų švenčių yra aiškios apokrifų kilmės 7). Pirmąsias žinias apie Marijos paskutines gyvenimo dienas bei jos dangun paėmimą sutinkame taip pat apokrifuose. Šių dienų istorikai yra suradę net 20 skirtingų jų rūšių ir suklasifikavę į tris grupes: graiko-syriški, koptiški ir lotyniški. Ypatingo klestėjimo tos rūšies apokrifai susilaukė antrame ir trečiame šimtmetyje. Mat, antrojo šimtmečio vidury jau buvo nustatytos Šv. Rašto kanoniškos knygos. Dėl to nelengva buvo platinti Kristaus gyvenimus, skirtingus Evange-lijoms. Tuo tarpu pasakiškos Marijos ir apaštalų legendos, patenkinusios lakią rytiečių fantaziją, apokrifuose atrado plačią dirvą 8). Apie Marijos paskutines dienas ten randame daug neįtikėtinų ir istorijos nepatvirtintų įvykių. Pagrindinę jų mintį galėtume šitaip nusakyti. Praslinkus maždaug 15 metų po Kristaus dangun įžengimo, angelas Gabrielius praneša Marijai apie artimą jos mirtį, įteikdamas jai dangiškus rūbus ir palmę, kad galėtų apsiginti nuo priešų. Ji meldžia savo Sūnų, kad sušauktų visus apaštalus, išsiskirsčiusius po pasaulį. Pirmas atvyksta apaštalas Jonas, stebuklingo debesies nešamas, o po jo ir kiti, išskyrus Tomą. Marija praneša apaštalams apie savo artimą mirtį. Žinia pasiekia žydus, kurie norėjo ją sudeginti. Bet ji kartu su apaštalais stebuklingu būdu apsaugoma. Po trijų dienų ateina Kristus ir, paėmęs Marijos sielą, atiduoda Mykolui arkangelui nunešti dangun, o apaštalams įsako palaidoti jos kūną naujame kape Juozapato slėnyje. Po iškilmingų egzekvijų, kurioms vadovauja Petras, Marijos kūnas procesijoje nešamas palaidoti. Žydai užpuola procesiją, bet Dievas stebuklingai apgina. Palaidojus kūną, greit jis buvo paimtas angelų dangun ir kartu su siela apvainikuotas dangiška garbe. Pagal lotynišką apokrifų grupę siela sugrįžta į kūną, garbingai jį prikelia ir žengia dangun. Apaštalai randa tuščią karstą. Atvykus Tomui, debesyse, pasirodo Marija, apsupta dangiškos garbės. Kokia vertė visų tų fantastiškų pasakojimų ir koks jų santykis su Bažnyčios Padavimu? Neperdedant ir perdaug nenuvertinant, reikia pastebėti, kad apokrifai patikimai perduoda esminius Dangun Paimtosios tiesos elementus: Marijos mirtį, jos garbingą prikėlimą, paėmimą dangun ir kūno dangiška garbe išaukštinimą. Negalima neigti apokrifų įtakos į Bažnyčios Tėvus ir ypatingai į Asumptos šventę, švenčiamą nuo seniausių laikų visoje Bažnyčioje. 2. Bažnyčios Tėvai Pirmas Bažnyčios Tėvas, aiškiai kalbėjęs apie Marijos dangun paėmimą, yra šv. Grigalius Tori-nietis (f594). Apokrifų įtakoje jis perduoda visus esminius Asumptos elementus, papuošdamas legendariniais pasakojimais. Dėl to šv. Modestas Jeruzalietis (f634), kitas Bažnyčios Tėvas, pateisinęs Šventraščiu Dangun Paimtosios tiesą, stebėjosi, kodėl tie, kuriems pavesta mokyti tikinčiuosius, tiek maža tekalba apie Marijos atbaigtą garbę danguje. Tradicinę to laiko Asumptos doktriną jis bando pateisinti giliomis teologinėmis racijomsi. Ji — Kristaus motina, ji — niekados nepaliesta ir vienintelė palaiminta tarp moterų, ji — Šventosios Dvasios sužieduotinė, tat savo kūno išaukštinimui negalėjo laukti paskutinės teismo dienos. Šias šv. Modesto teologines racijas plačiau išvysto šv. Germanas Konstantinopolietis (|733). Ypatingą dėmesį jis atkreipia į Marijos mirtį. Marija mirė, nes ji buvo tvarinys. Jos mirtis tačiau nebuvo nuodėmės vaisius, bet pačios prigimties reikalas. Savo mirtimi Marija įrodo Įsikūnijimo paslapties tikrumą: "Tu mirei, kad mes tikėtume iš tavęs gimusį Dievą esant tobulą žmogų, tikros motinos Sūnų, palenktą būtiniems prigimties įstatymams 9). Motinystės ryšys, jungiąs Mariją su Kristumi, neleido jos kūnui pasilikti žemėje, bet reikalavo tuoj suteikti jam prideramą garbę danguje. Šv. Andriejus Kretietis (f740) dar labiau išvysto Marijos mirties prasmę. Ji mirė, nes prigimtis to reikalavo.  Marijos mirtis tačiau buvo pilna stebuklų. Kaip Adomą užmigdė Dievas, norėdamas iš jo sutverti Ievą, taip Marijai Jis skyrė mirtį, panašią į ekstatišką dvasios pagavimą 10). Po mirties Marijos kūnas buvo prikeltas ir paimtas dangun. Kitaip ir negalėjo būti, sako šv. Andriejus, nes Marija yra Kristaus Motina, malonės pilnoji, niekad nuodėmės nepaliesta, dangaus ir žemės karalienė. -------- 5) Pal. E. Mangenot, Apocryphes, in: Dictionnaire de Theologie Catholique, I, 1498—1504. 6) In Math. Comment., séries 28, P. G. XII, 1637. 7) H. Leclerque, Apocryphes, in: Dictionnaire d'Archéologie et de Liturgie, I, 2555—2579. 8) D. Baldi-A. Mosconi, L'Assunzione di Maria SS. negli apocrifi, in: Atti..., 75—125. 9) In Dormitione Mariae, I, P. G. 98, 345. 10) In Dormitione S. Mariae, II, P. G. 97, 1080. Šv. Jonas Damaskietis (f754?), vadinamas Dangun Paimtosios Daktaru, tartum norėdamas suimti visų Bažnyčios Tėvų mokslą apie Asump-tą, taip prabyla viename Žolinės šventės pamoksle, kurį cituoja pop. Pijus XII minėtoje bulėje: "Marijos kūnas po mirties turėjo būti apsaugotas nuo sugedimo, nes ir jai gimdant, jis buvo nepaliestas. Reikėjo, kad Marija, nešiojusi savo prieglobstyje Sutvėrėją — savo sūnų, gyventų dangiškose padangtėse. Ji turėjo gyventi dangiškose buveinėse, nes praamžių Tėvas su ja buvo susižiedavęs. Ta, kuri skausmo kalavijo perverta regėio savo Sūnų ant kryžiaus, turėjo ji regėti ir Tėvo dešinėje besėdintį. Reikėjo, kad Dievo Motina paimtų savo valdžion visa tai, kas yra jos Sūnaus, ir visokio sutvėrimo būtų pripažinta Dievo Motina ir tarnaitė 11). Greta įvairių racijų, Bažnyčios Tėvų surastų, pas Damaskieti sutinkame visai naują, tapusią tradicine Bažnyčioje: Marija, būdama glaudžiai susieta su Kristumi, yra ir visuotinio atpirkimo bendradarbė, dėl to visai skirtingu ir savu būdu jai pritaikomi atpirkimo vaisiai. Kokios reikšmės turi Bažnyčios Tėvų liudijimai Dangun Paimtosios dogmai? Negalime neigti, kaip jau minėjome, apokrifų įtakos į Bažnyčios Tėvus. Tačiau negalime teigti, kad ta įtaka būtu lemiančios reikšmes. Bažnyčios Tėvai paėmė iš apokrifu jų skelbiamos tiesos esme, įvilkdami ją į visai naują drabužį. Apokrifai skelbė dangun Paimtosios tiesą kaip istorini faktą, palydimą neįtikėtinų ir istoriškai netikrų įvykiu. Bažnyčios Tėvai ame ta patį dalyką kalba jau ne kaip apie istorini faktą, bet kaip antgamtinę tiesą, pranešančią žmogaus pažinimo jėgas ir kaip paties Dievo netiesioginiai apreikšta kitose aiškiose apreiškimo tiesose. Šventųjų Tėvų nuomonę apie Asumptos tiesos dieviška kilme taip išreiškia popiežius Dangun paimtosios bulėje: "Didelė dauguma Bažnyčios Tėvų ir šventųjų pamokslininkų savo pareiga laikė aiškiai ir ryškiai išdėstyti Dangun Paimtosios paslaptį, kuri glaudžiai siejasi su apreiškimo tiesomis". 3. Teologai Bažnyčios Tėvų nuomonę seka katalikų teologai. Bažnyčios istorijoie Dangun Paimtosios dogma yra turbūt pirmoji, neturėjusi teologu tarne pasipriešinimo. Jei ir sutinkame Bažnyčios Tėvu ir daktarų, nutylinčių Dangun Paimtąją, tačiau nerandame jos neigiančių. Tiesa, kad tyla nevi-sados reiškia pritarimą, bet taipgi nereiškia ir prieštaravimo. Viduramžiai — skolastikos klestėjimo perijodas — nedaug yra davę išsamių studijų apie Marijos dangun paėmimą. Tik praeinamai, be jokiu ginčų jie teigia visuotinėj Bažnyčioj įsivyravusį tikėjimą 12). Popiežiaus bulė sumini šv. Antaną Paduvietį, šv. Albertą Didijį, šv. Tomą Akvinietį ir šv. Bonaventūrą. Šie teologai tebėra Bažnyčios Tėvų įtakoje, plačiau neišvystę jų teigiamų prin- ----- 11) Encomium in Dormitionem Del Genitricls sem-perąue Virginis Mariae, n, 14, P. G. 96, 741. 12) Pal. C. Pianą, La morte e l'assunzione della B. V. nella letteratura medioevale, in: Atti..., 283—361. cipų. Tai įvyko todėl, kad Petras Lombardas, kurio Sentencijas aiškino skolastikos teologai, neužsiminė apie Dangun Paimtąją. Be to, besibaigiant skolastikos klestėjimo perijodui, visas teologų dėmesys buvo atkreiptas į Marijos Nekalto Prasidėjimo problemą. Duns Skotui išryškinus Nekalto Prasidėjimo dogmą, prasidėjo Marijologijos klestėjimo amžius, kuriame ir Dangun Paimtosios doktrina susilaukė gilesnių studijų. Ypač po Nekalto Prasidėjimo dogmos paskelbimo jos pasiekia aukščiausio klestėjimo. Vos dešimčiai metų praslinkus nuo Nekalto Prasidėjimo dogmos pagarsinimo, apie 200 visuotinio Vatikano susirinkimo dalyvių pareiškė savo balsą paskelbti dogma Marijos su kūnu ir siela paėmimą dangun. Jų prašymas nebuvo išklausytas ne todėl, kad susirinkimas būtų buvęs tam priešingas; — jis tada nepramate iš to didesnės naudos. Vertinant teologų ir Bažnyčios daktarų skelbiama mokslą apie Dangun Paimtąją, turim su popiežium tą patį pasakyti, ką ir apie Bažnyčios Tėvus, kad "jų argumentai yra atsirėmę į Šventąjį Raštą, kaip į lemiamą pagrindą". Suimant visa tai, kas pasakyta apie Padavimą, kaip apreiškimo versmę dogmai paskelbti, reikia pastebėti, kad neužtenka kurios grupės Bažnyčios Tėvų, savo raštuose kalbančių apie kokią antgamtinę apreikštą tiesa. Dar reikia morališko visuotinumo. Tas morališkas visuotinumas nebūtinai turi pasireikšti raštu. Užtenka kokių nors istorinių duomenų, iš kuriu būtų galima spresti. kad kurios nors epochos Tėvai vieningai skelbė tikintiesiems kokią antgamtinę tiesą ir ją laikė paties Dievo apreikštą. Tokį istorinį faktą atrandame visuotinėie Bažnyčioje Dangun Paimtosios šventės pavidale ir jos liturgijoje. Kad pilnai išsemtume apreiškimo versmes, liečiančias Asumptos dogmą, turime dar paliesti ir Žolinės šventės istoriją bei jos reikšmę dogmos paskelbime. 4. Žolinės šventė Kaip jau minėjome, pirmaisias keturiais amžiais Bažnyčia susilaiko garbinti Mariją viešu liturginiu kultu, kuris pradžioje nebuvo teikiamas nė kankiniams. Tuo metu bažnytinio kulto objektas buvo Dievas ir atpirkimo paslaptys. Tik antrojo šimtmečio vidury Smirnos Bažnyčioje užtinkame šv. Polikarpo (1155), tos Bažnvčios vyskupo, "gimimo dienos" (nukankinimo) šventę 13). Kankinių metinių sukakčių minėjimas pamažu visur paplito 14). Greta kankinių buvo pradėta švęsti ir išpažintojų atminimas, ypač tų, kurie, gyvendami toli nuo pasaulio triukšmo, nuolatinėje kovoje su savo apgedusia prigimtimi Kristaus pagalba laimėjo nekruviną kankinio palmę — jo dievybės liudijimą. Tuo tarpu pirmąją Marijos garbei skirtą šventę, "palaimintos jos mirties minėjimą" -------- 13) Martyrium S. Polycarpi, XVII, F. X. Funk, Patres Apostolici, I, Tuebingen 1901, 336. 14) Pal. H. Leclercq, Martyr, in: Dictionnaire d'archéologie et de liturgie, X. 2431. (dormitio), sutinkame tik ketvirtame šimtmetyje. Tas faktas ne vieną rimtai nustebina. Jis tačiau nėra pripuolamas to laiko Bažnyčiai. Kaip nelengva buvo Bažnyčios Tėvams įsisąmoninti į Kristaus esmines problemas, taip sunku buvo įsigyventi į Marijos prasmę, kuri tampriai siejasi su Kristumi. Dėl to pirmykštį Marijos garbinimą pastebime išsiliejusį Kristaus šventėse. Pavyzdžiu gali būti Kristaus gimimo šventė, tapusi 366 metais visuotinės Bažnyčios švente, kurioje buvo garbinama ir Marijos motinystė. Tai pastebime Bažnyčios Tėvų homilijose, pasakytose Kalėdų proga. Kaip kiekviena savyje aiški tiesa ne greit ir ne tuo pačiu ryškumu pasiekia žmonių sąmonę, taip ir Dangun Paimtosios pirmųjų amžių Bažnyčioje vystėsi pamažu. Maždaug ketvirto šimtmečio viduryje sutinkame kaikurias Mažosios Azijos Bažnyčias, švenčiančias Marijos palaimintos mirties minėjimą. Ta šventė, kilusi apokrifų įtakoje, savo turiniu buvo panaši į kankinių "gimimo dienos" minėjimą. Greitu laiku ji paplito Rytuose. Iš turimų duomenų galime spręsti, kad, baigiantis ketvirtam šimtmečiui, panaši šventė buvo įsivyravusi Jeruzalėje, Egipte, Arabijoje ir kitur. Plečiantis šventei, lygiagrečiai vystėsi ir jos turinys. "Užgimimo" šventė pradeda įgauti Dangun Paimtosios šventės prasmę. Šalia Marijos palaimintos mirties minėjimo pradeda reikštis naujas elementas — jos su kūnu ir siela paėmimas į dangų. Tai ypač pastebima Arabijoje. Tačiau to laiko krikščionys, neseniai atsivertę iš pagonybės, kur buvo pripratę dievinti žmones, nebuvo priaugę tokiai tiesai. Tai davė progos susikurti moterų sektai, vadinamai koliridinėmis, kurios pradėjo garbinti Mariją kaip kokią dangišką deivę. Šis nesusipratimas trukdė toliau vystytis šventės prasmei. Nugalėjus koliridinių sektą ir paskelbus Efe-zo susirinkime (431) Marijos motinystės dogmą, "Užgimimo šventė", paplitusi visos Rytų Bažnyčiose, šešto šimtmečio pradžioje įgauna pilną Dangun Paimtosios šventės reikšmę. Ji nebuvo panaši į kankinių šventes. Marijos mirties atminimas buvo tiesiogiai sujungtas su jos kūno prikėlimu, paėmimu dangun ir garbingu išaukštinimu. Kadangi "Užmigimo šventė" nebuvo minima vieną ir tą pačią dieną visoje rytų Bažnyčioje, Imperatorius Mauricijus VI amžiaus pabaigoje išleido dekretą, nustatydamas pastovią šventės datą — rugpjūčio 15 d. Taigi, Imperatoriaus potvarkis neįvedė šventės, o tik suvienodino jau esančią visoj jo imperijoj 15). Vakarų Bažnyčioje pirmoji Marijos šventė, skirta bendrai jos garbei, buvo įvesta Prancūzijoj VI amžiaus pabaigoje. Nors Roma jau V šimtmetyje turėjo kelias garsias bazilikas, dedikuotas Dievo Motinos garbei, tačiau viešo liturginio kulto nebuvo iki VII amžiaus. Pirmas Romoje įvedęs Marijos šventę, skirtą kankinių karalienės garbei Panteone, yra pop. Bonifacas IV (f615). Kitas gi keturias Marijos šventes: Gimimą, Apreiškimą, Apsivalymą ir Žolinę, jau nuo seno švenčiamas rytuose, sutinkame tik VII amž. vidury. Kai pirmaisiais VII amžiaus dešimtmečiais persai ir arabai užėmė Palestiną, Siriją ir M. Aziją, daug vienuolių iš ten persikėlė į Vakarus. Nemažas jų skaičius pasiekė pietų Italiją ir Romą. Tie vienuoliai su savim nešėsi savo liturgines knygas ir švenčių kalendorių. Apsigyvenę vakaruose, jie pradėjo minėti savo vienuolynų bažnyčiose ir Marijos šventes, kurių garsiausia buvo Dangun Paėmimas. Iš vienuolynų Asumptos šventė greit paplito Romoje ir visoje vakarų Bažnyčioje. Aštuntame šimtmetyje ji buvo viena iškilmingiausių visuotinės Bažnyčios švenčių 16). Pop. Leonas IV (847 m.) padidino jos iškilmingumą, įsakydamas ją minėti su oktava, o pop. Nikalojus II (858 m.) įvedė visoje Bažnyčioje vigilijos pasninką, kuris jau buvo laikomas nuo nepamenamų laikų 17). Turint prieš akis nuo seniausių amžių Dangun Paimtosios šventės universalumą ir iškilmingumą visuotinėje katalikų Bažnyčioje, savaime kyla klausimas, kokia jos įtaka dogmai ir kokios ji turi prasmės sąryšyje su apreiškimu? Dangun Paimtosios šventė nėra kokia istorinė, kaip, sakysim, Marijos šventykloj pasiaukojimo iškilmė, švenčiama visuotinės Bažnyčios lapkr. 21 d. Žolinės šventės objektas yra grynai antgamtinė tiesa, pranešanti žmogaus pažinimo jėgas. Visus tikinčiuosius įpareigoti švęsti tokią dieną Bažnyčia gali tik tvirtai įsitikinusi, kad toji tiesa yra Dievo apreikšta. Tas įsitikinimas turi būti tuo tvirtesnis, kuo universalesnis įpareigojimas. Kitaip Bažnyčia atsidurtų klaidos pavojuje. Ji skelbtų esant apreikštą tiesą, nebūdama tikra jos dieviška kilme. Prileidus tai, turėtume paneigti Šventosios Dvasios poveikį visuotiniam mokomajam Bažnyčios autoritetui. O to negalime daryti, nes Šventraštis tai aiškiai teigia. Taigi, jei visuotinė Bažnyčia įpareigoja nuo amžių visus tikinčiuosius švęsti Marijos su kūnu paėmimą dangun, ji tai darė Šventosios Dvasios poveikiu ir tuo pačiu giliai įsitikinusi, kad ši tiesa yra Dievo apreikšta ir patalpinta apreiškimo versmėse. Tą gilų Bažnyčios mokomojo autoriteto įsitikinimą amžių bėgyje atskleildžia liturgija, kurią Bažnyčios Tėvai ir ganytojai patvirtino, skelbė ir aiškino tikintiesiems šventės proga. Vakaruose labiausiai paplitusi liturginė knyga, parašyta vieno VIII amžiaus popiežiaus, vadinasi "Sacramen-tarium Gregorianum 18). Ją cituodamas dabartinis popiežius savo bulėje, taip kalba apie Dangun Paimtąją: "Šios dienos šventė, o Viešpatie, yra verta mūsų pagarbos, nes joje minime Dievo Motinos žemišką mirtį, kuri savo ryšiais nepajėgė pažeminti Pagimdžiusios Tavo Sūnų, mūsų Viešpatį. .. 15) Pal. A. Amore, La festa délia morte edell'assunzione della B. Vergine nella lituria orientale, in: Atti..., 197—222. 16) Pal. F. Antonelli, La festa dell'assunzione nella liturgia romana, in: Atti..., 225—239. 17) Pal. J. Bellamy, art. cit., 2131. 18) Pal. F. Cabrol, Grégorien (Le Sacramentaire), in: Dictionnaire d'Archéologie et de Liturgie, VI, 1776—1795 Ką vakarų Bažnyčios liturginės knygos aiškiai teigia, apie tai dar aiškiau kalba Rytų Bažnyčia. Pavyzdžiu gali būti Bizantijos liturgija, kurioje popiežiaus žodžiais tariant, "Marijos dangun paėmimo privilegija pakartotinai jungiama ne tik su jos motinystės prakilnumu, bet ir su kitomis privilegijomis, ypač su jos motinystės skaistumu. "Visatos Valdovas, Dievas tau suteikė privilegijų", — taip kalba Bizantijos liturginės knygos, — "pranešančių prigimtį: nes kaip gimdant tavyje išlaikė mergystę, taip ir mirus neleido sunykti tavo kūnui, bet paėmė jį į dangų ir amžina garbe išaukštino". Visuotinės Bažnyčios liturgija yra tvirtas argumentas, įrodąs mokomojo autoriteto gilų įsitikinimą kokios nors skelbiamos antgamtinės tiesos teisingumu. Popiežiaus žodžiais tariant, "liturgija nekuria tikėjimo, bet jį prileidžia. Iš to auga liturginės apeigos, kaip vaisius iš medžio. Šventieji Tėvai ir Bažnyčios daktarai tos šventės proga sakomuose liaudžiai pamoksluose ir homilijose nešėme doktrinos iš liturgijos kaip iš pirmykščio šaltinio, bet kalbėjo apie Marijos į dangų paėmimą kaip apie žinomą ir tikimą tiesą, išryškindami, apibudindami ir pagilindami jos prasmę bei turinį, ypač išplėšdami tai, ką liturginės knygos paviršutiniškai paliesdavo". Tas dėsnis tinka tik antgamtinėms tiesoms, neprieinamoms žmogaus protui. Mokomasis Bažnyčios autoritetas negarantuoja liturgijoje vartojamų istorinių faktų visiško istoriškumo. Bažnyčia vartoja istoriškus faktus ne kaip tiesas pačias savyje, bet kaip tiesas, simbolizuojančias ant-gamtę. Jei Šventasis Raštas, atsietas nuo Padavimo, neryškiai garantuoja Dangun Paimtosios tiesą esant dieviškos kilmės, jei ir Padavimas bent pirmaisiais amžiais nesiekia visuotinio universalumo, tai Žolinės šventė ir jos liturgija yra vienintelis ir įtikinąs laidas, rodąs šią tiesą esant apreiškimo versmėse. Per šventę pažįstame Padavimo universalumą ir ryškumą. O Padavimas išryškino tai, kas Šventame Rašte paslėptai apreikšta. Šventoji Dvasia, kurios poveikiu vystosi Padavimas kaip apreiškimo versmė, nepaskelbė naujos tiesos, bet vedė Bažnyčią prie įsisąmoninimo ir išryškinimo tosios, kuri jau buvo paslėpta, ir tuo pačiu dievišku tikrumu apreikšta aiškiosiose tiesose. Klausti, kodėl Bažnyčia taip vėlai paskelbė Dangun Paimtosios dogmą, būtų tas pats, kaip iškelti klausimą, kodėl Dievas jos ryškiai neapreiškė Šventajame Rašte. Apie tai spręst ne mūsų reikalas, nes Dievo planai neprieinami žmogaus protui. Tačiau negalima abejoti, kad čia būta pagrindo, tikrai palenkto mūsų naudai. Jau pirmiau matėme, kokių sunkumų būtų sudarę pirmiesiems Bažnyčios Tėvams aiškus Marijos dangun paėmimo apreiškimas. Jis būtų davęs tvirtą ginklą eretikams, neigusiems Kristaus tikrą žmogystę, ir tuo būdu per ištisus šimtmečius sutrukdęs išsiryškinti esminėms krikščionybės tiesoms. Jei Dangun Paimtosios tiesa tik šiais laikais pasiekė pilnutinę Bažnyčios sąmonę, tai įvyko poveikyje Šventosios Dvasios, kuri matė ir jautė tos tiesos naudingumą ir būtiną reikalą visuotinei Bažnyčiai. Jos naudingumas ir reikalas išplaukia iš to, kad nė viena Bažnyčios dogma nėra izoliuota, bet jos visos yra glaudžiai susijusios viena kitai priklausydamos, papildydamos ar nurodydamos. Dangun Paimtosios dogma, taip sako popiežius savo bulėje, teigia ir primena tikrąją žmogaus vertę šiais jo nuvertinimo laikais. Dabartiniame materializmo ir dekadencijos amžiuje Marijos su kūnu ir siela išaukštinimas nurodo kiekvieno žmogaus jo tikrąją paskirtį — garbingą prisikėlimą ir išaukštinimą nepraeinamoje garbėj.