Veikalas apie legendų Živilę Spausdinti
Parašė Coppelius   

1950 m. gruodžio 10—11 dienomis Jurgis Blekaitis Čikagos scenoje įkūnijo Antano Škėmos veikalą "Živilę". Abu spektakliai buvo įdomūs, sutraukė gausius žiūrovus ir praėjo pakilioje nuotaikoje. Veikalas yra labai sceniškas ir naujas lietuviškoje dramaturgijoje; besikeičiantys personažų variantai ir pasakoriaus momento įvedimas yra labai dėkinga medžiaga režisieriui ir aktoriams. Iš kitos pusės tačiau norisi pastebėti, kad veikalas paliko savotiškai liguistą ir nihilistinę nuotaiką, nes jo vedamoji idėja yra labai tuščia ir nepavykusi. Niekas iš mūsų. manau, nora didelis didaktinės kūrybos šalininkas, tačiau tai dar nereiškia, kad idėjiškai silpnas veikalas mums būtų itin prasmingas, ypač prisimenant, kad Svajūno monologai lyg ir stengiasi perduoti mums kažkokią paslėptą idėją. Dėl to ir norėčiau paanalizuoti šį veikalą iš kelių perspektyvinių taškų.

Formalinė veikalo struktūra
Klasinės dramos uždavinys buvo sukelti tikro gyvenimo iliuziją scenoje. Pasikelianti uždanga buvo tarsi langas, atsiveriąs į savotišką vyksmą, einantį kitoje erdvėje ir kitame laike, žiūrovas tebuvo pasyvus stebėtojas. Autorius veikale kalbėdavo tik per savo personažus; kaip asmuo jis veiksme nedalyvaudavo. Scenos rampa buvo neperžengiamas barjeras tarp dviejų tikrovių: gyvenimiškos ir meniškosios.

Pirmieji, sulaužę tas tradicines ribas, ar nebus tik Miguel de Unamuno . ir   Luigi Pirandello. "ūkanose" patsai Unamuno dalyvauja ne vien kaip rašytojas, bet kartu ir kaip veikėjas. Knygos herojus Augustas Pe-rez vyksta pas jį į Salamanką protestuoti prieš savo mirtį, tačiau po ilgų diskusijų Unamuno įsako jam mirti, ir anas miršta. Pirandello veikale "Septyni personažai ieško autoriaus" tie personažai įsibrauna į scenoje vykstančią repeticiją ir maldauja leisti jiems suvaidinti savo rolę. Jie tesą dar tik sukurti vaizduotėje, bet nerealizuoti scenoje ir kankinasi, negalėję atlikti savo meninės paskirties. Nuo tada pradeda dužti klasinės dramos ribos; jose pradeda figūruoti autorius, režisierius, publika. Aktoriai kalbasi su publika, peržengia rampos ribą, įžengia į salę; iš teatro kėdžių pakyla veikėjai ir užlipa sce-non, o tai sukelia iliuziją, jog nėra griežtos ribos tarp scenos ir žiūrovo, ir kad visa sudaro vienumą aukštesnėje transcendentinėje plotmėje. Šios modernios dramos priemonės yra labai dėkingos. Verta tačiau pastebėti, kad jų uždavinys nėra vien stebinti žiūrovą originaliomis staigmenomis, bet kartu iškelti naujų aspektų santykyje tarp meno ir realybės. Dažnai čia paliečiamos filosofinės problemos apie kūrybą ir meno esmę.
Šis kelias tad domina ir Antaną Škėmą. Jo "Živilė" yra pirmas šios krypties veikalas lietuvių dramaturgijoje, dėl to šis jo žingsnis yra drąsus ir sveikintinas. Škėma pasirenka legendarinį Živilės motyvą ir tą pačią tragediją atkartoja trijuose veiksmuose trijuose varijantuose. Tuo būdu išgaunama nuolat atgimstančios tragedijos iliuzija, primenanti Nietzsches amžinojo pasikartojimo dėsnį ar dar senesnę indų reinkarnacijos idėją. Pasakorius Svajūnas čia atstovauja patį autorių; jis tarpininkauja tarp scenos ir salės, tardamas savo nuomonę esminiuose momentuose ir, panašiai kaip choras graikų tragedijose, atpasakodamas veiksmą, besiplėtojantį už scenos ribų.

Atrodo, kad šioje pagrindinėje veikalo struktūroje autoriui nemaža įtakos bus turėjęs Thomtono Wilde-rio veikalas "Mes dar kartą išsigelbėjome." Tenai, kaip ir pas Škėmą, kiekviename veiksme atsikartoja tas pats gero ir pikto kovos motyvas, kiekvieną sykį skirtingame laikotarpyje, tarp tų pačių, nors ir modifikuotų veikėjų. Škėma šį Wilderio motyvą sulietuvina ir iš universalinės plotmės perkelia j tautinę. Tuo būdu "Živilės" drama, nors ir labai originali lietuvių teatre, nėra itin originali tikrąja to žodžio prasme. Šio fakto konstatavimas tačiau nėra didelis priekaištas, nes Škėma minėtą motyvą pakankamai originaliai traktuoja, taip kad "Živilės", nors ir parašytos tam tikroje Wilderio įtakoje, mes negalime laikyti aklu sekimu ar kopijavimu.

Veikalo idėja ir herojai

Šioje vietoje norėčiau išreikšti Antanui Škėmai pagrindinių savo priekaištų, nes, mano nuomone, Živilės legenda žiūrovui perduota gerokai nublukusi ir susentimentalinta. Autoriaus siekimas ją savitai atgaivinti, atrodo, nelabai tepavyko. Didieji kūrėjai, tiesa, dažnai pasirenka legendarinį ar istorinį motyvą ir jį išvysto, subtiliai išryškindami gilią idėją, slypinčią po ta, iš paviršiaus žiūrint, primityvia forma. Taip gimė Orleano Mergelė, taip gimė Vilius Telis, taip gimė ir Sūnus Palaidūnas. Antanas Škėma, tačiau, Živilės motyvo neišvysto, bet jį pakeičia ir, reikia pripažinti, gana nepavykusia linkme. Legendos turinys yra trumpas: karo vadui Gluosniui prižadėta, kad, nugalėjęs gudus, jis gaus karaliaus Karijoto dukterį Živilę. Gluosnis laimi, tačiau Karijotas jam dukters neduoda. Įtūžęs Gluosnis įveda į pilį gudus. Živilė nuduria Gluosnį ir nusižudo pati. Legenda, kaip matome, yra neabejotinai baladinio pobūdžio ir palieka mumyse nejaukų įspūdį. Jos turinys labai kondensuotas; gilūs veikėjų dvasiniai konfliktai, kaip įprasta legendose, ilgai neanalizuojami: jie išreiškiami paprasčiausiomis priemonėmis, aprašant išorinį vyksmą. Škėma tuo tarpu turi tris veiksmus išryškinti pagrindiniams legendos veikėjams: Gluosniui ir Živilei, tačiau, prisipažįstu, kiek legendoje jie man buvo aiškūs ir suprantami, tiek migloti jie man yra pas Škėmą. Plėsdamas veikalo apimtį, autorius nepakankamai išvysto pagrindinius herojus ir visiškai neanalizuoja esminių jų dvasios konfliktų; vietoj to jis įveda pašalinį personažą Ašautą ir iki koktumo smulkiai aprašo jo pasaulėžiūrą bei menkaverčius tikslus. Kartais net norisi sušukti sce-non, kad galų gale jis nutiltų ir leistų pasisakyti svarbesniajam herojui Gluosniui. Jis tačiau tyli ir slepia nuo mūsų savo tikslus. Net ir tokiame dramatiškame dvasios lūžyje, kai jis ryžtasi išduoti savuosius priešams, autorius apie jo vidinį konfliktą tik tiek tesiteikia pasakyti: "Jis tave mušė, šitas piktas senis. O šalia stovėjo ir šypsojosi prakeiktas Ašautas. Mano Dieve! Skausmas patvino, blaškėsi širdis, kodėl ji netrūko ? Ką turėjau veikti, Živile ? Tu vienintelė. Juk žinai, kad esi vienintelė? Bėgau per tuščius laukus, šaukiausi Dievo, vėjas, o, jis grūdo atgal į burną beprasmius žodžius." Tai ir viskas. Matom, kaip neišnaudotas ir kaip negiliai traktuojamas tas pagrindinis ir lemiamas Gluosnio posūkis. Kai Andre Gide plėtoja Biblijos sūnaus palaidūno prilyginimą, jis taip giliai pagrindžia jo išėjimą, kad mes klausiamės save, ar tie patys motyvai neišvestų ir mūsų iš namų, čia gi motyvavimas neįmanomai vaikiškas: mušė tėvas, skaudėjo širdis, nuėjau pas rusus. Atrodo, kad Škėmos Gluosnyje nekyla joks pažymėtinas dvasinis konfliktas; jisai net nustemba, kai Živilė nepritaria jo išdavikiškam žingsniui ir nebėga su juo į laimingą meilės gyvenimą.

Įvesdamas į veiksmą neigiamą Ašautą, autorius stengiasi iš Gluosnio sukurti lyg ir pozityvų herojų. Tuo būdu jis antrą kartą nuklysta nuo legendos Gluosnio, kuris tėra ba-ladinis personažas, bet joks pozityvus herojus. Pats nutolimas nuo legendos, suprantama, yra leistinas ir nėra jokia yda, tačiau, nelaimei, Škėmos Gluosnis tuo būdu kaip tik tampa labai miglotas ir nesuprantamas. Autoriaus Gluosnis, lygiai kaip ir legendarinis, visais lemiamais mo-mentais parduoda savuosius: jis atveda į pilį gudus, jis išduoda ginklų sandėlį koplyčioje, jis ryžtasi nuvesti ir šnipus į pogrindžio štabą, jei, laimei, jo nesustabdytų atsitiktinai pabudęs Karijotas. Iš kitos pusės tačiau Škėma jį scenoje traktuoja kaip neabejotiną herojų ir net su jo asmeniu riša patį tėvynės prisikėlimą. "Ir aš tikiu, kad ten, mūsų krašte daug živilių ir Gluosnių pabunda kovai ir kančiai... Tikiu, ateis išsvajota diena." Nelabai tai džiuginanti perspektyva, nes nenorom kyla klausimas, ar ir vėl neišduos tėvynės Gluosnis, negaudamas Živilės. Sunku, mat, įtikėti, kad Gluosnis galėtų iškovoti mums laisvę. Mat, Gluosniui tėvynė tėra tik antraeilis tikslas, esmėje jis nori Živilės. Jis nekovoja už laisvę: kova su priešais jam tik priemonė laimėti mylimą moterį. Ar idėja jį vedė mūšio sūkuryje? Ne. Jis svajoja apie Živilę: "Pirmyn, Gluosni. Ten, siaurame lange supasi šviesus rūbas. Kirsk iš peties, Gluosni. Kitaip — nematysi jos." Štai visas jo kovos tikslas. Dėl to nenuostabu, kai ta priemonė jo neveda prie tikslo, jis lengva širdimi pereina į priešų lagerį. Palyginkime šį Škėmos herojų nors ir su Don Kichotu. Ne meilė Dulcinėjai išveda šį nemarųjį riterį iš namų. Jis turi aiškų gyvenimo uždavinį; jis išjoja į pasaulį kovoti už teisybę, ginti silpnuosius ir bausti nedorėlius. Kokia gili būtų jo meilė Dulcinėjai, ji nėra vienintelis ir svarbiausias faktorius. Gluosnis tuo tarpu be Živilės — tai kaip anas raitelis be galvos. Be jos jis nežinotų nei ką daryti, nei už ką kovoti. Rodos, tik tartų Živilė: "Sukilimas pralaimėtas, Gluosni. Liko tik paskiri būreliai", ir jis bematant nuleistų kardą. Škėma bando sukurti sentimentalų heroizmą net ir iš stačiai nepakeliamos menkystos trečiame veiksme. Ne vien Don Kichotas, bet ir kiekvienas, rodos, sušuktų triumfuojančiam Ašautui: "žūk, niekše!" arba "Brangiai parduosime mes savo gyvybes!" ir kovotų. Herojui, rodos, daugiau tiktų žūti su ginklu rankoje, negu kukliai pasitraukti su Živile į nuošalų kambarį ir, palengvinant darbą priešams, nusišauti pačiam. Autoriui gi, matyt, Gluosnis ir čia herojus, nes netrukus scenoje pasirodo Svajūnas ir graudžiai aprauda mūsų herojaus nedalią. Taigi, viską suglaudus, reikia prisipažinti, kad sukurti iš Gluosnio šiek tiek paken-čiamesnį herojų Škėmai nelabai tepavyko.
Nesulyginamai ryškesnė yra Živilė. Ji yra moteris su nusistatymų, Jinai idealiste, jinai nori gero visiems, nors tas jos troškimas, kaip kad dažnai būna jaunose moteryse, nėra pakankamai susikristalizavęs į konkrečius gyvenimiškus tikslus ir daugiau išsilieja svajonių bei poetiškų palyginimų forma: "Noriu gyvų žmonių. Noriu didelių žygių. Noriu džiaugsmingų veidų, noriu, kad visi šypsotųsi. Laisvi žmonės — laisvoje šalyje" arba "Judu pamiršote saulę ... Saulė! Kai pažiūriu į saulę, noriu laisvės". Tačiau ir ji gerokai nublanksta veikalo eigoje ir trečiame veiksme tampa jau ketvirteilė persona, kurią nustelbia net ir Karijotas. Ji, rodos, tik tiek tereikalinga, kad dėl jos galėtų bijoti ir jaudintis Gluosnis. Iš pradžių atrodo, kad Škėmos Živilė bus, kaip ir legendoje, didvyrė. Ji, tiesa, nemoka kalaviju švaistytis, bet užtat jos dvasia tvirta. Ji yra tartum kelrodis neapsi-sprendusiam ir poilsio norinčiam Gluosniui. Tačiau pažiūrėkime, kaip ji spręs naują situaciją, kai grįš Gluosnis kartu su gudais. Nepamirškime, kad tai kulminacinis punktas Živilės tragedijoje. Kaip Gluosnio konfliktas yra rinktis tėvynę ar Živilę, taip Živilės problema yra, kaip reaguoti į tėvynės išdavimą. Legendoje Živilės tragedija palieka nedils-tantį įspūdį savo logiškumu ir neišvengiama būtinybe. Jinai atvirom akim žvelgia į realybę, sprendžiasi, ir, būdama ištikima savo įsitikinimams, nuduria tėvynės išdaviką. Po to tik joje atgimsta moteris — ir ji nusižudo, negalėdama gyventi be mylimo žmogaus. Tačiau Škėma kaip pirmiau, taip ir čia bando nejučiom ir pirštų galais apeiti Živilėje kylantį dvasinį konfliktą. Jis jos neanalizuoja ir jos konflikto negilina, ko kaip tik pageidautume iš logiško legendos vystymo. Tėvynės išdavimo sąvoka čia visai nefigūruoja, ir Gluosnis atrodo lyg nekalta žiauraus likimo au: ka. Svarbiausias motyvas Živilei pasitraukti iš gyvenimo, rodos, yra tik tas, kad ji neberanda kitos išeities iš tos keblios situacijos. "Maniau, likimas pasigailės mūsų. Bijojau ir tylėjau. O gal... Laukiau stebuklo. Kai Šiandien atėjai nuvargęs, pralaimėjęs, bet nepalūžęs — patikėjau stebuklu." Bet stebuklas neįvyko. Jie patys per silpni kovoti. Lieka tik nusižudyti. Antrojo veiksmo nusižudymas mums iš viso atrodo nepakankamai pagrįstas; gaunasi įspūdis, kad jį padiktavo daugiau autoriaus noras palaidoti herojus kiekvieno veiksmo gale, negu vidiniai ir logiški veikėjų motyvai. Trečiojo veiksmo mirties idėjinę menkystą mes jau turėjome nemalonią pareigą paminėti.

Atrodo, kad kartais ir pats autorius pajunta, jog Gluosnis su Živilę yra per silpni, ir bando mus įtikinti, kad jie abu drauge kovodami bus tvirti. "Atiduok man Gluosnį. Be manęs jis žus, ir be jo aš žūsiu. Mudu abu — milžinai. Atiduok man Gluosnį,' tėve!" Tačiau ką gi tai reiškia —: atiduok1 man Gluosnį? Nejau Škėma mano, kad vedybų apeigos ai gyvenimas pagirio trobelėje pavers juos milžinais? Ne formalinis paskelbimas vyru ir žmona, bet dvasinė meilė riša mylinčiuosius. Didelė meilė, ne vestuvės padaro žmones herojais. Jei jie ko nenuveikė, siekdami vienas kito, tai nelabai tikėtina, kad nuveiks, priklausydami vienas kitam.

Baigdamas dar norėčiau prisiminti-, kokią idėją atskleis mums autoriaus atstovas veikalo gale. "Jų nebėra. Živilės; Gluosnio, Karijoto. Mano legenda baigta", — taria iis. "Tik ... aš tikiu, gal ir šitoje salėje sėdi nauja Živilė ir naujas Gluosnis. . 'Svajokime, svajokime". Bet kas iš to svajojimo, drįsčiau paklausti. Vėl gims, mylės, svajos, truputį pakovos, o kai bus per sunku, nusižudys? Vėl blogis žemele viešpataus? Thorntono Wilderio veikale tėvas nugali maištaujanti sūnų, tačiau palieka jį gyventi. Jisai nenori sunaikinti nors ir blogo savo sūnaus. Tačiau jis žino,'kad jo tvarka yra gera ir kad tik joje mes galime egzistuoti. Jokios kalbos apie nusižudymą čia nėra. Čia vyrauja kova iki galo. Mat, dvejopa yra svajonė. Vieni įtiki dideliu idealu ir žūtbūtinai kovoja, stengdamiesi įgyvendinti ji žemėje. Toksai buvo Don Kichotas, toksai buvo Žanas Valžanas ir kunigaikštis Miškinas. Kitiems gi svajonė yra pabėgimas nuo gyvenimo tikrovės ir ilsėjimasis nerealioje, bet užtat taio malonioje sapnu karalystėij — žinoma, kol tikrovė nesugriaus jos, tarsi vaikiškų kaladėlių. Prie pastaruiu priklauso, manau, ir Škėmos herojai. Nematau esminio skirtumo tarp jų ir batsiuvio Karijoto, kuris irgi pasigeria, kad dvasioje įsivyrautų migla; .įsivyravus miglai, mat, realybė nustoja aiškumo ir baime išnyksta. Škėmos herojai už svajonę nekovoja iki galo, bet daugiau svaiginasi ja.

Meninės priemonės

Abejoti, manau, netenka, kad jos yra labai įvairios ir daugeliu atvejų tikrai vykusios. Pažiūrėkime tik, kaip poetiškai Škėma pavaizduoja Karijoto meilę auksui: "Jeigu šviečia mėnuo, langas atsispindi grindyse. Asloje žalsva dėmė, grotų šešėliais padabinta. Išsitraukiu iš guolio kailiu auksą, nešu jį. Ir vėl širdis tvaksi, ir vėl man karšta, Ašautai. Padedu auksą. Jis guli asloje, mėnulio apšviestas, grotų šešėlių rėmuose. ,jis blizga nykia gelsvai žalia šviesa, aš žiūriu, mano vyzdžiai prirakinti, jie nejuda. Aa, kaip man nieko nereikia. Aš žiūriu, aš tik žiūriu. Ašautai. Valandos slenka, ir žalsva dėmė asloje slenka, ir aš šliaužiu asla vis pastumdamas savo auksą". Tą patį motyvą autorius sumaniai atkartoja trečiame veiksme, tuo būdu išgaudamas reljefingą to paties personažo pasikartojimo iliuziją. Karijotas yra, turbūt, labiausiai pavykęs, paprastas ir gyvas, čia jis aukso garbintojas, čai išviršinės garbės vergas, gi trečiame veiksme, nors ir nepataisomas girtuoklis, jis jau aiškiai pozityvus personažas. Gaila tik, kad jo tobulėjimas yra perdaug antraeilis elementas ir dėlto neskaitytinas idėjiniu veikalo pliusu.

Dėkinga medžiaga yra ir pasakotojo Svajūno įvedimas. Kai jis pasakoja apie pilies užgrobimą ir užkulisyje sušunka mirštantis karys, gaunamas efektingas visažinančio likimo kalbos įspūdis.

Autorius puikiai sugeba megzti intrygą; vyksmas, nežiūrint kartojimosi kiekviename veiksme, yra visą laiką įdomus, nes pakankamai niuansuotas ir skirtingai sukomponuotas, žiūrovas seka ne vien intrygos plėtojimąsi, bet kartu ir lygina ją su praėjusių veiksmu įvykiais. Be reikalo tačiau, turbūt, autorius kartais veiksmą stabdo, įterpdamas ilgas veikėju tiradas apie gamtos groži ir praėiusius laikus. Čia man prisimena anas Hoffmanno dainininkas, kuris, prieš nudurdamas savo priešą, stabteli ir užsimano dainuoti ilgą ari-ia apie vaikystę ir gimtuosius namus.

Šiokiu tokiu priekaištu turėtume ir stiliui. Pagrindinis veikalo dialogas vyksta poetiniame ir estetiškame kolorite, naduojant daug vaizdų ir palyginimu. Be reikalo tačiau autorius čia kartas nuo karto nutolsta į du kraštutinumus: tai į saldų sentimentalizmo, tai į šiurkštų natūralizmą. Ir tas ir tas atvejis yra, žinoma, nelabai sveikintinas, tačiau abiejų kraštutinumu vartojimas viename veikale sukelia itin rėžiančią disharmoniją. Tiesiog sunku tikėti, kad tas pats Gluosnis, ką tik sentimentaliai lygines mylimosios veidą su žydro ežero lelijomis ir jos akis su mėnesiu už kuoro, netrukus ims ją bauginti šiurpiais vaizdais apie sukapoto Vaitkaus smegenų spalvą arba pasakoti, kaip arkliai trypia jo kovos draugo kaulus. Sentimentalūs palyginimai apie mylimosios grožį gal ir tiktu poezijoje, bet visiškai nedera veikėju dialoguose draminiame veikale, ypač kai pagrindiniai herojai ilgais monologais iškelia vienas kito tobulybes, Iš kitos puses sunku vėl reikalauti, kad tokie išsireiškimai kaip "pasibaisėjimo klyksmą išspiauna prasižiojusios burnos" arba "aa, koks skausmas iškreipia jo rudą snukį! . ." sukeltų mumyse gilesnį estetinį pasigėrėjimą. Panašių šiurkščių priemonių įspūdžiui sukelti dažnai griebiasi įsikarščiavę agitatoriai, tačiau iš tikro kūrėjo pageidautume šiek tiek daugiau rimties ir objektyvumo. Kai kur Škėma jį puikiai išlaiko: "Iš tolimų kraštų raiteliai atjoja. Ugnies juostos paskui driekiasi. Suanglėjusios moterys guli prie išdegusių sodybų ir kūdikiai juodą krūtį čiulpia." Efektas čia neabejotinai didesnis, nes meniškas.

Šioje vietoje derėtų paliesti ir Ašauto personažą. Visas jo asmuo mums atrodo nepakankamai sume-nintas ir perdaug vulgarus. Gi kai jis savo sugedimą išgražina estetiškais žodžiais, gaunasi itin nemalonus įspūdis. Mat, jis nėra kaip Don žuanas, Pliuškinas, Othello ar, pagaliau, Karijotas, kurie yra žmonės, nors ir apsėsti vienos aistros. Jis yra rafinuotas. Jis reflektuoja save, tačiau ta refleksija neiššaukia jame jokio konflikto ar bent dvasinės diskusijos su savim. Priešingai, jis mėgaujasi savo ydom. Tai ypač ryšku jo kalbose apie Živilę. Didžiausio neskonio ta refleksija pasiekia trečiame veiksme, dėl to jos mes čia, turbūt ir neminėsime. Užtat, stebėdamas Ašau-tą scenoje, nebematai gyvo žmogaus, bet, rodos, visokių blogybių įsikūnijimą ar veikėją iš tokių gąsdinančių filmų kaip "Daktaras Žambis" arba "Drakula Vampyras". Negana to — Ašautas visai neužtarnautai brukasi į pirmaeilę rolę. Jo vaidmuo, atrodo, būtų likti daugiau užnugaryje ir tarnauti kaip tamsiam fonui, išryškinant pagrindinius veikėjus. Jis tuo tarpu ten likti visai nė nemano. Per visus veiksmus jis nuodugniai ir su didžiuliu pasimėgavimu dėsto mums savo liguistą ir gana neigiamą pasaulėžiūrą, o nieko pozityvaus prieš jį nepastatoma. Tuo būdu žiūrovuose po spektaklio lieka vien neskanus Ašauto filosofijos prisiminimas, ko mes, suprantama, visai negalėtume priskirti prie veikalo teigiamybių.

Viską pervertinęs, gale vis dėlto norėčiau pažymėti, kad Škėma neabejotinai yra pajėgus kūrėjas su daugeliu sceninių sugebėjimų. Nors jo "Živilė" ir pasižymi idėjiniu silpnumu, nors Ašautas perdaug jau ten akcentuoja savo nekokią pasaulėžiūrą, vis dėlto veikalas yra savotiškai įdomus ir pilnai užsitarnauja nors ir šitokio pasisakymo.
Coppelius